Gruodžio 31 – sausio 6 d.
Šią savaitę skaitykite: Įst 6, 4; Fil 2, 6; Mt 28, 19; Pr 1, 26–27; Jn 14–16.
Įsimintina eilutė: „Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“ (Jud 20–21).
Pagrindinė mintis: Šventajame Rašte yra užuominų apie tai, kad Dievas yra vienas.
Nors žodis Trejybė Biblijoje neužrašytas, apie tai mokoma. Trejybės doktrina, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse, svarbi todėl, kad ji susijusi su tuo, kas Dievas yra, į ką Jis panašus, kaip Jis veikia, ir kaip Jis yra susijęs su pasauliu. Svarbiausia, išgelbėjimo planui yra būtinas Kristaus dieviškumas.
Šventajame Rašte yra trys atskiri, bet susiję Trejybės įrodymai: (1) Dievo vienumas, t.y. Dievas yra vienas; (2) yra trys Asmenys, kurie yra Dievas; (3) subtilios užuominos tekste apie triasmenį Dievą.
Biblijoje pastebimas skirtumas tarp Dievo, Kristaus ir Šventosios Dvasios turi būti suprastas kaip paties Aukščiausiojo būdas, kad ir kaip sudėtinga tai būtų suvokti mūsų puolusiems protams. „Amžini Dievo vietą užimantys Asmenys – Dievas (Tėvas), Kristus ir Šventoji Dvasia“, – kaip juos vadina E. Vait („Evangelism“, 616 p.), yra lygūs, bet ne tapatūs ar pakeičiami.
Nors kai kurie ankstyvieji adventistai sunkiai priėmė šią doktriną, šiandien mūsų bažnyčia nedvejoja dėl šio mokymo. Kaip parašyta 2 pagrindinių tikėjimo išpažinimo tiesų punkte: „Yra vienas Dievas: Tėvas, Kristus ir Šventoji Dvasia, amžina trijų Asmenų sąjunga“.
I. Dievo vienumas
Senovės hebrajų tikėjimo sistema buvo griežtai monoteistinė (gr. monos – vienas; teo – Dievas), mokanti, kad yra tiktai vienas tikrasis Dievas. Šis mokymas nesikeičia per visą Senąjį Testamentą. Yra tik vienas Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, o ne daug dievų, kaip tikėjo kitos tautos. Šia prasme biblinė religija buvo ypatinga.
1. Ką Dievas sako apie Save Iš 3, 13–15? Kaip šios eilutės leidžia suprasti, kad Dievas yra vienas?
Tai, kad Dievas yra vienas, taip pat galima pastebėti Įst 6, 4. Hebrajiškai šis tekstas vadinamas – šma, tai įsakymas klausyti, ir viena iš didžiųjų tiesų apie Dievą, kuria izraelitai turėjo tikėti ir mokyti savo vaikus.
2. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Palyginkite šią eilutę su Pr 2, 24: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. Ką galėtų reikšti tai, kad tas pats hebrajiškas žodis (vien, vienu) yra užrašytas abiejose eilutėse?
Tas pats žodis (hebrajiškai – echad) Dievui apibūdinti yra pavartotas Įst 6, 4. Echad, nusakantis vienumą, neapibūdina skaičių, bet visišką vienybę. Čia kažkas teigiama apie skirtingų šalių vienybę. Anot Pr 2, 24, vyras ir žmona turi būti viena (echad), kaip Dievas yra vienas (Įst 6, 4).
3. Kas Naujajame Testamente pasakyta apie tai, kad Dievas yra vienas? Jok 2, 19; 1 Kor 8, 4.
Kaip supratimas, kad Dievas yra vienas, turi padėti mums išvengti stabmeldystės? Kodėl turime garbinti vieną Viešpatį? Kaip galima atsikratyti „stabų“ asmeniniame gyvenime?
II. Kristaus dieviškumas
Vargu ar Tėvo dieviškumas apskirtai ginčijamas. Abejojantys Trejybe dažnai meta iššūkį Kristaus dieviškumui. Jei Kristus nebūtų amžinas Dievas, išgelbėjimo planui kiltų rimtas pavojus (žr. penktą pamokos dalį).
4. Ką Paulius, kadaise griežtas fariziejus, rašė apie Kristaus dieviškumą? Fil 2, 6.
Kaip fariziejui, griežtai besilaikančiam Senojo Testamento mokymo, kad Dievas yra vienas, tai stebinantis pareiškimas, atskleidžiantis tvirtą Pauliaus įsipareigojimą Kristaus dieviškumui.
Laiške hebrajams, parašytame pasišventusiems monoteistams, tokiems, kaip Paulius, yra galingų teiginių, pabrėžiančių Aukščiausiojo Sūnaus dieviškumą. Hbr 1, 8–9 yra galingai ir aiškiai apibūdinta Kristaus dieviška prigimtis.
Svarbiausia Kristaus dieviškumo apreiškime yra Jėzaus santūrumas. Jis nevaikščiojo Jeruzalės gatvėmis, lydimas choro ir skelbdamas Savo dieviškumą, nors keturiose evangelijose yra daug įrodymų, atskleidžiančių, kad Jis tai suprato. Jėzus pakartotinai tvirtindavo turįs tai, kas priskirtina tik Dievui: Jis kalbėjo apie Dievo angelus kaip apie Savo angelus (Mt 13, 41); Jis tvirtino galįs atleisti nuodėmes (Mk 2, 5–10); Jėzus skelbė turįs galią teisti pasaulį (Mt 25, 31–46). Kas jei ne Dievas galėtų teisėtai tai daryti?
5. Apžvelkite, kaip Jėzus priėmė žmonių garbinimą, paminėtą evangelijose. Mt 14, 33; 28, 9; Lk 24, 50–52; Jn 9, 35–38. Palyginkite Jį su Pauliumi (Apd 14, 8–18). Ką Jėzaus pritarimas Jo garbinimui pasako apie Jo dieviškumą?
Teisme vienas iš kaltinimų Jėzui buvo tai, kad Jis tvirtino esąs Dievo Sūnus (Jn 19, 7; Mt 26, 63–65). Jei Jėzus nebūtų laikęs Savęs Dievu, tai būtų buvusi tobula galimybė pataisyti klaidingą nuomonę. Tačiau Jis to nepadarė. Tiesą sakant, būtent teisme, dalyvaujant Kajafui, Jis patvirtino Savo dieviškumą prisiekdamas. Taigi Biblija patvirtina Kristaus dieviškumą.
Skirkite šiek tiek laiko ir atidžiau pagalvokite apie Jėzaus gyvenimą. Įsigilinkite į tai, kad Jis buvo pats Dievas, visatos Kūrėjas. Ką tai sako mums apie Dievo meilę pasauliui? Kodėl ši nuostabi tiesa turėtų teikti didelę paguodą ir viltį?
III. Šventoji Dvasia
Jei Dievas gali būti ir Tėvas, ir Sūnus, pridedant trečią Asmenį neturėtų kilti ypač didelių keblumų. Kalbame apie Šventąją Dvasią.
6. Perskaitykite Pr 1, 2. Ką tai sako apie Šventosios Dvasios vaidmenį, paminėtą Biblijos pradžioje?
7. Kaip Mt 28, 19 atkreipiamas dėmesys į tris Dievo Asmenis?
Dievas trijuose Asmenyse yra paminėtas Jėzui mokant tikinčiųjų krikšto. Būtent ši krikšto „formulė“ vis dar dažniausiai naudojama šiandien. Asmuo, apsisprendęs sekti Jėzų, krikštijamas „vardan“, nors minimi trys Asmenys. Trys Dievo Asmenys yra laikomi vienu.
Visi Trejybės Asmenys dalyvavo, kai buvo krikštijamas Jėzus. Perskaitykite Mk 1, 9–11. Vietoje žodžio prasiveriantį labiau tiktų žodis perplėštą. Apaštalas patraukia dėmesį visų Trejybės Asmenų bauginančiu apsireiškimu, paveikusiu pačią kūriniją.
Kaip pats Jėzus, taip ir Šventoji Dvasia yra susieta su Dievu, t.y. Dvasios darbas priskirtas Dievo veiksmams. Apžvelkite šiuos Šventosios Dvasios darbus:
1. Angelas, pranešęs Marijai apie Kristaus gimimą, sakė, kad jos sūnus bus „šventas“, nes ant Marijos nužengs Šventoji Dvasia (Lk 1, 35).
2. Jėzus teigė, kad Viešpaties Dvasia buvo ant Jo, patepusi Jį nešti gerąją naujieną (Lk 4, 18).
3. Jis taip pat tvirtino išvarąs demonus Dievo Dvasios jėga (Mt 12, 28).
4. Dvasia, turinti tęsti Kristaus darbą po Jo paėmimo į dangų, yra kitas panašus Globėjas (Jn 14, 16).
5. Jėzus kvėpė į Savo mokinius Šventąją Dvasią (Jn 20, 22).
6. Krikščionys turi ir Šventąją Dvasią (Jn 14, 17), ir Kristų (Gal 2, 20; Kol 1, 27).
Kristaus ir Šventosios Dvasios tarnystė yra glaudžiai susijusi. Be to, yra biblinių užuominų, apibūdinančių Šventąją Dvasią kaip Dievą. Perskaitykite Apd 5, 1–11. Kaip šis įvykis padeda mums suprasti Šventosios Dvasios dieviškumą?
IV. Vienybėje ir lygybėje
Nors aišku, kad Dievas yra vienas (echad), Biblijoje taip pat rašoma apie kelis Dievo Asmenis. Mokslininkai ir Biblijos tyrinėtojai tūkstantmečius įžvelgė daugelyje Senojo Testamento tekstų tokią Dievo prigimtį. Ši tiesa, kaip daugelis kitų, yra aiškiau atskleista Naujajame Testamente.
8. Perskaitykite Pr 1, 26–27. Kaip keli Dievo Asmenys atskleisti čia?
Tokį daugiskaitos ir vienaskaitos poravimą, kai rašoma apie Dievą, taip pat randame ir Pr 11, 7–8. Vėl kalba pats Dievas. Nors parašyta, kad tarė Viešpats, kalbėjo vienas iš Asmenų.
9. Perskaitykite Iz 6, 8. Kaip Viešpaties Asmenys atskleisti čia?
Kaip Petro pamokslas Naujajame Testamente per Sekmines išaukština Jėzų? (žr. Apd 2, 33.) Petras, pamaldus hebrajų kilmės monoteistas, tikintis, kad Dievas yra vienas, skelbia Kristaus, šiuo metu esančio danguje, dieviškumą. Savo laiške išsklaidytiems ir ištremtiems žydams Petras vėl kalbėjo apie triasmenio Dievo prigimtį (žr. 1 Pt 1, 1–3.)
10. Kaip Paulius apibūdina kelis Dievo Asmenis, rašydamas apie išgelbėjimą? 2 Kor 1, 20–22 (taip pat žr. 2 Kor 13, 13)
Ribotam ir puolusiam protui nelengva visiškai suprasti šį mokymą. Ir nieko čia baisaus. Juk kalbama apie Dievo, visatos Kūrėjo, prigimtį. Būtų neprotinga manyti, kad galėtume visiškai Jį pažinti. Juk žmonės beveik nieko visiškai nesupranta. Pagalvokite apie „paprasčiausią“ dalyką. Kokiais atžvilgiais pastarasis nepaaiškinamas? Ką bekalbėti apie paties Dievo prigimtį?
V. Trejybė ir išgelbėjimas
Evangelijoje pagal Joną sąmoningai skiriamas dėmesys unikaliai Dievo prigimčiai. Atrodo, Jonas visiškai suprato, kad Dievas yra vienas trijuose Asmenyse.
11. Perskaitykite Kristaus pažadą Jn 14–16 ir suskaičiuokite užuominas apie triasmenį Dievą. Kaip šios eilutės padeda suprasti šios svarbios tiesos tikrovę?
Evangelijoje pagal Joną yra daugiausia užuominų apie lygiaverčius tris Dievo Asmenis. Trejybės sąveika pakartotinai išryškinta. Trejybės doktrina nėra abstrakčios spėlionės, bet neišvengiama išvada, išplaukianti sistemingai tyrinėjant Šventąjį Raštą.
Šiame kontekste ypač svarbus yra Kristaus dieviškumas. Jei Kristus nebuvo Dievas, tai bausmę už mūsų nuodėmes Viešpats paprasčiausiai perkėlė nuo vieno asmens kitam, neprisiimdamas jų Sau. Evangelijoje svarbiausia yra tai, kad pats Dievas ant kryžiaus mirė už pasaulio nuodėmes. Kitu atveju atpirkimas taptų menku ir neefektyviu.
Pagalvokite, jei Jėzus buvo tik kūrinys, o ne Dievas, kaip Jis galėtų pakelti visą Dievo rūstybę? Koks kūrinys, kad ir koks išaukštintas, galėtų išgelbėti žmoniją nuo nusižengimo šventam Įstatymui?
Jei Jėzus nebuvo Dievas, tuomet Viešpaties Įstatymas nebūtų šventas kaip pats Dievas, nes nusižengimas Įstatymui būtų atleistinas. Tuomet Įstatymas būtų tik toks šventas, kaip kūrinys, o ne kaip Kūrėjas. Nuodėmė nebūtų pikta, jei dėl jos reiktų mirti tik kūriniui, o ne Kūrėjui. Tai, kad nuodėmėms išpirkti prireikė paties Dievo, Kristaus Asmenyje, galingai įrodo, jog nuodėmė be saiko pikta.
Taip pat mūsų išgelbėjimo užtikrinimas dėka Kristaus nuopelnų, o ne mūsų pačių darbų, išplaukia iš to, kad pats Dievas prisiėmė kaltę už mūsų nuodėmes. Ką galėtume padaryti, kad prisidėtume prie to? Jei Kristus būtų tik kūrinys, tuomet galbūt ir būtų galima kažką pridėti, tačiau, kadangi pats Dievas, Kūrėjas, paaukojo Save dėl mūsų nuodėmių, būtų šventvagiška tikėti, kad mes kažkaip galėtume prisidėti prie tokios Aukos. Taigi, jei Kristus nebūtų Dievas, atpirkimui iškiltų rimtas pavojus.
Akimirką pagalvokite, visatos Kūrėjas mirė už jus, kad gautumėte amžino gyvenimo Jame pažadą. Kaip galite išmokti semtis vilties ir patikinimo iš šios nuostabios tiesos? Šios tikrovės šviesoje, kas dar iš tikrųjų yra prasminga?
Toliau tyrinėkite: Trejybės doktrina nemoko, kad yra trys atskiri Dievo vaidmenys (tai – modalizmas). Taip pat nėra trijų dievų grupių (tai – politeizmas). Vienas Dievas („Jis“) taip pat yra ir „Jie“, visada esantys kartu, visada glaudžiai bendradarbiaujantys. Šventoji Dvasia vykdo tiek Tėvo, tiek Sūnaus valią, kuri neprieštarauja ir pačios Dvasios valiai. Šią tiesą Dievas apreiškė visoje Biblijoje. Kai kurie žmonės sunkiai priima Kristaus dieviškumą. Mat kūne Jėzus turėjo pajungti Save Tėvo valiai. Daugelis supranta tai kaip „įrodymą“, kad Jis neprilygo Tėvui. Tačiau ši tikrovė neatspindi vidinės Dievo struktūros. Pavaldumas atspindi kaip išganymo planas veikia. Jėzus turėjo tapti žmogumi, klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Be to, būdamas Sūnus, Jis Savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi (Hbr 5, 8–9). Šie teiginiai rodo, kad Jėzus buvo pavaldus dėl įsikūnijimo, kuris buvo būtinas išganymo planui. Jie neįrodo, kad Jis nebuvo Dievas ir amžinas.
„Nuo amžinybės dienų Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu. Jis buvo Dievo paveikslas, Jo šlovės atspindys. Kad išreikštų šitą šlovę ir atskleistų Dievo meilę, Jis atėjo į mūsų nuodėmių aptemdytą žemę. Todėl apie Jį buvo išpranašauta: Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 5 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kai kurie ankstyvieji adventistai sunkiai priėmė Trejybės doktriną. Šiandien bažnyčia laikosi tvirtos pozicijos dėl šio mokymo. Kaip tai atskleidžia, kad tiesa yra apreiškiama palaipsniui? Prisiminkite savo patyrimą, kaip augote, pamažu suprasdami vis daugiau tiesos? Kokie kadaise laikyti įsitikinimai šiandien nebepriimtini?
2. Jn 8, 58 parašyta: „Jėzus tarė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!‘“ Kaip ši eilutė apreiškia Kristaus dieviškumą?
Santrauka: Jei norime, kad mūsų meilė amžinam Dievui, kuriam tarnaujame ir kurį garbiname, sustiprėtų, pirmiausia turime stengtis suvokti, ką Jis apie Save pasakė. Trejybė yra slėpinys, bet Šventajame Rašte „slėpiniai“ yra gilios tiesos, kurias amžinasis Dievas apreiškia, nors ir ribotai. Taigi saugiai kalbėti apie Dievą galime tik klūpėdami. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4).