Birželio 9–15 d.
Šią savaitę skaitykite: Apd 4, 1–31; 21, 19–25; 1 Kor 9, 19–23; Sk 13, 17–33; Apd 11, 1–18.
Įsimintina eilutė: „Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė Jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę” (Mk 6, 30).
Pagrindinė mintis: Apaštalų darbų knygoje, kaip ankstyvosios Bažnyčios misionierių pastangų ataskaitoje, yra apsčiai pamokų mums šiandien.
Neįtikėtinas ankstyvosios Bažnyčios augimas paskatino daugelį studijuoti Apaštalų darbų knygą. Pastarojoje apstu Bažnyčios augimo, misionieriškų kelionių, Bažnyčios administravimo ir evangelizacijos pavyzdžių. Nors daug kas buvo paimta iš Apaštalų darbų knygos, yra kitų sričių, pavyzdžiui, ataskaitų teikimas, kurioms nebuvo skirta pakankamai dėmesio, nors jos to nusipelno.
Ataskaitos Apaštalų darbų knygoje tarsi pratęsia tai, kas buvo rašoma Evangelijose, ir rodo, kad ši svarbi veikla bažnyčios gyvenime iš esmės veikia liudijimą ir evangelizaciją. Tiesiog reikia žinoti, kas vyksta, kas veiksnu, o kas – ne.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip ankstyvieji evangelistai atsiskaitinėdavo vadovams ir Bažnyčiai. Tikslas – suprasti ataskaitų svarbą ir kaip jos gali padėti vietinei bendruomenei liudyti ir evangelizuoti.
I. Biblinis principas
Vos paminėjus ataskaitas, galima įsivaizduoti šūsnis popierių, kuriuose gausu faktų ir statistinių duomenų, tikriausia naudingų tik kaupti dulkes. Tačiau ataskaitų teikimas nėra šiuolaikinis išradimas, skirtas gniuždyti liudijančius ir evangelizuojančius. Tai yra biblinis principas. Šios savaitės įsimintina eilutė atskleidžia, kad grįžę iš misijos kelionės mokiniai apsakė Jėzui, ką nuveikę ir ko mokę. Tai, atrodo, yra esminė evangelizacinio darbo dalis.
Nors nėra konkretaus teksto Biblijoje, kuriame būtų parašyta: „Privalote atsiskaitinėti“, yra daug įrodymų, kad ataskaitos buvo svarbios ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Atsiskaitinėjimas yra įvykių grandinės dalis. T.y., paruoštą ataskaitą kažkas gauna, ji vertinama ir tada sprendžiama, kokių veiksmų imtis, atsižvelgiant į ataskaitą.
1. Ištyrinėkite Apd 4, 1–31. Ką Petras ir Jonas pranešė savo bendrininkams ir ką ši ataskaita paskatino bažnyčią daryti? Kokias pamokas galime čia įžvelgti mes šiandien?
Atsižvelkite į tai, kad be laikraščių, radijo ar palydovinės televizijos, pagrindinis būdas skelbti gerąją naujieną apie Jėzų buvo iš lūpų į lūpas. Jei šie ankstyvieji tikintieji būtų pasidavę jiems gresiančiam pavojui, jų įtaka būtų labai apribota. Taigi jie susirinkdavo, klausydavosi pranešimų ir priimdavo strategiją, kuri leistų jiems ištikimai vykdyti pašaukimą.
Svarbiausia, žinoma, buvo jų maldos ir Šventojo Rašto skaitymas. Jei nieko kito šiame pasakojime neįžvelgiame, tikrai galime pamatyti, kokia svarbi jiems buvo malda ir pasitikėjimas Dievo Žodžiu. Tai neturėtų keistis.
Nors neturime informacijos apie tai, ką jie galėjo planuoti, 29 eilutė rodo, kad, nepaisant grėsmės, jie ketino ir toliau kalbėti apie Jėzų.
Raštas buvo cituojamas ir Izraelio vadovams, ir tikintiems žydams. Tai rodo, kad Šv. Raštas buvo svarbus jų tikėjimui ir liudijimui. Ar Šventasis Raštas yra esminis jūsų gyvenime? (Užuomina: tai galima sužinoti paklausiant savęs, kiek laiko praleidžiame tyrinėdami Šv. Raštą).
II. Ką Dievas buvo padaręs
Mums nuolat primenama, kad daugelyje gyvenimo sričių sėkmė priklauso nuo efektyvaus bendravimo, supratimo ir darnos. Galvodami apie bažnyčią matome, kad veiklos ataskaitos ir rezultatai yra gyvybiškai svarbi vidinio bendravimo dalis. Daugelyje bendruomenių yra nemažai veiklos, bet tik įsitraukę į tarnystę žino, kas vyksta. Dėl šios priežasties vadovaujantys tarnystėms jaučia, kad jų darbas domina nedaugelį. Šie jausmai nestebina, jei vadovai nesidalija savo tikslais, strategijomis bei veiklos rezultatais su bažnyčia.
2. Perskaitykite Apd 21, 19–25. Kaip Bažnyčią paveikė apaštalo Pauliaus ataskaitos? Tuo pačiu metu, net dėl gerų ataskaitų buvo pasidalijimo tarp tikinčiųjų požymių. Kokios buvo bėdos, kaip Paulius reagavo ir ko tai moko mus šiandien? Taip pat žr. 1 Kor 9, 19–23.
Grįžęs iš misijos kelionės į Jeruzalę, Paulius pranešė Jokūbui ir visiems vadovams, kaip Dievas palaimino tarnystę tarp pagonių. Pauliui apibūdinant Evangelijos pažangą, Bažnyčios vadovai reagavo spontaniškai ir nuoširdžiai šlovino Dievą.
Tačiau tuo pačiu metu buvo pasidalijimo ir painiavos ženklų, net Pauliui liudijant Gerąją naujieną.
„Daugelis Evangeliją priėmusių žydų vis dar puoselėjo apeiginį Įstatymą ir buvo pasirengę tik šiokioms tokioms neišmintingoms nuolaidoms, taip tikėdamiesi įgyti savo kraštiečių pasitikėjimą, išsklaidyti jų išankstinį nusistatymą ir įkvėpti jiems tikėjimą Kristumi, kaip pasaulio Atpirkėju. Paulius suprato, kad, kol daugelis vadovaujančių Jeruzalės Bažnyčios narių puoselės jam priešiškumą, jie nuolat trukdys jo daromai įtakai. Jis suprato, kad, jeigu kokia nors apgalvota nuolaida sugebėtų laimėti juos tiesai, pašalintų didžiulę kliūtį, trukdančią sėkmingai skelbti Evangeliją kitose vietose. Tačiau padaryti tai, ko jie prašė, Dievas jam neleido.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 300 p.)
Šiandien taip pat nesutariama dėl to, kaip geriausiai laimėti sielas. Kokie nesutarimai ypač aktualūs jūsų bendruomenėje, ir kaip galite padėti išspręsti šią bėdą?
III. Ataskaitų svarba
Evangelizacinės veiklos ir liudijimo ataskaitų svarba ne visuomet buvo vertinama, todėl jos ne visada buvo ruošiamos. Visose šiuolaikinio užimto gyvenimo srityse pabrėžiama yra tai, kas vertinga. Dalykams, kurie priskiriami laiko ir pastangų švaistymui, neskiriame daug dėmesio. Todėl ataskaitų svarba turi būti įrodyta. Tai yra, bažnyčios nariai turi matyti, ką ataskaitų vertinimas padeda pasiekti.
Šaltas nepaneigiamų faktų pristatymas ir ataskaitos, įrodančios bažnyčios pastangų laimėti žmones Kristui sėkmę, nėra tas pat. Ruošiantiems ataskaitas tenka atsakomybė perteikti jaudulį ir sėkmės džiaugsmą, kuriuos lemia dalyvavimas tarnystėje.
3. Jei pašalintume evangelizacinės veiklos ataskaitas iš Apaštalų darbų knygos, kokios įdomios ir motyvuojančios informacijos netektume. Pastaroji užrašyta šiose eilutėse? Apd 5, 14; 8, 4. 12; 11, 21; 14, 21.
Apaštalų darbų knygoje apibūdintas neįtikėtinas Bažnyčios augimas neįvyko savaime. Įgalinti Šventosios Dvasios ir prisiminę Jėzaus duotą sėkmės pažadą, tikintieji ėmėsi veiklos, lėmusios tokius rezultatus. Dėmesį jie buvo sutelkę į tai, ką jie norėjo pasiekti ir kaip geriausiai tai padaryti. Parašyta, kad skelbiant Evangeliją atsivertė ir pasikrikštijo minios vyrų ir moterų. Tai dar kartą pabrėžia kiek galima išsamesnių veiklos ataskaitų svarbą. Iš tiesų, Biblijoje užrašyta liudijimo ir evangelizacinė veikla yra ne tik pačios veiklos rezultatų ataskaita.
Ankstyvieji misionieriai ėjo, kur tik galėjo, skelbė apie Jėzų ir Jo karalystę. Dėl pateiktų ir aprašytų rezultatų galima numanyti, kad jie taip pat dalijo galingus kvietimus klausytojams. Toks nuolatinis skelbimas ir raginimas lėmė galingą Bažnyčios augimą, aprašytą Apaštalų darbų knygoje.
Žinoma, kad girdėdami tokius sėkmingų evangelizacinių pastangų pasakojimus, jaučiame paskatinimą. Tačiau kaip reaguojame, kai ne viskas klostosi gerai, kai mūsų sumanymai, atrodo, nepavyksta, kai mūsų pastangos, atrodo, nieko gero nedavė? Koks turėtų būti mūsų atsakas? Aptarkite savo atsakymus klasėje sabatoje.
IV. Ataskaitos ir motyvacija
Kai kalbame apie motyvaciją, paliečiame giliai įsišaknijusias priežastis, kodėl tikime ir darome tam tikrus dalykus. Tą patį galima pasakyti ir apie ataskaitas. Pastarosios pateikiamos dėl vienos arba daugiau priežasčių. Pavyzdžiui, galime tiesiog mėginti įtikinti komitetą, kad būtų skirtas finansavimas; galime pateikti ataskaitą, stengiantis įtikinti žmones nutraukti programą arba pakeisti vadovus. Jei pabrėžiama arba pateikiama pasirinkta informacija, gali būti, kad dėl tokių ataskaitų priimti sprendimai nebus geriausi. Taigi ataskaitų pateikimas turi būti sąžiningas ir teisingas.
4. Perskaitykite Sk 13, 17–33. Visi dvylika žvalgų matė tą patį. Kodėl tik du iš dvylikos reagavo būtent taip? Kokią pamoką turėtume įžvelgti šiame nutikime šiandien?
Nors Dievas pažadėjo, kad kraštas tikrai atiteks Izraelio vaikams, žvalgai nebuvo tuo užtikrinti. Jozuės ir Kalebo ataskaita buvo gera ir jie pasiūlė, kad kraštą reikia užimti nedelsiant (30 eilutė). Kiti, kurie buvo su jais ir kartu išžvalgė kraštą, pateikė blogą ataskaitą, pabrėždami kliūtis, ir ragino grįžti į Egiptą.
Ataskaitos turi būti ruošiamos atsižvelgiant į apreikštą Dievo valią ir Jo palaimas. Ataskaita atspindi ne tik tai, kaip mums sekasi, bet ir tai, kaip mums sekasi vykdyti Dievo valią (žr. Mt 7, 21). Visada išlieka tikimybė, kad nuolat ieškosime naujausių evangelizacinių metodų ir vertinsime mūsų sėkmę atsižvelgdami į tai, kaip sekasi įgyvendinti naujus principus lyginant su kitomis bendruomenėmis.
Pateikdami ataskaitas, parodančias akivaizdžią sėkmę, galime būti labiau suinteresuoti gerai atrodyti, o ne siekti, kad bažnyčia Dievo malone vykdytų Aukščiausiojo valią.
Tai iššūkis mūsų bažnyčiai šiandien, kai mes, atrodo, nuolat „bombarduojami“ niekada nesibaigiančiais „geresniais“ būdais evangelizuoti. Jozuė ir Kalebas taip pat suprato, kad buvo kliūčių, kurios apsunkins krašto užėmimą, bet jie taip pat žinojo Dievo valią. Todėl nemaža jų ataskaitos dalis buvo patikinimas, kad užimti kraštą tikrai įmanoma. Kita vertus, žvalgai, kurie neatsižvelgė į Dievo valią, buvo paskatinti pateikti neigiamą ataskaitą, skirtą įtikinti žmones, kad grįžti į Egiptą buvo geresnė alternatyva.
Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą, kad gyventume tikėjimu ir melstume Dievo pažadų įvykdymo, o ne prielaidomis, pateisinant ne išmintingiausius sprendimus, neva tai Dievo vedimas?
V. Teikite šlovę Jam
Kai kurie žmonės nesiryžta pateikti ataskaitas, parodančias sėkmę, nes laiko tai gyrimųsi žmogiškais pasiekimais. Iš tikrųjų ataskaitomis pašlovinamas Dievas, stiprėja Jo Bažnyčios tikėjimas ir ryžtas toliau tarnauti Jam. Nors tiesa, kad kartais kas nors gali pateikti ataskaitą skatinamas netinkamų motyvų, tai neturėtų stabdyti nuolankių tikinčiųjų dalytis galingais dalykais, kuriuos Dievas padarė per juos. Jei tai daroma nuolankiai, entuziastingai ir iš meilės sieloms, ataskaitos gali labai paskatinti kitus bažnyčios narius įsitraukti į evangelizaciją ir laimėti sielas.
5. Perskaitykite Apd 11, 1–18. Kaip Jeruzalės Bažnyčios vadovai ir nariai reagavo į Petro ataskaitą? Kokie čia įžvelgiami principai turėtų būti svarbūs mums šiandien?
Petras ir kiti, išdrįsę liudyti ir evangelizuoti ne žydų rate, buvo kritikuojami. Tačiau Petrui pateikus ataskaitą Jeruzalės Bažnyčiai, kritika liovėsi ir tikintieji žydai šlovino Dievą.
Suprasti tuomet aktualius klausimus mums šiandien nėra lengva. Žinoma, Evangelija turi būti skelbiama visiems, žydams ir pagonims, net jei žydams pirmiausia (Rom 1, 16). Kiekvienas tai žino. Tačiau Apaštalų darbų knygos kontekste atsivertimo malonės, suteiktos pagonims, idėja pareikalavo iš žydų iš esmės pakeisti mąstymą. Dėl ataskaitų, apibūdinančių Dievo veiklą ir palaimas, Bažnyčios nariai naujai suprato Dievo valią, kad Jis nori išgelbėti visus žmones, nors taip buvo nuo pat pradžių (Ef 1, 1–4; Iz 53, 6; Hbr 2, 9).
Paprastai skaitytojui tikriausia pakaktų dviejų minučių susipažinti su Petro ataskaita Apd 11, 1–18. Tačiau galima drąsiai teigti, kad rasti atsakymus į klausimus, kylančius iš šio pranešimo, užtruktų daug ilgiau. Be to, nors Petras nurodo į save visoje ataskaitoje ir nors kai kurie nariai tikriausia pagyrė apaštalą už gerai atliktą darbą, šlovę Bažnyčios vadovai teikė Dievui, nes jie suprato, kad pavedimas skelbti Evangeliją visame pasaulyje gali tapti tikrove.
Toliau tyrinėkite: Ataskaitos apie jūsų tarnystę.
Kaip matėme šią savaitę, kitiems reikia žinoti, ką darote. Konkrečios ataskaitos, pavyzdžiui, lankomumas ir finansinė atskaitomybė, yra būtinos. Taip pat svarbu pristatyti ataskaitas bažnyčios evangelizacinėje taryboje ir bažnyčios komitete. Žodiniu pranešimu galima paliesti pagrindinius dalykus, tačiau būtina ir išsami raštiška ataskaita.
Ši informacija padės žmonėms susidomėti jūsų tarnyste bei paskatins dalyvauti. Ji tiesiogiai sustiprins vertinimą ir planavimą.
Užtikrinkite, kad ataskaitose atsispindi bendri bažnyčios planai, susiję su evangelizacija. Paaiškinkite, kaip jūsų tarnystė padeda pasiekti bažnyčios tikslus.
Skatinkite save pateikti ataskaitas. Kiek dėmesio skiriate sielų gelbėjimui ir Dievo valiai bažnyčiai?
Klausimai aptarimui:
1. Grįžkite prie paskutinio trečios dalies klausimo. Kaip pranešame „blogas naujienas“? Natūralu kalbėti apie patirtą sėkmę. Žmonės dalijasi net apie banalius dalykus gyvenime. O evangelizacija? Ką daryti, jei bažnyčios programa neveiksni? Kaip ji turėtų būti aptarta ir peržiūrėta, kad įvyktų reikalingi pokyčiai? Taip pat aptarkite šį klausimą: jei evangelizacinę sėkmę priskiriame Viešpačiui, ką kaltiname, jei ne viskas klostosi gerai?
2. Pagalvokite apie problemą, apžvelgtą penktoje dalyje, t.y. požiūrio pasikeitimą, kurio prireikė įtikėjusiems žydams, kad būtų galima darbuotis tarp pagonių. Apsižvalgykite savo bažnyčioje, pagalvokite apie kultūrą ir visuomenę. Nors galėtume dogmatiškai pareikšti savo įsitikinimą, kad Evangelija yra skirta visam pasauliui, ar mums nereikia keisti kultūros ir socialinės aplinkos suformuotos išankstinės nuomonės, kaip šiems įtikėjusiems žydams?
3. Nors šios savaitės kontekstas buvo susijęs su evangelizacinės veiklos ataskaitomis, pagalvokite apie ataskaitų teikimo sampratą apskritai. Kaip galime užtikrinti, kad visada esame sąžiningi ir teisingi, t.y. neiškreipiame informacijos, tikėdamiesi, jog tai suteiks mums, ko norime? Kodėl tai daryti lengva, ir kodėl taip elgiantis lengva apgaudinėti save?