Spalio 31 – lapkričio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 4, 3–7; Sk 21, 1–9; Iz 29, 16; Rom 9, 18–21; Jer 19; Hbr 5, 14; Jer 13, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!“ (Rom 9, 21)
Šventojo Rašto tyrinėtojai žino, kad šioje knygoje apstu simbolių, reiškiančių sąvokas ir įvairias mintis. Pavyzdžiui, visos žemiškosios šventyklos apeigos simbolizavo ir pranašavo išganymo planą. „Žydų religinės tarnystės reikšmingumas dar nėra iki galo suprastas. Prasmingos ir gilios tiesos yra uždengtos simbolių ir apeigų. Evangelija yra raktas, kuris atrakina visas paslaptis. Pažinus atpirkimo planą, Evangelijos tiesos yra atveriamos supratimui“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 109 p.). Per žemiškosios šventyklos ar pranašiškų knygų simbolius (pvz., Dan 2; 7; 8 ir Apreiškimo knygą) ir kitais būdais perteikdamas tiesą, Viešpats naudojo simbolius. Ir Jėzus Savo palyginimais, vaizdinėmis pamokomis ir simboliais aiškino gilias tiesas.
Jeremijo knygoje gausu simbolių ir vaizdinių. Šią savaitę mes tyrinėsime tam tikrus simbolius, kokie jie buvo, ką jie reiškia ir ką juose turėtume įžvelgti sau.
I. TIESA SIMBOLIUOSE
Rašte yra nepaprastai daug simbolių. Daugeliu atvejų, įvairūs simboliai reiškia didžias tiesas.
Perskaitykite Pr 4, 3–7. Ką simbolizavo dvi skirtingos atnašos?
Labai anksti Biblijoje matome mėginimą pelnyti vietą danguje (Kaino atnaša) ir supratimą, kad išgelbėjimas užtikrinamas tik malone, kuri mums suteikiama tik per nukryžiuotą Gelbėtoją (Abelio atnaša).
Perskaitykite Sk 21, 4–9. Ką simbolizavo vario žaltys prie stulpo? (Taip pat žr. Jn 12, 32).
„Izraelitai išgelbėjo savo gyvybes, žvelgdami į iškeltą žaltį. Tas žvilgsnis reiškė tikėjimą. Jie išliko gyvi, kadangi patikėjo Dievo žodžiu ir pasitikėjo jų pagydymui pateikta priemone“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 345 p.).
Per visą Senąjį Testamentą žemiškoji šventykla tarnavo kaip išsamiausias išganymo plano simbolis. Klausimas, kiek izraelitai suprato visų apeigų prasmę, yra atviras jau tūkstantmečius, nors, be abejo, daug jų suvokė svarbiausią iš visų mokomų tiesų – permaldavimą, mintis, kad siekiant nuodėmių atleidimo reikėjo aukojantįjį asmenį pakeičiančios atnašos (žr. 1 Kor 5, 7).
Iš tiesų, per šventyklos apeigas mums buvo duoti simboliai ne tik dėl Jėzaus mirties, bet ir Jo kaip Vyriausiojo kunigo tarnystės danguje, teismo iki Jėzaus atėjimo ir galutinio nuodėmės sunaikinimo pasaulio pabaigoje.
Kokius dar žinote Šv. Rašto simbolius išganymo planui? Kurie iš simbolių jums ypač apreiškia gelbstinčią Dievo malonę ir viltį, kurią mes turime per šią malonę?
II. PUODŽIAUS MOLIS
Kokių svarbių tiesų ir simbolių moko šios eilutės? (žr. Pr 2, 7)
Jer 18, 1–10 Iz 29, 16 Iz 45, 9 Iz 64, 7 Rom 9, 18–21
Dėl nuolatinio atmetimo ir persekiojimo, su kuriuo jis susidūrė, be abejo, Jeremijas norėjo pasiduoti. Ar buvo verta stengtis ir kovoti už šią tautą? Kartais pranašas tikrai galvojo, kad atsakymas yra „ne!“.
Neabejotina, Jeremijui stebint puodžiaus rankas, jis pamatė simbolį, kaip Viešpats darbavosi su žmogiškuoju moliu. Nepriklausomai nuo to, kokių kitų tiesų moko puodžiaus molio simbolis, pastarasis taip moko aukščiausiosios Dievo valdžios. Tai yra, kad ir kokios beviltiškos Jeremijui galėjo atrodyti aplinkybės, puodžiaus ir molio simbolis pamokė pranašą, kad galiausiai, nepaisant klaidingų ar netgi sąmoningai žmonių priimtų neteisingų sprendimų, Viešpats valdo pasaulį. Jis yra absoliutus galios ir valdžios šaltinis, ir, galų gale, Jis nugalės, nepriklausomai nuo to, kokios gali pasirodyti esamos aplinkybės.
Praėjus šimtmečiams po Jeremijo, Paulius panaudojo šį Senojo Testamento simbolį Rom 9, iš esmės mokydamas to paties, ko pastarasis mokė Jeremiją. Tiesą sakant, Rom 9, 21 Paulius galėjo tiesiogiai nurodyti į Jer 18, 6. Galime būti tikri, kad, nepaisant žmogaus laisvos valios ir nepriklausomų sprendimų, ir dažnai tragiškų padarinių dėl piktnaudžiavimo laisva valia, galų gale galime išties tikėtis absoliučios mūsų mylinčio ir Savęs aukojančio Dievo, kurio meilė apreikšta ant kryžiaus, valdžios. Pikta negali triumfuoti, o tik Dievas ir Jo meilė. Kokią turime viltį!
Kaip jūs galite išmokti pasitikėti puodžiaus ir molio pamoka, nepriklausomai nuo esamų aplinkybių? Kokios kitos Šv. Rašto eilutės moko mus aukščiausios Dievo valdžios tikrovės?
III. TAUTOS SUGEDIMAS
„Tai įvyks dėl to, kad jie Mane paliko, šią vietą padarė Man svetimą, degindami joje smilkalus kitiems dievams, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažinojo. O Judo karaliai šią vietą pripildė nekaltųjų kraujo“ (Jer 19, 4).
Šioje eilutėje mums pateikti keli Judą užvaldžiusių blogybių pavyzdžiai. Palikdami Viešpatį, degindami smilkalus „kitiems dievams“ ir praliedami nekaltą kraują, šią vietą jie padarė svetimą. Čia pavartotas hebrajiškas žodis taip pat reiškia „išniekinti“. Ar ši vieta buvo pati šventykla, ar Jeruzalė, neparašyta. Nors esminis dalykas yra tai, kad ši tauta turėjo būti šventa, ypatinga Viešpačiui (žr. Iš 19, 5–6), kitokia ir skirtinga nuo aplinkinių tautų. Bet nutiko priešingai. Jie prarado savo unikalumą, išskirtinumą, kurie turėjo juos padaryti liudytojais pasauliui. Jie tapo kaip ir visi kiti.
Kokių čia yra pamokų mums? Jer 19, 5.
„Jie pastatė Baalui aukurus, kad galėtų deginti savo sūnus ugnyje kaip deginamąsias aukas Baalui. Tokios aukos Aš niekuomet neįsakiau, niekuomet apie ją nekalbėjau, niekuomet jos nė mintyje neturėjau“ (Jer 19, 5).
Nors senovės pasaulyje žmonių aukojimas buvo žinomas, tokios atnašos buvo Viešpaties prakeiktos, izraelitams uždraustos (Įst 18, 10). Žodžiai, išversti „niekuomet jos nė mintyje neturėjau“, hebrajiškai reiškia, kad „tai niekada Man į širdį neatėjo“. Šis žodžių junginys nusako, jog toks elgesys Dievui yra labai svetimas ir neatitinkantis Jo valios. Jei mes, nuodėmės užkietintos ir puolusios būtybės minėtą elgesį laikome pasibaisėtinu, įsivaizduokite, ką pastarasis turėtų reikšti šventam Dievui!
Tačiau, laikui bėgant, sugedimas ir kultūros daroma įtaka taip užvaldė Dievo tautą, kad jie išsigimė ir atlikdavo šią pasibaisėtiną apeigą. Tai mums visiems turėtų būti pamoka, kad vyraujanti kultūra mus gali itin lengvai apakinti, ir mes – vaikščiojantieji su Dievu ir besilaikantys Jo Žodžio – patys pritartume ar net dalyvautume minėtuose dalykuose, užuot tam priešinęsi ir baisėdamiesi (žr. Hbr 5, 14).
IV. SUDAUŽYTAS ĄSOTIS
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kaip tautą ištiko gilus atsimetimas. Jie nesuprato gautos žinios. Tada, panaudodamas Jeremiją, Dievas įvykdė galingą simbolinį aktą, kuris, idealiu atveju, padėtų pažadinti juos dėl gręsiančio pavojaus.
Perskaitykite Jer 19, 1–15. Ką Jeremijas turėjo padaryti ir ką tai reiškė?
Jeremijas vėl turėjo nueiti pas puodžių. Tačiau šį kartą Viešpats norėjo užtikrinti, kad pranašas su savimi atsivestų liudytojus, kurie pamatytų, ką jis ketino padaryti. Liudytojai buvo tautos seniūnai bei keli vyresnieji kunigai (Jer 19, 1). Kaip vadovai, jie buvo atsakingi už tai, kas tautai nutiko, todėl jie turėjo išgirsti žinią, kurią Jeremijas ketino perteikti jiems per savo simbolinį aktą. Šukių vartai (Jer 19, 2), kur pranašas turėjo sudaužyti ąsotį, galėjo būti arti puodžiaus dirbtuvių. Įmanoma, kad už vartų buvo išmetami nepavykę indai. Taigi simbolis tapo dar galingesniu.
Kam naudingas sudaužytas molinis indas? Jei ąsotis būtų įtrūkęs, tuomet jis dar gali būti panaudotas, net jei ir ne pirminiu indo tikslu. Tačiau Jeremijas ąsotį ne įskėlė, bet sudaužė, iš esmės indas tapo nenaudingas. Dėl paties akto ir vėliau ištartų žodžių, sunku įsivaizduoti, kaip tauta nesuprato įspėjimo. Žinoma, suprasti įspėjimą ir kažką dėl to daryti yra du visiškai skirtingi dalykai.
Dar labiau baugina akto užbaigtumas. Kas gali „pataisyti“ sudaužytą ąsotį? Nors Viešpats tautai davė viltį ateičiai, tačiau šiuo metu, nebent jie atsigręžtų, Judas buvo pasmerktas, jie ir jų vaikai. Visos vietos, kurias jie suteršė savo šlykštybėmis ir nuodėmingais poelgiais, greitai bus suterštos jų lavonų. Ko gero, jų ištvirkimo gylį geriausiai paaiškina bausmės dydis, kurį lėmė jų ištvirkimas.
Pagalvokite apie kažką, kas yra nepataisoma. Kokia buvo konkretaus daikto pirminė paskirtis ir kas atsitiko, kad šis daiktas virto nenaudingu? Mes turime būti itin atsargūs, kad taip nenutiktų mums!
V. LININIS JUOSMENS APRIŠALAS
Perskaitykite Jer 13, 1–11. Kokį simbolinį aktą Jeremijui buvo liepta padaryti, ir ko svarbaus tai turėjo pamokyti?
Šio simbolinio akto aiškinimas sukėlė tam tikrų sunkumų, nes Eufrato upė (Įprastas, bet ne vienintelis vertimo variantas iš hebrajų kalbos. Lietuviškoje Biblijoje – Peratas) buvo šimtai kilometrų nuo Jeruzalės. Keliaujant tik į vieną pusę Ezrai prireikė keturių mėnesių (Ezr 7, 9). Kad geriau suprastų žinią, Dievas Jeremijui liepė pakartoti aktą keturis kartus. Dėl to kai kurie mokslininkai teigia, kad omenyje buvo turėtos skirtingos geografinės vietovės. Kiti teigia, kad ilgi atstumai, kuriuos pranašas turėjo nukeliauti, padėjo parodyti, kaip toli izraelitai bus ištremti. Dar, grįžęs iš tokios ilgos kelionės, Jeremijas galėjo suprasti grįžimo po 70 metų nelaisvės džiaugsmą.
Bet kuriuo atveju, juosmens aprišalas simbolizuoja Jeruzalę su šventykla, tyrą ir nepadailintą pašaukimo metu. Dėvintysis aprišalą yra pats Dievas. Tai moko, be kita ko, kaip glaudžiai pats Dievas buvo susietas su Savo tauta. Kai kurie komentatoriai sureikšmina tai, kad juosmens aprišalas buvo pagamintas iš lino, kaip ir kunigo drabužiai (Kun 16, 4); juk Judas turėjo būti kunigiška ir šventa tauta (Iš 19, 6).
Kaip juosmens aprišalas pasidarė niekam netinkamas, tas pat nutiko ir tautos pasididžiavimui. Kaip juosmens aprišalas tvirtai priglūsta prie strėnų, ši tauta kažkada buvo priglausta prie Viešpaties ir buvo Jo šlovės ir garbės šaltinis. Bet jie sugedo ir susitepė aplinkinėmis kultūromis.
Perskaitykite Jer 13, 11 ir palyginkite su Įst 4, 5–8. Kaip šios eilutės kartu parodo, kas nutiko tautai? Ką šios eilutės turėtų pasakyti ir mums?
Tolesniam tyrinėjimui: Puodžiaus molio simbolis, ypač kaip matyti Rom 9, iškelia svarbų klausimą, kaip mums suprasti Dievo veiksmus. Žinoma, pastarųjų mes dažnai nesuvokiame. Tai neturėtų stebinti, ar ne? Perskaitykite Iz 55, 8. Tiesiog žmonių supratimas yra labai ribotas, juolab visi Dievo keliai.
Mintis apie žmogaus supratimo ribotumą atsiskleidžia taip vadinamame „self-referential“ klausime. Patyrinėkite šį sakinį: „Sevilijos kirpėjas skuta visus, kurie nesiskuta patys. Ar Sevilijos kirpėjas skutasi pats? Jei jis skutasi pats, to daryti jis negali, nes jis skuta visus, kurie nesiskuta patys. Bet jei jis pats nesiskuta, tuomet jis turi skustis pats dėl tos pačios priežasties – jis skuta visus, kurie nesiskuta patys. Atsakymas sudaro neišsprendžiamą paradoksą, atskleidžiantį samprotavimo ribas. Taigi, jei samprotavimas darosi painus dėl to, ką Sevilijos kirpėjas skuta, juo sunkiau suprasti tokius gilius dalykus, kaip Dievo veiksmai pasaulyje? Tačiau mes turime kryžių, kuris užtikrina mus ir leidžia pasitikėti Juo ir Jo meile, net jei tai, kas vyksta Jo pasaulyje, mums visiems yra nesuvokiama.
„Daugeliui žmonių nuodėmės kilmė ir jos egzistavimo priežastis kelia daug neaiškumų. Pamatę blogio darbą, baisų sielvartą ir nuniokojimų pasekmes jie klausia, kaip visa tai gali egzistuoti, jei viską valdo begalinė Viešpaties išmintis, jėga ir meilė. Tai žmonėms yra paslaptis, kurios jie negali paaiškinti. Dėl savo netikrumo ir abejonių jie lieka akli tiesoms, kurias aiškiai išdėsto Dievo Žodis ir kurios yra svarbios žmonių išgelbėjimui“ (E. Vait, Didžioji kova, 461 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Atsižvelgiant į blogio egzistavimo klausimą, kas mums dabar meta iššūkį aukščiausios Dievo valdžios idėjai? Kaip šiuo metu didžiosios kovos vaizdas padeda mums bent jau iš dalies spręsti sunkius klausimus?
2. Kokių kitų simbolių jūs randate Šv. Rašte? Kodėl Dievas apskritai naudoja simbolius? Kokie yra simbolių privalumai?