SUGEBĖJIMAS GREITAI ATGAUTI JĖGAS

Šią savaitę skaitykite: Job 19, 25; Jok 5, 10–11; Rūt 1; Est 2; 2 Kor 11, 23–28; Fil 4, 11–13.

Įsimintina eilutė: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose.Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo“ (Ps 46, 2–4).

Sugebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas padeda nepasiduoti nepalankiose situacijose, ištikus tragedijai, grėsmei ar ekstremalios įtampos atveju. Susidomėjimas tokiu sugebėjimu išaugo dėl jo naudos. Juk visi vienaip ar kitaip susiduriame su įtampą sukeliančiais veiksniais. Svarbu, kad sugebėtume greitai atgauti jėgas, galėtume išspręsti iškilusias problemas ir nepalūžtume.

1960-aisiais Viktoras ir Mildred Goertzel knygoje „Cradles of Eminance“ pristatė daugiau kaip 700 biografinių temų (iš iširusių šeimų, finansinių sunkumų, fizinės ir/ar psichologinės negalios ištiktų, ir t.t.), kurie vaikystėje patyrė daug bėdų, analizes. Knyga buvo atnaujinta 2004 m.

Biblijoje taip pat yra pasakojimų apie asmenis, kurie susidūrė su nepalankiomis aplinkybėmis, bet, Dievo padedami, atgavo jėgas ir įveikė sunkumus. Nepaisant sudėtingų aplinkybių ir charakterių ydų, Dievas sugebėjo panaudoti juos todėl, kad jie galėjo greitai atgauti jėgas ir eiti į priekį, net esant nepalankioms aplinkybėms.

I. Jobo kantrybė

1. Perskaitykite Jok 5, 10–11. Kas Jobą daro pavyzdžiu? Taip pat perskaitykite Job 1–3.

Konsultuojama moteris pasakė savo draugams, jog jai atsigauti po krizės labiausiai padėjo konsultanto atkaklumas, kad jos aplinkybės pasikeistų. Konsultantas vis sakydavo: „Šiuo metu aplinkybės atrodo niūrios, kad jos nesibaigs, tačiau jos neužtruks.“ „Ši mintis padėjo man greitai atgauti jėgas.“ Kitaip tariant konsultantas išlaikė moters viltį.

Kaip augti kantrybe? Anglas Džordžas Gudmanas (George Goodman) kartą priėmė jaunuolį, už kurį reikėjo melstis. Apie savo poreikį jaunuolis kalbėjo atvirai: „Pone Gudmanai, aš noriu, kad jūs pasimelstumėte už mane, jog aš būčiau kantrus.“ Pagyvenęs vyras atsakė: „Gerai, aš pasimelsiu už tave, kad tave ištiktų bėda.“ „O ne, pone, – atsakė jaunuolis. – Aš noriu būti kantrus.“ „Aš suprantu,– pasakė Gudmanas. – Todėl melsiuos, kad tave ištiktų bėda.“ Biblijos mokytojas atskleidė Bibliją ir nustebusiam jaunuoliui perskaitė Rom 5, 3: „Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę […]“

Pasakojimas apie Jobą – tai didžiausias sugebėjimo greitai atgauti jėgas pavyzdys. Jobas žinojo, kad Dievas yra maloningas ir teisingas. Jis nesuprato kančios priežasties. Jo nepalaikė žmona. Jo turtas ir vaikai buvo sunaikinti. Vėliau jis susirgo siaubinga liga. Ir vis dėlto jis neišsižadėjo tikėjimo Dievu ir kentėjo, kol kančia baigėsi.

2. Perskaitykite Job 19, 25. Kokios vilties jis tvirtai laikėsi? Kaip mes galime geriau išmokti tvirtai laikytis šios vilties nepalankių aplinkybių metu?

Prisiminkite, kai išgyvenote sunkius laikus. Kokia viltis išlaikė jus? Kokie jums kalbėti žodžiai buvo naudingi? Kurie iš jų nebuvo naudingi, ar net žalingi? Ko pasimokėte, kas įgalins jus geriau padėti tiems, kas išgyvena panašų laikmetį dabar?

II. Juozapas nelaisvėje

Perskaitykite Pr 37, 19–28; 39, 12–20 ir pamėginkite įsivaizduoti save Juozapo vietoje. Pagalvokite apie jo neviltį, galimybę parodyti pyktį ir kartėlį, kurį galbūt net būtų galima pateisinti. Nors Biblijoje smulkiai neaprašyta, ką jis jautė, nėra sunku įsivaizduoti skausmą, kurį jis iškentė dėl išdavystės ir klastos.

Net esant tokioms aplinkybėms Juozapas gręžėsi į Viešpatį, ir galiausiai viskas išėjo į gera. Parduotas brolių, Juozapas patyrė atsivertimą ir daug artimesnį ryšį su Dievu. „Jam buvo pasakojama apie Viešpaties pažadus Jokūbui ir kaip jie buvo išpildyti – kaip nelaimėje Dievo angelai atėjo jo pamokyti, paguosti ir apsaugoti. Taip pat sužinojo apie didžiąją Dievo meilės apraišką – Atpirkėjo siuntimą žmonijai. Dabar visas šias brangias pamokas jis aiškiai prisiminė. Juozapas patikėjo, kad jo tėvų Dievas bus ir jo Dievas. Taigi jis visiškai pasikliovė Viešpačiu ir meldėsi, kad Izraelio Globėjas jo neapleistų tremties šalyje.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 168 p.)

Kai jis buvo neteisėtai įmestas į kalėjimą, aplinkybės atvėrė kelią į faraono rūmus, kad Juozapas išgelbėtų daug gyvybių.

3. Ką šie tekstai sako mums apie tai, kaip blogos situacijos gali pasikeisti į geras?

· Rom 5, 3–5 · 2 Kor 1, 3–4 · 2 Kor 1, 8–9 · 2 Tim 1, 11–12

Dievas nenori, kad mes kentėtume be reikalo. Iš tikrųjų aplinkoje, kurią Jėzus paruošė mums danguje, nebus ašarų, sielvarto (Apr 21, 4). Tačiau belaukiant šio pažado įvykdymo, atrodo, kad skausmas padeda mums išmokti tam tikrų dalykų: charakterio ugdymo, atjautos, nuolankumo, mokinystės, gėrio ir blogio supratimo. Nors kenčiant sudėtinga suprasti, kad kančia yra naudinga, galime paprašyti Dievo jėgų įveikti sunkumus.

Ar kada nors patyrėte kažką baisaus, kas galiausiai atnešė kažkokią naudą, išėjo į gera? Kaip toks patyrimas gali padėti jums išmokti pasitikėti Viešpačiu įvairiose aplinkybėse, net kai atrodo, kad viskas baigsis blogai?

III. Noomė

4. Kokias nelaimes patyrė Noomė? Rūt 1.

Visada baisu išvykti iš gimtos šalies ir apsigyventi kažkur kitur, ypač kai išvykimą skatina būtinybė išlikti. Badas Jude privertė Elimelechą, Noomę ir jų sūnus emigruoti į Moabą, žemės ūkio kraštą, kur jie galėjo rasti maisto. Moabitai buvo stabmeldžiai (Ts 10, 6), o stabmeldystė buvo nesuderinama su hebrajų tikėjimu. Vien tai turbūt kėlė sąmyšį. Įsikūrus, Noomės vyras mirė. Našlė ir du našlaičiai liko neapsaugoti svetimame krašte. Noomės sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, vedė vietines moteris. Dėl šio fakto galbūt šeimoje įsivyravo priešprieša, bent jau pradžioje, dėl religinių skirtumų. Nors Įstatymas nedraudė tuoktis izraelitams ir moabitams, buvo nustatyta, kad moabitai ar jų palikuonys net iki dešimtos kartos nė vienas nebus priimtas į Viešpaties sueigą (Įst 23, 3).

Vėliau Machlonas ir Kiljonas, o tai reiškė „liga“ ir „alinimas“, taip pat mirė. Sunku įsivaizduoti tragiškesnę situaciją – visi artimi giminaičiai mirė, o likę gyveno tolimame Betliejuje.

5. Kas žymėjo persilaužimą Noomės gyvenime? Kaip Dievas pasirūpino tuo, ką kentė Noomė? Rūt 1, 16–18; 4, 13–17.

Giliausioje bėdoje Noomės marti Rūta buvo tarsi Dievo siųstas palaikymas. Noomė turbūt buvo nepaprasta moteris, jei abiem marčiom įkvėpė pamaldumą, ypač Rūtai, kuri įtikėjo Izraelio Dievą ir nusprendė likusį gyvenimą rūpintis anyta krašte, kurio gyventojai istoriškai buvo jos priešai.

Nuo 2 iki 4 skyriaus aprašyta gražių įvykių seka. Neapibūdinama Noomės kančia baigėsi, jos marti Rūta ištekėjo už Boazo ir pagimdė Jobedą, šis tapo Dovydo tėvo Jesės tėvu.

Nors turime pasitikėti Viešpačiu ir pavesti viską Jam, kartais mums tikrai prireikia žmonių pagalbos. Kada paskutinį kartą jums prireikė kažkieno pagalbos? Ką laimėjote iš tos patirties?

IV. Esteros įtampos dienos

6. Su kokiais nepalankumais, sunkumais ir įtampa susidūrė Estera?

Est 2, 6–7 Est 2, 10 Est 2, 21–22 Est 4, 4–17 Est 7, 3–4; 8, 3

Dar vaikystėje Estera tapo našlaite. Nors ją įvaikino jos vyresnis pusbrolis Mordechajas, augti be tėvų buvo tikrai sudėtinga. Nepaisant to Estera užaugo išlaikanti pusiausvyrą, ryžtinga ir gabi.

Tapusi karaliene, Estera neatskleidė savo tautybės ar šeimos istorijos. Tai buvo ypač sunkus iššūkis. Apsupta vaišių, prabangos ir karališkų rūmų gyvenimo, Estera turėjo kaip nors išlikti izraelite. Be to, grėsė pavojus būti atpažintai, ir tapatybės slėpimo pasekmės buvo nenuspėjamos.

Estera taip pat turėjo pranešti karaliui blogą žinią, kad prieš jį buvo planuojamas slaptas sąmokslas. Tai nebuvo lengva užduotis todėl, kad neįrodžius, jog sąmokslas tikras, Estera ir jos pusbrolis galėtų būti įkaltinti už tai, kad ji paleido gandus, ir kas žinotų padarinius?

Bet didžiausia Esteros atsakomybė buvo tai, kad ji buvo vienintelė priemonė išgelbėti tautą. Mordechajas paprašė, kad ji tarpininkautų žydų vardu, ko ji negalėjo daryti nerizikuodama gyvybe. Kai ji dvejojo, jos pusbrolis rodė vis didesnį spaudimą: „Juk jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu, kaip dabar, pagalba ir išgelbėjimas žydams ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus“ (Est 4, 14). Tikra įtampa!

Pagaliau ji stojo prieš karalių, žinodama, kad tikimybė mirti buvo nemaža. Tačiau galiausiai viskas išsisprendė, nors situacija kartais buvo itin pavojinga.

Mes visi, kaip Estera, patenkame į ne dėl mūsų kaltės susidariusias aplinkybes. Kokia yra jūsų biografija? Ko sulaukėte jūs, gero ir blogo, nors neprašėte nei vieno, nei kito? Kaip galite išmokti labiau vertinti tai, ką gavote gera ir nugalėti tai, kas bloga?

V. Kaip būti patenkintu

Paulius gimė ir užaugo Tarse, Benjamino giminės izraelitų šeimoje. Romos pilietybę jis gavo per tėvą, Romos imperijos gyventoją. Jis buvo uolus fariziejus, griežtai Įstatymo (Toros) ir žodinės tradicijos (Mišnos) besilaikiusi grupė žydų. Kaip fariziejus, jis turbūt mėgavosi socialinės ir religinės padėties privilegijomis.

Tačiau, kai Paulius atsiliepė į Jėzaus kvietimą, viskas pasikeitė. Vietoj persekiotojo jis pats tapo radikalaus persekiojimo, dalinai iš žydų ir galiausiai romėnų pusės, auka. Jis kentė sunkumus tris dešimtmečius ir buvo nužudytas po įkalinimo Romoje.

7. Perskaitykite 2 Kor 11, 23–28, keletą nepalankių aplinkybių, su kuriomis Pauliui teko susidurti. Paskui perskaitykite Fil 4, 11 – 13. Po daugybės kančių, kaip Paulius įvertino savo gyvenimą? Ko galime pasimokyti iš jo, kai patys susiduriame su sunkumais?

Pasitenkinimas yra lemiama laimės ir geros psichologinės savijautos dalis. Pasitenkinę būna tie, kas į gyvenimą žiūri teigiamai, praeitį mato palankiai, o į ateitį žvelgia su viltimi. Net jei „visko“ turime, tai dar ne garantija, kad būsime patenkinti ir laimingi. Kai kuriems žmonėms niekada negana, kad ir kiek jie turėtų. Kiti, turėdami nedaug, yra patenkinti. Jūsų nuomone, kodėl taip yra?

Vienas iš daugelio dabartinių „intelekto“ apibrėžimų yra gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių, kaip antai: gyvenimo naujoje vietoje, bendravimo su naujais žmonėmis, prisitaikymo prie naujų socialinių ekonominių sąlygų. Pauliaus sugebėjimas nebuvo paveldimas bruožas. Jis rašė: „ […] išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 12). Toks sugebėjimas gali būti būdingas vienam žmogui, bet nebūdingas kitam. Prisitaikyti ir pasitenkinti daugeliu aplinkybių yra išmokstama praktiškai.

13 eilutėje yra užrašytas galutinis Pauliaus sugebėjimo greitai atgauti jėgas paaiškinimas. Apaštalas ne tiktai galėjo jausti pasitenkinimą ir varge, ir pertekliuje. Jis visa galėjo Jėzuje Kristuje.

Ar jūs esate patenkintas? Ar dabartinėse aplinkybėse esate mėtomas ir persekiojamas? Kaip galite išmokti būti patenkintas savo būkle?

Toliau studijuokite: „Tamsos jėgos stengiasi, kad siela nematytų Jėzaus, ir kartais mums tenka tiktai liūdėti ir nustebus laukti, kol tamsos debesys išsisklaidys. Tokie laikotarpiai kartais būna baisūs. Atrodo, kad mus sukausto neviltis. Šiomis bauginančiomis valandomis turime išmokti priklausyti ir pasitikėti tiktai atpirkimo nuopelnais, ir visame mūsų bejėgiškume pulti ant nukryžiuoto ir prikelto Išgelbėtojo privalumų. Taip elgdamiesi niekada nepražūsime! Kai mūsų kelias apšviestas, būti stipriu malonėje nėra sunku. Bet laukti kantriai viltyje, kai mus apgaubia debesys, reikia tikėjimo ir klusnumo, kuris verčia mūsų valią pasiduoti Dievo valiai. Mes pernelyg greitai netenkame drąsos ir verkiame, kad Dievas pašalintų sunkumus, nors iš tikrųjų turėtume melsti kantrybės iškęsti ir malonės įveikti juos.“ (E. Vait, „God‘s Amazing Grace“, 114 p.)

Aptarkite:

1. Kai kurie žmonės įveikia sunkumus, kurie kitus sugniuždo. Jūsų nuomone, nuo ko tai priklauso?

2. Įsigilinkite į sunkumų ir kančios klausimą, kai tragedija nesibaigia gerai. Kaip turėtume tai suprasti? Kaip suderiname tokias aplinkybes su tikėjimu ir Dievo pažadais?

3. Ką E. Vait sako mums aukščiau pateiktame sakinyje („Šiomis bauginančiomis valandomis […]“)? Kur link ji kreipia mūsų viltį? Kodėl tik Evangelija yra vienintelė mūsų viltis, nepriklausomai nuo dabar mus ištikusios tragedijos?

4. Kaip jūs galite praktiškai pritaikyti Petro patarimą 1 Pt 4, 12–13? Viena yra sugebėti greitai atgauti jėgas sunkmečiu, bet kaip padaryti tai, apie ką rašė Petras?

5. Įsivaizduokite, kad turite reikalą su į labai sudėtingą situaciją patekusiu žmogumi, tokią, kuri atrodo be išeities, žmogiškai kalbant, o su tuo žmogum praleisite tiktai penkias minutes. Ką jūs pasakytumėte per tas kelias minutes, kad tam asmeniui suteiktumėte viltį?