Lapkričio 29 – gruodžio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 5, 1–6; Ps 73, 3–19; 1 Sam 25, 2–11; Kun 19, 13; Lk 16, 19–31; Mt 5, 39.
Įsimintina eilutė: „Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).
Visame pasaulyje populiari televizijos laida „Kas nori būti milijonierius?“ parodo, kad daugelis žmonių mėgaujasi tokia svajone – „nuo skudurų iki turtų“, ir tikriausiai tikisi, kad jiems gali pasisekti.
Priešingai daugelio nuomonei, turtas yra apgaulingas. Tyrimai rodo, kad didėjant pajamoms galioja mažėjančios grąžos dėsnis: užuot leidę žmonėms gyventi patogiau, vis daugiau daiktų neteikia didesnio džiaugsmo. Prasmingi santykiai, pasitenkinimas darbu ir tikslingas gyvenimas paprastai daugiau prisideda prie laimės, nei turtas. Geriausi dalykai yra nemokami, pavyzdžiui, meilės žodžiai, šypsena, atidi ausis, paprastas maloningumas, priėmimas, pagarba, užuojauta ir tikra draugystė.
Dar brangesnės yra Dievo suteiktos dovanos: tikėjimas, viltis, išmintis, kantrybė, meilė, pasitenkinimas ir daugelis kitų palaiminimų, kurie ateina per Jo Dvasios buvimą mūsų gyvenime. Ironiška, kad, nors daugybė krikščionių pritaria šiems dalykams, jų kasdienis gyvenimas rodo, kad savanaudiškumas dažnai ima viršų. Šią savaitę tyrinėsime, kad godumas yra didelė klaida, kupina siaubingų pasekmių.
I. TEISINGUMAS BUS ĮVYKDYTAS!
Jokūbo 5 skyrius prasideda galingai: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!“ (Jok 5, 1) Neabejotina, kad tai turėjo patraukti skaitytojo dėmesį.
Jok 1, 10–11 apaštalas priminė turtingiesiems apie turtų laikinumą. 5 skyriuje Jokūbas ragino tuos, kurie atkakliai įsikibę į savo turtus, „verkti ir raudoti“. Tarsi artėjantis teismas jiems vyksta jau dabar. Tai kartosis visą šią savaitę, primenant dievišką atpildą už nedorėlių perteklių, kuris būdingas laikotarpiui prieš pat Kristaus atėjimą (žr. Lk 17, 27–29; 2 Tim 3, 1–2; Apr 18, 3. 7). Panašus nusistatymas būdingas paskutiniųjų laikų Dievo bažnyčiai (Apr 3, 17). Įdomu tai, kad Jok 5, 1 graikų kalbos žodis, išverstas – „negandų“, kilęs iš to paties žodžio, kuriuo Laodikėja nusakyta kaip apgailėtina (Apr 3, 17), šaknies.
Pasaulyje labai daug neteisybės, ypač ekonominės neteisybės. Kartais labai sunku suprasti, kodėl kai kurie žmonės praturtėja išnaudodami vargšus, ir dar blogiau, kodėl turtuoliai, atrodo, nesulaukia teisingumo! Perskaitykite Ps 73, 3–19. Kokia viltis, susijusi su šia „amžina“ problema, randama šiose eilutėse?
Senojo Testamento pranašų knygose užrašytas susirūpinimas teisingumu ir pažadas, kad Dievas veiks ir įvykdys teisingumą. Tačiau neatrodo, kad dėl šios tvarios ir nusistovėjusios vilties laukti Dievo įsikišimo būtų lengviau. Pavyzdžiui, rašydamas vyraujančio atsimetimo tarp Dievo tautos laikotarpiu, kai Babilonas didžiavosi savo galia ir gerove, pranašas Habakukas klausė Dievo aktualių klausimų (žr. Hab 1, 2–4. 13–14). Trumpai atsakydamas, Dievas paragino pasitikėti Juo ir šiek tiek palaukti (Hab 2, 2–4). Būtent tai pranašas ir padarė (žr. Hab 3, 17–18).
Kokia neteisybė paskatina jus „užvirti“ ir degti iš pykčio bei pasipiktinimo? (O neteisybės yra daug daugiau nei jūs žinote!) Aišku, mes turime padaryti viską, ką galime, kad sumažintume neteisingumą, kaip mes galime išmokti pasikliauti pažadu, kad kažkaip, kai viskas baigsis, Dievas įvykdys teisingumą?
II. KAI TURTAS TAMPA BEVERČIU
Perskaitykite Jok 5, 2–3. Dėl ko Jokūbas čia įspėjo? Nors apaštalo žodžiai yra gana kieti, apie kokį turtą jis čia rašė? Kokia čia esminė žinia?
Supuvęs lobis, kandžių sukapoti drabužiai ir net surūdijęs sidabras ir auksas – mes turime apsvarstyti šį vaizdą blaiviai, kai mūsų planeta to nenutuokdama nesulaikomai skrieja link žlugimo.
Pasaulio ekonomiką visada, atrodo, ištinka tai viena, tai kita krizė; net „geri“ laikai, kai jie ateina, yra trumpi ir jie visada ateina po nuosmukio. Bet koks ekonominis stabilumas ir ramybė, kuriuos gali pasiūlyti pasaulinė rinka, yra trumpalaikiai ir dažniausiai tik įsivaizduojami. Skirtumui tarp turtingų ir neturtingų didėjant, auga ir nepasitenkinimas bei nestabilumas. Tokios buvo aplinkybės, kai rašė Jokūbas. Vargšai grimzdo vis į didesnę neviltį, o turtingieji vis labiau netoleravo skurstančiųjų padėties.
Apsvarstykite šiuos asmenis ir apibūdinkite turto (ar stygiaus) poveikį jiems:
Nabalas (1 Sam 25, 2–11) Ezekijas (2 Kar 20, 12–19) Petras (Apd 3, 1–10)
Anksčiau ar vėliau, žemiškas turtas netenka savo blizgesio. Mes suvokiame turto ribas, o gal net ir tamsiąją turto pusę. Pinigai turi savo vietą, bėda, kai žmonės skiria turtams netinkamą vietą.
Jokūbas rašė, kad surūdijęs auksas ir sidabras liudys prieš turtuolius (Jok 5, 3). Nors šis įspėjimas užrašytas paskutiniųjų laikų kontekste, mintis turėtų būti aiški: svarbu, kaip mes naudojame mūsų pinigus. Ėdančios ugnies vaizdas skirtas pažadinti mus, kad suvoktume sprendimų, susijusių su mūsų pinigais, rimtumą. Ar mes krauname turtus, kurie galiausiai sudegs, ar mes krauname lobį amžinybei? (žr. Lk 12, 33–34).
Kruopščiai pagalvokite apie savo požiūrį į pinigus ir kaip pastarasis veikia jūsų santykius. Viską apgalvojus, ką galite pasakyti apie tai, kaip jūs naudojate pinigus?
III. VARGŠŲ AIMANOS
Jokūbo laiške paminėti įvairūs turtingi asmenys, įskaitant turtingus pirklius, kurie sunyks savo keliuose (Jok 1, 11), verslininkus, kurie tampė vargšus po teismus ir taip siekė apsaugoti savo investicijas (Jok 2, 6), ir žemvaldžius, nusukusius darbininkų užmokestį (Jok 5, 4). Šios eilutės apibūdina turtuolius neigiamai, paisant jų elgesio praeityje, dabartinio nusistatymo ir ateities bausmės. Šie žmonės iš esmės krovėsi turtus (Jok 5, 3) vargšų sąskaita.
„Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į Galybių Viešpaties ausis“ (Jok 5, 4). Palyginkite su Kun 19, 13; Įst 24, 14–15; Jer 22, 13. Koks svarbus principas čia akivaizdus ne tik šiame kontekste, bet apskritai, kaip mes elgiamės su aplinkiniais?
Bibliniais laikais Izraelyje, kai buvo mokama alga, daug, jeigu ne dauguma darbuotojų naudojo šias pajamas pirkti maisto savo šeimoms. Algos sulaikymas dažnai reiškė, kad šeimai teks alkti. Todėl šis klausimas, kurį Jokūbas čia sprendė, yra labai rimtas.
Nestebina, kad Jokūbas griežtai pasisakė prieš tuos, kurie sulaikydavo darbo užmokestį darbininkams. Nevalia nieko apgaudinėti, bet kai turtingas asmuo kraunasi turtą vogdamas iš vargšų, tai yra nuodėmė ne tik prieš vargšą, bet prieš patį dangų. Ir, kaip rašė Jokūbas, apgavikas bus teisiamas Dievo laiku!
„Su turtais tenka ir didelė atsakomybė. Turtų kaupimas neteisingais svarsčiais, apgavyste, našlės ir našlaičio engimu arba skurstančiųjų poreikių nepaisymu galų gale lems teisėtą atlygį, kaip užrašė įkvėptas apaštalas: ‘Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!’“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 2 t., 682 p.).
Kalbant apie pinigus, kaip jūs elgiatės su aplinkiniais? Ką jūsų elgesys pasako apie jūsų krikščioniškumą ir apie tai, kiek jūs atspindite Kristaus charakterį?
IV. NUSIPENĖJĘ IR LAIMINGI (KOL KAS)
„Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai“ (Jok 5, 5; palyginkite su Ez 16, 49; Am 4, 1). Su kuo šios eilutės sieja prabangą ir pataikavimą silpnybėms?
Senovės pasaulyje vyravo nustatyto turto samprata: jei tam tikrų žmonių turtas padidėjo, kitų turtas turėjo sumažėti. Kitaip tariant, turtuolis galėjo lobti tik todėl, kad vargšai skurdo. Turto „sukaupimas“ nedarant neigiamo poveikio kitų turtui, atrodo, yra gana šiuolaikiška idėja. Kai kurie netgi teigia, kad turtingiesiems turtėjant, jie gali padėti praturtėti vargšams. Kita vertus, atsižvelgiant į išsivysčiusių ir besivystančių šalių konkurenciją dėl vis mažėjančių išteklių, gerovės kūrimo ribos gali atrodyti vis aktualesnės. Taigi gerovės ir nelygybės problema vis dar siautėja net ir šiandien.
Vienas iš geriausiai žinomų Jėzaus palyginimų, susijusių su nelygybės klausimais, yra palyginimas apie turtuolį ir Lozorių (žr. Lk 16, 19–31). Jėzaus laikais daugumai žmonių pasisekdavo, jei jie turėdavo dvejus drabužius ir kartą per metus galėjo puotauti. Palyginime turtuolis „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe [brangiausi drabužiai] ir kasdien ištaigingai puotaudavo“ (eilutė 19). Vargšas Lozorius, nepaisant to, kad gulėjo prie turtuolio rūmų vartų, turėdavo maldauti trupinių.
Priešingai paplitusiai nuomonei, šiame palyginime dėmesys yra sutelktas į šį, o ne pomirtinį gyvenimą. Tiesą sakant, graikiškame tekste visiškai neužsiminta apie „dangų“ ir „pragarą“. Palyginime ir turtuolis, ir Lozorius yra pavaizduoti toje pačioje vietoje (eilutė 23) – kape (hadas). Juos atskyrusi bedugnė simbolizuoja tai, kad žmogui mirus, jo amžinas likimas yra nekeičiamas. Todėl labai svarbu, kaip mes elgiamės su žmonėmis šiame gyvenime (kaip parašyta Mozės ir pranašų, eilutės 29. 31). Nėra būsimojo gyvenimo, kuriame mes galėtume padaryti tai, ko mums nepavyko atlikti šame gyvenime: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Dėl kokių padarytų dalykų, kuriuos dabar dar galite ištaisyti, bet vėliau to padaryti negalėsite, gailitės?
V. AUKOS KALTINIMAS
Blogai pasielgęs asmuo paprastai mėgina išvengti atsakomybės. Dažnai žmonės mėgina tai daryti primesdami atsakomybę kam nors kitam, įskaitant nukentėjusį asmenį. Žudikai teisina save prisidengdami savigyna arba blogu auklėjimu. Teigdami, kad juos suviliojo, seksualiniai prievartautojai kaltina aukas. Išsituokę vyrai ir žmonos dėl iširusios santuokos paprastai kaltina sutuoktinį. Nužudžiusieji krikščioniškojo tikėjimo kankinius kaltino juos erezija. Jėzus perspėjo Savo mokinius: „ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui“ (Jn 16, 2). Tiesą sakant, mes tikime, kad ir Jokūbas buvo nužudytas dėl savo tikėjimo. Atsižvelgiant į tai, Jok 5, 6 žodžiai yra dar svaresni: „Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį; jis jums nesipriešina“.
Kiek kartų jūs pasmerkėte kitą, o vėliau supratote, kad iš tiesų jūs buvote neteisus? Ypač atidžiai pagalvokite apie paskutinį sakinyje šiame tekste. Ar tai reiškia, kad mes tiesiog turime leisti žmonėms mus „trypti“? Kita vertus, kiek kilo barnių, kurių niekada nebūtų buvę, jei jūs nebūtumėte pasipriešinę? Ką reiškia Jėzaus žodžiai atsukti kitą skruostą (Mt 5, 39)? Kaip mes tai galime padaryti praktiškai (o gal problema yra ta, kad mes norime padaryti „praktišku“ kažką, kas iš esmės nėra praktiška)?
Tyrinėjome, kad Jokūbas nemažai rašė apie turtuolius ir vargšus. Reikėtų nepamiršti, kad Jokūbas niekada nesmerkė turtingųjų dėl to, kad jie turi daug turto. Dievui rūpi jų nusistatymas ir elgesys. Be to, tik tai, kad žmogus nėra turtingas, nereiškia, jog Dievas iškart myli tokį žmogų. Karalystę paveldės „turintys vargdienio dvasią“ ir „turtingi tikėjimo“ (Mt 5, 3; Jok 2, 5). Šios vidinės savybės gali neturėti nieko bendra su mūsų ekonominėmis aplinkybėmis. Nors, kita vertus, gali. Tie, kurie yra turtingi ir nieko nestokoja (Apr 3, 17), gali būti labiau nuskurdę dvasiškai nei jiems atrodo. Dievas įspėjo Izraelį saugotis, kad atvykus į kraštą ir suklestėjus žydai nepamirštų, jog visus gerus dalykus, kuriais jie mėgavosi, davė Dievas, įskaitant „galybę būti turtingam“ (Įst 8, 11–18).
Tolesniam tyrinėjimui: „Pinigai turi didelę vertę, nes gali padaryti daug gero. Dievo vaikų rankose jie yra maistas alkaniems, gėrimas trokštantiems ir drabužiai nuogiems. Jie gali apsaugoti kenčiančius ir padėti sergantiems. Tačiau pinigai ne vertingesni už smėlį, jei jie nepanaudojami gyvenimo poreikiams patenkinti, neteikia džiaugsmo kitiems ir neplečia Kristaus darbo.
Sukauptas turtas yra ne tik bevertis, jis gali tapti prakeiksmu. Šiame gyvenime tai spąstai sielai, nes jie atitraukia mūsų meilę nuo dangiškų turtų. […]
Tas, kuris suvokia, kad jo pinigai yra iš Dievo gauti ‘talentai’, naudos juos taupiai ir jaus pareigą taupyti, kad galėtų dalytis su vargstančiais“ E. Vait, Paslėpti lobiai, 316 p.).
Klausimai aptarimui:
Apsvarstykite šiuos teiginius: „Turtuolis valdo vargšus, o kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu“ (Pat 22, 7). „Daug šeimų skursta, nes išleidžia pinigus vos juos gavusios. […] Prasiskolinimas yra vienas iš šėtono tinklų, kuriuos piktasis paruošia sieloms“ (E. Vait, „Adventist Home“, 392 p.). Ar padėjimas žmonėms išsivaduoti iš skolos, ar išvengti prasiskolinimo yra gerosios naujienos nešimo vargdieniams dalis? (Lk 4, 18). Kodėl taip arba kodėl ne?
Kaip mes galime žinoti, ar pinigai tarnauja mums, ar mes tarnaujame pinigams? Žr. Lk 16, 10–13.
Ekonominiai skirtumai yra visur. Kai kurie žmonės turi 2, 3, net 4 ar daugiau prabangių namų, o kiti yra laimingi radę kelis medienos gabalus ir surentę sau pastogę. O kaip dėl tų nutukusiųjų, kai visame pasaulyje yra vaikų, kurie eina miegoti alkani? Kai kurie teigia, kad galima atimti iš turtingųjų ir duoti daugiau vargšams. Kiti teigia, kad turtingiesiems turtėjant, jie gali padėti „ištraukti“ vargšus iš skurdo. Kaip mes, krikščionys, padedame spręsti skurdo problemą? Ką turėtume padaryti, kad padėtume, ir ko neturėtume daryti?