Liepos 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 1–12; Iz 39, 5–7; Dan 2, 44; Mt 24, 14–15; Pr 41.
Įsimintina eilutė: „Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o Jo karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14).
Kaip pranašystės žmonės, septintosios dienos adventistai tiki greitu Jėzaus Kristaus atėjimu. Savo atėjimu Jėzus sunaikins mums dabar pažįstamą pasaulį ir galiausiai nuves į Dievo amžinąją karalystę, nusakytą Danieliaus knygoje taip: „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus“ (Dan 7, 27). Ši karalystė yra mūsų tikėjimo kulminacija; Laiške hebrajams (Hbr 11, 16) ji pavadinta geresne tėvyne, kurios amžiais laukė visi Dievo žmonės, kurios „statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Hbr 11, 10).
Tačiau Danieliaus knyga taip pat yra misionierių veiklos vadovas. Ši knyga gali mus pamokyti, kaip Viešpats galėjo naudoti Savo tautą liudyti tiems, kurie buvo dvasinėje ir teologinėje nežinioje. Savo ištikimybe, uolumu ir tvirta valia šie tikintieji atskleidė gyvąjį Dievą tiems, kurie žinojo tik netikrus dievus, ir suteikė šiems pagonims galimybę turėti vietą amžinoje karalystėje.
I. TREMTIS
Perskaitykite Iz 39, 5–7 ir Dan 1, 1–2. Kaip šios eilutės yra susijusios?
Danielius, kurio vardas reiškia „Dievas yra mano Teisėjas“, buvo jėga atvestas iš nugalėtos Jeruzalės į Babilono sostinę. Danieliaus knyga leidžia pažvelgti į pranašo gyvenimą Babilono ir Persijos rūmuose. Po trejų metų „studijų“ Babilone, Danielius dirbo valstybės tarnautoju ir karaliaus patarėju. Dievo jėga jis pakilo iš belaisvio statuso ir tapo labai branginamu misionieriumi dviem supervalstybėms.
Danieliaus knyga yra daugiau nei pranašiškos literatūros lobis. Skaitytojas susiduria su kai kuriais iššūkiais, kurie teko žydams, gyvenusiems svetimoje kultūroje, kuri ne tik nepadėjo likti ištikimiems Izraelio Dievui, bet kartais buvo tiesiogiai priešiška. Knygoje taip pat aprašyti žmonės, kurie išmoko gyventi pasišventę tiesai, nors ten nebuvo šventyklos, kunigystės ir atnašavimo.
Perskaitykite Dan 1, 8–13; 5, 12; 6, 4; 9, 3–19. Ką šios eilutės pasako apie Danieliaus charakterį, kuris leido jam tapti puikiu misionieriumi?
„Kiekviena įstaiga, kurios pavadinime yra įrašyta Septintosios dienos adventistų, turi būti pasauliui tarsi Juozapas Egipte, tarsi Danielius bei jo draugai Babilone. Dievo apvaizdos šie žmonės buvo paimti į nelaisvę, kad jie galėtų nunešti pagonių tautoms žinias apie gyvąjį Dievą. Jie turėjo būti Dievo pasiuntiniai mūsų pasaulyje. Jie negalėjo eiti į jokius kompromisus su pagoniškomis tautomis, su kuriomis jie užmezgė ryšį, bet turėjo likti ištikimi savo tikėjimui kaip garbintojai, teikdami ypatingą garbę Dievo, sukūrusio dangų ir žemę, vardui“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 8 t., 153 p.).
Pagalvokite, kaip lengva būtų buvę Danieliui pasiduoti kompromisui, ypač atsižvelgiant į jo aplinkybes. Ko jo pavyzdys mus moko apie tai, kokie dažnai iš tikrųjų nevykę yra mūsų pasiteisinimai pasiduoti kompromisui?
II. LIUDYTOJAI (Dan 2–5)
Danieliaus 2 sk. pranašas iš būtinybės turėjo galimybę liudyti gyvojo Dievo galią, priešingai netikriesiems Babilono dievams. Po šlovinimo giesmės ir padėkos Dievui už atsakymą į jų maldas (Dan 2, 20–23), pranašas paaiškino karaliaus sapną ir paliudijo Dievo didybę ir viešpatystę virš visų žemiškųjų karalysčių.
Ką karalius pasakė, kas parodo, kad jis kažką sužinojo apie tikrąjį Dievą? Žr. Dan 2, 47.
Danieliaus 2 sk. pranašas neturėjo pasirinkimo: arba duoti karaliui tai, ko jis norėjo, arba mirti. Priešingai 3 skyriui, kuriame trys Danieliaus draugai galėjo išvengti ugnimi plieskiančios krosnies, jei jie tiesiog būtų paklusę karaliaus įsakymui. Vietoj to, savo ištikimybe jie galėjo paliudyti gyvojo Dievo galią.
„Kaip Nebukadnecaras žinojo, kad ketvirtasis vyras buvo „lyg dangiškoji būtybė!“? Jis girdėjo apie Dievo Sūnų iš žydų belaisvių. Jie atnešė gyvojo Dievo, kuris viskam viešpatauja, žinias“ (E. Vait, The Advent Review and Sabbath Herald, gegužės 3, 1892.).
Ką Danieliaus 4 sk. karalius Nebukadnecaras išpažino apie tikrąjį Dievą, dėka Danieliaus liudijimo? Žr. Dan 4, 34.
Danielius 5 užrašytas paskutinis pranašo pasirodymas babiloniečių rūmuose, kur jis paaiškino nepaprastą užrašą ant Belšacaro rūmų sienos, išpranašaudamas Babilono imperijos pralaimėjimą Medams ir Persams. Nors, be abejo, Danieliaus darbai padarė Belšacarui įspūdį, buvo jau per vėlu: karaliaus likimas buvo užantspauduotas. Liūdniausia yra tai, kad, pasak Biblijos (žr. Dan 5, 17–23), Belšacaras turėjo galimybę sužinoti tiesą ir nusižeminti. Mums žinoma, kad jis nepasinaudojo suteiktomis galimybėmis.
Itin svarbu, kad žvelgdami į savo pačių gyvenimą, savęs paklaustume: ką pasauliui liudija mano gyvenimas? Ką jūsų atsakymas jums pasako?
III. DANIELIUS PERSIJOJE
„Prisiartinęs prie duobės, jis verksmingu balsu sušuko Danieliui: ‘O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?’“ (Dan 6, 21). Karalius Danielių pavadino gyvojo Dievo tarnu. Kas tuo pasakyta?
Danieliaus 6 sk. keičiantis karaliui ir imperijai, pranašas vis dar užėmė savo poziciją ir net buvo paaukštintas ir tapo vienu iš trijų ministrų, kuriems buvo atskaitingi 120 satrapų. Karalius Darijus net svarstė paskirti Danielių visos karalystės viziriu, sukeldamas kitų ministrų ir satrapų antipatiją. Jie paragino karalių išleisti imperijos mastu raštą, kuriuo buvo siekta pakenkti tik Danieliui. Jis buvo įmestas į liūtų duobę, bet Dievas įsikišo į šias aplinkybes, kad net užjaučiantis karalius negalėjo nieko pakeisti. Danieliaus išgelbėjimas taip patiko karaliui, kad jis išleido imperijos mastu karališkąjį raštą išaukštinti Danieliaus Dievą.
„Tuomet karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: ‘Teklesti jūsų gerovė! Šiuo raštu įsakau, kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes Jis yra gyvasis Dievas, Jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir Jo valdžia yra amžina. Jis apsaugo ir išgelbsti, daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje; Jis išgelbėjo Danielių iš liūtų letenų’“ (Dan 6, 25–27).
Perskaitykite Danieliaus 6 sk. Kas skyriuje pasako, kad Danielius jau buvo puikus liudytojas karaliui? Be to, kas karaliaus rašte rodo, kad jis žinojo daugiau apie Danieliaus Dievą, nei jis galėjo suprasti tik iš dramatiško pranašo išgelbėjimo? Ką mums tai pasako apie Danieliaus liudijimą karaliui?
IV. DANIELIUS IR AMŽINA DIEVO KARALYSTĖ
Danielius buvo ne tik vieno žmogaus sapnų aiškintojas, nors pranašo kontekste tai buvo labai svarbu. Danieliaus 7–12 sk. pranašas turėjo regėjimą, jam buvo apreikšta didžiųjų pasaulio supervalstybių ateitis. Danieliaus regėjimas ypač pabrėžė, kad, nepaisant žemiškųjų valdovų, jų planų ir intrigų, galiausiai tautas valdo Dievas. Galų gale, Jis ir Jo amžina karalystė triumfuos, ir tas triumfas bus galutinis (žr. Dan 2, 44).
Perskaitykite Dan 7, 13–14. Kas čia aprašyta, ir kaip tai susiję su mintimi, kad Evangeliją pasauliui neša krikščionys?
Kad ir kas čia būtų nusakyta, pagrindinis dalykas – tai amžinosios Dievo karalystės įsteigimas, kuri neateina, kol nesugrįžo Jėzus. Ir koks veiksnys, pasak paties Jėzaus, yra svarbus Jo sugrįžimui?
„Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas. Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus“ (Mt 24, 14–16).
Mato 24 užrašytos Jėzaus pranašystės apie pasaulio pabaigą yra susietos su Danieliaus knygos pranašystėmis. Danieliaus išpranašauta siaubingoji pabaisa (Dan 11, 31; 12, 11) buvo Jėzaus paaiškinta ir pritaikyta Jo paties dienai ir ne tik. Esmė ta, kad Jėzus glaudžiai susiejo Danieliaus knygą su paskutiniaisiais laikais, nors tai, žinoma, nestebina, nes Danielius daug kartų minėjo pabaigos metą (Dan 8, 17. 19; 11, 35; 12, 4. 13). Ir, pasak Jėzaus, pasaulio pabaiga neateis, kol ši karalystės Evangelija nebus paskelbta visame pasaulyje (Mt 24, 14).
Evangelija turi būti paskelbta visam pasauliui, ir tik tada sugrįš Jėzus. Ir mes esame pašaukti skelbti Evangeliją. Kai kurie teigia, kad Jėzus negali sugrįžti, kol mes neatliksime mums pavesto darbo. Kaip mums suprasti savo vaidmenį Jėzaus sugrįžimo kontekste? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.
V. DAUGIAU TREMTINIŲ IR MISIONIERIŲ
Danielius buvo prieš savo valią ištremtas izraelitas, kaip ir Juozapas bei Mozė Egipte, Nehemijas Babilone ir Estera Persijoje. Jų gyvenimai moko, kad yra įmanoma gyventi ištikimai Dievui dvasiškai ir kultūriškai nepalankioje aplinkoje. Dievui vedant buvo įmanoma net pasiekti svarbią administracinę padėtį svetimoje aplinkoje. Kiekvienas gyveno kūrybingą ir turtingą gyvenimą, sumaniai prisiderindamas prie sudėtingos religinės, socialinės, politinės ir ekonominės dinamikos, kuri gerokai skyrėsi nuo gimtos kultūros. Jie buvo ne tik ištikimi ištremtos žydų bendruomenės nariai, jie taip pat savaip buvo veiksnūs Izraelio Dievo misionieriai.
Liudijimas tremtyje apėmė pasyvų buvimą ir aktyvų skelbimą.
Estera:
1. Neįvardijo savęs žyde 2. Savo religiją laikė sau 3. Dievas saugo ją ir jos šeimą 4. Liudijo svarbiems asmenims, kad išgelbėtų savo ir savo tautos gyvybę 5. Padėjo užtikrinti religinę laisvę ir teisę gintis religinei mažumai
Danielius:
1. Įvardino save žydu 2. Viešino savo religinius įsitikinimus 3. Dievas saugo jį ir jo draugus 4. Liudijo svarbiems asmenims, kad išgelbėtų savo ir kitų žmonių gyvybę 5. Netiesiogiai darė įtaką karaliui Kyrui, kad šis leistų ištremtiems žydams atstatyti šventyklą Jeruzalėje
Perskaitykite Pradžios 41. Kaip Juozapas sugebėjo liudyti egiptiečiams? Kaip pasakojimas apie Juozapą dera su pasakojimu apie Danielių ir jo draugus Babilone?
Kokiose aplinkybėse, kuriose atsiduriate, galite liudyti savo tikėjimu? Ar jūs liudijate pasyviai, ar aktyviai, ar ir vienaip, ir kitaip? Ką galite sakyti arba daryti, kas lemtų didesnį įspūdį kitiems apie mūsų Dievo gerumą ir meilę?
Tolesniam tyrinėjimui: „Daugelis bus pašaukti platesnei tarnystei. Visas pasaulis atsiveria Evangelijai. … Iš viso pasaulio ateina nuodėmės ištiktų širdžių šauksmas pažinti mylintį Dievą. … Mums, kurie gavome šias žinias, ir mūsų vaikams, kuriems mes galime šias žinias perteikti, tenka atsiliepti į šių širdžių šauksmą. Kiekvieniems namams ir kiekvienai ugdymo įstaigai, kiekvienam iš tėvų, mokytojų ir vaikų, kuriuos jau apšvietė Evangelijos šviesa, tenka klausimas, kurio buvo klausiama ir karalienės Esteros, per tą sunkmetį Izraelio istorijoje: ‘Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar?’“ (E. Vait, „Adventist Home“, 484 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite Danieliaus knygos pranašystes, ypač Danieliaus 2; 7 ir 8 skyriuose. Kaip jos ypatingai paliudija ne tik pranašišką Šventojo Rašto patikimumą, bet ir Dievo numatymą dėl ateities? Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį, kaip Danieliaus 2; 7 ir 8 skyriuose trys iš keturių pagrindinių karalysčių yra mums išvardytos. Kaip tai turėtų padėti mums išmokti pasitikėti Dievo Žodžiu ir Jo pažadais mums?
2. Šiuose Danieliaus knygos skyriuose ir kai kuriuose kituose pasakojimuose (pavyzdžiui, apie Juozapą), buvo stebuklų, kurie, žinoma, labai prisidėjo prie liudijimo patikimumo pagonims. Tuo pačiu metu, kokios liudytojų charakterio savybės net labiau pasitarnavimo pasitikėjimui liudijimu? Tai yra, kaip charakteris ir ištikimybė gali net galingiau nei ženklai ir stebuklai paliudyti kitiems apie Dievo tikrovę ir tai, ką Jis gali padaryti mūsų gyvenime?
3. Ketvirtoje dalyje tyrinėjome, kad, pasak Mt 24, 14, Evangelija turi būti paskelbta visame pasaulyje, ir tada ateis galas. Ar tai reiškia, kad Jėzus negrįš, kol mes neatliksime darbo, kurį atlikti Jis mus pašaukė? Aptarkite.