Vasario 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 8, 17–18; Pr 13, 5–6; Jn 3, 1–15; Lk 19, 1–10; Mk 4, 18–19; Mt 19, 16–26.
Įsimintina eilutė: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Tim 6, 10).
Sakoma, kad žmonės leidžia pinigus, kurių neturi, daiktams, kurių jiems nereikia, norėdami padaryti įspūdį žmonėms, kurie jiems nepatinka. Ginčytina, kiek šiuose žodžiuose tiesos, tačiau akivaizdu tai, kad pinigai gali paveikti mus visus. Kadangi asmeniniai finansiniai įpročiai visapusiškai atspindi žmogaus vertybes, pinigai yra dvasinis reikalas. Todėl Biblijoje daug apie tai parašyta.
Be to, šlovę dažnai lydi turtai. Kino filmų žvaigždės, daug pasiekę sportininkai ir politikai dažnai yra gerai žinomi ir turi pinigų. Įžymūs žmonės daro įtaką, o tai viena iš galios formų. Tačiau Jėzaus nežavėjo kieno nors turtas ar galia. Jis paprasčiausiai siekė laimėti turtingus ir įžymius dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Jis siekė laimėti visus kitus žmones – Jis norėjo, kad žmonės turėtų tokių turtų, kurių negalima nupirkti už pinigus.
I. GAUSIAI PALAIMINTI
Kadangi esame puolę, pavydime, ypač tiems, kurie turi daugiau pinigų nei mes (nepriklausomai nuo to, kiek pinigų galime turėti patys). Tačiau Biblijoje turtas ar turtingieji nėra besąlygiškai menkinami. Kaip ir viskas gyvenime, bėdos kyla ne iš pačių dalykų, bet iš mūsų požiūrio.
1. Ką Raštas pataria ryšium su turtais? Įst 8, 17–18; Pr 13, 5–6; 41, 41–43; Job 1, 1–3; Dan 4, 28–31. Kodėl Izraeliui buvo labai svarbu nepamiršti, iš kur atėjo palaiminimai?
Neabejotina, kad, pavyzdžiui, Abraomas, Juozapas, Mordechajus, Estera, Ezekijas, Jošijas ir Juozapatas buvo ir turtingi, ir dvasingi. Tačiau Nebukadnecaro pavyzdys parodo pavojų, kurį kelia turto padarymas stabu, ką labai lengvai gali daryti visi. Senovės Izraeliui pripažįstant Dievo dosnumą, kuris užtikrindavo turtą, izraelitai sulaukdavo dvasinių ir medžiaginių palaiminimų. Jie buvo įspėti nepamiršti, iš kur atėjo šie palaiminimai (gera pamoka mums visiems, ar ne?).
Trumpai tariant, pats turtas neparodo dvasingumo stygiaus ar abejingumo. Būta ir labai dievobaimingų bei ištikimų turtingų žmonių, būta ir gana bjaurių bei blogų. Bet kokiu atveju, nedera nei pinigų geismo paversti manija, nei niekinti tuos, kurie yra turtingi. Jiems reikia išgelbėjimo kaip ir visiems kitiems.
Koks yra jūsų pačių požiūris į turtinguosius? Lengva pavydėti, ar ne? Kaip galima išmokti „peržengti“ tuos jausmus ir turtinguosius matyti kaip visus žmones, kuriems reikia gelbėjančio sielą Jėzaus pažinimo?
II. SUSITIKIMAS NAKTĮ
Turtingi, gerai įsitvirtinę ir garsūs žmonės nebaugindavo Jėzaus. Kristus nei piktinosi visuomenės elitu, nei pastarąjį gerbė. Išgelbėtojas pripažino, kad finansinė gerovė neužtikrina ramybės, asmeninio pasitenkinimo, prasmingų santykių ar gilaus tikslo. Turtingiausias magnatas gali būti vienišesnis, tuštesnis ir piktesnis nei paprasčiausias, skurdžiausias ir kukliausias krikščionis.
2. Patyrinėkite Jėzaus pokalbį su Nikodemu (Jn 3, 1–15). Kokie įvykiai tikriausiai paskatino Nikodemą susidomėti Jėzumi? (Paskaitykite Mk 2, 13–25.) Kokį vaidmenį atlieka naktis? Kokia yra esminė Kristaus žinia Nikodemui?
Nikodemas matė Dievo galią ir autoritetą, apreikštus per Jėzaus tarnystę, todėl norėjo su Juo susitikti, tačiau slaptai. Jėzus galėjo atsisakyti tokio susitikimo, bet nenorėdamas, kad kuris pražūtų, Jis pasinaudojo šia galimybe priartini Nikodemą dar vienu žingsniu arčiau dangaus karalystės. Nors Nikodemui netrūko turto, jis buvo dvasinis skurdžius. Praturtėjęs žemiškosiomis gėrybėmis ir pasiekęs aukštą socialinę padėtį, jis, vis dėlto, badavo dvasiškai.
Nikodemas instinktyviai priešinosi bet kokiai minčiai, kad išsilavinę izraelitai, kaip jis, turėtų atsiversti. Tačiau Jėzus mokė Nikodemą, kad jam reikia pasirinkti arba teismą, arba išgelbėjimą. Bijodamas pasmerkimo ir pajuokos, Nikodemas atsisakė priimti Kristaus kvietimą. Panašu, kad pokalbis nebuvo naudingas. Tačiau dvasinė sėkla buvo pasėta ir lėtai sudygo.
„Po Viešpaties įžengimo į dangų, kai mokiniai buvo išblaškyti persekiojimų, Nikodemas drąsiai stojo į kovą. Jis finansavo ką tik užgimusią Bažnyčią, kuri, kaip tikėjosi žydai, po Kristaus mirties turėjo išnykti. Sunkiu metu tas, kuris buvo toks atsargus ir abejojantis, išliko tvirtas kaip uola, palaikė mokinių tikėjimą ir parūpino lėšų Evangelijos darbui. Tie, kurie anksčiau jį gerbė, dabar išjuokė ir persekiojo. Pasaulio požiūriu, jis tapo skurdžius, tačiau neprarado tikėjimo, kuris užgimė tą naktį susitikus su Jėzumi“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 153 p.).
III. TURTINGAS IR NEGARBINGAS
Garbumas ne visada lydi turtus. Nors daug žmonių sąžiningai uždirba turtus sunkiu darbu, darbštumu ir dėka Dievo palaiminimų, kiti yra tiesiog sukčiai. Dar blogiau, yra tokių, kurie pinigus pelno legaliai, tačiau nedorai. Juk ne viskas, kas amoralu, yra neteisėta, ir mes visi tai gerai žinome.
3. Palyginkite Mt 9, 10–13; Lk 5, 27–32; 19, 1–10. Kas paskatino kritiką, su kuria susidūrė Jėzus? Ko Jo reakcija į kritiką moko apie malonę?
Jerichas, kuriame gyveno Zachiejus, buvo svarbus komercinis centras. Šiame mieste buvo Erodo rūmai. Dėl miesto geografinės padėties, jame buvo muitų rinkimo stotis. Kaip pagrindinis regioninės muitinės pareigūnas, Zachiejus galėjo lengvai ir teisėtai praturtėti. Tačiau pasakojimas parodo, kad godumas paskatino jį peržengti įstatymų nustatytas ribas. Uolūs patriotai niekino net sąžiningus muitininkus, mat jie buvo laikomi Romos engėjų įrankiais, o nesąžiningus, kaip Zachiejus, niekino dar labiau. Matas (Levis) užėmė panašias pareigas Kafarnaume, valdant Erodui Antipui. Muitininkus laikant prisiėmusiais romėnų pavaldinių vaidmenį, jie buvo prilyginami išdavikams arba dar blogiau – išdavikams vagišiams.
Nepaisant to, Kristaus tai nebaugino. Ignoruodamas socialines ribas, Jėzus valgė su jais ir sulaukė intensyvios kritikos iš kunigų ir paprastų žmonių. Dėka Jėzaus bendrystės su muitininkais, šie galiausiai buvo laimėti Evangelijai, o Matas tapo ne tik vienu iš dvylikos mokinių, bet ir Naujojo Testamento vienos knygos autoriumi!
Vėlgi, turime būti atsargūs ir nedaryti skubotų dvasinių sprendimų, susijusių su žmonėmis. Nors ne visos nuodėmės yra vienodos, o kai kurios yra socialiai blogesnės nei kitos (ir tam yra pagrįsta priežastis), Dievo akyse mes visi esame lygūs ir mums visiems reikia Kristaus teisumo.
Pagalvokite apie gerai žinomą, bet niekinamą (ir galbūt pagrįstai) veikėją jūsų kultūroje. Įsivaizduokite, kas būtų, jei, pavyzdžiui, jums tektų galimybė paliudyti tokiam žmogui. Ar norėtumėte tai daryti ir ką pasakytumėte?
IV. AUKSU APKALTA ŽINIA
4. Patyrinėkite šias eilutes: Mk 4, 18– 19; Lk 1, 51–53; 6, 22–25; 12, 16–21; 16, 13. Kokių jose yra praktinių patarimų ir dvasinių įspėjimų? Kaip šios Rašto eilutės gali būti panaudotos tikinčiųjų, darant Kristaus mokiniais turtinguosius?
Sakoma, kad ne mes valdome daiktus, bet daiktai valdo mus. Medžiaginis turtas gali lengvai pasiglemžti; todėl Jėzus įspėjo dėl „turto apgaulės“.
Pagalvokite, kaip lengvai pinigai arba siekis jų turėti gali apakinti taip, kad nebematytume dvasinių prioritetų. Svarbu nuolat prisiminti šią tiesą, kai siekiame laimėti tuos, kurie galbūt jau apakinti turto.
Tuo pačiu metu, mes visi turime būti ištirti. Kai kurie žmonės gyvena taip, tarsi teismo metu jų bus klausiama tik vieno – kiek uždirbai pinigų?
Kristus pakeitė mūsų netinkamus prioritetus. Nedraudžiama turėti daiktų, bet pastarieji turi būti vertinami atitinkamai. Medžiaginis turtas yra Dievo priemonės, skirtos žmonijos gerovei. Toks turtas tampa palaiminimais, kai juo dalijamasi, o ne tada, kai jis kaupiamas. Kaupiant, medžiaginis turtas tampa prakeiksmu.
Materialistams, ir turtingiems, ir vargšams, gresia pavojus paaukoti amžiną gerovę vardan laikinų malonumų. Amžinasis pasitenkinimas iškeičiamas į praeinančias ir pasenstančias užgaidas. Žmonės gali tarnauti arba Dievui, arba pinigams. Kiekvienas, turtingas ar vargšas, privalo prisiminti: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36)
Šis įspėjimas dėl materializmo yra svarbus visiems tikintiesiems, ne tik sielos labui, bet ir evangelizacijai. Galiausiai, kaip galėtume įspėti turtinguosius dėl galimo dvasinio pavojaus, jei patys jam pasiduotume?
V. TURTAS IR IŠGELBĖJIMAS
5. Patyrinėkite Mt 19, 16–26. Kokie dvasiniai pavojai atskleisti šiose eilutėse? Kuo tikintieji gali pasitarnauti šiandienos turtingiems jaunuoliams?
Jis turėjo kvalifikaciją, gausybę medžiaginių išteklių, neabejotiną moralę ir neribotą savigarbą! Jaunas kandidatas į mokinius nuoširdžiai prašė Mokytojo išgelbėjimo formulės. Ar tai Kristų turėjo pamaloninti? „Pagaliau mes padedame atsiversti aukštesniosioms klasėms!“ Akivaizdu, toks Kristaus aukštinimas neužteršė Jo mąstymo. Jei šis prašytojas tikėjosi pagyrimo, jam teko skaudžiai nusivilti. Vietoj pagyrimo, Kristus pasakė, kad Dešimt Dievo įsakymų yra minimalus paklusnumo matas. Galbūt jaunuolis sveikino pats save. Anot savo paties mato, jis viską puikiai vykdė. Tačiau Kristus pareikalavo teisumo toje srityje, kuri viršijo kitų religinių vadovų mokymą. Ar dera sumenkinti matą šiam kandidatui? Judas būtų pagautas ekstazės. Tas, kas buvo atsakingas už ryšius su visuomene, būtų nudžiugęs. Pagalvokite, kaip turtingųjų parama pasitarnautų įvaizdžiui.
Tačiau dvasiniai trūkumai negali būti nei pamiršti, nei sumenkinti, nes Jėzaus misija yra šventa. Toleruoti kompromiso negalima. Savanaudiško pataikavimo privalu išsižadėti. Kristus paminėjo trijų žingsnių procesą: parduok, ką turi, išdalyk vargšams, sek paskui Mane. Tai buvo dvasiškai pavojinga teritorija. Nors jaunas, galimas mokinys buvo sukaupęs nemažai turto. Prabangūs namai, gražūs vynuogynai, derlių nešantys laukai, madingi drabužiai, papuošalų kolekcijos, tarnai, gyvuliai, galbūt greiti kovos vežimai, visa tai galėjo šmėkštelėti prieš akis. Dievo sąlygos buvo nelanksčios. Kainos negalima sumažinti net derybomis. Dėl Jėzaus – viskas. Pasaulietiška didybė iškeista į dangišką lobį.
„Daug atėjo pas Kristų pasiruošę derinti savo bei Jo rūpesčius, kaip turtingas jaunuolis karštai trokšdami laimėti amžinąjį gyvenimą! Bet supratę, kiek tai kainuos, kad teks išsižadėti visko – namų ir žemių, žmonų ir vaikų bei nebranginti savo gyvybės, jie pasišalina nuliūdę. Jie trokšta lobio danguje ir gyvenimo su Dievu, tačiau jie nenori išsižadėti savo žemiškųjų turtų. Jie nenori išsižadėti visko, kad gautų gyvenimo vainiką“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, balandžio 19, 1898.).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 145–153 p.; 242–250 p; 478–482 p.; 506–510 p; „The Ministry of Healing“, 209-216 p.
„Daug buvo pasakyta apie pareigą pamirštiems vargšams; ar nederėtų skirti tam tikro dėmesio pamirštiems turtingiesiems? Daug kas beviltiškai žiūri į šią klasę ir mažai daro, kad atvertų akis tiems, kurie, apakinti ir apsvaigę nuo žemiškosios šlovės spindesio, nebepaiso amžinybės. Tūkstančiai turtingų žmonių buvo palaidoti neįspėti. Kad ir kokie abejingi jie galėtų atrodyti, daugybės turtingųjų sielos yra prislėgtos. `Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis – pelnu`. Tas, kuris sako auksui: `Pasikliausiu tavimi`, – išsižada Dievo. `Niekas negali jokiomis priemonėmis išpirkti savo brolio: (Nes jų siela yra brangi, ir ji pražus amžiams)`… Turtai ir pasaulio garbė negali patenkinti sielos. Daug turtingųjų ilgisi dangiško patikinimo, dvasinės vilties. Daug jų ilgisi kažko, kas nutrauks jų betikslio gyvenimo monotoniją. Daug oficialių asmenų jaučia poreikį turėti tai, ko jie neturi. Nedaug jų eina į bažnyčią; nes jie jaučiasi gaunantys mažai naudos. Girdimas mokymas nepaliečia jų širdies. Argi nedera raginti juos asmeniškai?“ (E. Vait, „Ministry of Healing“, 210 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Atsivertę turtingieji atliko svarbų vaidmenį finansiškai palaikydami naują krikščionišką judėjimą. Nors buvo išimčių, pasiturintiems tikintiesiems buvo būdinga pasiaukojanti šalpa. Dievo karalystei priklauso sąžiningos širdies žmonės iš visų visuomenės klasių. Krikščionys neturėtų nei bijoti, nei įsimylėti turtingų žmonių, bet turėtų drąsiai skelbti Dievo apreiškimą, kad jie būtų išgelbėti. Suprantant, kad negalima kompromituoti teologijos ir principų, ką praktiškai jūsų bažnyčia gali keisti, kad turtingi žmonės lengviau rastų joje bendrystę? Kaip jūsų bažnyčios evangelizacinė strategija dera su poreikiu padaryti Kristaus mokiniais pasiturinčiuosius? Ką konkrečiai jūsų bažnyčia gali daryti, kad laimėtų turtinguosius?
2. Paskaitykite E. Vait pavartotas Biblijos eilutes. Kokia jų esmė? Kaip galima padėti galvojantiems, kad tikėdamiesi laimę rasti gerovėje ir medžiaginiame turte, jie eina neteisingu keliu?