Devinta tema

Vasario 19–25 d.

SAVIGARBA

Šią savaitę skaitykite: Ps 100, 3; Apd 17, 24–28; Rom 12, 3; Mt 22, 39; 2 Sam 9; Lk 15; Ef 4, 23–32.

Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Menka savigarba yra šiuolaikinis maras. Ji dažnai minima konsultacijose ar susitikimuose su pastoriumi arba kaip atskira problema, arba kartu su tokiomis plačiai paplitusiomis problemomis kaip antai: piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, depresija ar apetito sutrikimas. Kasdienėje būtyje žema savigarba galbūt niekada netampa klinikine problema, bet ji beveik nuolatos kenkia santykiams ir kitoms gyvenimo sritims.

Galbūt pagrindinės priežastys, kodėl šiandien žmonės kenčia nuo šios problemos daugiau, yra žiniasklaida, kuri dažnai labai įspūdingai vaizduoja garsenybes, versdama aplinkinius jaustis nevisaverčiais.

Biblijoje savigarba pristatyta kitaip. Tradicinė psichologija savigarbą apibrėžia kaip savęs įvertinimą, pagrįstą pačio žmogus savistaba ir nuomone apie save bei aplinkinių pastabomis. Biblijoje savigarba siejama su bent jau dviem papildomom sudedamosiom dalim: žmogaus kilme (Pr 1, 26–27) ir tuo, ką Dievas galvoja apie kiekvieną žmogų ir ką jam davė (Jn 3, 16). Pridėjus šias sudedamąsias dalis savigarbos samprata gali ženkliai pasikeisti.

I. Kilmė

Yra dvi dominuojančios ir visiškai skirtingos nuomonės apie žmogaus kilmę. Vieni teigia, kad žmonės yra visiško atsitiktinumo padarinys, jog mūsų būtis nebuvo planuota, kad mes tiesiog atsiradome. Nors ši nuomonė visada egzistavo kai kurių žmonių gretose, pastaraisiais šimtmečiais – ypač po to, kai išpopuliarėjo klaidingos Čarlzo Darvino teorijos – mintis apie atsitiktinai atsiradusią žmoniją suklaidino milijonus, ir daugelis patikėjo, kad gyvenimas iš prigimties yra betikslis, ar kad tikslą žmonės užsibrėžia savarankiškai. Tūkstantmečius dauguma žmonių tikėjo, kad juos sukūrė Dievas ar dievai. Šiandien daugelis mano, kad jie išsivystė iš beždžionių.

Biblijoje yra užrašyta visiškai kitokia nuomonė.

1. Perskaitykite Pr 1, 26–27; Ps 8, 6; 100, 3; Apd 17, 24–28. Šiose eilutėse išreikštos mintys visiškai skiriasi nuo nuomonės apie atsitiktinę gyvybės kilmę? Kaip šios dvi nuomonės veikia mūsų savivertę ir savigarbą?

Dievas ne tiktai sąmoningai sukūrė mus, Jis sukūrė mus pagal Savo paveikslą. Jis taip pat sukūrė vaisius duodančius augalus ir besidauginančius gyvūnus, tačiau nors gražūs ir tobuli, jie nebuvo panašūs į savo Kūrėją kaip žmonės. Be to, žmonijai buvo skirta juos valdyti.

Skirtingai nuo ateistinio tikėjimo į transcendentinio (esančio už sąmonės ir pažinimo ribų) tikslo neturinčią žmogiškąją biologiją ir psichologiją, Biblijoje parašyta, kad Dievas nusprendė pasidalyti „Savo paveikslu“ su žmogiškąja šeima. Aišku, didžioji dalis to paveikslo buvo sugadinta nuodėmės, vis dėlto įspaudas vis dar yra kiekviename iš mūsų, ir jis gali būti palaipsniui atkurtas Dvasios veikimu tuose, kas pavedė save Kristui.

Dievas ne tiktai sukūrė mus, bet ir atpirko. E. Vait sakė, kad Kristus būtų miręs net už vieną žmogų. Ką tai sako mums apie mūsų įgimtą vertę, nepaisant to, ką pasaulis galėtų galvoti apie mus? Kodėl svarbu nuolat prisiminti, kokie esame brangūs Dievui?

II. Savimonė

Nors dažnai netobula, asmeninė žmogaus nuomonė apie save yra svarbi savigarbos dalis. Subjektyvumas gali paskatinti klaidingai suprasti ir netinkamai vertinti žmones, įskaitant save.

Vienas iš rimčiausių biblinių įspėjimų yra užrašytas Rom 2, 1: „Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus.“ (Taip pat žr. Lk 6, 41–42). Atrodo, kad iškraipymas yra visuotinis reiškinys, ir žmonės dažnai klysta, teisdami kitus. Tas pat atsitinka teisiant save. Smarkiai klystame, kai teisiame save už nesugebėjimus, išvaizdą, charakterį, jėgos stoką ir taip toliau. Visada bus protingesnių, gražesnių ir gabesnių. Tuo pačiu metu visada bus tokių, kurie žiūrės į jus ir jausis menkesni.

2. Pamaldžiai ir atidžiai perskaitykite Mt 22, 39. Ką galima suprasti iš šio teksto, kokia turi būti mūsų nuomonė apie mus pačius?

Šis tekstas leidžia suprasti, kad ir save turime protingai mylėti (nors tai tekste nėra svarbiausia). Turėtume jausti pasitenkinimą gerai atlikę darbą, kažką pasiekę, dėl gerų bruožų ar savybių. Tikėtina, kad norėsime apginti save ir rūpintis savimi. Problema iškyla tuomet, kai žmogus neduoda garbės Dievui, visų gerų dalykų mumyse Kūrėjui.

3. Kaip turime suprasti Rom 12, 3 kontekste to, ką perskaitėme ligi šiol?

Pageidautina, kad tarp nepaprastai menkos savigarbos ir arogancijos, dėl kurios Paulius įspėjo romiečius, būtų pusiausvyra. Taip pat Rom 12, 4–8 parašyta, kad Kristaus kūnui reikia visų narių. Juk nėra nieko bloga pripažinime visų dovanų ir jų naudojime sustiprinant Kristaus Bažnyčią, jei už jas dėkojame Dievui.

Pagalvokite apie gerus asmeninius bruožus, sugebėjimus ir geras savybes, kurias Dievas suteikė jums. Kaip galite panaudoti jas ir tuo pačiu metu likti kuklūs? Kaip kasdien į Kristaus kryžių nukreiptos akys gali išlaikyti mus savo vietoje?

III. Ką mato aplinkiniai

Daugybėje visuomenių asmens vertę lemia jo talentai, dovanos, išvaizda ir pan. Mes tikrai žiūrime į išvaizdą (1 Sam 16, 7), nes matome tik išorę. Todėl mūsų savimonę dažnai lemia aplinkinių reakcijos, pagrįstos matoma mūsų išore. Jei jums bus sakoma, kad esate gražus, tikėtina, jog laikysite save patraukliu.     

Tačiau mes esame šis tas daugiau negu pastebima iš pirmo žvilgsnio. Savigarbos stokojantys asmenys turi galvoti apie tas asmenines savybes, kurios iš tikrųjų yra vertingos, ir nebūtinai apie tas, kurias vertina pasaulis, nes Dievui jos dažnai būna bevertės.

4. Kas jūsų visuomenėje ir kultūroje yra itin vertinama? Jūsų nuomone, ar šiuos dalykus Dievas vertina?

Gali būti išimčių, bet dauguma visuomenių yra linkusios be saiko vertinti matomas, pastebimas ypatybes. Tačiau kiti bruožai, kaip antai: sąžiningumas, gerumas, saikingumas ar įsipareigojimas principams ir idealams, dažnai priskiriami antraeiliams.

5. Kaip išankstinė nuomonė ryšium su lytim, visuomenine padėtim, tautybe nulemia žmonių savigarbą? Koks turi būti krikščionių požiūris į išankstinę nuomonę ir diskriminaciją? Gal 3, 28.

Išankstinės nuomonės padariniai itin neigiamai paveikia savigarbą ir elgesį. Krikščionys turėtų stengtis pakylėti ir drąsinti žmones, nepaisant jų kilmės, išsilavinimo, padėties visuomenėje ir pan.

2 Sam 9 yra užrašytas pasakojimas apie Mefi Bošetą, kuris galbūt buvo Dovydo atsakomųjų veiksmų taikiniu. Nestebina tai, kad Mefi Bošetas bijojo, puolė veidu ant žemės ir vadino save nustipusiu šunimi, mat jis buvo raišas abiem kojom. Neabejotina, kad grąžintas šeimos turtas, iš naujo paskirti tarnai ir parodyta pagarba veikė Mefi Bošeto savigarbą.           

Žmonės daro didelę įtaką aplinkinių savigarbai. Daugiau negu tai suvokiame, sugebame paveikti aplinkinių savimonę žodžiais, elgesiu ir net požiūriu.

Ar mąstote apie tai, kaip paveikiate aplinkinių savigarbą? Pagalvokite apie artimiausius jums žmones ir santykius su jais. Kaip galite pakylėti šiuos žmones užuot juos gniuždę?

IV. Ką mato Dievas

6. Perskaitykite Lk 15. Ką šis skyrius turėtų pasakyti apie mūsų vertę Dievo akyse? Kaip jis turėtų paveikti mūsų savigarbą? Ko šie palyginimai moko apie tai, ką Dievas galvoja apie mus? Kodėl jie svarbūs?

Jei kažkas yra gundomas jaustis menkaverčiu, pražuvusiu ar atstumtu, reikia atsiminti, kad tokioje būklėje esantį supa rūpestingas Dievas ir Jo angelai. Ganytojui labiau rūpėjo paklydusi avelė negu likusios devyniasdešimt devynios. Moteris pamiršo dešimt drachmų ir rūpestingai ieškojo, kol surado pamestąją. Atrodo, kad tėvas skyrė daugiau dėmesio neprotingiems sūnaus palaidūno reikalavimams negu pirmagimiui. Ganytojui, moteriai ir tėvui labiau rūpėjo tas, kam nepasisekė.

Suradus paklydusius, būna daug džiaugsmo žemėje ir danguje. Pažiūrėkite, kaip galingai šie pasakojimai atskleidžia Dievo meilę kiekvienam iš mūsų, nepaisant mūsų klaidų.

Šis principas gali padėti tiems, kam reikia pagalbos. Kalbantis su aplinkiniais sudaryta negrasi, patikima ir priimtina aplinka dažnai žmogui gali būti labai naudinga. Žmonės, ypač įskaudinti žmonės, turi žinoti, kad kažkas rūpinasi jais, ypač jų skausme.

Krikščioniui aplinkybės yra palankesnės nei tam, kuris nepriima ar netiki Viešpačiu, nes Dievas yra pasiruošęs išklausyti prislėgtos, įsitempusios, vienišos ir susirūpinusios sielos 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. To turėtų pakakti, kad asmuo jaustųsi ypatingas, kad gerbtų save.

Žinoma, didžiausias pavyzdys mūsų vertės Dievo akyse yra Kristaus kryžius. Jis daugiau negu kažkas kitas turi parodyti mums, kokie vertingi esame Dievui, nepaisant ydų ir klaidų, kurias darome. Kryžius sako mums, kad nesvarbu, ką aplinkiniai ar visuomenė galvoja apie mus, nes esame nepaprastai vertingi visatos Kūrėjui. Atsižvelgiant į tai, kokia trumpalaikė ir nenuspėjama yra visuomenė ir jos vertybės, kiek turėtų aplinkinių ir visuomenės nuomonė iš tikrųjų rūpėti mums?

Kaip mes galime padėti kitiems pritaikyti Lk 15 sau? Kaip galime padėti kitiems suprasti, kad Jėzus čia kalba apie juos asmeniškai?

V. Naujas žmogus

7. Perskaitykite Ef 4, 23–24. Ką reiškia šie Pauliaus žodžiai: „apsivilkti nauju žmogumi“? Kokia šio naujo žmogaus prigimtis?

Žmonės mėgsta keisti išvaizdą: šukuoseną, nusipirkti naujų drabužių, ryžtasi net plastinei veido operacijai ar plaukų persodinimui. Bet tokie pokyčiai tiktai neženkliai pakeis vidų, esmė liks nepakitusi.

Rašydamas apie naują žmogų Paulius turėjo omenyje ne išvaizdą, bet požiūrį ir proto prigimtį. Jis sako, kad apsivilktume nauju žmogumi, sutvertu „pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (24 eilutė).

8. Bendrais bruožais nusakykite naujo žmogaus požiūrį ir elgesį. Ef 4, 25–32.     

Pauliaus minėtas naujas žmogus duoda vaisius (teisingumą, vienybę, sąžiningumą, stropumą, kalbėjimą vien kas gera, gerumą, atlaidumą). Taip pat pastebėkite, kad visos naujo žmogaus savybės yra susijusios su geru charakteriu ir tarpasmeniniais santykiais, kurie tiesiogiai liečia savigarbos klausimą. Ef 4 paminėtas netinkamas elgesys, kaip antai: melavimas, pyktis, skatina asmenį menkinti save. Tačiau dalijimasis su turinčiais poreikių, maloningumas ir užuojauta gali stiprinti savigarbą, nukreipiant asmens dėmesį nuo savęs ir padedant jam pajusti kažkokį laimėjimą.

Krikščioniškai bendruomenei reikia žmonių, kurie norėtų palaikyti, o ne menkinti aplinkinius. Savimonei galima lengvai pakenkti šiurkščia kritika. „Kiekvienai šeimai, kiekvienam krikščioniui yra uždėta pareiga užtverti kelią nešvankioms kalboms. Jei mes esame draugijoje, kuri leidžia sau kvailai kalbėti, mūsų pareiga pakeisti, jei yra įmanoma, pokalbio temą. Padedami Dievo malonės, mes turėtume tyliai įterpti žodžius arba pasiūlyti temą, kuri kreiptų pokalbį tinkama linkme.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 302 p.)

Kodėl padėdami kitiems save gerbiame labiau? Surašykite mažus dalykus, kuriuos jūs galite padaryti savo kaimynui, partneriui ar šeimos nariui ir padarykite juos. Nustebsite, kaip gerai jausitės juos padarę.

Toliau studijuokite: „Jei Dievas rūpinasi žvirbliais… kaipgi Jis dar labiau rūpinsis Kristaus krauju atpirktais? Viena siela yra vertingesnė negu visas pasaulis. Dėl vienos sielos Jėzus būtų ištvėręs Golgotos kančią, kad ji galėtų būti Jo karalystėje. „Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“. (E. Vait, „The Review and Herald“, 1892 m. gegužės 3.)

„Netenkame didelės palaimos todėl, kad užmirštame nuolankiai kreiptis į Viešpatį. Kai ateiname pas Jį nusižeminę ir nuoširdžiai prašome, kad Jis apreikštų mūsų trūkumus, Jis parodys mums, kokie iš tikrųjų esame Jo Žodžio veidrodyje. Pamatę save tokius, kokius mus mato Dievas, nenueikime užmiršdami, kokio būdo esame. Kritiškai tirkime sugedusias savo charakterio ypatybes ir ieškokime malonės, kad sugebėtume keisti jas pagal Dievo Žodį.“ (E. Vait, „The Lake Union Herald“, 1909 m. lapkričio 3.)

Šios dvi ištraukos padeda mums suprasti, kaip palaikyti pusiausvyrą tarp žemesnės padėties ir tuštybės. Šių ištraukų kontekste perskaitykite Rom 12, 2–3, kad suformuotumėte tinkamą savimonę.

Aptarkite:

1. Dvidešimtas amžius buvo vienas iš smurtingiausių. Kaip niekada anksčiau žmonės buvo masiškai žudomi. Kaip darvinistinės pažiūros ryšium su žmogaus būtimi, neva visa gyvybė yra atsitiktinės kaitos ir natūraliosios atrankos padarinys, gali būti iš dalies susijusios su šiuo žmogiškosios gyvybės šventumo nepaisymu? Kitaip tariant, jei žmonės yra tik pažangios šimpanzės, visiško atsitiktinumo padarinys, kokia yra įgimta individualios gyvybės vertė?

2. Trečioje pamokos dalyje buvo aptarta tai, kaip aplinkinių nuovoka gali paveikti asmens savigarbą. Nors norime palaikyti žmones ir padėti jiems tinkamai save gerbti, taip pat turime būti atsargūs, kad nepalaikytume kažkieno ego ir nedrąsintume tokiais būdais, kurie gali būti žalingi. Kaip palaikydami žmones, kad jiems nepakenktume, galime rasti tinkamą pusiausvyrą?

3. Įsigilinkite į tai, ko Kristaus kryžius moko mūsų apie mūsų individualią vertę. Pagalvokite apie tai, kas buvo atlikta ant kryžiaus, kas ant jo buvo prikaltas ir ką Jo mirtis reiškia. Kaip Kristaus kryžius turi padėti mums geriau suprasti, kokia iš tikrųjų yra kiekvieno iš mūsų vertė?