Balandžio 9–15 d.
TYRUMO DRABUŽIAI
Šią savaitę skaitykite: 2 Tim 3, 16–17; Lk 21, 36; Pr 2, 20–25; 2, 15–17; 3, 6–11. 21.
Įsimintina eilutė: „Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27).
Liuciferio puolimo pasekmės nebuvo ribotos. Jis atsinešė savo gudrybes ir apgavystes į žemę. Stebina ir tai, kad jam pavyko sėkmingai iškreipti akivaizdžiausias Dievo Žodžio tiesas ir priversti milijonus tikėti tuo, kas prieštarauja tiesai.
Pavyzdžiui, Pradžios knygoje aiškiai parašyta, kad žmonės buvo mitybos grandinės viršuje. Jie buvo sukurti iškart pagal Dievo paveikslą. Šis paveikslas nesivystė milijardus metų. Evoliucija prieštarauja Dievo Žodžiui, neva žmonės, pradėję nuo žemesnio lygmens (kaip mikrobai), žiauraus vyksmo metu įsitvirtino mitybos grandinės viršuje. Tačiau Šventasis Raštas moko, kad žmonės buvo mitybos grandinės viršuje, sukurti pagal Dievo paveikslą, ir tik nusidėję pradėjo keistis į priešingą pusę.
Šią savaitę, naudojant drabužių, kurie yra paminėti Pradžios knygoje, simboliką, pažiūrėsime į tai, kaip žmogus pradėjo keistis į blogąją pusę ir koks yra vienintelis šio klausimo sprendimas.
I. PIRMOSIOS DIENOS
Perskaitykite Pradžios knygos pirmus du skyrius. Pabandykite įsivaizduoti tai, kokia buvo ši žemė tik ką sukurta, pasaulis, nesuteptas nuodėmės. Kuo mūsų pasaulis šiandien skiriasi?
Adomas ir Ieva buvo įkurdinti aplinkoje, kurios mes net neįsivaizduojame, nuostabiuose namuose žaviame sode su gyvūnais ir kitais kūriniais. Jie mėgavosi įspūdingu peizažu, kvapniomis gėlėmis, paukščiais ir gyvūnais, mylėdami Dievą ir vienas kitą. Jiems nieko netrūko, ir Kūrėjo liepti, jie prižiūrėjo sodą. Adomas ir Ieva tikrai nekantriai laukdavo jų Šeimininko apsilankymų, kai jie vaikščiojo kartu sode ir gyvai su Juo bendravo. Jie žinojo, kad Jis mylėjo juos, o jų meilė Jam augo kiekvieną dieną.
1. Adomo ir Ievos ryšys su jų Kūrėju vystėsi ir augo dėka kasdien puoselėtų susitikimų. Kaip mes galime palaikyti panašius santykius su mūsų Kūrėju nuodėmės suteptame pasaulyje? Žr. 2 Tim 3, 16–17; Lk 21, 36; Mt 6, 25–34; Jn 17, 3.
Adomas ir Ieva bendravo su Viešpačiu akis į akį, kokios privilegijos mes nebeturime. Tačiau mes tikrai galime gyventi palaikydami nuolatinį ryšį su tuo pačiu Dievu panašiai kaip Adomas ir Ieva. Žinoma, nuodėmė pastojo kelią, bet per Jėzų, kuris sujungė dangų ir žemę tokiu ryšių, kurio niekas negali sutraukyti, mums buvo nutiestas takas, kad kiek tik įmanoma būtume artimesni su mūsų Kūrėju.
Ar esate artimi su Dievu? Svarstydami atsakymą, paklauskite savęs, ką aš darau, kas stiprina tą glaudų ryšį ir kas jam kenkia? Ką turime rinktis, jei norime būti artimesni su mūsų Viešpačiu?
II. NUOGI, TAČIAU NEJAUTĖ JOKIOS GĖDOS
Mums labai sunku visiškai suvokti Adomo ir Ievos moralės būklę Edeno sode, nes pasaulį, tikrovę, viską matome nuodėmės suteptomis akimis. Pirmoji pora nesusidūrė su skausmu, kančia, apgavyste, išdavyste, mirtimi, netektimi ir gėda, ypač seksualine gėda (kuri galbūt yra viena labiausiai paplitusių gėdos formų pasaulyje, giliai įklimpusi į nuodėmės pasekmes šiandien).
2. Perskaitykite Pr 2, 20–25. Kokį glaudų ryšį tarp Adomo ir Ievos atskleidžia šios eilutės?
Vienas kūnas (žr. Pr 2, 24). Adomui ir Ievai buvo artimas ne tiktai Dievas, jie patys buvo artimi vienas kitam. Tekstas yra labai aiškus, nedviprasmiškas: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos“ (25 eilutė). Tai bent tyrumas ir nekaltumas!
„Nenuodėmingoji pora nevilkėjo dirbtinių drabužių, juos siautė šviesos ir šlovės apdangalas, toks, kokį vilki angelai. Kol gyveno paklusdami Dievui, jie turėjo švytinčius drabužius.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 26 p.)
Kaip ši šviesa atrodė, veikė, koks buvo jos tikslas, neparašyta. Tik tai, kad net su šviesos apdangalu jie buvo laikomi „nuogais“. Faktas, kad jie nesigėdino, turbūt reiškia, jog šis šviesos apdangalas jų nuogumo neslėpė visiškai, bet toje tyroje aplinkoje tai neturėjo reikšmės, kadangi nebuvo gėdos.
Tam tikra prasme, atrodo, kad pabrėžiamas nuogumas atskleidžia tą fizinį artumą, kuriuo tyra pora mėgavosi. Jų atvirumas, vaiskumas, nekaltumas sudarė sąlygas tokiai aplinkai. Jie buvo visiškai sąžiningi, atviri ir laisvi. Viskas buvo taip, kaip Viešpats sumanė. Viskas turbūt buvo labai gražu.
Kiek atvirumo ir aiškumo yra jūsų gyvenime? Ar jūs nuolat kažką slepiate, šlifuojate moralinius kampus, dengdami save, kad neatskleistumėte tiesos? (Žr. Mt 10, 26), Jei taip, ką turite pradėti keisti?
III. IŠBANDYMAS
Praėjusios savaitės pamokoje kalbėjome apie svarbią tiesą: laisvė, kuria Dievas leidžia naudotis visiems Jo kūriniams. Be tos laisvės jie galėtų daryti tai, kas dora, kaip namo pavojaus signalas, kuris apsaugo žmones nuo įsilaužėlių, atlieka dorą funkciją, tačiau ar galima pavadinti patį pavojaus signalą doru? Taip pat neturintys pasirinkimo kūriniai nebūtų dori. Tiktai kūriniai, kurie turi laisvę rinktis, gali būti iš tikrųjų dori.
Adomui ir Ievai buvo pateiktas paprastas išbandymas, kad būtų galima išsiaiškinti, ar jie – turėdami laisvę rinktis – paklus Viešpačiui. Tam tikra prasme porai tai buvo išbandymo metas. Jie turėjo įrodyti, kad jie elgsis tinkamai su jiems patikėta laisve.
3. Perskaitykite Pr 2, 15–17 apie Adomo (vėliau ir Ievos) išbandymą. Pagalvokite apie aplinką, kurioje pora buvo išbandyta. Kodėl dėl aplinkos poros prasižengimas buvo daug baisesnis?
4. Perskaitykite Pr 3, 1–4. Atidžiai pažiūrėkite į tai, ką šėtonas pasakė Ievai. Kokią tiesą jis sumaišė su melu?
Įdomu tai, kad medžio vaisius buvo gero bei pikto pažinimo. Dievas, aišku, nesiekė, kad Adomas ir Ieva nepažintų gero. Visas Dievo sukurtas pasaulis, įskaitant porą, buvo gera, net labai gera (Pr 1, 31). Viešpats norėjo apsaugoti pirmąją porą nuo pikto.
O tai suprasti nėra sunku, ar ne? Net puolusiame pasaulyje tėvai nori apsaugoti savo vaikus nuo blogio pažinimo. Taip ir Dievas norėjo apsaugoti Adomą ir Ievą nuo pikto, dėl ko jie neteko šviesos apdangalo ir pažino gėdą, kančią ir mirtį?
Blogis ne visada akivaizdžiai pasireiškia. Jį pamatyti, aptikti, išvengti blogio ne visada lengva (juk ne visi žmonės yra žudikai ir panašiai), nes yra labai subtilių blogio formų. Kokios jos galėtų būti? Kaip galime išmokti atpažinti jas ir apsisaugoti nuo jų?
IV. NAUJI DRABUŽIAI
Visi gerai žinome, kad Adomas ir Ieva neišlaikė išbandymo, net tokio paprasto, kaip šis. Pavadinti padarinius tragiškais, žinoma, būtų pernelyg santūru. Žodis tragiška vargu ar perteikia siaubingas mūsų tėvų nepaklusnumo pasekmes.
5. Perskaitykite Pr 3, 6–11. Kas pirmiausia nutiko Adomui ir Ievai (ką šėtonas sakė 5 eilutėje) jiems puolus, ir ką tai reiškia? Ką jo žodžiai leido suprasti, kokie bus poros neklusnumo padariniai?
Jų akys atsivėrė, kaip šėtonas ir sakė, tačiau dabar pora suvokė pasaulį ir tikrovę kitaip nei anksčiau. Eilutėse poros nuogumo tema kartojasi. Tai yra pagrindinė skyriaus tema. Jų puolimas, neklusnumas, nauji santykiai su Dievu ir vienas kitu yra aiškūs iš to, kad jie žino, jog jie yra nuogi.
Taip pat atkreipkite dėmesį į Viešpaties klausimą: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas?“ (11 eilutė). Jis leidžia suprasti, kad būdami nekalti, jie nežinojo, jog yra nuogi. Būti nuogiems jiems paprasčiausiai atrodė natūralu, todėl pora apie tai net nesusimąstė. Tačiau dabar jie ne tik galvojo apie nuogumą, juos valdė gėda, kurią sukėlė nuogumas.
6. Ką reiškia Adomo ir Ievos atsakas į nuogumą?
Įsivaizduokite, Adomas ir Ieva slepiasi krūmuose, nustebę žiūri į save ir bando pasislėpti Viešpaties akivaizdoje. Ieškodami kuo apsijuosti, jie turbūt nusprendė, kad aprišalai iš figmedžio lapų buvo tinkamiausias sprendimas. Tai pirmoji pamoka apie išgelbėjimą darbais, žmonių, bandančių išspręsti nuodėmės klausimą savais darbais ir elgesiu. Kokios apgailėtinos buvo jų pastangos tada, tokios yra ir mūsų pastangos padaryti tą patį šiandien.
V. KAILIAI
„Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos“ (Pr 3, 21).
Praeitoje dalyje skaitėme apie Adomo ir Ievos atsaką į jų nuodėmę. Šiandien pažiūrėsime į Dievo reakciją. Anksčiau minėtoje eilutėje, tam tikra prasme, yra užrašyta Evangelijos žinia.
Pirmiausia, aišku, kad Adomo ir Ievos aprišalai iš figmedžio lapų nebuvo tinkami. Priešingu atveju nebūtų reikėję žudyti nekaltus gyvūnus ir aprengti puolusią porą. Taip pat visos mūsų pastangos reikiamai laikytis Įstatymo, kad būtume išgelbėti, neatitinka reikalavimų. Jei mūsų pastangų pakaktų, tada Kristui nebūtų reikėję mirti už mus. Kaip aprišalai iš figmedžio lapų būtų ne tokie brangūs ir skausmingi nei nekaltų gyvūnų mirtis, taip ir mūsų darbai būtų ne tokie brangūs negu Jėzaus mirtis. Abiem atvejais mūsų darbų, aprišalų iš figmedžio lapų, nebūtų pakakę. Todėl Jėzus turėjo mirti už mus, todėl nekalti gyvūnai turėjo būti paaukoti. Kito kelio nebuvo (Gal 3, 21; Rom 3, 21–28 ).
Antra, kuo skiriasi aprišalai iš figmedžio lapų nuo kailių? Atsakymas – kraujas. Vien to pakanka, kad įžvelgtume Evangeliją Pr 3, 21 (žr. Kun 17, 11; Apr 12, 11; 1 Pt 1, 18–19; Hbr 9, 22).
Trečia, galbūt daugiausia pasako paskutinė eilutės dalis: „[…] aprengė juos“ (Pr 3, 21). Hebrajiškas tekstas yra aiškus: pats Viešpats aprengė kailiais Adomą ir Ievą, paslėpė jų nuogumo gėdą. Kaip jau skaitėme praeitoje dalyje, poros nuodėmės pasekmės buvo apreikštos nuogumo leitmotyve. Tačiau dabar Dievas asmeniškai sprendžia problemą, aprengdamas juos, uždengdamas, padarydamas kailius iš paaukotų nekaltų gyvūnų. Parašyta tik tai, kad pora buvo aprengta kailiais. Neparašyta, kokiais. Nors tai atspėti nesunku, ar ne? (žr. Pr 22, 8; Jn 1, 36; 3, 16.)
Taigi, Viešpats apreiškė išgelbėjimo planą pradžioje. Nors Adomo ir Ievos nuodėmė buvo siaubinga, ji nebuvo didesnė už Dievo malonę išgelbėti juos iš nuodėmės, ko neturime užmiršti.
Įsigilinkite į nuostabų išgelbėjimo pažadą tikėjimu Jėzų, kad mūsų išgelbėjimas yra užtikrintas tame, ką Jis padarė dėl mūsų, o ne tame, ką mes galime padaryti asmeniškai. Kaip jūs galite išmokti padaryti Evangelijos pažadą jūsų gyvenimo ir tikėjimo centru bei pamatu?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 25 – 48 p.
„Baltus nekaltumo drabužius dėvėjo mūsų pirmieji tėvai, kai jie buvo įkurdinti Dievo šventame Edeno sode… Žmogus nieko negali padaryti, kad susigrąžintų prarastą nekaltumo drabužį… Tiktai dėka drabužio, kurį Kristus parūpino asmeniškai, galime pasirodyti Dievo akivaizdoje. Šiuo drabužiu, Jo teisumo drabužiu, Kristus apgaubs kiekvieną atgailaujančią, tikinčią sielą… Šiame drabužyje, išaustame dangaus staklėmis, nėra nei vieno žmogaus suverpto siūlo. Būdamas žmogiškos prigimties, Kristus ištobulino charakterį, ir jį Jis siūlo mums.“ (E. Vait, „Maranatha“, 78 p.)
„Viešpats Jėzus Kristus paruošė Savo teisumo drabužius, kuriais Jis aprengs kiekvieną atgailaujančią, tikinčią sielą, kuri tikėjimu priims juos… Tada, kai Viešpats žvelgia į tikintį nusidėjėlį, Jis mato ne jį gaubiančius aprišalus iš figmedžio lapų, bet Jo paties teisumo drabužį…“ (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, 1898 m. lapkričio 15.)
Aptarkite:
1. Perskaitykite Pr 3, 6. Kokiu keliu į Ievos sielą velnias sugebėjo patekti, siekdamas, kad ji pultų? Kaip jis tą patį daro šiandien?
2. Įsigilinkite į nuogumo temą pasakojime apie Edeno sodą. Ką dar galime įžvelgti šioje mintyje, kas galėtų padėti mums suprasti tai, kas ten vyko?
3. Perskaitykite pamokos pabaigoje užrašytas abi ištraukas iš E. Vait raštų. Kaip jose apreikšta nuostabi Evangelijos tiesa?
4. Perskaitykite Hbr 5, 14: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga.“ Įsigilinkite į blogio klausimą. Ką mes turime omenyje, vartodami žodį bloga? Ar tai kažkas, kas absoliutu, nekintama? Gal žodis bloga yra santykinis terminas, priklausantis nuo kultūros, kurioje viena yra laikoma bloga, o kitoje – gera, arba tai, kas kartą buvo laikoma bloga vienoje kultūroje, bet dabar yra gera? Kiek kultūra veikia mūsų supratimą, kas yra gera ir bloga? Kaip galime būti užtikrinti, neatsižvelgdami į mūsų kultūrą, kas yra gera ir bloga? Kaip turime suprasti Iz 5, 20: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus karčiais!“