Penkta tema
Spalio 22–28 d.
Skaitykite šią savaitę: Gal 3, 1–14; Rom 1, 2; 4, 3; Pr 15, 6; 12, 1–3; Kun 17, 11; 2 Kor 5, 21.
Įsimintina eilutė: „Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13).
Berniukas padarė mažą valtelę, gražiai ją nudažė ir sutvarkė. Vieną dieną kažkas ją pavogė, ir jis labai nuliūdo. Kartą eidamas pro lombardą jis pamatė savo valtelę. Džiaugdamasis jis įbėgo į vidų ir pasakė: „Tai mano valtis.“ „Ne, – tarė pardavėjas, – ji mano, nes aš ją nupirkau.“ „Gerai, – pasakė berniukas, – bet ji mano, nes aš ją padariau.“ „Gerai“, – tarė pardavėjas, – jei sumokėsi man du dolerius, galėsi ją pasiimti.“ Berniukas neturėjo dviejų dolerių. Jis apskritai neturėjo pinigų. Tačiau jis vis tiek nusprendė atgauti valtį. Jis šienaudavo žolę, atlikinėjo įvairiausius ūkio darbus ir netrukus sutaupė reikiamą pinigų sumą. Jis įbėgo į parduotuvę ir pasakė: „Aš noriu savo valties.“ Jis sumokėjo ir atgavo valtį. Laikydamas valtį savo rankose jis bučiavo ją ir sakė: „Tu man brangi, aš myliu tave. Tu mano. Tu dukart mano. Aš padariau tave, ir dabar išpirkau.“ Taip yra ir su mumis. Dievas sukūrė mus, bet mes patekome į velnio lombardą. Tada Jėzus atėjo ir atpirko mus už baisią kainą – sumokėdamas ne sidabru ir auksu, bet Savo brangiu krauju. Mes esame Viešpaties, nes Jis mus sukūrė ir atpirko.“ (William Moses Tidwell, Pointed Illustrations (Kansas City, Mo.: Beacon Hill Press, 1951) 97 p.)
I. Neprotingi galatai
1. Perskaitykite Gal 3, 1–5. Apibendrinkite tai, ką Paulius sakė jiems. Kokia prasme mes galėtume patekti į tuos pačius dvasinius spąstus, t.y. po geros pradžios imtume prisilaikyti Įstatymo raidės?
Kai kuriuose šiuolaikiniuose vertimuose buvo mėginta pakeisti žodžio neprotingi (Gal 1, 1) reikšmę. Graikų kalboje žodžio anoetoi reikšmė yra stipresnė. Pažodžiui jis reiškia kvaili. Galatai negalvojo. Kadangi jie elgėsi neprotingai, Paulius norėjo žinoti, ar jie apkerėti? Dėl apaštalo pasirinktų žodžių galima manyti, kad jų būklę veikė velnias (2 Kor 4, 4).
Paulių trikdė tai, kad galatai persimetė prie kitos evangelijos, nors jie žinojo, kad išgelbėjimo pagrindas – Kristaus kryžius. To jie negalėjo praleisti. Žodis nupieštas (Gal 3, 1) buvo vartojamas apibūdinti viešą skelbimą. Paulius sako, kad Kryžius buvo centrinė jo pamokslavimo dalis, kad galatai vaizduotėje pamatė nukryžiuotą Kristų (1 Kor 1, 23; 2, 2). Tam tikra prasme jis sako, kad savo elgesiu jie nusigręžia nuo Kryžiaus.
Tada Paulius priešpastato esamą galatų patyrimą su tuo, kaip jie iš pradžių įtikėjo Kristų. Jis daro tai, užduodamas retorinius klausimus. Kaip jie gavo Dvasią, t.y. kaip jie tapo krikščionimis? Truputį kita prasme, kodėl Dievas davė Dvasią? Ar todėl, kad jie nusipelnė Jos darbais? Tikrai ne! Tik todėl, kad jie patikėjo gerąja naujiena apie tai, ką Kristus jau padarė dėl jų. Pradėjus taip gerai, kas privertė juos manyti, kad dabar jie turėjo pasitikėti savo elgesiu?
Kaip dažnai, jei taip nutinka, jūs galvojate, kad jums puikiai sekasi, kad esate gana stiprus krikščionis, kad nedarote to ar ano, kad esate gana geras ir nusipelnote būti išgelbėtas? Kas negerai su tokiu mąstymu?
II. Šventajame Rašte
Ligi šiol Laiške galatams Paulius gynė savo, t.y. nuteisinimo tikėjimu, Evangeliją, apeliuodamas į apaštalų Jeruzalėje pritarimą (Gal 2, 1–10) ir galatų patyrimą (Gal 3, 1–5). Pradėdamas Gal 3, 6, Paulius nurodo į Šventojo Rašto liudijimą, kad galutinai patvirtintų Evangeliją. Iš tikrųjų Gal 3, 6 – 4, 31 sudaro laipsniški Šventuoju Raštu pagrįsti argumentai.
2. Ką Paulius turi omenyje, rašydamas apie „Šventąjį Raštą“ Gal 3, 6–8? Taip pat skaitykite Rom 1, 2; 4, 3; 9, 17.
Svarbu atsiminti, kad kai Paulius parašė Laišką galatams, Naujojo Testamento nebuvo. Paulius buvo ankstyviausias Naujojo Testamento rašytojas. Evangelija pagal Morkų turbūt yra ankstyviausia iš keturių evangelijų, bet tikėtina, kad ji nebuvo parašyta iki Pauliaus mirties (apytiksliai 65 m. po Kristaus), apytiksliai penkiolika metų po Pauliaus Laiško galatams. Taigi, nurodydamas į Šventąjį Raštą, Paulius turi omeny tiktai Senąjį Testamentą.
Senasis Testamentas Pauliaus mokymui yra itin reikšmingas. Apaštalo požiūriu Raštas nėra negyvas tekstas, bet autoritetingas ir gyvas Dievo Žodis. 2 Tim 3, 16 jis rašo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas […]“ Paulius naudoja Šventąjį Raštą parodyti, kad Jėzus yra pažadėtas Mesijas (Rom 1, 2), pamokyti krikščioniško gyvenimo (Rom 13, 8–10) ir įrodyti jo mokymo pagrįstumą (Gal 3, 8–9).
Sudėtinga nustatyti tiksliai, kiek kartų Paulius cituoja Senąjį Testamentą, bet ištraukų yra visuose jo laiškuose, išskyrus trumpiausiuose, Titui ir Filemonui.
3. Atidžiai perskaitykite Gal 3, 6–14. Ką jis čia cituoja iš Senojo Testamento. Ką tai sako mums, koks autoritetingas apaštalui buvo Senasis Testamentas?
Ar kartais pagalvojate, kad viena Biblijos dalis yra labiau „įkvėpta“ negu kitos? Atsižvelgiant į 2 Tim 3, 16, kokį tai kelia pavojų?
III. Įskaityta teisumu
Jūsų nuomone, kodėl, pagrįsdamas savo Evangeliją Šventuoju Raštu, Paulius pirmiausia nurodo į Abraomą? (Gal 3, 6).
Abraomas buvo centrinė asmenybė judaizme. Jis buvo ne tiktai žydų tėvas. Pauliaus laikais šis patriarchas buvo laikomas hebrajų pavyzdžiu. Daugelis jų ne tiktai tikėjo, kad pagrindinė jį apibūdinanti savybė buvo klusnumas, bet kad dėl to Dievas Abraomą laikė teisiu. Juk jis iškeliavo iš gimtojo krašto ir paliko tėvų namus, priėmė apipjaustymo sandorą ir buvo pasiruošęs įvykdyti Dievo paliepimą bei paaukoti savo sūnų. Tai yra klusnumas! Primygtinai reikalaudami, kad atsivertę pagonys būtų apipjaustyti, Pauliaus priešininkai ginčijosi atsižvelgdami į tai.
Tačiau atsakydamas tuo pačiu Paulius apeliuoja į Abraomą devynis kartus Laiške galatams – kaip tikėjimo, o ne Įstatymo laikymosi pavyzdį.
4. Atsižvelkite į išrauką iš Pr 15, 6. Ką ji sako apie tai, kad Abraomo tikėjimas buvo įskaitytas jam teisumu? (Taip pat žr. Rom 4, 3–6. 8–11. 22–24.)
Atsižvelgiant į tai, kad nuteisinimas yra metafora, paimta iš teisėtvarkos pasaulio, žodis įskaityta yra metafora, paimta iš verslo srities. Ji gali reikšti, kad kažkas yra priskirta. Su Abraomu ji siejama ne tiktai Gal 3, 6.
Anot Pauliaus metaforos, teisumas mums yra priskirtas. Tačiau iškyla klausimas, kokiu pagrindu Dievas laiko mus teisiais? Tikrai ne klusnumo pagrindu – nepaisant to, ką teigė Pauliaus priešininkai. Nesvarbu, ką jie teigė apie Abraomo klusnumą, Šventasis Raštas sako, kad Dievas laikė Abraomą teisiu dėl jo tikėjimo.
Biblija aiškiai moko, kad ne Abraomo klusnumas buvo jo nuteisinimo pagrindas; tai buvo klusnumo rezultatas. Jis nevykdė Dievo nurodymų, kad būtų nuteisintas; jis tai darė, nes jis jau buvo nuteisintas. Nuteisinimas priveda prie klusnumo, ne atvirkščiai.
Įsigilinkite į tai, ką reiškia – kad jūs esate nuteisintas ne dėl to, ką darote, bet tiktai tuo, ką Kristus padarė dėl jūsų. Kodėl tai yra tokia gera žinia? Kaip galite išmokti padaryti šią tiesą sava, tai yra galvoti, kad ji taikytina jums asmeniškai, su kuo bekovotumėte, ar praeityje, ar šiuo metu?
IV. Evangelija Senajame Testamente
„Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos“ (Gal 3, 8 ). Paulius rašė, kad Evangelija ne tiktai buvo paskelbta Abraomui, bet kad ją skelbė būtent Dievas. Tai turbūt buvo tikra Evangelija. Bet kada Dievas paskelbė Evangeliją Abraomui? Ištrauka iš Pr 12, 3 rodo, kad Paulius turi omeny sandorą su Abraomu, kai Dievas pašaukė jį (Pr 12, 1–3).
5. Perskaitykite Pr 12, 1–3. Ką tai sako mums apie Dievo su Abraomu sandoros prigimtį?
Dievo su Abraomu sandoros pagrindas buvo pažadas patriarchui. Viešpats kelis kartus pasakė Abraomui, kad Jis padarys iš jo didelę tautą. Dievo pažadai Abraomui yra nuostabūs todėl, kad jie yra visiškai vienašaliai, t.y. Dievas viską pažadėjo, Abraomas nežadėjo nieko. Tai yra priešingybė tam, kaip dauguma žmonių bando susieti save su Dievu. Paprastai mes žadame, kad tarnausime Jam, jei Jis už tai atsilygins. Bet tai yra Įstatymo raidės prisilaikymas. Dievas neprašė Abraomo, kad jis kažkam pasižadėtų, bet priimtų Jo pažadus tikėjimu. Žinoma, tai nebuvo lengva užduotis, nes Abraomas turėjo išmokti visiškai pasitikėti Dievu, o ne pačiu savimi (žr. Pr 22). Abraomo pašaukimas iliustruoja Evangelijos esmę – išgelbėjimą tikėjimu.
Kai kurie klaidingai daro išvadą, kad Biblija moko dviejų išgelbėjimo kelių. Jie tvirtina, kad Senojo Testamento laikais išgelbėjimas buvo pagrįstas Įstatymo vykdymu. Kadangi to padaryti nepavyko, Dievas panaikino Įstatymą ir paskelbė išgelbėjimą tikėjimu. Tačiau tai netiesa. Paulius rašė Gal 1, 7, kad yra tiktai viena Evangelija.
6. Kokius kitus išgelbėjimo tik tikėjimu pavyzdžius galite įžvelgti Senajame Testamente? Žr. Kun 17, 11; Ps 32, 1–5; 2 Sam 12, 1–13; Zch 3, 1–4.
Dažnai girdime frazę „pigi malonė“. Tačiau ji – neteisinga. Malonė nėra pigi – ji teikiama dovanai (bent jau mums). Tačiau ją nuvertiname, jei galvojame, kad galime kažką prie jos pridėti savo darbais ar kad galime pasinaudoti ja ir pateisinti nuodėmę. Atsižvelgiant į jūsų asmeninę patirtį, į kurią iš šių dviejų pusių esate linkęs, ir kaip galite nustoti tai darę?
V. Išpirkti iš įstatymo prakeikimo (Gal 3, 9–14)
Neabejotina, kad Pauliaus priešininkus suglumino apaštalo drąsūs žodžiai Gal 3, 10. Jie tikrai negalvojo, kad jiems grėsė prakeikimas. Atvirkščiai, jie tikėjosi būti palaiminti dėl klusnumo. Tačiau Pauliaus žodžiai yra aiškūs: „Visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, ir jų nevykdo.“
Paulius priešpastato dvi visiškai skirtingas alternatyvas: išgelbėjimą tikėjimu ir išgelbėjimą darbais. Įst 27 ir 28 užrašytus Sandoros palaiminimus ir prakeikimus suprasti buvo nesudėtinga. Tie, kas pakluso, buvo laiminami, tie, kas nepakluso – prakeikti. Tai reiškia, jei asmuo nori patikti Dievui paklusdamas Įstatymui, tada reikia laikytis viso Įstatymo. Neturime laisvės pasirinkti, ko laikytis. Nė turėtume tikėtis, kad Dievas nekreips dėmesio į kai kurias klaidas. Arba viskas, arba nieko.
Tai, žinoma, bloga žinia ne tiktai pagonims, bet ir besilaikantiems Įstatymo Pauliaus priešininkams, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės (Rom 3, 23). Nesvarbu, kaip stipriai stengiamės būti geri, Įstatymas tiktai pasmerkia mus kaip Įstatymo laužytojus.
7. Kaip Kristus išvadavo mus iš Įstatymo prakeikimo pavojaus? Žr. Gal 3, 13; 2 Kor 5, 21.
Paulius pateikia kitą metaforą, kad paaiškintų, ką Dievas padarė dėl mūsų Kristuje. Žodis atpirko buvo vartojamas apibūdinti išpirką įkaitams arba vergams išlaisvinti. Kadangi atpildas už nuodėmę – mirtis, nusižengusiems Įstatymui dažnai grėsdavo mirties bausmės prakeikimas. Išpirka už mūsų išgelbėjimą buvo labai didelė; tai Dievui kainavo Jo Sūnaus gyvybę (Jn 3, 16). Jėzus atpirko mus iš prakeikimo, prisiimdamas mūsų nuodėmes (1 Kor 6, 20. 7, 23). Jis Savo noru prisiėmė mūsų prakeikimą (2 Kor 5, 21).
Paulius cituoja Įst 21, 23 kaip biblinį įrodymą. Anot žydų tradicijos, asmuo buvo laikomas prakeiktu, jei po egzekucijos kūnas buvo pakabinamas ant medžio. Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo laikoma šio prakeikimo pavyzdžiu (Apd 5, 30; 1 Pt 2, 24).
Tuomet nestebina tai, kad kryžius kai kuriems žydams buvo suklupimo akmuo. Jie negalėjo suprasti, kad Mesijas buvo prakeiktas Dievo. Bet toks ir buvo Dievo planas. Taip, Mesijui teko prakeikimas, bet pastarasis Jam teko nepelnytai – jo nusipelnėme mes!
Toliau studijuokite: „Kristui, kaip mūsų pavaduotojui ir laiduotojui, buvo užkrautos visos mūsų nuodėmės. Kiekvieno Adomo palikuonio kaltė slėgė Jo širdį. Visą gyvenimą Kristus skelbė Gerąją naujieną apie atleidžiančią Tėvo meilę, bet dabar, kai Jį slėgė didžiulė kaltė, Jis negalėjo matyti užjaučiančio Tėvo veido. Dėl to sielvartas, kurio žmonės niekada nepajėgs suprasti, pervėrė Jo širdį. Ši kančia buvo tokia didžiulė, kad Jis beveik nejautė fizinio skausmo. Šėtonas baisiais gundymais kankino Jėzaus širdį. Išgelbėtojas negalėjo matyti, kas Jo laukia. Jis neįsivaizdavo, kaip išeis iš kapo nugalėtoju, nes niekas nebylojo, kad Tėvas priima Jo auką. Kristus patyrė tokią kančią, kokią patirs kiekvienas nusidėjėlis, kai gailestingas Viešpats daugiau nebegins nusikaltusios žmonių giminės. Nuodėmės suvokimas, kurios naštą Dievo Sūnus užsidėjo ant pečių, dar labiau apkartino Jo kančių taurę ir draskė Jo, kaip žmogaus pavaduotojo, širdį, juk Dievo Sūnaus užsitraukė Tėvo rūstybę.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 479 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Net šiandien mūsų bažnyčioje kai kurie asmenys vis dar sunkiai priima išgelbėjimą tik tikėjimu, kad Dievo malonė Kristuje gelbėja mus, o ne mūsų darbai. Kodėl nesiryžtama priimti šią svarbią tiesą?
2. Paulius daug rašė apie teologinę klaidą – išgelbėjimą darbais. Ką tai sako mums apie teologijos svarbą? Kodėl mes, kaip bažnyčia, turime pastovėti, jeigu mūsų gretose mokoma klaidingos teologijos?
Santrauka: Nuo pradžios iki pabaigos krikščionio gyvenime išgelbėjimo pagrindas yra tikėjimas Kristumi. Dėl Abraomo tikėjimo Dievo pažadais, patriarchas buvo laikomas teisiu. Ta pati teisumo dovana yra šiandien suteikiama tiems, kas laikosi Abraomo tikėjimo. Vienintelė priežastis, dėl kurios nesame pasmerkti už mūsų klaidas, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes vietoje mūsų.