Kovo 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 56, 6–8; Mt 11, 20–24; Jn 12, 20–32; Rom 15, 12; Apd 1, 7– 8.
Įsimintina eilutė: „Nes Mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms“ (Iz 56, 7).
Kristaus žinia nuo pat pradžių buvo skirta visiems visur. Evangelija plito visame pasaulyje, nes ji visuotinai pritaikoma. Neabejotina, kad tokia Evangelijos samprata buvo iššūkis mokinių mąstymui. Tai parodo, pavyzdžiui, jų pradinė reakcija į Kristaus pokalbį su samarietė. Jie manė, kad Mesijas buvo tik izraelitų pranašysčių ir vilčių išsipildymas. Kažkodėl jie neteisingai suprato pranašus, ypač Izaiją, kurio žinia apėmė visas tautas. Jėzus, tautų ilgesys, negalėjo būti skirtas tik vienai grupei. Nors išgelbėjimas ateina iš žydų, jis skirtas visiems. Kristaus mokiniai peržengs tautines ribas, tarptautinius konfliktus, kalbų barjerus ir kitus sunkumus, nes Jis pats parodė tarpkultūrinį evangelizacijos pavyzdį.
Septintosios dienos adventistai tai ypač įžvelgia Apr 14, 6: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“.
I. PRANAŠAI PASKELBĖ
Senovės pranašai paskelbė pagonių tautų atsivertimą į dvasinį tikėjimą. Pagoniškas dievybes, garbinimą ir žalingą gyvenseną pakeis bekompromisis tikėjimas Jehova. Izraelio priešai plūs į Jeruzalę melsdami priėmimo, trokštami dvasinių žinių. Izraeliui pavesta skelbti visuotinį Dievo kvietimą aplinkinėms tautoms.
Deja, misionierišką Izraelio uolumą gesino žemiški rūpesčiai. Pasitenkinimas palaidojo didžią viziją. Pastarąją priminė Kristaus atėjimas, bent jau kai kuriems.
1. Perskaitykite Iz 56, 6–8; Mch 4, 1–2; Jon 3, 7–10; 4, 1. Ko šios eilutės moko apie visuotinę evangelizaciją ir apie tai, kaip ribotai kai kurie izraelitai suvokė šias eilutes?
Izraelis turėjo būti šviesa tautoms. Matydamos nuostabius izraelitų privalumus, pagoniškosios tautos teirautųsi apie monoteistinį izraelitų tikėjimą, ir taip daugelis atsiverstų į gyvąjį Dievą.
Deja, viskas buvo ne taip. Izraeliui susitelkus į save, ši tauta nebematė nei didesnio tikslo, o dažnai ir Dievo, kuris jiems tiek daug siūlė.
Šiuolaikiniai krikščionys susiduria su panašiu iššūkiu. Ar jie investuos (dvasine prasme) į Evangelijos skelbimą, ar sutelks dėmesį į save ir pamirš didesnį tikslą? Į šiuos spąstus pakliūti lengviau nei atrodo.
„Viešpaties vardu kelkime balsus šlovindami ir dėkodami dėl darbo rezultatų užsienyje. Mūsų vyriausiasis Vadas, kuris niekada neklysta, sako mums: `Pirmyn. Užimkite naują teritoriją. Iškelkite vėliavą kiekvienoje žemėje. Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito! Mūsų šūkis turi būti – pirmyn ir tik pirmyn. Dievo angelai eis pirma mūsų paruošti kelią. Mums nevalia išsižadėti naštos ryšium su naujais kraštais, kol visos žemės nenušvies Viešpaties šlovė“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 28 p.).
II. VARGAS JUMS!
2. Perskaitykite Mt 11, 20–24; Lk 4, 25–30; 17, 11–19; Jn 10, 16. Kokia labai svarbi žinia užrašyta šiose eilutėse? Kaip tai, kas čia užrašyta, galima taikyti sau, mūsų laikui ir kontekstui? Kas čia atskleista, ko būtina saugotis?
Kristus norėjo, kad Jo tauta, t.y. tie, kurie turėjo tiek daug privalumų, pabustų savo tikram pašaukimui ir tikslui. Jis norėjo, kad jie pamatytų, jog išgelbėjimas, net jų kaip išrinktosios tautos, nėra įgimtas dalykas. Jis neperduodamas genais ar prigimtine teise. Išgelbėjimui priimti būtina padaryti sąmoningą sprendimą. Tai pasirinkimas, kurį galėjo padaryti ir padarė net ne izraelitai.
Lengvosios atletikos treneriai kartais meta iššūkį savo auklėtiniams ir lygina juos su kitomis mokyklomis ar organizacijomis. „Jei treniruotumėtės ištikimai, energingai ir intensyviai kaip jie, mėgautumėtės sėkme“. Akivaizdu, kad treneris taip siekia įkvėpti, pažadinti norą, o ne pastarąjį sumenkinti.
Panašiai ir Jėzus norėjo, kad Jo tauta dalytųsi išgelbėjimo pilnatve, kaip tai jau darė kai kurie ne izraelitai. Neabejotina, Jo žodžiai kai ką šokiravo, nes Jis skelbė kažką, ko jie nenorėjo girdėti, nors daug šių tiesų jau turėjo būti žinomos ir suprantamos.
Kai kurie žmonės iš tiesų gali turėti daug dvasinių privalumų, kurių neturi kiti, bet tie, kurie turi šiuos privalumus, turi suprasti, kad tai, kas buvo suteikta, yra Dievo dovana, kuri turi būti naudojama Jo, o ne asmeninei šlovei.
O mes? Kaip dėl visų privalumų, kuriuos Dievas davė mums? Pirma, kodėl svarbu pripažinti šiuos privalumus; antra, nuolankiai suprasti pareigas, kurios tenka kartu su privalumais?
III. „MES NORĖTUME PAMATYTI JĖZŲ“
3. Perskaitykite Jn 12, 20–32. Kaip šiose eilutėse atskleistas Evangelijos žinios visuotinumas?
Jeruzalėje sklido kalbos. Didingai pasirodė Kristus. Tačiau pasveikinimus greitai pakeitė klausimai. Kas bus paskui? Ar Jėzus bus vainikuotas karaliumi?
Velykoms susirinkusių garbintojų minioje buvo graikų. Atkreipkite dėmesį į jų žodžius Pilypui: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų“. Kitaip tariant, jie norėjo būti su Juo. Jie norėjo mokytis iš Jo. Koks liudijimas Kristaus charakterio ir Jo žinios visuotinumui! Taip pat liūdna, kad tie, kurie turėjo pasakyti tą patį, norėjo atsikratyti Juo.
Greičiausiai graikai kreipėsi į Pilypą todėl, kad iš visų mokinių jo vienintelio vardas buvo graikiškas. Kadangi buvo iš Betsaidos, komercinės žvejybos ir daugiakultūrio centro, Pilypas tikriausiai kalbėjo graikiškai. Tekstas rodo, kad Jėzus buvo užsiėmęs. Galbūt Jis pamokslavo netoliese žydams skirtose vietose.
Tada, prisijungdamas prie Savo mokinių ir graikų išoriniame kieme, Jėzus patenkino šių žmonių norą. Atkreipkite dėmesį, ką Jis sakė: „Kas nori“. Tai reiškia bet kurį vyrą, moterį, žydą, graiką. Tačiau noras sekti Juo turi savo kainą.
Kokia buvo kaina? Kaip mes suprantame šias eilutes? Žr. Jn 12, 25.
Tebesant graikams, iš dangaus ataidėjo balsas, patvirtinęs teismo ir pergalės žinią. Pasak Jėzaus, balsas pasigirdo ne dėl Jo, bet dėl jų, t.y. žydų ir graikų, kad sustiprėtų jų tikėjimas. Kristaus žodžiai iš karto patvirtino, kad Jo mirtis skirta už visą pasaulį.
IV. KLIŪČIŲ ŠALINIMAS
4. Perskaitykite Jn 7, 35; 8, 48; Lk 10, 27–37. Kaip šios eilutės rodo, kodėl tarp krikščionių neturėtų būti regioninių, etninių ir kitokių kliūčių, darant visų tautų žmones Kristaus mokiniais?
Kai kurie vadovai niekino tai, kad Jėzus nepaisė ribų. Vėlgi, baisi ironija, kad tie, kurie pirmieji turėjo priimti Jį ir Jo žinią, labiausiai Jam priešinosi. Izraelio kunigai paniekino Dievo Sūnų, kai ne izraelitai priėmė Jį kaip Mesiją. Kokia galinga ir blaivinanti pamoka tiems, kurie laiko save (iš dalies galbūt pagrįstai) dvasiškai pranašesniais!
Pasmerkdami Kristų jie ne tik vadino Jį velnio apsėstu, bet ir samariečiu. Jie net tyčiojosi iš Jo liudijimo graikams, taip akivaizdžiai parodydami panieką tiems, kurie nepriklausė jų tautai ir tikėjimui. Izraelio vadovai negalėjo įsivaizduoti, kad Jėzus galvotų apie graikų mokymą. Jėzus atsikirto pabrėždamas charakterį, o ne etninę kilmę.
Taip pat įdomu, kad Jis papasakojo tikrą nutikimą apie samarietį, siekdamas pamokyti, ką iš tikrųjų reiškia Dievo Įstatymo vykdymas. Religiniai vadovai, be jokios abejonės, suvaržyti jų pačių Įstatymo supratimo, apėjo leisgyvį žmogų. Niekinamas kitatautis – samarietis, nepabūgo etninių prietarų ir išgelbėjo svetimšalį. Koks priekaištas visiems tiems, kurie su panieka atmetė žmogų tik dėl jo etninės, socialinės ar kultūrinės kilmės!
Prisiminkite paskutinį kartą, kai jūs nepadėjote žmogui, kuriam reikėjo pagalbos. Kuo teisinotės? Žvelgiant atgal, ką turėtumėte daryti kitaip?
V. DIDYSIS PRIESAKAS
5. Perskaitykite Rom 15, 12; Apd 1, 7–8; Jn 11, 52–53; Mt 28, 19–20. Kokia čia esminė žinia, ir kaip ji dera su trijų angelų žinia Apr 14?
Paskutinis Dievo darbas yra nebaigtas, kol amžinoji Evangelija, minima Apr 14 trijų angelų žinioje, bus paskelbta „žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“. Neatskleidžiant tikslaus laiko, Šventajame Rašte nedviprasmiškai teigiama, kad ši Evangelija bus paskelbta visame pasaulyje. Dievo pergalė ir Evangelijos paskelbimas yra užtikrinti.
Išpranašauta, kad tautos priims šią žinią. Tai turi įvykti, bet kas bus tie Dievo malonės pasiuntiniai? Kas prisijungs prie Kristaus ir pašalins rasines, etnines ir kalbų kliūtis, kurios trukdo Evangelijos pažangai? Kas ištuštins savo pinigines? Kas paaukos žemiškus patogumus ir šeimos ryšius vardan Dievo darbo? Šių klausimų turime visi paklausti savęs asmeniškai. Ką darome siekdami užmegzti ryšius su kitais, kad ir kas jie būtų? Gaila, kad kai kurie tikintieji leidžia rasiniams stereotipams, kultūriniams prietarams ir šėtono sumanytoms socialinėms kliūtims atgrasyti nuo spartaus Evangelijos skelbimo, kai kiti tikintieji yra išsibarstę po visą pasaulį ir savo noru aukoja savo gyvenimą, kad būtų skelbiama Evangelija.
„Misionieriška mūsų sėkmė yra proporcinga savęs išsižadančioms ir pasiaukojančioms pastangoms. Tik Dievas gali įvertinti atliktą darbą, kai Evangelijos žinia buvo aiškiai paskelbta. Buvo pasiektos naujos vietovės ir atliktas veržlus darbas. Tiesos sėklos buvo pasėtos, apšviesta daug protų, apreiškiant Dievą ir teisingiau suvokiant tai, koks turi būti suformuotas charakteris. Tūkstančiai pažino Kristuje apreikštą tiesą. Jie buvo pasotinti tikėjimu, kuris veikia meile ir apvalo sielą“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 28 p.).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 21–27 p.; 28–36 p.; Su meile iš Dangaus, 574–580 p.; 460–472 p.
„Pro šalį ėjo samarietis ir, pamatęs nelaimės ištiktą žmogų, jo pasigailėjo. Jis neklausė, kas tas nepažįstamasis – žydas ar pagonis. […] Taigi į klausimą `O kas yra mano artimas?` visiems laikams atsakyta. Kristus parodė, kad mūsų artimas yra ne tik tas, kuris lanko tą pačią bažnyčią, kaip ir mes ar mūsų tikėjimo brolis. Tai neturi nieko bendra su rase, odos spalva ar visuomenės klase. Mūsų artimas yra kiekvienas, kuriam reikia mūsų pagalbos. Mūsų artimas – tai kiekviena priešo sužeista ir užgauta siela. Mūsų artimas – kiekvienas, priklausantis Dievui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 464 – 465 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Ką finansinė parama pasaulinei Bažnyčiai parodo apie mūsų tikrą pasišventimą skelbti Evangeliją? Kodėl mūsų dalyvavimas neturi apsiriboti vien tik finansine parama? Kaip fondai, šiuo metu skirti bažnyčios išsaugojimui, gali praversti įvairiakultūrei evangelizacijai?
2. „Nedera jaustis, kad Evangelijos darbas daugiausia priklauso nuo tarnautojo. Kiekvienam žmogui Dievas pavedė kažką nuveikti dėl Jo karalystės. Kiekvienas, kuris išpažįsta Kristaus vardą, turi būti nuoširdus, nesavanaudiškas darbininkas, pasiruošęs ginti teisumo principus. Kiekviena siela turi aktyviai dalyvauti dėl Dievo darbo pažangos. Kad ir koks būtų mūsų pašaukimas, kaip krikščionys turime darbuotis ir daryti Kristų žinomą visame pasaulyje. Turime būti misionieriai, kurių pagrindinis tikslas – sielų laimėjimas Kristui“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 427 p.). Klasėje apmąstykite, kas čia parašyta ir paklauskite, ką daugiau galima daryti, siekiant padėti užbaigti darbą, kurį mes buvome pašaukti atlikti?
3. Įsigilinkite į Jėzaus žodžius Jn 12, 25. Ką reiškia nekęsti „savo gyvybės šiame pasaulyje“? Kaip turime išreikšti šią „neapykantą“?