Gegužės 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jon 1–4; Ps 139, 1–12; Iz 42, 5; Apr 10, 6; Mt 12, 39–41; 2 Met 36, 15–17.
Įsimintina eilutė: „O aš padėkos giesmę Tau aukosiu, duotą įžadą įvykdysiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties“ (Jon 2, 10).
Pagrindinė mintis: Jonos knyga, be kita ko, apreiškia, kad Dievas yra labiau linkęs atleisti kitiems, nei mes.
Biblinis pasakojimas apie Joną, šį ganėtinai keistą Dievo pasiuntinį, yra vienas geriausiai žinomų. Pranašas buvo siųstas Dievo įspėti Ninevę apie artėjantį sunaikinimą. Pranašas įtarė, kad šie nežydai gali atgailauti dėl savo nuodėmių, ir Dievas atleis jiems. Kadangi buvo tikras pranašas, Jona žinojo, kad Dievo planas – išgelbėti Ninevę, o ne ją sunaikinti. Gal todėl jis pirmiausia bandė bėgti. Tačiau dėl pranašui nepavaldžių jėgų, Jona persigalvojo ir pakluso Dievo įsakymui.
Visas miestas reagavo į Jonos skelbimą ir tikėjo atnešta žinia. Ninevės gyventojai atgailavo taip, kaip, deja, Izraelis ir Juda neatgailavo. Tuo tarpu Jona turėjo išmokti kelių svarbių dalykų. Pasakojime atskleista, kaip Dievas kantriai mokė užsispyrusį siaurio požiūrio pranašą malonės, gailestingumo ir atlaidumo.
I. NEPAKLUSNUSIS PRANAŠAS (Jon 1 sk.)
Nedaug žinoma apie Joną ar jo šeimos gyvenimą. 2 Kar 14, 25 parašyta, kad jis gyveno šiaurės Izraelyje ir tarnavo aštuntame šimtmetyje prieš Kristų. Ta pati eilutė atskleidžia, kad Jona išpranašavo teritorinę Izraelio karalystės plėtrą.
Istoriškai Ninevė buvo vienas iš trijų didžiųjų miestų Asirijoje, svarbioje šalyje prie Tigro upės. Kadangi Dievas yra visų tautų Viešpats ir visi žmonės yra atskaitingi Jam (Am 12), Jis pasiuntė tarną Joną įspėti nineviečius dėl artėjančio sunaikinimo. Dievo įsakymas „pašauk jį į teismą“ (Jon 1, 2), taip pat gali būti verčiamas – skelbk jam.
Asirų žiaurumas buvo žinomas. Maždaug šimtmečiu vėliau pranašas Nahumas Ninevę vadino kruvinu miestu, skendinčiu apgaulėje ir kupinu grobio (Nah 3, 1). Jona buvo siųstas Dievo pranašauti tokiems žmonėms. Be kita ko, galbūt baimė nekenčiamiems asirams darė įtaką Jonos požiūriui. Dievui liepus keliauti į rytus, į Ninevę, pranašas atsisakė ir mėgino bėgti į vakarus, laivu į Taršišą.
Iš pradžių atrodė, kad viskas klostėsi Jonos naudai, bet tada Viešpats siuntė didelę audrą, siekdamas pamokyti Savo tarną, kad niekas negali pasislėpti nuo Dievo.
Jona bėgo nuo Dievo, nes pranašas nenorėjo vykdyti Dievo valią. Net šiandien žmonės gali turėti daug priežasčių bėgti nuo Dievo. Kai kurie tai daro, nes nepažįsta Jo asmeniškai. Kiti atmeta visas idėjas apie Dievą ir Jo Žodį. Nors tokių žmonių motyvai skiriasi, daugeliu atvejų jie taip elgiasi, nes nenori jaustis kalti dėl to, kaip jie gyvena. Juk, jei nėra aukštesnės jėgos, kuriai esame atskaitingi, kodėl gi nedarius to, ko užsigeidžiame? Net kai kurie krikščionys vengia Dievo, kai Jis šaukia juos kažką daryti, nes jie nenori to, kadangi tai prieštarauja jų įgimtam savanaudiškumui ir nuodėmingai prigimčiai.
Perskaitykite Ps 139, 1–12. Kokia čia pagrindinė žinia mums? Kokius jausmus ši tiesa pažadina jumyse? Arba pagalvokite apie ją taip: mes tikime, kad Dievas ne tik mato, ką darome, bet žino mūsų mintis. Ar gyvename tai nuolat suvokdami, ar mėginame apskritai pamiršti tokias mintis? Galbūt esame tiek pripratę prie šios minties, kad tiesiog nekreipiame į tai dėmesio? Nepaisant įvairiausių priežasčių, ar skirtingai elgtumėtės, jei aiškiai suvoktumėte tai, kad Dievas žino visas jūsų mintis?
II. NENORINGAS LIUDYTOJAS
Jonos 1 skyriuje Viešpats norėjo sustabdyti Joną, todėl užleido tokią audrą, kad ji kėlė grėsmę laivui. Jūreiviai šaukėsi dievų pagalbos. Kadangi audra buvo labai smarki, jie jautė, kad kažkas turbūt sukėlė dievų pyktį. Jie metė burtą nuspręsti, kas pirmasis atskleis informaciją apie save ir paaiškins, kaip galėjo būti padarytas toks nusikaltimas. Burtams mesti kiekvienas asmuo atnešė akmenį arba medžio gabaliuką. Šiuos sudėjus į dėžę, pastaroji buvo kratoma, kol akmuo arba medžio gabaliukas iškrito. Burtas teko Jonai, kuris išpažino savo nuodėmę ir primygtinai ragino jūreivius mesti jį į jūrą.
Šis pasakojimas nepaprastas tuo, kad nežydai (pagonys) jūreiviai elgėsi teigiamai, o neigiamai apibūdinamas Jona. Nors jie garbino daug dievų, jūreiviai rodo didelę pagarbą tam dievui, kuriam jie meldžiasi. Jie taip pat gailestingi Viešpaties tarnui Jonai, todėl jie pasuko iš kurso ir nuplaukė link sausumos. Galiausiai jie sutiko su Jona, kad šis turėtų būti išmestas už borto. Tai padarius audra liovėsi ir jūreiviai aukojo Viešpačiui ir Jį šlovino.
1. Kaip Jonos 1,9 Jona apibūdino Viešpatį, kurio pranašas sakė bijąs? Kuo reikšmingas būdas, kuriuo jis apibūdino Viešpatį? Taip pat žiūrėkite Apr 14, 7; Iz 42, 5; Apr 10, 6.
Jonos tikėjimas Dievu kaip jūros ir sausumos Kūrėju pabrėžia jo bandymo pabėgti nuo Dievo beprasmiškumą. Nedelsiant nurimusi audra, kai Jona buvo išmestas į jūrą, parodė jiems, kad Viešpats yra Kūrėjas, valdantis jūrą. Dėl to jūreiviai garbino Viešpatį dar labiau. Kiek truko jų naujai atrasta baimė ir pagarba Kūrėjui, neparašyta. Tačiau neabejotina, kad dėl šio patyrimo jie kažką sužinojo apie Dievą.
Mes vos galime suvokti daugelį mus supančio pasaulio stebuklų, ir kur kas mažiau to, kas nepažįstama mūsų pojūčiams ir vaizduotei. Kaip Kūrėjas kalba jums per tai, ką Jis padarė?
III. JONOS PSALMĖ
Jona buvo įmestas į jūrą, ir, Dievo liepimu, didelė žuvis prarijo jį. Jona turbūt manė, kad mirtis yra vienintelis būdas išvengti misijos į Ninevę. Bet didelė žuvis (neparašyta, kad tai buvo banginis) pranašui buvo išgelbėjimo priemonė. Skirtingai nei Jona, žuvis skubiai reagavo į Dievo paliepimą (Jon 2, 1.11).
Dievo apvaizda veikė čia nuostabiu būdu, bei, kad ir kiek kai kurie žmonės pašieptų šį pasakojimą, Jėzus liudijo apie jo tikrumą (Mt 12, 40) ir taikė jį kalbėdamas apie Savo mirtį ir prisikėlimą.
2. Perskaitykite Jonos 2 skyrių. Šis skyrius dažnai vadinamas Jonos psalme. Ką jis čia rašė? Ką jis sužinojo? Kokius dvasinius principus galima įžvelgti šiame skyriuje?
Jonos psalmėje iškilmingai minimas Dievo išgelbėjimas iš jūros gelmių. Tai vienintelė poetinė knygos dalis. Pastarojoje Jona šaukiasi pagalbos malda, grimztant į vandens gelmes ir laukiant neišvengiamos mirties. Supratęs savo išgelbėjimą, jis dėkojo už tai Dievui. Psalmė rodo, kad Jona buvo susipažinęs su biblinėmis šlovinimo ir padėkos psalmėmis.
Duodamas įžadą Jona greičiausiai atnašavo auką. Jis dėkingas, kad, nors nusipelnė mirti, Dievas parodė jam nepaprastą gailestingumą. Nepaisant jo nepaklusnumo, Jona vis dar laikė save ištikimu Dievui, nes jis nepasidavė stabų garbinimui. Nepaisant charakterio trūkumų, pranašas nusprendė pamėginti būti ištikimu pašaukimui.
Kartais reikia baisaus patyrimo, kol atveriame savo širdį Viešpačiui ir suvokiame, kad Jis yra vienintelė mūsų viltis, vienintelis mūsų išgelbėjimas. Prisiminkite savo patyrimą, kai aiškiai įžvelgėte savo gyvenime veikiančią Dievo ranką. Kodėl lengva pamiršti, kaip Viešpats vedė jus, net tuos stebuklingus būdus, ypač kai kyla nauji išmėginimai?
IV. PAVYKUSI MISIJA
Po tokio stebuklingo išlaisvinimo, kai Dievas antrą kartą liepė eiti ir pašaukti Ninevę į teismą, Jona pakluso iš karto. Pranašaudamas Jona (3, 1–4) vartojo kalbą, primenančią Dievo sunaikintas Sodomą ir Gomorą (Pr 19). Tačiau originale hebrajiškas žodis naikinti (žr. Pr 19, 21. 29; Jon 3, 4) taip pat gali nusakyti virsmą arba pasikeitimą (Iš 7, 17. 20; 1 Sam 10, 6). Jonos skelbta Dievo žinia nenuėjo perniek.
Didžiausias Jonos pranašiškas pasiekimas buvo miesto atgaila. Po jūreivių, nineviečiai buvo antroji grupė nežydų, atsigręžusių į Dievą, ir visa tai dėl sąveikos su netinkamu Dievo pasiuntiniu. Rezultatai buvo stulbinantys. Nusižemindami prieš Dievą, Ninevės gyventojai vilkėjo ašutine, sėdosi į pelenus ir pasninkavo. Visa tai buvo išoriniai atgailos ženklai.
3. Perskaitykite Mt 12, 39–41 ir 2 Met 36, 15–17. Ko šios eilutės moko apie atgailos svarbą?
Neįtikėtinas vaizdas, kai galingas asirų monarchas nusižemino Dievo akivaizdoje pelenuose, yra stiprus priekaištas išdidiems Izraelio valdovams ir žmonėms, kurie nuolat atmetė pranašiškus kvietimus atgailauti. Dėl Jonos knygoje pabrėžtų Dievo malonės ir gailestingumo, žydai skaito ją kasmet Permaldavimo dieną, kai švenčiamas Dievo atleidimas už jų nuodėmes.
„Mūsų Dievas yra atjautos Dievas. Su Jo Įstatymo laužytojais Dievas elgiasi kantriai ir gailestingai. Ir vis dėlto, kadangi mūsų laikais vyrai ir moterys turi daug galimybių susipažinti su Dievo Įstatymu, užrašytu Šventajame Rašte, Visatos Valdovas negali pateisinti nedorų miestų, kuriuose viešpatauja smurtas ir nusikalstamumas. Jei šiuose miestuose žmonės būtų pasirengę atgailauti kaip Ninevės gyventojai, būtų duota daug daugiau tokių žinių kaip Jonos“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, spalio 18, 1906).
Perskaitykite Jon 3, 5–10. Ką šios eilutės atskleidžia apie tikrą atgailą? Kaip mes galime taikyti tuos pačius principus sau?
V. SULAUKĘS ATLEIDIMO, TAČIAU NENORINTIS ATLEISTI
4. Perskaitykite Jonos 4 sk. Ką svarbaus Jona turėjo išmokti? Kaip čia atsiskleidžia pranašo veidmainystė?
Jon 4 atskleisti tam tikri stebinantys dalykai, susiję su pranašu. Atrodo, kad jis buvo pasiruošęs mirti, bet ne liudyti apie Dievo malonę ir atleidimą. Nors Jona džiaugėsi dėl išgelbėjimo iš mirties (Jon 2, 7–9), kai Ninevei buvo parodyta malonė, pranašas norėjo mirti (Jon 4, 2–3).
Priešingai nei Jona, Dievas Biblijoje vaizduojamas kaip Tas, kuris nenori, kad nedorėlis mirtų (Ez 33, 11). Jona ir daugelis jo tėvynainių džiaugėsi Dievo gailestingumu Izraeliui, tačiau norėjo Jo rūstybės priešams. Toks širdies kietumas griežtai peikiamas Jonos knygoje.
5. Ko galima pasimokyti iš Jonos klaidų? Kaip išankstinis nusistatymas kompromituoja krikščionišką liudijimą?
Teisingai buvo pastebėta, kad Jonos knyga yra vadovas apie tai, koks neturi būti pranašas. Jona buvo maištingos dvasios ir klaidingų prioritetų pranašas. Jis negalėjo valdyti keršto troškimo. Jis buvo smulkmeniškas ir irzlus. Užuot džiaugęsis malone, kurią Dievas parodė nineviečiams, Jona jautėsi pasipiktinęs dėl savanaudiškumo ir nuodėmingo pasididžiavimo.
Jonos paskutinis žodis – tai mirties troškimas (Jon 4, 8–9), o paskutinis Dievo žodis yra Jo begalinė malonė ir gyvybės užtikrinimas.
Jonos knyga tarsi be pabaigos. Paskutinėse knygos eilutėse skaitytojui paliktas vienas svarbus klausimas, neatsakytas autoriaus: ar stebuklingas širdžių pasikeitimas Ninevėje galiausiai lėmė pokyčius Jonos širdyje?
Pasakojime apie Joną yra daug sunkiai suprantamų dalykų, ypač tokių, kurie susiję su pačiu Jona. Galbūt aiškiausia pamoka yra tai, kad Dievo malonė ir gailestingumas gerokai viršija mūsų gailestingumą. Kaip mes galime išmokti būti maloningi ir atlaidūs tiems, kurie to nenusipelno, kaip pasakojime apie Joną ir nineviečius?
Papildomam tyrinėjimui: Perskaitykite šias ištraukas ir aptarkite, kaip jos padeda suprasti Jonos knygoje užrašytą žinią.
„Kai reikia, Dievo vaikai turi ypatingą privilegiją kreiptis į Jį pagalbos. Nesvarbu, ar vieta netinkama. Dievo gailestingumo ausis nuolat klauso jų šauksmo. Kokia dyka ir tamsi bebūtų vieta, Dievo vaikui meldžiantis ji gali būti paversta tikra šventykla“ (E. Vait, SDA Biblijos komentarai, t. 4, 1003 p.).
„Sumišęs, pažemintas ir nesuprantantis Dievo tikslo išsaugoti Ninevę, Jona vis dėlto įvykdė paliepimą perspėti tą didį miestą. Nors pranašautas įvykis neišsipildė, perspėjimo žinia, įvykdžiusi Jo tikslą, vis dėlto buvo iš Dievo. Jo malonės šlovė buvo apreikšta pagonims“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 272 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Jonos knyga moko, kad Dievas visiškai valdo gamtą. Įsivaizduokite, jei vienas iš jūsų draugų netektų artimo dėl stichinės nelaimės. Kaip paaiškintumėte jam, kad Dievas vis dar valdo, nepaisant stichinių nelaimių, griaunančių mūsų pasaulį ir pasiglemžiančių daug žmonių gyvybių?
2. Perskaitykite paskutinę Jonos knygos eilutę. Ko ji moko apie mums tekusią atsakomybę nunešti Evangeliją į visus pasaulio kampelius?
3. Palyginime apie beširdį tarną (Mt 18, 21–35) Jėzus apibūdino Dievą kaip karalių, kuris atidavė tarną budeliams. Ar Dievas tikrai panaikina atleidimą? Kai kurie krikščionys kategoriškai teigia, kad Jis to nedaro. Kokia mūsų kaip bažnyčios pozicija šiuo klausimu ir kodėl?
4. Daugeliui pasauliečių pasakojimas apie didžuvę, prarijusią gyvą žmogų, kuris išgyveno žuvies pilve, atrodo abejotinas. Tačiau Jėzus liudijo apie šio pasakojimo tikrumą. Kaip šis nutikimas padeda mums suprasti, koks siauras ir ribotas yra antgamtiniais reiškiniais netikinčių žmonių tikrovės suvokimas?