Spalio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 40, 9–10; Kun 19, 2; 1 Pt 1, 14–16; Iš 31, 2–11; Rom 3, 25–28; 1 Kar 8, 31–53; Ps 73, 1–17.
Įsimintina eilutė: „Tepadaro jie Man šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų“ (Iš 25, 8).
Šventykla yra viena pagrindinių Dievo priemonių, mokančių mus Evangelijos prasmės. Šią savaitę tyrinėjant šventyklą pravers šis paveikslėlis.
Šią savaitę dėmesį sutelksime į kai kurias svarbias žemiškosios šventyklos įžvalgas. Aukojimą tyrinėsime vėliau.
I. DIEVO ARTUMO VIETA
1. Pasak Iš 25, 8, koks buvo žemiškosios šventyklos dykumoje tikslas? Kokios nuostabios tiesos, susijusios su Dievo meile mums, tai moko?
Edeno sode nuodėmė sugriovė artimus, t.y. akis į akį žmonijos santykius su Dievu. Dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės iš žmonių buvo atimta teisė tiesiogiai bendrauti su Dievu. Tačiau Kūrėjas vis dar norėjo priartinti mus prie Savęs, kad galėtų mėgautis giliais sandoros santykiais su puolusia žmonija, ir šį procesą Jis pradėjo Edeno sode. Prabėgus šimtmečiams, išvaduodamas Izraelį iš Egipto ir pastatydamas šventyklą bei įsteigdamas aukojimo sistemą, Dievas vėl ėmėsi iniciatyvos, kad žmonija būtų Jo Artume.
Šventykla nepaliaujamai liudija apie Dievo norą gyventi tarp Savo žmonių. Tai Dievo idėja (Ps 132, 13–14). Jo pagrindinis tikslas yra santykiai, ir šventykla buvo Jo pasirinkta priemonė tam tikslui įgyvendinti. Šventykla yra apčiuopiamas Dievo Artumo tarp Savo žmonių žemėje įrodymas.
Sk 2 aprašyme akivaizdu, kad Susitikimo Palapinė buvo įkurta stovyklavietės centre. Senovės Artimuosiuose Rytuose ši vieta paprastai būdavo skiriama karaliaus palapinei. Taigi palapinė simbolizuoja, kad Dievas yra Izraelio Karalius.
Tuo tarpu levitai savo palapines statydavo aplink Sandoros Padangtę (Sk 1, 53), o kiti izraelitai – „atstu“ nuo jos (Sk 2, 2). Tai parodo ir Dievo Artumą, ir atotrūkį nuo Jo.
Kitas šventyklos tikslas – parūpinti centralizuotą, Dievo įsteigtą garbinimo sistemos vietą. Kadangi dėl Dievo Artumo žmonėms kyla pavojus, mat jie nešvarūs ir turintys moralės trūkumų, Jis parūpino aukojimo ir atnašavimo sistemą, kurios dėka nešventi žmonės galėtų gyventi ir išlikti švento Dievo Artume.
Šiame kontekste šventykla apreiškė detales, susijusias su atpirkimo planu, kuris apėmė ne tik aukas, bet ir kunigų tarnystę, sudėtinę išgelbėjimo plano dalį.
Šventykloje visatos Kūrėjas, per kurį atsirado viskas, kas tik yra atsiradę (žr. Jn 1, 1–3), nusižemino ir gyveno tarp benamių piligrimų dykumoje. Kaip vien šis faktas turėtų padėti mums išvengti puoselėti neigiamą išankstinę nuostatą tam tikroms etninėms ar socialinėms grupėms?
II. „BŪKITE ŠVENTI“
„Tada paimsi patepimo aliejaus ir patepsi Padangtę ir visa, kas joje; pašventinsi ją drauge su visu apstatymu, kad būtų šventa. Šventindamas deginamųjų aukų aukurą su visais jo reikmenimis, patepsi ir jį, kad būtų ypač šventas“ (Iš 40, 9–10).
Išėjimo 40, 9–10 rodo mums, kad šventykla turi būti laikoma „šventa“. Šventumas – tai atskyrimas ir unikalumas, kartu su priklausymu Dievui.
„Apeigos buvo jungiamoji grandis tarp Dievo ir Izraelio. Aukojimas buvo sumanytas kaip Kristaus aukos ženklas, kad žmonių širdyse išliktų tvirtas tikėjimas ateisiančiu Išgelbėtoju. Siekiant, kad Viešpats galėtų priimti jų aukas, būtų su izraelitais, ir, kita vertus, kad žmonės teisingai suprastų išgelbėjimo planą bei savo pareigą, buvo labai svarbu, kad širdies šventumas, gyvenimo tyrumas, Dievo garbinimas ir griežtas paklusnumas Jo reikalavimams būtų susiję su šventykla“ (E. Vait, SDA Biblijos komentaras, t. 2, 1010 p.).
2. Perskaitykite Kun 19, 2 ir 1 Pt 1, 14–16. Kokia yra pagrindinė priežastis žmonėms būti šventiems?
Dievo šventumas keičia ir atskiria mus. Jo šventumas yra Jo tautos pagrindinė etiško elgesio paskata visose gyvenimo srityse (žr. Kun 19), ar laikantis mitybos įsakų (Kun 11, 44–45), ar gerbiant kunigą (Kun 21, 8), ar nepasiduodant aistroms (1 Pt 1, 14). Akivaizdu, mums artinantis prie Dievo, Jis nori, kad mes augtume šventumu. Šiuos pokyčius sąlygos tik nuodėmingos prigimties išsižadėjimas bei noras daryti tai, kas teisinga, nepaisant pasekmių.
Pagalvokite apie save, apie savo įpročius, tai, ką mėgstate, savo veiklą, ir t.t. Kiek, kas esate ir ką jūs darote, būtų „šventa“? Akistata su tokiu klausimu sunkus reikalas, ar ne?
III. ŠVENTYKLOS DIRBINIAI
3. Perskaitykite Iš 31, 2–11. Ko šios eilutės moko mus apie žemiškosios šventyklos dirbinių gaminimą? Kokią įžvelgiate sąsają su Pr 1, 2? (Taip pat žr. Iš 25, 9).
Iš visų dirbinių šventykloje, Sandoros Skrynia buvo didžiausias Dievo Artumo ir šventumo simbolis. Sandoros Skrynios pavadinimas kilęs iš dviejų akmens plokščių, kuriose buvo įrėžtas Įstatymas, vadinamas „Sandora“ (Iš 32, 15–16). Sandoros plokštės buvo padėtos į Skrynią (Iš 25, 16. 21).
Ant Skrynios buvo uždėtas Malonės sostas su dviem kerubais, dengiančiais dangtį sparnais (Iš 25, 17–21). Kai kuriuose vertimuose šis dangtis yra deramai vadinamas „Atpirkimo dangčiu“, nes perteikia tai, kad mūsų gailestingas ir maloningas Dievas sutaikė žmones su Savimi ir parūpino viską, išlaikydamas su jais sandoros santykius.
Tai vieta, kur kartą per metus, Permaldavimo dieną (hebrajiškai – Jom Kipur), buvo atliekamas permaldavimas už žmones ir šventyklą (Kun 16, 14–16). Rom 3, 25 Paulius nurodo į Jėzų kaip „Atpirkimo dangtį“ (paprastai šie žodžiai verčiami – „permaldavimo auka“), nes pats Jėzus yra atpirkimo vieta, Tas, per kurį Dievas atliko permaldavimą už mūsų nuodėmes.
Šventoje vietoje žvakidė nuolat žibėdavo (Kun 24, 1–4), o smilkalų dūmai apsaugodavo kunigą nuo Viešpaties Artumo (Kun 16, 12– 13). Ant padėtinės duonos stalo būdavo dvylika kepaliukų duonos, kurie simbolizuoja dvylika Izraelio giminių. Stalo lėkštės, indai smilkalams, dubenys ir ąsočiai (Iš 25, 29–30) taip pat buvo ant stalo. Nors nedaug informacijos pateikiama apie šių daiktų svarbą, atrodo, kad jie sudarė sandoros valgio elementus (primenant Iš 24, 11) ir nuolat priminė Dievo sandorą su žmonėmis.
Perskaitykite Rom 3, 25–28. Kokią didžią viltį galime įžvelgti išgelbėjimo pažade „tikėjimu, be Įstatymo darbų“?
IV. DIEVIŠKOSIOS IR BENDRUOMENINĖS VEIKLOS CENTRAS
4. Perskaitykite 1 Kar 8, 31–53. Ko dar šis tekstas moko mus apie šventyklos funkciją?
Per naujai pastatytos šventyklos atidarymo apeigą karalius Saliamonas atnašavo septynias konkrečias maldas, kurias galima atnašauti šventykloje. Šios septynios funkcijos atskleidžia platų šventyklos vaidmenį izraelitų gyvenime. Šventykla buvo vieta ieškoti atleidimo (eilutė 30); prisiekti (eilutės 31– 32); melstis po pralaimėjimo priešams (eilutės 33– 34); melsti lietaus sausros ar kitos nelaimės metu (eilutės 35– 36. 37–40). Tai taip pat buvo vieta, kurioje galėjo melstis svetimtautis (eilutės 41–43); bei vieta melsti pergalės (eilutės 44– 45).
Tai, kad šventykla turėjo būti maldos Namai visoms tautoms (Iz 56, 7), akivaizdu iš to, jog Saliamonas įsivaizdavo kiekvieną izraelitą, svetimtautį ir visus žmones kaip maldaujančiuosius.
5. Šventykla iš esmės buvo ideologinis centras visos Izraelio veiklos. Religija nebuvo tikinčiojo asmens gyvenimo dalis, tai net nebuvo viena iš esminių gyvenimo dalių, bet tai buvo gyvenimas. Ką tai sako mums apie mūsų tikėjimo vaidmenį ir mūsų pačių gyvenime?
Norėdami gauti patarimą, sulaukti teismo nuosprendžio, atgailaujant dėl nuodėmių, žmonės eidavo į šventyklą. Šventykla taip pat buvo gyvenimo centras per tuos metus, kai Izraelis klajojo dykumoje. Kai Dievas norėjo bendrauti su Savo tauta, Jis tai padarydavo iš šventyklos (Iš 25, 22). Todėl ji yra deramai vadinama Susitikimo Palapine (pvz., Kun 1, 1).
Pagalvokite apie savo maldas. Ar jos gilios, turiningos, stiprinančios tikėjimą ir keičiančios gyvenimą? Turbūt pirmas klausimas, kurio derėtų savęs paklausti, yra šis: kiek laiko praleidžiu melsdamasis?
V. KAI NUĖJAU Į DIEVO ŠVENTOVĘ
Psalmėse kartojasi mintis, kad šventykla atlieka reikšmingą vaidmenį tikinčiųjų ir Dievo santykiams. Dovydo tvirtas įsitikinimas, užrašytas Ps 23 pabaigoje, išreiškia tai, kad jis visados gyvens Viešpaties Namuose (eilutė 6). Ps 27 svarbiausias Dovydo noras – būti Jahvės (Viešpaties) Artume, kurį geriausiai buvo galima patirti šventykloje. Norėdamas parodyti, kokia svarbi jam yra šventykla, Dovydas vartojo įvairiausius posakius jai apibūdinti, pavyzdžiui: Viešpaties Namai, Šventykla, Padangtė, Palapinė. Šventykla skirta tam, kad būtų galima mąstyti ir „gėrėtis Viešpaties žavumu“ (Ps 27, 4).
Dievo veikla šventykloje iliustruoja kai ką svarbaus: Dievą garbinantį žmogų Jis apsaugos ir paslėps Savo šventykloje net sunkmečiu (Ps 27, 5). Dievas parūpina saugų prieglobstį ir užtikrina ramybę visiems, kurie ateina į Jo Artumą. Šios mintys susieja Dievo grožį ir tai, ką Jis daro dėl Savo tautos. Be to, šventyklos apeigos ir jų simbolinė reikšmė atskleidžia Dievo gerumą ir teisingumą.
Tačiau didžiausias ir giliausias Dovydo troškimas yra ne tik būti šventoje vietoje, bet kad Jahvė būtų su juo. Todėl Dovydas ieškojo Dievo (Ps 27, 4. 8).
6. Perskaitykite Ps 73, 1–17. Ką suvokė Asafas, kai nuėjo į Dievo šventyklą?
Ps 73 Asafas apmąstė kančios klausimą. Jis negalėjo suvokti to, kad nedorėliams akivaizdžiai sekasi (eilutės 4–12), o tikintieji kenčia. Jis pats beveik suklupo (eilutės 1–3), bet atėjęs į šventyklą viską suvokė (eilutės 13–17). Šventykloje Asafas suvokė tą Dievo galią ir garbę, kurią Dovydas aprašė Ps 63, 3. Patriarchas suprato, kad esamos aplinkybės vieną dieną pasikeis ir teisingumas bus įvykdytas. Jis galėjo naujai apmąstyti tiesą ir dar kartą suvokti, kad nedorėliai yra užvesti ant slidaus šlaito (Ps 73, 18–20), o tikintieji yra saugūs (eilutės 21–28). Tiems, kurie ieško Dievo, šventykla tampa pasitikėjimo vieta, gyvenimo tvirtove, kur Dievas užkelia juos „aukštai ant uolos“ (Ps 27, 5). Tikėdami tiesa, kurios moko šventykla, mes iš tiesų galime išmokti pasitikėti Dievo gerumu ir teisingumu.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 270-281 p.
„Šventyklos statybai reikėjo daug ir brangių medžiagų, kruopštaus pasirengimo. Tačiau Viešpats priėmė tik savanoriškas aukas. `Priimsite Man atnašą iš visų, kurių širdis skatina tai padaryti` – toks buvo Dievo paliepimas, kurį Mozė pakartojo izraelitų bendrijai. Ištikimybė Dievui ir aukojimo dvasia – be šito negalima buvo pradėti rengtis Aukščiausiojo buveinės statybai“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 270 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite Dievo teisingumo klausimą. Šiandien šiame pasaulyje mes matome labai mažai teisingumo. Kodėl, tuomet, be galutinio Dievo teisingumo vilties, apskritai nebūtų teisingumo vilties?
2. Kažkas yra parašęs: „Padangtė – tai šventa žemė pasaulyje, kuris nukrypo nuo kelio“. Ką tai reiškia jums?
3. Perskaitykite 1 Pt 1, 14–16. Kaip jūs suprantate Dievo šventumą? Ką jums reiškia būti šventu? Kaip mes galime tapti šventais?
4. Elio sūnūs yra pavyzdys tų žmonių, kurie buvo „arti“ Dievo, bet kurie nebepaisė Jo šventumo (1 Sam 2, 12–17). Kaip galima išvengti Dievo šventumo nepaisymo? Kodėl malda, Šventojo Rašto tyrinėjimas ir paklusnumas yra esminės priemonės, padedančios išlaikyti Jo šventumo suvokimą?
5. „Svarbiausia kasdienių pamaldų dalis buvo apeigos, atliekamos atskirų asmenų labui. Atgailaujantis nusidėjėlis atnešdavo auką prie Padangtės įėjimo ir uždėjęs ranką ant aukos galvos išpažindavo savo nuodėmes, taip simboliškai perkeldamas jas nuo savęs į nekaltąją auką. Po to pats tą gyvulį užmušdavo, o kraują kunigas nunešdavo į šventąją ir juo pašlakstydavo priešais užuolaidą, už kurios stovėjo Skrynia su plokštėse įrašytu Įstatymu, kurį nusidėjėlis buvo pažeidęs. Šia ceremonija, per kraują, nuodėmė buvo simboliškai pernešama į šventyklą“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 278 p.). Kaip ši ištrauka padeda suprasti būdus, kuriais „išgelbėjimas tikėjimu“ pasireiškia šventyklos tarnystėje?