Sausio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 127, 3–5; Įst 6, 6–7; Lk 2, 40–52; Mt 18, 1–6. 10–14; Mk 10, 13–16.
Įsimintina eilutė: „Ar girdi, ką jie sako?“ Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei Sau gyrių?“ (Mt 21, 16).
Skelbdami pasauliui Evangeliją ir darydami visų tautų žmones Kristaus mokiniais, turime prisiminti vaikus.
Krikščioniški tyrimai, susiję su vaikais ir jaunimu, skiriasi daugeliu dalykų. Nepaisant to, visose krikščioniškose bendruomenėse vienas dalykas, atrodo, sutampa: dauguma krikščionių pavedė savo gyvenimą Kristui būdami ganėtinai jauni. Vyresnio amžiaus žmonių atsiverčia mažiau. Daug bažnyčių, planuodamos evangelizacinę veiklą, matyt praleido šį svarbų faktą ir didžiausią dalį savo išteklių skiria suaugusiems. Atrodo, ankstyvieji Kristaus mokiniai taip pat nepakankamai įvertino tarnavimą vaikams. Jėzus atmetė tokį požiūrį ir skyrė dėmesio vaikams, net teikė jiems pirmenybę.
Tad ir mes turime daryti tą patį.
I. PRIVALUMAI ŽYDŲ VAIKAMS
Elgesys su žydų vaikais buvo ypatingas, palyginti su jų bendraamžiais iš aplinkinių senovės tautų. Vaikų aukojimas, siekiant nuraminti dievus, buvo paplitęs daugelyje kultūrų. Vaikų vertė taip pat buvo dažnai matuojama atsižvelgiant į jų ekonominį indėlį. Naudingumas, o ne įgimta vertė lėmė vaikų ryšį su suaugusiųjų pasauliu. Skaudu pripažinti, bet kai kurie iš šių požiūrių, ypač iš ekonominės pusės, pastebimi net dabartiniame pasaulyje. Tikrai, rūstybės diena turi ateiti.
Izraelio atsimetimas paveikė gyventojų požiūrį į vaikus. Įsitraukimas į raganių veiklą ir kitų tautų religijas paskatino Manasą paaukoti savo sūnų (2 Met 33, 6). Tačiau Manasas buvo išskirtinai sugedęs; valdant dvasingesniems karaliams, izraelitai labai vertino palikuonis.
1. Perskaitykite Ps 127, 3–5; 128, 3–6; Jer 7, 31; Įst 6, 6–7. Ką šios eilutės pasako, kaip Dievas vertina vaikus? Kaip tinkamas Šventojo Rašto supratimas gali veikti mūsų santykius su vaikais?
Švietimas, pirmagimystės teisė ir daugelis kitų žydų kultūrai būdingų dalykų aiškiai rodė, kad izraelitai ypatingai vertino vaikus. Todėl nestebina tai, kad Kristus dar labiau išplėtė jau išaukštintą poziciją vaikų atžvilgiu, lyginant su aplinkinėmis kultūromis. Galiausiai, vaikai yra žmonės, o Kristus mirė už kiekvieną asmenį, nepaisant amžiaus, o to niekada neturėtume pamiršti.
Sunku patikėti, kad yra sugedusių ir piktų suaugusiųjų, kurie kenkia vaikams, kartais net savo vaikams. Kaip mes galime, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, padaryti viską, jog mūsų įtakos sferoje vaikai būtų mylimi, apsaugoti ir ugdomi?
II. JĖZAUS VAIKYSTĖ
Jei Jėzus būtų atėjęs į žemę kaip suaugęs žmogus, kiltų rimtų klausimų dėl Jo gebėjimo susitapatinti su vaikais. Tačiau Kristus augo kaip visi vaikai, nepraleidžiant nė vieno iš vystymosi etapo, susijusio su augimu ir branda. Jis supranta paauglių pagundas. Jis patyrė vaikystei būdingas silpnybes ir nesaugumo jausmą. Kristus susidūrė su šiais iššūkiais, kuriuos patiria visi vaikai. Jo patirta vaikystė buvo dar vienas svarbus būdas, kuriuo mūsų Gelbėtojas parodė Savo tikrąjį žmogiškumą.
2. Ko tai moko apie Jėzaus vaikystę? Lk 2, 40–52.
„Žydų tautoje dvyliktieji gyvenimo metai buvo skiriamoji riba tarp vaikystės ir jaunystės. Šiuos metus baigiantis hebrajų berniukas buvo vadinamas Įstatymo sūnumi ir Dievo sūnumi. Jam buvo suteikiamos galimybės gauti religinį išsilavinimą, jis buvo raginamas dalyvauti religinėse šventėse bei apeigose. Būtent pagal šį paprotį Jėzus vaikystėje per žydų Velykas apsilankė Jeruzalėje“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 60 p.).
Pasak teksto, Jėzus darėsi pilnas išminties. Dievo malonė buvo su Juo. Iš Kristaus apsilankymo šventykloje per Paschą suprantame, kad Jėzus pasižymėjo dvasine išmintimi. Rabinus labai sužavėjo Jėzaus klausimai ir atsakymai.
Dievas tikrai panaudojo vaikystės patyrimus, formuojant patrauklų ir nepriekaištingą charakterį. Galbūt mokymasis dailidės įgūdžių, atsidavusių tėvų dėmesys, nuolatinė Rašto įtaka ir sąveika su Nazareto gyventojais suformavo ankstyvojo auklėjimo pagrindą. Tačiau, kad ir koks nuostabus, Jėzus vis tiek buvo, kaip ir mes visi, vaikas.
„Vaikelis Jėzus nebuvo mokomas sinagogos mokyklose. Jo pirmoji mokytoja buvo mama. Apie dangiškus dalykus Jis sužinojo iš jos lūpų ir iš pranašų raštų. Tuos pačius žodžius, kuriuos Jis ištarė Mozei apie Izraelį, dabar Jis girdėjo sėdėdamas motinai ant kelių“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 54 p.). Pagalvokite apie neįtikėtinas šių žodžių pasekmes. Ko jie moko mus apie Kristaus žmogiškumą?
III. VAIKŲ IŠGYDYMAS
3. Perskaitykite Mt 9, 18–26; Mk 7, 24–30; Lk 9, 37–43; Jn 4, 46–54. Šiuose pasakojimuose, kieno vaikai išgijo? Kuo panašios buvo šių vaikų aplinkybės? Kokius galima pamatyti skirtumus? Ko galima pasimokyti iš šių eilučių, kas padėtų mums šiandien?
Visi šie pasakojimai panašūs tuo, kad kiekvienu atveju beviltiškas tėvas ar mama atėjo pas Jėzų ir prašė pagalbos savo vaikui. Koks tėvas ar mama to nesupras? Kas iš tėvų nejautė skausmo, kančios, baimės ir visiško siaubo, kai vaikas labai sirgo ar net merdėjo? Tiems, kurie tai patyrė, nėra nieko baisiau.
Nors pats Jėzus nebuvo tėvas, išgydydamas tėvų vaikus Jis pakankamai gerai suprato, ką tai reiškia. Kiekvienu atveju Jėzus išgydė. Jis neatstūmė nė vieno. Taigi Jo meilė ne tik tėvams, bet ir vaikams aiškiai pasireiškė.
Žinoma, kyla daugybė klausimų dėl tų atvejų, kai tėvai meldėsi ir maldavo kreipdamiesi į Jėzų, tačiau jų vaikai nepasveiko. Turbūt nėra liūdnesnio patyrimo nei vaikų laidotuvės. Mirtis turėtų ištikti tik pasenusius žmones. Kai tėvai gedi savo vaikų, širdį veria baisus skausmas. Per laidotuves beveik visi tėvai sako: „Vaiko vietoje turiu būti aš?“
Fizinė mirtis ir dvasinis nykimas gali sukelti panašų skausmą. Kiek tėvų sielvartavo dėl vaikų polinkio narkomanijai, pornografijai ar paaugliškam abejingumui? Kad ir kokia būtų kančia, privalome išmokti pasitikėti Viešpaties gerumu ir meile, net jei reikalai klostosi nepalankiai, kaip jau minėtuose bibliniuose pasakojimuose. Žinianešė E. Vait palaidojo du savo vaikus. Mūsų pasaulis yra baisi vieta, tačiau mūsų Dievas yra mylintis Viešpats. Privalome visada prisiminti šią tiesą, kad ir kas nutiktų.
IV. BAISUS ĮSPĖJIMAS
4. Patyrinėkite šias eilutes: Mt 11, 25–26; 18, 1–6. 10–14. Kokias tiesas, ne tik ryšium su vaikais, bet su tikėjimu apskritai, galima įžvelgti šiuose pasakojimuose? Pagalvokite, koks baisus šis Jėzaus įspėjimas. Kodėl pastarasis turėtų paskatinti mus bijoti?
Pasakodamas apie Dievo karalystę, Jėzus dažnai nurodydavo į vaikų nuoširdumą. Jų nuolankumas, priklausomybė ir nekaltumas puikiai nusako krikščioniško gyvenimo esmę. Kaip mes visi turėtume trokšti šio vaikiško paprastumo ir pasitikėjimo!
Šiuolaikiniai tikintieji, kurie daro žmones Kristaus mokiniais, turi suprasti ir tai, kad nedera išsižadėti šios vaikams būdingos priklausomybės. Įgiję išsilavinimą vaikai gali atsisakyti nekaltumo ir tapti suaugusiais. Žinoma, vaikams bręstant ir augant jie abejos įvairiausiais dalykais, patirs kovų, neras atsakymų į tam tikrus klausimus, kaip mes visi. Bet nuoširdus vaiko tikėjimas nesensta. Ir kaip tėvai, ir kaip suaugusieji apskritai, mes turime padaryti viską, kad vaikai sužinotų apie Dievą ir Jo meilę, ir niekas kitas to neatskleis geriau, nei jiems mūsų gyvenimu rodoma meilė, mūsų gerumas, mūsų atjauta ar rūpestingumas. Galima pamokslauti kiek tik panorėjus, bet galiausiai, kaip ir suaugusiųjų atveju, geriausias būdas daryti vaikus Kristaus mokiniais – asmeniniu gyvenimu rodyti Dievo meilę.
Nusikalstama veika prieš vaikus, ypač bažnyčios remiamos veiklos metu, gali sugriauti vaiko pasitikėjimą bažnyčia ir, paprastai, bažnyčios Dievu. Teisi Dievo rūstybė laukia tų, kurie daro tokius nusikaltimus ir tų, kurie gina kaltininkus. Kristus ir Jo žinia pažadina pasitikėjimą. Kaip gali bet kokia žmonių organizacija kompromituoti nuoširdų vaikišką tikėjimą budrumo stoka?
Ką jūsų bažnyčia daro ne tik ugdydama vaikus, bet užtikrindama, kad jie būtų apsaugoti visais įmanomais būdais? Pagalvokite, ką reiškia šie Jėzaus žodžiai: „jų angelai danguje visuomet regi Mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Kodėl šie žodžiai turėtų versti drebėti iš baimės visus, kurie kenkia vaikams?
V. LEISKITE MAŽUTĖLIAMS ATEITI
5. Perskaitykite Mk 10, 13–16. Kaip Kristaus rūpestis vaikais parodo, kad Jis laukia jų? Kaip suprasti Jo priekaištą mokiniams? Ką turime įžvelgti šiame pasakojime sau ir mūsų požiūriui į vaikus?
Žinoma, Kristaus mokinių ketinimai buvo geri, nors jie daug ko neišmanė. Mokiniai mėgino apsaugoti brangų Kristaus laiką, kad Savo jėgas Jis naudotų „svarbesniems“ klausimams. Jie išties neišmanė, ko Jėzus norėjo juos išmokyti.
Įsivaizduokite, kad jus apleido šiurkštūs tėvai, tačiau priglaudė mylintis ir rūpestingas Jėzus. Todėl nestebina tai, kad vaikai apkabino Jėzų. Šiame pasakojime aprašytas neįkainojamas pavyzdys, susijęs su būdais, kaip tikintieji, darantys žmones Kristaus mokiniais, turi elgtis su vaikais.
„Pas jį atvestuose vaikuose Jėzus matė vyrus ir moteris, kurie bus Jo malonės paveldėtojai bei Jo karalystės pavaldiniai, o kai kurie iš jų taps dėl Jo kankiniais. Jis žinojo, kad šie vaikai klausysis Jo ir kur kas mieliau priims Jį kaip savo Atpirkėją negu suaugusieji, iš kurių daugelis vadovavosi pasaulio išmintimi ir buvo užkietėjusių širdžių. Mokydamas Jis nusileido iki jų lygio. Jis, Dangaus didybė, nesibodėjo atsakinėti į jų klausimus ir supaprastino Savo svarbiąsias pamokas, kad būtų prieinamos jų vaikiškam supratimui. Jis pasėjo jų protuose tiesos sėklas, kurios vėlesniais metais sudygo ir nešė vaisių amžinajam gyvenimui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 473–474p.).
Daug suaugusiųjų kenčia didelį skausmą ir sielvartauja dėl to, ką jiems teko patirti vaikystėje? Ką tai turėtų pasakyti mums apie švelnumą, atsargumą, maldą ir meilę vaikams?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 472–477 p.; 542 p.; Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 93–95 p.; Ugdymas, 216–217 p.
„Ir šiandien imliausi Evangelijos mokymui yra vaikai; jų širdelės atviros dieviškajam veikimui, ir gautos pamokos jose gerai įsitvirtina. Mažieji gali būti krikščionys ir turėti jų metus atitinkančią patirtį. Jie turi būti mokomi dvasinių dalykų; tėvai privalo sudaryti jiems visas sąlygas, kad jų charakteris formuotųsi pagal Kristaus charakterio pavyzdį.
Tėvai ir mamos turi žiūrėti į savo vaikus kaip į jaunesniuosius Viešpaties šeimos narius ir jausti pareigą lavinti juos Dangui. Pamokas, kurias patys gauname iš Kristaus, turime perteikti savo vaikams – taip, kaip jų jauni protai geba jas priimti, – po truputį atverdami jiems dangiškųjų principų grožį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 474 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Jūsų nuomone, kodėl daug žmonių priima Kristų jaunystėje, o ne suaugę? Skeptikai gali teigti, kad taip nutinka dėl naivumo, neišmanymo ir savo elgesio nesupratimo. Kita vertus, galbūt vaikai lengviau priima Kristų, nes jų širdys dar neužkietėjusios ir nesuteptos cinizmu bei skepticizmu, kaip daugelio suaugusiųjų? T.y., jų nekaltumas ir atvirumas leidžia jiems labiau jausti Šventosios Dvasios paraginimus. Aptarkite.
2. Kaip šiandienė bažnyčia gali tapti panašesne į mažus vaikus, kaip mokė Kristus? Ką gali daryti kiekvienas narys asmeniškai, kad palaikytų draugiškesnius santykius su jaunimu, kuris mėgsta išmėginti įvairiausias madas, neįprastą muzikinį skonį, o kartais ir elgesį? Kaip bažnyčia gali tapti gyvybingesne ir taip pritraukti aktyvaus jaunimo?
3. Kokių veiksmų gali imtis nariai, kad pasirengtų reaguoti į susidomėjusį jaunimą, norintį krikštytis ir pasišvęsti Kristui?
4. Pagalvokite apie tas vaikų savybes, kurios paskatino Jėzų pasakyti: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Ką šis tekstas reiškia? Tuo pačiu metu, ko jis nereiškia?