Gruodžio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 10, 19–25; Hbr 4, 16; Iš 24, 8; Jok 4, 7–8; Jn 13, 34; Hbr 10, 24– 25.
Įsimintina eilutė: „Turėdami didį kunigą Dievo Namams, ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!“ (Hbr 10, 21–22)
Visame Laiške hebrajams krikščioniškas tikėjimas ir krikščioniškas gyvenimas yra gretinami. Kitaip tariant, teologija yra praktiška. Atsakymai į teorinius tikėjimo klausimus veda prie gyvenimo tikėjimu. Laiško hebrajams autorius, pirmiausia puikiai nusakęs teologinį Kristaus paveikslą, t.y. aprašęs Kristų kaip Auką už mus ir kaip mūsų Vyriausiąjį Kunigą (Hbr 7, 1–10, 18), skatina ir primygtinai ragina tikinčiuosius gyventi paisant šių tiesų. Šis raginimas ypač pastebimas Hbr 10, 19–25.
Graikų kalboje šis tekstas yra ilgas ir sudėtingas sakinys. Pastarąjį sudaro du pagrindiniai faktai, vedantys prie trijų paraginimų, kurių kiekviename yra pažįstama triada – tikėjimas, viltis ir meilė. Be to, kiekvienas paraginimas skyriuje yra dar viena krikščioniškojo tikėjimo pusė.
Šią savaitę tyrinėsime Hbr 10, 19–25 ir praktiškus šios ištraukos paraginimus krikščioniškam gyvenimui.
I. PRIĖJIMAS PRIE DANGIŠKOSIOS ŠVENTYKLOS
1. Perskaitykite Hbr 4, 16; 6, 19–20; 10, 19–21. Prie ko tikintieji gali artintis, ir ką tai reiškia mums? Kokia viltis siūloma čia? Svarbiau, kaip ši viltis veikia mūsų gyvenimą ir tikėjimą?
Tikintieji gali dvasia artintis prie dangiškosios šventyklos, prie paties Dievo sosto. Galime artintis prie Dievo. Tai tapo įmanoma per Kristaus kraują ir Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystę mūsų labui. Tekstas užtikrina, kad Jėzus Kristus mūsų sielai yra inkaras, nes Jėzus yra pačiame Dievo Artume (Hbr 4, 14–16; 6, 19–20). Mums užtikrinimas yra tai, kad Kristus atsistojo Dievo dešinėje po to, kai tapo Vyriausiuoju Kunigu dangiškoje šventykloje (Hbr 6, 20). Kristus sėdi dangiškame soste, o tai parodo Jo karališką padėtį (Apr 3, 21).
Gera žinia mums yra tai, kad mūsų Pavaduotojas yra Tėvo akivaizdoje. Mūsų labui tarnauja ne žemiškasis kunigas, kuris pats yra nuodėmingas. Turime geriausią Kunigą. Niekas neskiria Tėvo nuo Sūnaus. Kadangi Kristus yra tobulas ir be nuodėmės, nereikia uždangos, dengiančios Dievo šventumą nuo Jėzaus, mūsų Vyriausiojo Kunigo (Hbr 10, 20).
„Ką permaldavimas apima? Ribotą žmogų su begaliniu Dievo sostu jungia auksinė grandinė. Žmogus, kuriam išgelbėti mirė Kristus, nuolat artinasi prie Dievo sosto, ir jo prašymus pateikia Jėzus, kuris nupirko žmogų Savo krauju. Mūsų didis Vyriausiasis Kunigas priskiria Savo teisumą nuoširdžiam prašytojui, ir Kristaus malda susilieja su prašančiojo malda“ (E. Vait, „That I May Know Him“, 78 p.).
Koks patikinimas, kad galime glaudžiai bendrauti su Tėvu, dėka to, ką Jėzus padarė ir daro mūsų labui!
Įsigilinkite į tai, ką reiškia, kad Jėzus užtaria mus danguje. Kodėl jums itin reikia šio užtarimo?
II. APVALYTI IR TYROS ŠIRDIES
2. Perskaitykite Hbr 10, 22. Norint artintis prie Dievo dangiškoje šventykloje, kokios sąlygos pateikiamos šioje eilutėje?
Pasak šios eilutės, garbintojai, kurie artinasi prie Dievo, turi atitikti keturias sąlygas:
1. Ateikime su tyra širdimi. Širdis – mūsų vidinė būtybė, mūsų mintys, mūsų paskata, mūsų jausmai, mūsų valia ir mūsų charakteris. Dievas nori, kad būtume tyros širdies. Tačiau tik apvalyta širdis gali būti tyra. Tai nereiškia, kad mes esame nepriekaištingi, bet kad mes siekiame apreikšti Kristaus charakterį.
2. Ateikime su giliu tikėjimu. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, jog nebėra pagrindo abejoti, kad galime artintis prie Dievo.
3. Ateikime apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės. Širdies apvalymas primena šventyklos apeigas, kai žmonės buvo šlakstomi krauju (Iš 24, 8; Kun 8, 23–24), kuris padarė juos apeigiškai švarius, bet negalėjo apvalyti jų sąžinės (Hbr 9, 9. 13). Tačiau apvalymas tikrojoje arba dangiškoje šventykloje yra sąžinės apvalymas, dėka Kristaus kraujo (Hbr 9, 14). Atgailaujančio nusidėjėlio nuteisinimą simbolizuoja šis apvalymas. Mes galime turėti tyrą sąžinę, nes mums buvo atleista.
4. Ateikime nuplovę kūną švariu vandeniu. Tai primena krikščionišką krikštą, bet šiuos žodžius taip pat galima suprasti daugiau dvasine prasme – nuplauti vandeniu per Žodį (Ef 5, 26), skaitant Bibliją ir taikant jos tiesas mūsų gyvenime.
Jok 4, 7–8 apaštalas rašė apie „besiblaškančiųjų“ laiško skaitytojų požiūrį. Jie, matyt, neteko pasišventimo Dievui. Jie nuolaidžiavo, todėl jiems grėsė tiesioginis pavojus. Apaštalas vartojo kalbą, susijusią su tyrumu šventykloje. Tai tikrai yra šventyklos sąvoka – artintis prie Dievo galima tik tuo atveju, jei esame apvalyti.
Turėtų būti aišku, kad tik Dievas gali apvalyti širdį. Kyla klausimas, kokius skaudžius sprendimus mes galime priimti, kurie leistų Jam atlikti šį malonės darbą mūsų gyvenime?
III. TIKĖJIMO UŽTIKRINTUMAS
Dar kartą perskaitykite Hbr 10, 19–25. Kartojasi viena tema – „pasitikėjimas“ (Hbr 10, 19). Šis žodis nusako drąsą ir bebaimiškumą, kuriais Naujajame Testamente aprašomi mūsų nauji santykiai su Dievu.
Iš pradžių žodis reiškė atvirą kalbą, kuria, atsižvelgiant į šį kontekstą, asmuo galėjo laisvai kreiptis į Dievą maldoje. Toks atvirumas mūsų santykiuose su Dievu sukuria džiaugsmingą pasitikėjimą. Mūsų pasitikėjimo priežastis yra tai, kad mes turime tokį Vyriausiąjį Kunigą danguje, per kurį galime artintis prie Dievo. Šio ryšio niekas neriboja ir neužkerta, išskyrus mus pačius ir mūsų netikusius sprendimus. Mes esame kviečiami ateiti į dangiškąją šventyklą.
Kuo pagrįstas šis pasitikėjimas? Pastarasis pagrįstas ne mumis pačiais, bet pripažinimu, kad Jėzaus kraujas laimėjo mums priėjimą prie Dievo.
3. Laiške hebrajams yra ir kitų eilučių, kuriose parašyta apie pasitikėjimą ir užtikrintumą: Hbr 3, 6. 14; 4, 16; 6, 11; 11, 1. Koks pasitikėjimas aprašytas šiose eilutėse?
Užtikrintumas ir pasitikėjimas įtvirtina mus ne mumyse, bet tik Kristuje. Šios sąlygos priklauso ne nuo to, kas esame mes, bet kas yra mūsų Tarpininkas. Įdomu tai, kad neminima niekas kita, bet tik „gilus tikėjimas“ (Hbr 6, 11; 10, 22). Akivaizdu, per Jėzaus mirtį amžinai atviras naujas kelias ves prie visiško pasitikėjimo ir nieko mažiau.
Yra tik du būdai įgyti krikščionišką pasitikėjimą ir išlaikyti tikėjimą. Vienas iš jų – tai per patį tikėjimą (Ef 3, 12); kitas – per ištikimą krikščionišką tarnavimą kitiems (1 Tim 3, 13). Reikia ir vieno, ir kito. Taip pat, Laiške hebrajams užtikrintumas, tikėjimas ir paraginimas įrodyti save esantį krikščioniu eina koja kojon. Krikščioniškas gyvenimas niekada neatsiejamas nuo krikščioniško tikėjimo.
Kokie gyvenimo iššūkiai veikia jūsų pasitikėjimą Dievu ar visišką užtikrintumą Jo gera valia jums? Ką galima daryti, kad apsisaugotume nuo šio dvasinio pavojaus?
IV. VILTIS. BŪKIME TVIRTI IR NEPAJUDINAMI
4. Paskaitykite žemiau pateiktas eilutes. Kas visose jose bendro? Ko tikintieji turėtų laikytis?
Hbr 3, 6 Hbr 3, 14 Hbr 4, 14 Hbr 6, 18 Hbr 10, 23
Be išgelbėjimo užtikrintumo taip pat svarbu išlaikyti ir išsaugoti mums visiems pasiūlytą viltį. Laiške hebrajams paraginimas laikytis yra rimtas. Susidaro įspūdis, kad kai kurie tikintieji pamažu neteko krikščioniško tikėjimo ir vilties. Apaštalas turėjo paraginti juos nepasiduoti. Tekste išreikšta, ko verta lakytis: vilties, tikėjimo, užtikrinimo ir išpažinimo. Objektyviąja prasme, visi šie žodžiai nurodo į krikščionišką tikėjimą. Mes galime tai padaryti, nes kliaujamės ne savimi, bet Jėzumi ir tuo, ką Jis padarė mūsų labui. Tą akimirką, kai pamiršime šią labai svarbią tiesą, mes, be abejo, neteksime pasitikėjimo.
Šios eilutės yra iššūkis mums išlaikyti pasitikėjimą nuo pradžios (Hbr 3, 14) iki galo (Hbr 3, 6. 14; 6, 11). Išlaikyti nepajudinamą vilties išpažinimą (Hbr 10, 23) reiškia nekintamą tikėjimą. Nepriklausomai nuo aplinkybių, mūsų viltis išlieka ta pati, mūsų pasišventimas Dievui yra nepakitęs, nes mes galime pasitikėti, kad Jis yra ištikimas ir padarys tai, ką pažadėjo.
Neabejotina, Dievas ištikimai laikosi Savo žodžio. Jis įvykdė Abraomui ir Sarai duotą pažadą (taip pat žr. Rom 4, 19–21); Jis įvykdė Kristaus pirmojo atėjimo pažadą (Gal 3, 19); ir Jis taip pat įvykdys sugrįžimo pažadą (Hbr 12, 26). Tačiau didžiausias Dievo pažadas – tai amžinasis gyvenimas, kurį Jis pažadėjo prieš amžinuosius laikus (Tit 1, 2; 1 Jn 2, 25).
Dievo ištikimybė yra nepajudinama. Net „jeigu ir tapsime neištikimi, tai Jis lieka ištikimas, nes Savęs Jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13). Mūsų neištikimybė ar netikėjimas nepakeis Dievo ketinimų mums. Jo pažadai lieka nepajudinami, nepaisant mūsų moralinių klaidų. Pažadai vis dar galios mums, nes ištikimybė yra dalis dieviškosios prigimties.
Lengva netekti drąsos dėl mūsų nuodėmių. Kaip galima įveikti šias nuodėmes ir tuo pačiu metu, kaip nepasiduoti net nesėkmės atveju? Kodėl turime laikytis šių pažadų, ypač nesėkmės atveju?
V. MEILĖ. DRĄSINKITE VIENI KITUS
„Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hbr 10, 24).
Hbr 10, 23 užrašytas paraginimas skirtas asmeniniam požiūriui, o Hbr 10, 24 – tikinčiųjų bendruomenei. Nevaikščiojame su Kristumi vieni. Turėtume rūpintis vienas kitu nuosekliai.
Iššūkis mylėti vienas kitą yra tradicinė krikščioniškojo elgesio sudėtinė dalis (Jn 13, 34–35; Gal 5, 13). Tačiau meilė vienas kitam nepasireškia tik atsitiktinai ar natūraliai. „Sergėjimas“ – tai dėmesio reikalaujantis ir atidus mąstymas. Esame raginami kreipti dėmesį į tikinčiuosius ir stengtis suprasti, kaip galėtume paskatinti juos mylėti ir daryti gerus darbus. Deja, lengviau provokuoti ir sukelti priešiškumą, nei paskatinti juos krikščioniškai meilei, ar ne?
Tad suvienykime mūsų pastangas ir darbuokimės bendruomenės labui, kad ir kiti būtų paskatinti mylėti bei daryti gerus darbus.
5. Perskaitykite Hbr 10, 24–25. Kas sieja „meilę“, „gerus darbus“ ir „susirinkimus“?
Laiške hebrajams pabrėžiama viena mintis – mes galime išreikšti meilę vienas kitam krikščioniškuose susirinkimuose. Jei kas nors praleidžia pamaldas, kaip jis galės įvykdyti Kristaus meilės įsakymą? Kai kurie žmonės gali manyti, kad jie turi „gerų“ priežasčių laikytis atokiau nuo krikščioniškų susirinkimų. Tačiau Laiške hebrajams paliečiamas šis jautrus klausimas, kad, galiausiai, asmeninė apatija skatina laikytis atokiau. Jei asmuo to nori, jis visada ras priežasčių vengti lankyti bažnyčią ar kitus krikščioniškus susirinkimus. Tačiau visos priežastys nublanksta prieš šią – būti palaima kitiems.
Tokį elgesį dar aktualesniu daro tai, kad Kristaus sugrįžimo diena nenumaldomai artėja. Hbr 10, 19–25 autorius įtikinėjo tikinčiuosius artintis prie Dievo dangiškoje šventykloje, ir savo išvadoje jis primena besiartinančią Viešpaties dieną. Kristaus sugrįžimas turėtų visada būti didelė paskata krikščioniškam elgesiui.
Ką savo bendruomenėje norėtumėte paskatinti savo žodžiais, darbais arba tiesiog savo buvimu? Jei esate sąmoningas tokiems ketinimams, galite įnešti milžiniškus pokyčius į žmonių gyvenimą ir, savo ruožtu, patirti asmeninę palaimą.
Tolesniam tyrinėjimui: „Tarpininkas savo pareigomis, darbu, orumu ir šlove turėjo gerokai viršyti žemišką kunigystę… Šis Gelbėtojas turėjo būti tarpininkas, stovintis tarp Aukščiausiojo ir Savo tautos. Per šią priemonę kaltas nusidėjėlis gali artintis prie Dievo. Nusidėjėlis negali ateiti pats dėl savo kaltės. Jam reikia didingesnių nei jo paties nuopelnų. Tik Kristus gali atverti kelią, atnašaudamas auką, kuri atitinka dieviškojo Įstatymo reikalavimus. Jis buvo nepriekaištingas ir nesuteptas nuodėmės. Jis buvo be kliaudos ar dėmės. Baisių nuodėmės padarinių mastas nebūtų žinomas, jei nebūtų parūpinta begalinės vertės priemonė“ (E. Vait, „The Spirit of Prophecy“, 2 t., 11 p.).
„Tikėjimas Kristaus atpirkimu ir permaldavimu padės išlaikyti mus tvirtus ir nepajudinamus pagundose, kurios spaudžia mus“ (E. Vait, SDA Biblijos komentaras, 7 t. A, 484 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apžvelkite Laišką hebrajams. Kaip visame šiame laiške esame pašaukti veikti tam tikrais būdais, kuriuos tiesiogiai lemia mūsų tikėjimas?
2. Įsigilinkite į šią mintį, kad mes galime drąsiai artintis prie Dievo. Ką tai reiškia? Kaip tai turėtų paveikti mūsų gyvenimą, ypač pagundų ar nusivylimo dėl mūsų dvasinės būklės metu?
3. Kuo skiriasi visiškas pasitikėjimas Dievu nuo perdėto ir nepagrįsto pasitikėjimo savimi?
4. Įsigilinkite į šį sakinį iš E. Vait ištraukos: „Baisių nuodėmės padarinių mastas nebūtų žinomas, jei nebūtų parūpinta begalinės vertės priemonė“. Ką tai sako apie nuodėmę, kokia ji pikta, kad ji pareikalavo neįkainojamos Jėzaus gyvybės? Kaip mes suprantame „begalinę vertę“? Kaip tai, kad Jėzus yra Kūrėjas, padeda mums suvokti šią nuostabią tiesą? Žinant šiuos dalykus, kaip mūsų gyvenimas gali būti pakeistas? Kaip galima tai žinoti ir nenorėti mokyti to kitų!?
5. Kaip galima pradėti dvasines draugystes, kurios skatina labiau mylėti vienas kitą ir daryti gerus darbus? Kokią dvasinę naudą gaunate iš „susirinkimų“? Ko netektumėte, jei negalėtumėte garbinti kartu su kitais krikščionimis bažnyčioje?