Liepos 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 11, 48–50; 1 Jn 2, 15–17; 1 Kor 9, 19–27; Jn 3, 3–8; 1 Kor 16, 19.
Įsimintina eilutė: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau.“ (1 Kor 9, 19)
Pagrindinė mintis: Trumpas senovės Tesalonikos konteksto tyrimas rodo, kad Pauliaus požiūris į tesalonikiečius buvo unikalus ir kruopščiai apgalvotas.
Pagrindinis dėmesys šioje pamokoje bus skiriamas istorijai, literatūrai ir archeologijai, pasakojančioms apie Tesaloniką.
Ši medžiaga yra svarbi dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji padeda mums suprasti, kaip Pauliaus klausytojai ir skaitytojai turėjo suprasti jį. Tyrinėjant paaiškės, ką reiškė ir kaip jo laiškai paveikė Bažnyčią bei visuomenę.
Antra, kuo daugiau žinosime apie tesalonikiečių idėjas ir įsitikinimus, tuo geriau suprasime, į ką Paulius reagavo prieštaringai. Skelbdamas Evangeliją, Paulius būtų siekęs paneigti klaidingas idėjas. Taigi, nors šioje pamokoje dėmesys nėra tiesiogiai skiriamas Biblijai, tai padeda apmąstant 1 ir 2 Laišką tesalonikiečiams.
I. Romėnai atvyksta į Tesaloniką
1. Perskaitykite Jn 11, 48–50. Kaip romėnų atvykimas į pirmojo amžiaus Palestiną ir Jeruzalę paveikė politinius bei religinius sprendimus, susijusius su Jėzaus tarnyste? Pagalvokite apie čia išreikštą logiką. Kuria prasme, nors ir bauginančia, tai suprantama?
Pilietinio karo tarp Graikijos miestų/valstybų kontekste, tesalonikiečiai pakvietė romėnus valdyti jų miestą ir apsaugoti jį nuo vietinių priešų maždaug 168 m. prieš Kristų. Romėnai apdovanojo tesalonikiečius už tai, kad jie pasirinko „tinkamą pilietinio karo pusę“ ir išlaikė miesto savivaldą. Tesalonika tapo laisvu imperijos miestu, galinčiu iš esmės spręsti vidaus klausimus ir nulemti savo ateitį. Kadangi turtingesnių ir įtakingesnių klasių atstovams mieste buvo leista gyventi kaip anksčiau, Pauliaus dienomis jie palaikė Romą ir imperatorių. Bet gyvenimas paprastiems žmonėms nebuvo toks malonus, ypač darbininkų klasei.
Buvo trys pagrindiniai neigiami dalykai, susiję su romėnų valdymu Tesalonikoje. Pirmas, atvykdami romėnai sukėlė ekonominį sąmyšį. Įprastą prekybą sutrikdė karai ir besikeičianti vyriausybė, tiek vietiniu, tiek ir regioniniu mastu. Sutrikimai palietė skurdesnes klases sunkiau nei turtingesnes. Laikui bėgant tai tapo mažiau reikšminga.
Antras, nors Tesalonika neatsisakė savivaldos, vis dar buvo jaučiamas politinis bejėgiškumas. Kai kurie vietiniai vadovai buvo pakeisti svetimais, t.y. ištikimais Romai, o ne Tesalonikai. Nepaisant to, kad okupuojanti jėga gali būti maloni, ji niekada neišlieka populiari ilgai.
Trečias, esant okupacijai kolonijinis išnaudojimas buvo neišvengiamas. Romėnai reikalavo tam tikros mokesčių dalies. Kažkiek derliaus, mineralų ir kitų vietinių produktų buvo siunčiama į Romą imperijos poreikiams.
Taigi, nors Tesalonikoje buvo šiek tiek geriau, nei, pavyzdžiui, Jeruzalėje, pavaldumas Romai ir okupacija neišvengiamai sukėlė didelę įtampą vietos bendruomenėse. Tai ypač jautė vargšų ir darbininkų klasės. Bėgant dešimtmečiams, tesalonikiečiai vis labiau nusivildavo ir troško pokyčių.
Kokią įtaką dabartinė politinė situacija jūsų apylinkėse daro bažnyčios darbui? Ką jūsų bendruomenė gali arba turi padaryti, siekiant pagerinti jos padėtį visuomenėje?
II. Pagonių reakcija į Romą
Pagonių reakcija į bejėgiškumą, kurį jautė daugelis tesalonikiečių, buvo dvasinis judėjimas, mokslininkų vadinamas Kabiro (Cabirus) kultu. Pastarasis buvo pagrįstas vyro, vardu Kabiras (Cabirus), pasisakiusio prieš atimtas pilietines teises ir galiausiai nužudyto dviejų jo brolių. Jis buvo palaidotas su karališkais simboliais, o kulto pasekėjai laikė jį kankiniu ir didvyriu.
Žemesnės klasės tikėjo, kad Kabiras turėjo stebuklingų galių. Taip pat buvo tikima, kad laikas nuo laiko Kabiras grįždavo iš mirusiųjų pasaulio ir padėdavo žmonėms. Jis taip pat turėjo sugrįžti ir užtikrinti teisingumą žemesnių klasių atžvilgiu, atkurti miesto nepriklausomybę ir didybę. Kabiro kulto viltis priminė biblinę viltį.
Viskas pasidaro dar įdomiau, kai paaiškėja, kad Kabiro garbinimui buvo atnašaujamos kraujo aukos, minint jo mirtį. Panašiai kaip Paulius, tesalonikiečiai kalbėjo apie „bendravimą jo kraujyje“, taip gaunant atleidimą už kaltę. Taip pat buvo panaikinti ir klasių skirtumai. Kabiro kulte visos visuomenės grupės buvo laikomos lygiomis.
Tačiau buvo dar vienas dalykas. Augusto laikais atsiradus imperatoriaus kultui romėnai paskelbė, kad Kabiras jau atėjo Cezario asmenyje. Kitaip tariant, okupacinė institucija kooptavo (įtraukė naują narį) prislėgtųjų viltį, todėl dvasinis gyvenimas Tesalonikoje nebeteikė atgaivos darbo klasei. Paprasti žmonės liko be prasmingos religijos. Imperatoriaus kultas taip pat reiškė, kad jei į miestą ateitų kas nors panašus į Kabirą, jis būtų nedelsiant laikomas grėsme.
Romos reakcija į Kabiro kultą žmonių širdyse paliko dvasinį vakuumą, kurį galėjo užpildyti tik Evangelija. Viltį, kurią tesalonikiečiams teikė Kabiras, galėjo pakeisti tik Kristus. Evangelija užtikrino kasdienę vidinę ramybę bei tai, kad Antrojo atėjimo metu bus galutinai panaikintos dabartinės ekonominės ir politinės realijos.
Perskaitykite 1 Jn 2, 15–17 (taip pat žr. Mok 2, 1–11). Kokios labai svarbios tiesos čia išreikštos? Kaip jūs patyrėte šių žodžių tikrovę, kad šio pasaulio dalykai galiausiai yra trumpalaikiai ir netenkinantys?
III. Evangelija kaip kontakto taškas
Atsižvelgiant į tai, ką sužinojome praeitoje pamokos dalyje, nesunku įžvelgti, kodėl, kai Evangelija atėjo į Tesaloniką, daug pagonių reagavo teigiamai. Ar Paulius žinojo apie Kabiro kultą prieš atvykstant į miestą, ar ne, Mesijo skelbimas patenkino sinagogoje esančių vietinių pagonių dvasinį troškimą.
Kai Evangelija atėjo į Tesaloniką, miesto darbininkų klasės buvo tam pasiruošę, ir jos reagavo gausiai. Jos taip pat buvo pasirengusios ekstremaliam Evangelijos aiškinimui. Kabiro kultas įdiegė žmonėse maišto dvasią ir nuteikė juos prieš valdžią. Be kita ko, tai galėjo sukelti netinkamą elgesį, į kurį Paulius atkreipė dėmesį šiuose dviejuose laiškuose (žr. 1 Tes 4, 11–12; 5, 14; 2 Tes 3, 6–7. 11).
2. Perskaitykite 1 Kor 9, 19–27. Kokią esminę misionierišką strategiją Paulius išdėstė šiose eilutėse? Koks galimas pavojus slypi šiame metode? Kaip šioje ištraukoje apibūdinti du principai gali būti tinkamai suderinti?
Evangelija turi didžiausią poveikį, kai ji paliečia klausytojų poreikius, viltis ir svajones. Nors Šventoji Dvasia gali sudaryti sąlygas priimti Evangeliją, paprastai tai atsitinka, kai liudytojai daug klausosi ir meldžiasi. Patirtis mus išmokė, kad žmonės labiausiai atviri adventistų žiniai pokyčių metu. Be pokyčių, skatinančių žmones priimti naujas idėjas, lemia ir ekonominė suirutė, politinė nesantaika, karas, vestuvės, skyrybos, kraustymasis iš vienos vietos į kitą, sveikatos problemos ir mirtis. Tesalonikiečiai patyrė nemažai pokyčių ir kraustymosi iš vienos vietos į kitą, ir tai padėjo Evangelijai įsitvirtinti.
Tačiau žmonės, pakrikštyti tokiomis aplinkybėmis, dažnai būna nepastovūs, bent jau iš pradžių. Daugiausia atsimetama per pirmuosius kelis mėnesius po atsivertimo. Laiškai tesalonikiečiams liudija apie didelį nestabilumą Bažnyčioje praėjus keliems mėnesiams po pirminio Pauliaus vizito.
Kuo galime padėti nariams, kurie tik prisitaiko prie naujo gyvenimo Kristuje? Suraskite naujai atsivertusį arba jauną žmogų. Kuo galite padėti, kad jis būtų tvirtas Viešpatyje? Nustebsite sužinoję, kiek tokia tarnystė sustiprins jus pačius.
IV. Paulius – „gatvės pamokslininkas“
Pirmojo amžiaus graikų–romėnų pasaulyje filosofai viešuose forumuose siekė paveikti asmenis ir žmonių grupes, panašiai kaip tai daro šiandieniai „gatvės pamokslininkai“.
Filosofai tikėjo, kad žmonės turėjo vidinį gebėjimą keisti savo gyvenimą (tam tikra atsivertimo forma). Kalbėdami viešai ir individualiai jie tikėjosi pakeisią savo mokinius. Jie skatino klausytojus abejoti tuometinėmis idėjomis ir patyrimu, tikintis, kad klausytojai priims naujas idėjas ir papročius. Galutinis to tikslas – padidėjęs pasitikėjimas savimi bei moralinis augimas.
Buvo tikimasi, kad tokie populiarūs filosofai pelnys teisę kalbėti pirmiausia įgydami moralinę laisvę asmeniniame gyvenime. „Gydytojau, pats pasigydyk“ buvo gerai žinoma sąvoka senovės pasaulyje.
Filosofai taip pat žinojo, kad skirtingai mąstantiems žmonėms reikia kitokios žinios. Be kita ko, buvo svarbi ir dora. Tiek paties mokytojo, tiek pristatomos žinios.
Taigi yra daug panašumų tarp šių populiarių mokytojų ir Pauliaus, kuris taip pat keliavo ir kalbėdavo viešose vietose (Apd 17, 17; 19, 9–10).
Tačiau Pauliaus požiūrį nuo populiarių filosofų skyrė du svarbūs dalykai. Pirmas, Paulius ne tik dirbo viešose vietose. Jis taip pat stengėsi suburti ilgalaikę bendruomenę. Tam reikia atsiskirti nuo „pasaulio“ ir užmegzti emocinį ryšį bei suformuoti tvirtą įsipareigojimą grupei. Antras, Paulius mokė, kad atsivertimas buvo ne vidinis sprendimas, kurį nulėmė išmintinga kalba, o antgamtiškas Dievo darbas (žr. Gal 4, 19; Jn 3, 3–8; Fil 1. 6). Pauliaus mokymas buvo daugiau nei filosofija. Tai buvo tiesos skelbimas ir galingo Dievo darbo dėl žmonijos išganymo apreiškimas.
Tamsioji populiarių filosofų pusė buvo tai, kad jie rado lengvą būdą užsidirbti pragyvenimui. Daugybė jų buvo viso labo „prekiautojai“. Kai kurie seksualiai išnaudojo savo klausytojus. Nors jų gretose buvo sąžiningų mokytojų, į keliaujančius mokytojus senovės pasaulyje buvo žiūrima ciniškai.
Paulius stengėsi išvengti cinizmo, atsisakydamas paramos iš savo klausytojų ir dirbdamas sunkų fizinį darbą, kad išlaikytų save. Tai, kartu su kentėjimais, parodė, kad jis iš tikrųjų tikėjo tuo, ką jis skelbė, ir kad jis tai darė nesiekiant asmeninės naudos. Daugeliu atžvilgių Pauliaus gyvenimas buvo galingiausias pamokslas.
V. Namų bažnyčios
3. Perskaitykite Rom 16, 5; 1 Kor 16, 19; Kol 4, 15; Filem 1, 2. Kas bendra šiuose tekstuose?
Romoje buvo paplitusios dviejų tipų gyvenamosios vietos: domus ir insula. Domus – tai didelis namas su erdviu kiemu vienai šeimai, paprastai turtingai. Tokiame name galėjo susitikti 30–100 žmonių. Insulėje gyvendavo darbininkai. Pastarosios pirmame aukšte būdavo parduotuvės ir dirbtuvės iš gatvės pusės, o aukščiau butai. Viename iš tokių butų ar dirbtuvių galėdavo tilpti tik mažos bažnyčios.
Domus tipo name, kartais ir insulėje, gyvendavo daug žmonių, įskaitant artimus giminaičius, net dviejų ar trijų kartų, darbininkai, lankytojai ir net vergai. Jei namų galva atsiversdavo, tai padarydavo įtaką visiems.
Ideali vieta namų bažnyčiai buvo netoli miesto centro. Parduotuvėse ir dirbtuvėse, prijungtose prie namo, buvo užmezgami ryšiai su amatininkais, pirkliais, pirkėjais ir darbininkais, ieškančiais darbo. Būtent tokioje aplinkoje Paulius turbūt atliko misionierišką darbą.
Kai kuriose pasaulio dalyse žmonės vis dar renkasi namų bažnyčiose, dažnai dėl to, kad tai viskas, ką jie turi. Arba, kai kuriais atvejais, jiems neleidžiama daryti nieko kito, todėl namų bažnyčia yra vienintelė galimybė.
4. Perskaitykite Apd 18, 1–3. Kaip šios eilutės padeda suprasti, kaip Paulius dirbo?
Kaip Romos pilietis, kadaise priklausęs žydų elitui, Paulius turėjo priklausyti aukštesnei klasei. Jei taip, dirbti savo rankomis buvo savotiškas aukojimasis. Tokiu būdu jis susitapatino su darbininkų klase ir siekė ją laimėti (žr. 1 Kor 9, 19–23).
Ar jūsų vietinei bendruomenei sekasi bendrauti su visuomene? Ar esate visuomenės dalis, ar jūsų bendruomenei būdingas „apgulties mentalitetas“, kai stengiamasi izoliuoti save nuo pasaulio pavojų tiek, jog apskritai jo nebeveikiate?
Toliau tyrinėkite: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas siuntė Savo Sūnų (Gal 4, 4). Apvaizdos valia tautos judėjo ir kilo tokia žmogiško impulso bei įtakos banga, kad pasaulis buvo pasirengęs Išvaduotojo atėjimui. […] Tuo metu pagoniškų sistemų įtaka žmonėms silpo. Žmonės buvo pavargę nuo pompastikos ir pramanų. Jiems reikėjo religijos, kuri patenkintų širdies troškimus.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 27 p.)
„Žmonių, pranašavusių dieviškojo Mokytojo atėjimą, būta ir ne žydų tautoje. Šie žmonės ieškojo tiesos, ir jiems buvo suteikta Įkvėpimo Dvasia. Vienas po kito, kaip žvaigždės tamsiame danguje, radosi tokie mokytojai. Jų pranašystės žodžiai kurstė viltį tūkstančių pagonių širdyse.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 27 p.)
„Kai Paulius pirmą kartą lankėsi Korinte, jis atsidūrė tarp žmonių, kurie įtariai vertino nepažįstamųjų motyvus. Pajūrio graikai buvo entuziastingi prekybininkai. Ilgai jie buvo mokomi verslo praktikos, todėl manė, kad pelnas buvo dievobaimingumo ženklas, kad uždirbti pinigus, ar sąžiningai, ar nedorai, buvo pagirtina.
Pauliui buvo pažįstamos jų savybės, ir jis nedavė jiems progos pasakyti, kad jis skelbė Evangeliją siekdamas pelno. […] Jis stengėsi užtikrinti, kad nebūtų dingsties klaidinimui, kad nebūtų sumenkinta jo skelbiamos žinios jėga.“ (E. Vait, „Gospel workers“, 234 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Jūsų manymu, ką E. Vait turėjo omenyje, kai ji rašė (žr. aukščiau), kad Įkvėpimo Dvasia buvo suteikta pagonių mokytojams? Kokiu mastu Dievas darbuojasi ne krikščioniškame kontekste? Ar gali žmogus būti išgelbėtas, jei jis niekada negirdėjo Jėzaus vardo? Jei taip, tai kokiu pagrindu?
2. Kokiame kontekste privatus namas ar butas būtų gera vieta bažnyčiai šiandieniniame pasaulyje? Ar pamaldoms suprojektuoti pastatai visada yra geriausia vieta bažnyčiai? Kodėl taip arba kodėl ne?
3. Kaip jūsų bendruomenė gali išmokti geriau užmegzti ryšį su vietine visuomene? Tai yra, kodėl turime visada prisiminti, kad tai, kas veiksnu vienoje vietoje, gali būti neefektyvu kitoje?
Santrauka: Bibliniai pasakojimai apie Pauliaus misionierišką veiklą yra pristatyti senovės Romos kontekste. Matydami Paulių, kovojantį su kasdieniais iššūkiais, galime sužinoti, kaip šiandien geriau pritaikyti principus ir pamokas, pateiktas Šventajame Rašte. 1 ir 2 Laiške tesalonikiečiams Paulius vedė senovės miesto krikščionis sunkiais laikais.