Vasario 21–27d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 22; Pat 23; Iš 22, 21–27; Pat 24; Ef 5, 20; Ez 33, 8.
Įsimintina eilutė: „Argi neparašiau tau trisdešimt įsakų apie išmintingą patarimą ir išmanymą, kad pamokyčiau tave, kas teisinga ir tikra, ir tu galėtumei duoti tikrą atsakymą tave siuntusiam?“ (Pat 22, 20–21)
Kai kurios šios savaitės patarlės yra susijusios su egiptiečių tekstais. Įkvėptas, Saliamonas galėjo suformuluoti šiuos tekstus neprieštaraujant hebrajų mąstymui. Čia egiptiečių posakiai neprieštarauja Izraelio Dievo Dvasiai, todėl jie tapo dieviškuoju apreiškimu.
Šis pastebėjimas yra svarbus, nes jis primena mums visuotiną tiesos charakterį. Tai, kas izraelitams yra tiesa, taip pat turėtų būti tiesa ir egiptiečiams. Kitaip tai nebūtų tiesa. Tam tikros tiesos yra taikytinos visuotinai, visiems.
Šių pamokymų sritys yra bendros abiems bendruomenėms. Kad ir kas jūs esate, ar tikintysis, ar ne, kad ir kur jūs gyvenate, yra kai kurių dalykų, kurių daryti nedera.
I. TIESOS PAŽINIMAS
Perskaitykite Pat 22, 17–18. Kas mums pasakyta apie tai, kaip tiesa turi paveikti mūsų gyvenimą?
Pirmoji mokinio pareiga yra klausytis ir dėti į širdį: „Palenk ausį ir klausykis“ (Pat 22, 17). Kitaip tariant – „sutelkti dėmesį“. Esminis dalykas yra tai, kad tiesos ieškantis žmogus turi būti uolus, turi tikrai norėti sužinoti, kas yra teisinga, ir elgtis teisingai.
Tačiau mokiniui nepakanka tik klausytis ar net suprasti protu, ko jis yra mokomas. Daug žmonių, žinančių daug biblinių faktų, iš tikrųjų nepažįsta ar nėra patyrę pačios tiesos (Jn 14, 6).
Tiesa turėtų persmelkti žmogiškosios širdies gelmes. Hebrajų posakis „branginti širdyje“ (Pat 22, 18) yra susijęs su „skrandžiu“. Pamoka neturi likti paviršiuje, bet ji turi būti įsisavinta ir tapti mūsų vidinio žmogaus dalimi. Kai žinia yra įsisavinama ir įsišaknija mumyse, tuomet ji pakils iki mūsų lūpų, ir mes galėsime galingai liudyti.
Perskaitykite Pat 22, 19–21. Kokie turėtų būti tiesos patyrimo padariniai?
1. Pasitikėjimas (19 eilutė). Pirmasis išminties mokymo tikslas nėra pati išmintis. Patarlių knyga nesiekia tik padaryti mokinį pažangesnį ir sumanesnį. Mokytojo tikslas yra stiprinti mokinio pasitikėjimą Viešpačiu.
2. Įsitikinimas (21 eilutė). Mokinys turi žinoti, kodėl šie „tiesos žodžiai“ yra tikri; mokinys turėtų būti užtikrintas savo įsitikinimu. Tikėjimas iš esmės yra kliovimasis tuo, ką mes ne visiškai suvokiame. Nepaisant to, vis tiek turi būti svarios priežastys mūsų tikėjimui.
3. Atsakomybė (21 eilutė). Paskutinis mokymo žingsnis yra pasidalyti su aplinkiniais „tiesos žodžiais“. Tai yra viso mūsų pašaukimo esmė.
Pagalvokite apie visas galingas logiškas priežastis septintosios dienos adventistų tikėjimui. Kokios jos ir kodėl mes niekada neturėtume delsti jų laikytis ir dalytis jomis su aplinkiniais? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.
II. VARGŠŲ SKRIAUDIMAS
Perskaitykite Pat 22, 22–23; 23, 10. Dėl ko mes čia perspėti?
Nors skriausti žmonių apskritai nedera, šis draudimas yra susijęs su vargšais ir engiamaisiais, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Jie tikrai yra bejėgiai, todėl itin rūpi Dievui (Iš 22, 21–27). Pavyzdžiui Dovydas, kuris nužudė Uriją, siekdamas pasisavinti svetimo vyro žmoną, ir Natanas su savo palyginimu apie turtuolį ir skurdžių (2 Sam 12, 1–4). Skriausti vargšus yra ne tik nusikaltimas, tai – nuodėmė Viešpačiui (2 Sam 12, 13). Imti iš žmogaus, kuris turi mažiau, yra blogiau nei vagystė; tai taip pat yra bailumas. Nejaugi šie vagys galvoja, kad Dievas nemato jų poelgių?
Iš tiesų, Pat 22, 23 moko, kad net jei vagiui pavyksta išvengti žmogiškos bausmės, Dievas atlygins. Atpirkėjo paminėjimas (Pat 23, 11) gali net nurodyti į dieviškąjį teismą paskutiniaisiais laikais (Job 19, 25).
Taigi šis biblinis įspėjimas, kartu su kitais, kalba prieš tuos, kuriuos domina tik dabartinis jų poelgių „pelnas“, o ne ilgalaikiai rezultatai. Jie savinasi ir didina savo turtus kitų sąskaita, ir šiuo tikslu jie yra pasirengę apgaudinėti ir žudyti. Jie gali džiaugtis dabar, bet vėliau jų laukia atlygis. Šis mokymas turėtų atgrasyti ne tik vagis, bet turėtų parodyti, kad mūsų etinės vertybės yra neatskiriamai susietos su aukščiausia Dievo valdžia.
Anglijoje ateistai ant miesto autobusų užrašė tokį šūkį: „Dievo tikriausiai nėra. Dabar liaukitės nerimavę ir mėgaukitės gyvenimu“. Nors reaguoti į tai galima įvairiai, pagalvokite apie šią reakciją: jeigu nebūtų Dievo, tada skriaudžiantiesiems vargšus ir išvengiantiems atlygio išties nėra dėl ko nerimauti. Iš tiesų visi tie, kurie pasibaisėtinai pasielgė ir, atrodo, išvengė atlygio, iš tikrųjų išvengė bet kokio atpildo. Kaip tikėjimas Dievu ir Jo teismo pažadais turėtų suteikti mums šiokią tokią ramybę dėl visos neteisybės, kurią matome pasaulyje dabar?
III. PAVYDAS NUSIDĖJĖLIAMS
Dėl ko mus įspėja Pat 23, 17; 24, 1–2; 24, 19–20?
Kodėl kas nors turėtų pavydėti nusidėjėliui? Labiausiai tikėtina, kad pavydas kyla ne dėl nusidėjėlių daromų nuodėmių. Atvirkščiai, paprastai pavydima nedelsiamos naudos (turto, sėkmės, galios), kurią jie pasiekia per savo nedorybę, štai ko žmonės dažnai trokšta sau.
Aišku, ne kiekvienas turtingas žmogus, kuriam sekasi, yra nedoras, tačiau kai kurie yra nedori ir tikriausiai dėl šių mes esame įspėti. Pastebint jų „gerą“ gyvenimą ir, mūsų požiūriu, ypač jei mes sunkiai verčiamės, lengva pavydėti to, ką jie turi.
Tačiau toks požiūris yra labai siauras ir trumparegiškas. Juk nuodėmės pagunda yra tai, kad atlygio sulaukiama nedelsiant, t.y. mėgaujamasi esamu atpildu. Tačiau mąstydami apie ateitį galime apsisaugoti nuo pagundų; mes turime matyti ne tik dabartinę mūsų nuodėmių „naudą“, bet ir apgalvoti ilgalaikes pasekmes.
Be to, kas nežino, kokia žalinga yra nuodėmė? Neįmanoma išvengti nuodėmės padarinių. Galima nuslėpti nuodėmes, kad niekas, net artimiausi mums žmonės nenutuoktų, ką mes darome (nors anksčiau ar vėliau jie supras, kas vyksta, ar ne?); arba mes galime apgaudinėti save, galvodami, kad mūsų nuodėmės nėra labai blogos. (Galų gale, pažvelkite, kiek žmonių daro blogus dalykus!) Bet anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, nuodėmės padariniai „pasiveja“ mus.
Turėtume neapkęsti nuodėmės. Turėtume jos neapkęsti dėl to, ką ji padarė mums, mūsų pasauliui ir mūsų Viešpačiui. Norint pamatyti tikrąją nuodėmės kainą, pažvelkite į Jėzų ant kryžiaus. Štai ką kainavo mūsų nuodėmė. To turėtų pakakti (nors labai dažnai to nepakanka), kad mes norėtume išvengti nuodėmės ir laikytis kiek įmanoma atokiau nuo tų, kurie skatina mus nusidėti.
Ar kada pavydėjote kitam žmogui jo sėkmės? Kokia yra geriausia priemonė šiai dvasiškai mirtinai problemai? (žr. Ef 5, 20).
IV. KĄ DEDAME Į BURNĄ
Ne atsitiktinumas, kad pirmoji žmogaus pagunda susijusi su maistu (Pr 3, 3). Nuodėmę ir mirtį į pasaulį atnešė nepaklusnumas ir uždrausto vaisiaus valgymas (Pr 3, 1–7; Rom 5, 12). Nedera pamiršti ir to, kad pirmą kartą Biblijoje vyno gėrimas paminėtas siaubingame ir žeminančiame pasakojime (Pr 9, 21).
Perskaitykite Pat 23, 29–35. Kaip alkoholio vartojimas aprašytas šiose eilutėse?
Kas asmeniškai nematė, koks niokojantis gali būti alkoholis? Žinoma, ne kiekvienas geriantysis visiškai prasigeria. Tačiau pirmą kartą pavartoję alkoholio asmenys greičiausiai niekada neįsivaizdavo, kad galų gale jie taps alkoholikais.
„Žmogaus, suformavusio įprotį gerti svaiginančius gėrimus, aplinkybės yra beviltiškos. Jam neįmanoma patarti ar jį įtikinti, kad jis išsižadėtų šio piktnaudžiavimo. Jo skrandis ir smegenys yra ligoti, jo valia susilpnėjusi, o apetitas nenumaldomas. Tamsos galių kunigaikštis laiko jį nelaisvėje, ir jis negali ištrūkti“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, 3 t., 1162 p.).
Perskaitykite Pat 23, 1–8. Kodėl mes turėtume valdyti savo apetitą?
Čia perspėjama ne tik dėl stalo manierų. Biblija įspėja tuos, kurie mėgsta valgyti ir kurių didelis apetitas (Pat 23, 2). Peilio prie gerklės metafora yra ypač stipri ir moko ne tik pažaboti apetitą, bet taip pat įspėja, kad maistas gali kelti pavojų jūsų sveikatai ir net gyvybei. Hebrajiškas žodis (bin), išverstas „rūpestingai stebėk“, nusako kruopštų įvairaus maisto ištyrimą. Tą patį žodį pavartojo Saliamonas, prašęs išminties, kad „suprastų [bin], kas gera ir kas pikta“ (1 Kar 3, 9). Įkvėptas autorius turbūt rašė apie kažką gilesnio, nei tik apetito valdymo klausimą. Pamokymas taip pat gali būti susijęs su pokyliais ir išgertuvėmis draugų rate, kai esame spaudžiami ir gundomi trokšti „valdovo skanėstų“ (Pat 23, 3).
Pagalvokite apie pažįstamą asmenį, kurio gyvenimą sugriovė alkoholis. Kodėl vien šio pavyzdžio turėtų pakakti, kad suprastume, kodėl mes niekada neturėtume gerti šių nuodų?
V. MŪSŲ ATSAKOMYBĖ
„Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ – o tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį mesti savo kelią, tai tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos“ (Ez 33, 8). Koks esminis dvasinis principas čia atskleistas? Kaip šią sąvoką taikyti kasdieniam mūsų gyvenimui?
Prieš daug metų naktį gatvėje dideliame Vakarų mieste buvo užpulta moteris. Ji šaukėsi pagalbos; dešimtys girdėjo pagalbos šauksmą, bet nė vienas žmogus nesiteikė paskambinti į policiją. Dauguma žmonių pažvelgė pro langą ir grįžo prie savų reikalų. Netrukus moters balsas nutilo. Vėliau ji buvo rasta negyva, daug kartų subadyta.
Ar žmonės, kurie išgirdo jos šauksmą, bet nieko nedarė, atsakingi už jos mirtį? Nors jie patys neužpuolė moters, bet ar ne jų abejingumas ją nužudė?
Perskaitykite Pat 24, 11–12. 23–28. Kokia svarbi žinia čia užrašyta?
Mozės Įstatymas aiškiai perspėja, kad tie, kurie gali, bet nepaliudija, patys yra kalti (Kun 5, 1). Galbūt mes negalėsime kovoti su nusikalstamumu, bet jei mes nutylėsime tai, ką mes matėme, mes dalysimės kaltę su nusikaltėliu. Tylėdami mes tampame bendrininkais.
Kita vertus, jei liudydami mes sakysime tiesą ir sąžiningai atsakysime (Pat 24, 26), tai bus tinkama reakcija, tai parodys, kad elgiamės atsakingai. Toks poelgis prilygintas bučiniui į lūpas. Tai reiškia, kad žmogus rūpinasi kitais.
Baisu, kai žmonės tyli ir nieko nedaro, kai jų gatvėje tragiškai žudoma moteris. O daug kitų pasaulio blogybių: badas, karas, neteisybė, rasizmas, ekonominė priespauda? Kokia yra mūsų atsakomybė šiose srityse?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mus supančios sielos turi būti pažadintos ir išgelbėtos, kitu atveju jos pražus. Panaudoti reikia kiekvieną akimirką. Visi mes darome įtaką, kuri liudija arba tiesos labui, arba prieš tiesą. Aš trokštu pateikti nepriekaištingus įrodymus, kad aš esu viena iš Kristaus mokinių. Mes norime ne tik sabatos religijos. Mums reikia gyvo principo ir kasdien jausti asmeninę atsakomybę. Daug kas to vengia, ir vaisius yra nerūpestingumas, abejingumas, budrumo ir dvasingumo stoka“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 1 t., 99 p.).
„Kalbėkite apie tikėjimą, gyvenkite tikėjimu, ugdykite meilę Dievui; parodykite pasauliui viską, kas jums yra Jėzus. Nusakykite Jo gerumą; pasakokite apie Jėzaus malonę ir Jo galią“ (E. Vait, „Our High Calling“ 20 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į paskutinį šios temos pirmos dalies klausimą. Ko mus moko pateikti atsakymai? Kaip mes galime išmokti stiprinti savo tikėjimą?
2. Kažkas rašė: „Atminkite du dalykus: Kristus mirė už jus, ir jūs vieną dieną mirsite“. Šios temos trečios dalies, kuri moko, kad mes turėsime atsakyti už nuodėmes vienu ar kitu būdu, kontekste, kokią itin svarbią pamoką būtina įžvelgti šioje mintyje?
3. Prisiminkime žodžius ant Londono autobusų: „Dievo tikriausiai nėra. Dabar liaukitės nerimavę ir mėgaukitės gyvenimu“. Be to, kas išdėstyta temoje, kokias kitas problemas įžvelgiate minėtame užraše ant autobusų? Kodėl Dievo buvimas galėtų sukelti žmonėms nerimą? Ką minėtas užrašas ant autobusų pasako, kaip šėtonas iškreipė daugybės žmonių suvokimą apie Dievo charakterį? Klasėje aptarkite, ką jūs galėtumėte atsakyti į šį šūkį. Kokie trumpi ir turiningi šūkiai galėtų padėti žmonėms pamatyti viltį, kurią mes galime turėti Dieve?