Gegužės 14–20d.
ŠLOVĖS DRABUŽIAI
Šią savaitę skaitykite: Iz 1–5; 6, 1–8; 51, 6–8; 61; Lk 4, 16–20.
Įsimintina eilutė: „Visa širdimi džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo Dievu, nes Jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste lyg jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“ (Iz 61, 10).
Valdant Uzijui, Jotamui, Ahazui ir Ezekijui, Izaijas pamokslavo daugiau kaip keturis audringus dešimtmečius, per kuriuos jis užrašė kai kuriuos iš turtingiausių Biblijos tekstų. Parašytoje politinio, moralinio, karinio ir ekonominio sąmyšio laikotarpiu, Izaijo knygoje gausu ne tik įspėjimų neatgailaujantiems, bet išgelbėjimo, išvadavimo ir vilties temų: Taip kalba Viešpats, tavo Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti“ (Iz 48, 17).
Izaijas kvietė žmones apsirengti teisumu ir priimti Dievo išganymą. Drabužių, uždangalų ir ašutinės simbolika padeda mokyti dvasinių tiesų, kurios aidėjo amžiais. Izaijo amžininkams, ir mums, aktualus buvo toks klausimas: ar melsti Dievo teisumo drabužių, ar likti tokiais, kokie esame?
I. LIAUKITĖS AUKOJĘ BEVERTES AUKAS
„Tą dieną Viešpats atims puošmenas: kojų papuošalus, plaukų tinklelius, mėnulėlius, auskarus, apyrankes, šydus, kepuraites, rankogalius, juostas, kvepalines, talismanus, žiedus, nosies grandinėles, išeiginius drabužius, apsiaustus, skaras, rankinukus, skraistes, lino liemenes, turbanus ir skepetas“ (Iz, 3, 18–23 ).
Pietų karalystės dvasinė būklė įžanginiuose Izaijo knygos skyriuose yra apibūdinama gana griežtai. Ilgainiui palikuonys tų, kurie matė neįtikėtinus išėjimo iš Egipto stebuklus, pasidavė pasitenkinimui – ir blogiau! Turbūt po visų šių nuostabių įvykių dauguma izraelitų uždavinėjo sau šiuos klausimus: na ir kas? Kas mums iš to šiandien? Kodėl tai, kas atsitiko mūsų protėviams, yra susiję su mumis šiandien?
1. Apžvelkite pirmus penkis Izaijo knygos skyrius. Ką kai kurie iš izraelitų darė ir kokio nusistatymo buvo, dėl ko pranašui teko juos taip griežtai įspėti? Kokias paraleles pranašo žodžiuose įžvelgiate mūsų bažnyčiai šiandien?
Galbūt baisiausia yra pirmo skyriaus dalis, kuriame Viešpats viešai pasmerkė visas izraelitų religines apeigas ir papročius. Kitaip tariant, izraelitai teigė, esą jie tarnauja Viešpačiui, ir naudojo įvairiausias garbinimo formas. Vis dėlto, ką Viešpats sakė apie juos ir jų garbinimą? (Žr. Iz 1, 11–15)
Viešpats yra maloningas ir nori išgelbėti visus, kuriuos gali. Kryžius yra didžiausias to įrodymas. Net šiuose pirmuose skyriuose matome Viešpatį kviečiantį Jo žmones, siūlantį jiems būdą išvengti katastrofos.
Kaip jūs garbinate Viešpatį? Ką jūs galvojate garbindami Jį? Kiek tai darote tik dėl to, kad aplinkiniai jus matytų, ir kiek iš tiesų stengiatės pasišvęsti Jam, pašlovinti Jį, iš tikrųjų atgailauti, ir kaip galite atskirti tikrą garbinimą nuo netikro?
II. SUTEPTOS LŪPOS
Pranašas Izaijas buvo pašauktas apytiksliai 740 m. pr. Kr., kai mirė Izraelio karalius Uzijas. Iš pradžių Uzijas buvo pasišventęs ieškoti Dievo, bet galiausiai jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį (2 Met 26). Tokiu laiku Izaijas pradėjo tarnystę, bet ne anksčiau nei gavo iš Viešpaties regėjimą.
2. Perskaitykite Iz 6, 1–8. Kokia buvo Izaijo reakcija? Kodėl ji yra reikšminga, ypač mūsų išgelbėjimo plano supratimui?
O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį“ (Iz 6, 5).
Atkreipkite dėmesį, kad Izaijas negretino asmeninės silpnybės ir laikinumo su amžino Dievo galia bei didybe. Vietoj to atsakyme įžvelgiame dorovės klausimą. Izaijas, regėdamas Viešpatį, kurio apdaras buvo pripildęs Šventyklą (Iz 6, 1), apimtas baimės įžvelgė Dievo šventumą ir savo nuodėmingumą. Tą akimirką jis suprato, kad jo bėda – tai moralė, jog jo puolusi ir sugedusi prigimtis galėjo jį pražudyti. Bet to, kaip galėtų suteptų lūpų žmogus kalbėti su Galybių Viešpačiu?
3. Koks buvo šio klausimo sprendimas?
Žarija paliestos pranašo lūpos simbolizavo Izaijo atsivertimą. Dabar jam buvo atleista nuodėmė. Jis gyveno naują gyvenimą Viešpatyje, o jo atsivertimo vaisius yra apreikštas 8 eilutėje, kai pranašas atsiliepė: „Štai aš, siųsk mane!“ Žinodamas, kad jo kaltė panaikinta, jis ėjo tikėdamas ir pasitikėdamas Dievo teisumu bei šventumu, kuris buvo jam apreikštas regėjime.
Izaijo kaltė buvo panaikinta, jo nuodėmė išpirkta. Jis gimė iš aukštybės, ir nedelsdamas jis buvo pasiruošęs atsiliepti į klausimą: „Ką Man siųsti?“ Dabar paklauskite savęs, koks vaisius apsireiškia po jūsų atsivertimo?
III. NEIŠLIEKANTYS DRABUŽIAI
Izaijas praleido daug laiko įspėdamas dėl nuosprendžio, bet įspėdamas jis įterpdavo drąsinančius Dievo pažadus. Paaiškinęs, kad Viešpats nuniokos pasaulį, Izaijas kalbėjo tiems Izraelyje, kurie nuoširdžiai ir nekantriai laukė visų pažadų išsipildymo, bet buvo užmiršę daugybę pavyzdžių, kaip Viešpats vedė Savo žmones sudėtingu laiku.
4. Perskaitykite Iz 51, 6–8. Kokią žinią Viešpats duoda žmonėms? Kokios priešingybės pristatomos? Kokia apbūdinama viltis?
Kas nėra matęs, kaip lengvai ir greitai drabužiai gali būti sugadinti ar nusidėvėti? Nereikia daug, ir puikiausias bei brangiausias drabužis gali būti sugadintas. Kokia tinkama paralelė šiam pasauliui ir jo žmonėms! Mes greitai atsirandame, bet taip pat greitai išnykstame. Jokūbas lygina mus su garu (Jok 4, 14). Velso poetas Dilanas Tomas (Dylan Thomas) primygtinai siūlė mirštančiam savo tėvui „nenueiti ramiai į naktį“, bet „šėlti ir šėlti prieš gęstančią šviesą“. Mes galime šėlti kiek panorėję, bet anksčiau ar vėliau išnyksime.
Pažiūrėkite, apie ką dar Izaijas kalbėjo: Dievišką išganymą, teisumą, Kristaus teisumo drabužį, kuris vienintelis gali mus išgelbėti amžiams. Viešpats pateikia tiktai dvi galimybes žmonėms: išnykimas ir amžina mirtis, arba amžinas gyvenimas naujoje žemėje, kuri nesusidėvės kaip drabužis (6 eilutė), bet tvers amžinai. Nuo Adomo ir Ievos Edeno sode iki Kristaus atėjimo dienos, šie buvo ir lieka du vieninteliai visos žmonijos likimai.
Perskaitykite Iz 51, 7 žodžius, skirtus tiems, kurie žino tai, kas teisinga, kurie ima Dievo Įstatymą į širdį. Ką tai turi reikšti mums šiandien? Kaip širdyje įrašytas Įstatymas padeda mums žinoti tai, kas teisu? Ar pakanka žinoti tai, kas teisu ir elgtis teisiai, ar reikia kažko daugiau? Jei taip, tuomet ko?
IV. ŠLOVĖS DRABUŽIAI
Skaitant Senąjį Testamentą, dėmesį visada lengvai patraukia įspėjimai. Biblijos kritikai mėgsta rodyti į juos ir tvirtinti: „Kas norėtų garbinti ar mylėti tokį Dievą?“
Tačiau įspėdamas Viešpats ne sykį siūlė išeitį. Taip, maištavimą ir nepaklusnumą lydi atitinkamos pasekmės. Bet Viešpats visada prašo Savo žmonių, kad įvykiai nesusiklostytų būtent taip. Dievas teikia išganymą, teisumą ir saugumą, jei mes paklūstame Jam.
5. Perskaitykite Iz 52. Kokia čia užrašyta žinia? Kokia viltis yra pateikiama? Šiame kontekste, ką reiškia tie šlovės drabužiai, kuriais liepta žmonėms apsivilkti?
Viešpats vėl kviečia Savo žmones atgailauti, paklusti, siūlo jiems išganymą. Šlovės drabužiai yra teisumo drabužiai, kuriais yra apsivilkę visi, kas pavedė save Viešpačiui ir gyvena tikėjimu bei paklūsta Jo įsakymams. Nieko čia sudėtinga: nuo pat Edeno viskas, ko Dievas prašė Savo žmonių – tai gyventi tikėjimu ir paklusti Jam.
Tačiau žavi Izaijo knygos 52 skyriaus pabaiga. Ne atsitiktinumas, kad iškart po liepimo apsivilkti šlovės drabužiais, Izaijas pranašavo apie atperkančią Jėzaus mirtį, poelgis, kuris padarė prieinamus šlovės drabužius visiems, kas ieško jų. Tiktai dėka Kristaus gyvenimo ir mirties, ir visko, ką tai apima, žmonija galėjo būti išgelbėta iš pražūties, kurią atnešė nuodėmė.
Taip pat įdomu tai, kad Iz 52, 3 parašyta, jog atpirkimo negalime pelnyti ar nupirkti: Juk Viešpats taip sako: „Ne už kainą buvote parduoti ir ne už pinigus būsite atpirkti.“ Tiktai Dievo malone, kuri buvo apreikšta ant kryžiaus, galime būti išgelbėti.
V. IŠGANYMO DRABUŽIAI
Vienas iš geriausiai žinomų tekstų visoje Biblijoje yra Lk 4, 16–20, kur Jėzus gimtojo miesto sinagogoje skaitė iš Iz 61 skyriaus. Tada, daugelio nuostabai, Jis pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21).
6. Atidžiai perskaitykite Iz 61. Kokia yra skyriaus tema? Kaip jame pristatyta Evangelija? Kokios šio skyriaus temos yra pristatytos ir detaliai paaiškintos Naujajame Testamente? Pvz., 6 eilutė.
Šios eilutės yra tokios turtingos įvairiausiais Senojo Testamento simboliais, kad jos pateko į Naująjį Testamentą. Mums svarbi yra 10 eilutė: „Visa širdimi džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo Dievu, nes Jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste lyg jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.“
„Visos priemonės yra parūpintos, ir amžinas Kristaus teisumas yra prieinamas kiekvienai tikinčiai sielai. Brangus, nesuteptas drabužis, išaustas dangaus staklėmis, buvo parūpintas atgailaujančiam, tikinčiam nusidėjėliui, ir jis gali pasakyti: ‘Aš džiaugsiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus mano Dieve; Jis aprengė mane išganymo drabužiais, Jis apgaubė mane teisumu.“ (E. Vait, „Rinktiniai raštai“, 1 knyga, 394 p.)
Apibūdinimas besipuošiantį vainiku yra išverstas iš hebrajiško žodžio, kuris reiškia dirbti kunigo darbą – pranašystė Naujosios Sandoros kontekste reiškianti visų Dievo žmonių, apsirengusių išgelbėjimo drabužiais, kunigystę. Jie nėra tarpininkai, kaip Senojo Testamento kunigai ar Jėzus, bet liudija kitiems apie Dievo malonę, gailestingumą ir išgelbėjimą.
Dar kartą perskaitykite Iz 61. Kokius pažadus sau įžvelgiate šiame skyriuje? Kaip jie gali jums virsti tikrove, tai yra, ką turite pakeisti, kad šie pažadai išsipildytų jumyse?
Toliau studijuokite: E. Vait, Paslėpti lobiai, 177–181 p.; Prophets and Kings 668 p.; Su meile iš Dangaus 480 p.; Didžioji kova 430–431 p.
„Balti drabužiai – tai charakterio tyrumas, Kristaus teisumas, suteiktas nusidėjėliui. Tai iš tikrųjų yra dieviškas drabužis, kuris gali būti nupirktas tiktai iš Kristaus už pasiruošimą gyventi paklūstant.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 88 p.)
Aptarkite:
1. Įsigilinkite į pirmuosiuose Izaijo knygos skyriuose pabrėžiamą temą apie netinkamus Dievo garbinimo būdus. Kokie iš jų yra būdingi šiandien, kurie galėtų būti nepriimtini Viešpačiui? Ar problema yra pats garbinimas, ar kažkas kita, pavyzdžiui, ką garbintojai daro, kol jie negarbina?
2. Iz 61, 3: „[…] ir suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, Viešpaties sodintu, idant apreikštų Jo šlovę.“ Kas čia vyksta? Kaip mes galime patirti čia duotus pažadus?
3. Delmore Schwartz parašė novelę apie Niujorke krintantį sniegą, kuris stebuklingai sukūrė įvairias statulas visame mieste. Žmonės buvo nustebinti. Visas miestas buvo sukaustytas. Pagrindinis veikėjas buvo ypač sujaudintas, mat jis metė darbą, kad galėtų žiūrėti į statulas, kurios, rodos, suteikė jam iki tol neatrastą gyvenimo prasmę. Tada, anot pasakojimo, nenuilstamai lijo, ir visos statulos per naktį ištirpo, ir grįžo ta pati nuotaika, kuri buvo anksčiau. Pasakojimo pabaigoje pagrindinis veikėjas šoko prieš traukinį ir žuvo. Mintis buvo ta, kad dėdami viltis į šį pasaulį, esame pasmerkti nusivylimui, todėl, kad žemė nusidėvi tarsi drabužis. Koks buvo jūsų patyrimas ryšium su tuo, kaip lengvai šis pasaulis nuvilia, ir ko iš jo pasimokėt?