Birželio 4–10d.
VESTUVINIAI DRABUŽIAI
Šią savaitę skaitykite: Mt 21; 22, 1–14; Apr 21, 2. 9; Mok 12, 14; Dan 7, 10; Pr 3, 9–19.
Įsimintina eilutė: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1).
Krikščionybės istorijoje yra nemažai tamsių puslapių. Netikri Kristaus mokiniai padarė nemažai siaubingų dalykų ir, anot pranašysčių, prieš Jėzui sugrįžtant, Jo vardu bus padaryta dar blogesnių.
Šią savaitę pažiūrėsime į nuostabų palyginimą, kuris atskleidžia tiesą, kad ne visi, pasivadinę Kristaus mokiniais, iš tikrųjų daro tai, ko Jis moko. Žinoma, kas mes tokie, kad teistume tikintįjį ar netikintį: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mt 7, 3). Ne mes teisiame, bet Dievas.
„Svečiai Evangelijos šventėje yra tie, kurie atvirai pareiškia, kad tarnauja Dievui, tie, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje. Tačiau ne visi, kurie skelbiasi esą krikščionys, yra tikrieji mokiniai. Prieš tai, kai bus įteiktas galutinis apdovanojimas, turi būti nustatyta, kas yra pasirengęs gauti teisiųjų paveldą. Šis sprendimas turi būti priimtas prieš Kristaus antrąjį atėjimą dangaus debesyse, nes, kai Jis ateis, atsineš kiekvienam atlygį pagal jo darbus (Apr 22, 12).“ (E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 279 p.)
I. Užsidegimo dienos
Mt 21, kur smulkiai aprašytos kai kurios iš paskutiniųjų Jėzaus žemiškos tarnystės dienų, yra gausu dramos, įtampos ir jaudulio. Tas pats skyrius taip pat atskleidžia bauginantį mūsų gebėjimą apgaudinėti save ir piktojo galią apakinti mus, kad nesuvoktume akivaizdžių tiesų. Žvelgiant atgal, lengva pagalvoti, kaip vadovai galėjo būti tokie akli ir pasipiktinę visais įrodymais, kuriuos Jėzus pateikė?!
Tačiau neturėtume apgaudinėti savęs. Ar yra priežasčių galvoti, kad, net kaip septintosios dienos adventistai, kuriems buvo duota pažinti labai daug, mes daug kuo skiriamės? Ar kartais mes neparodome kietaširdiško abejingumo tiesai, ypač, kai ji išryškina mūsų numylėtas nuodėmes, norus ir pasaulietiškumą? Žinoma, Dievas myli mus, Kristus mirė už mums, ir atleidimas yra pasiekiamas visiems. Bet tas pat galėjo būti pasakyta apie žmones šiame skyriuje bei tuos, kurie ne tiktai atsuko nugarą Jėzui, bet veikė prieš Jį. Turime būti atsargūs ir neapgaudinėti savęs, jei manome, kad mes negalime būti suvedžioti.
1. Perskaitykite Mt 21, kur formuojamas kontekstas šiam palyginimui kitame skyriuje. Nors ten vyksta nemažai, kokia yra pagrindinė skyriaus tema? Tai yra, jei reiktų užrašyti skyriaus santrauką, kokia ji būtų? Svarbiau, kokias dvasines pamokas galime čia įžvelgti sau?
Galbūt labiausiai skyriuje žavi paskutinės dvi eilutės. Nesvarbu, kaip smarkiai žmonės buvo užkietinę savo širdis Jėzui, dalis žinios turbūt pasiekė jų širdis, nes jie suprato, kad Jis kalbėjo apie juos. Jei jie visiškai būtų nesupratę Jėzaus minties, tuomet būtų buvę visai kas kita, bet taip nebuvo. Problema buvo tai, kad, atrodo, jie suprato, ką Jėzus norėjo pasakyti, bent jau pakankamai gerai, kad norėtų atsikratyti Jo. Taip pat žavi tai, kad patys žmonės, minia žydų, kurią Jėzus patraukė, sulaikė vadovus, kad Jo nesuimtų. Liūdna, kad tie, kurie turėjo mokyti, taip pat buvo tie, kuriems reikėjo daugiausia mokytis, tačiau daugeliu atvejų jie nepasimokė. Kai jie pagaliau pasimokys, jau bus vėlu (Rom 14, 10).
II. Karališkasis kvietimas
Karališkos ir paprastos vestuvės nėra tas pat. Būti pakviestu į karaliaus sūnaus vestuves iš tikrųjų yra didelė garbė. Vestuvių simbolika palyginime yra akivaizdi užuomina apie santykius tarp Jėzaus ir Jo Bažnyčios (Apr 21, 2. 9; Ef 5, 21–23).
2. Perskaitykite Mt 22, 1–8. Kaip šis palyginimas dera su tuo, ką matėme ankstesniame skyriuje? Kokia tema kartojasi?
Taip pat atkreipkite dėmesį į pasiruošimą vestuvėms: karalius surengė pokylį, papjovė penimus veršius. „Viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ – buvo sakoma pakviestiesiems. Viskas, ką žmonės turėjo padaryti – tai priimti kvietimą.
Taip pat atkreipkite dėmesį, dėl kokių priežasčių žmonės nepaisė kvietimo. Vieni į kvietimą tiesiog nežiūrėjo rimtai, nemanė, kad tai buvo reikšminga, negalvojo, kad tai svarbu. Šiandien tai galėtų simbolizuoti tuos, kurie nežiūri į Dievo reikalavimus rimtai, kurie dėl įvairių priežasčių nepriima tiesos. Kiti nueina kas sau. Jėzus pasakė, kad išganymo kelias yra siauras (Mt 7, 14). Žmonės randa įvairiausių pasiteisinimų, norėdami išvengti kvietimo, jį atmesti. Kitus tiesiog suviliojo medžiaginiai dalykai. Ir pagaliau, kol vieni tik nepaisė kvietimo, kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Kokia bebūtų priežastis, jie visi praleido vestuves. Taip pat pagalvokite apie karaliaus žodžius, kad atmetę kvietimą nebuvo verti ateiti į vestuves. Kaip suprantame šiuos žodžius žmonijos nuodėmingumo kontekste? Ar bent kuris iš mūsų iš tikrųjų esame vertas būti pakviestu į karaliaus pokylį? Galiausiai pamatysime, kad „esame verti“ bibline prasme, t.y. dėl to, ką Kristus dėl mūsų atliko ir ką Dievas atlieka mumyse.
Iš palyginime pateiktų priežasčių atmesti kvietimą į vestuves, kokios jų yra aktualiausios jums? Kokių pažadų įvykdymo galite melsti, kurie įgalintų jus priešintis tam?
III. Atėję į pokylį
Po to, kai du kvietimai buvo atmesti, karalius liepė tarnams: „Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“ (Mt 22, 9). „Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus“ (Mt 22, 10).
3. Perskaitykite likusią palyginimo dalį (Mt 22, 9–14). Kas atvyko į vestuvių pokylį? Ką reiškia tai, kad atvyko „blogi ir geri“?
Ar kada nors pagalvojote apie tai, kad krikščionišką tikėjimą išpažįsta ir nemaloniausi, bjauriausi bei neapkenčiamiausi žmonės? Ar tai, kad bažnyčią lanko, meldžia pažadų įvykdymo ir siekia išganymo linkę greitai kritikuoti, kaltinti, veidmainiauti ir apskritai blogi žmonės?
Nieko čia nauja. Kaip suprantame, pavyzdžiui, kryžiaus žygiuose dalyvavusių tikėjimą, kurie buvo tiek „pasišventę“ Viešpačiui Jėzui, kad jie plėšė ir grobstė pakeliui į Šventąją Žemę? Anot vieno liudytojo: „mūsų kariai virė pagonis puoduose. Jie perdurdavo vaikus ant iešmų ir surydavo juos keptus.“ Kaip tokie siaubingi dalykai galėjo būti daromi vardan Jėzaus?
Sakysite, šitie žmonės nebuvo tikri krikščionys. O kaip tai žinoti? Kaip galime teisti juos, kai nežinome, ko jie buvo mokomi ir kokias galimybes jie turėjo pažinti tiesą? Galbūt vėliau kai kurie iš jų atgailavo, melsdami atleisti, kaip tai darome mes? O kaip dėl bauginančių poelgių tų asmenų, kurie, atrodo, buvo gana pamaldūs? Kas tokie esame, kad galėtume teisti kitus?
Mums liepta neteisti kitų. Tai daro Dievas (Rom 14, 10; Hbr 10, 30; Mok 12, 14; Dan 7, 9–10). Septintosios dienos adventistai šį Dievo aktą vadina Tiriamuoju teismu, ir jis yra atskleistas šiame palyginime.
Apsvarstykite kai kuriuos iš istorinių poelgių, kuriuos darė krikščionybę išpažįstantys asmenys, kartais taip elgdamiesi vardan Jėzaus. Kaip šis palyginimas padeda mums suprasti, kaip Dievas elgsis su jais teismo metu?
IV. Neapsirengęs vestuvių drabužiu
4. Ką palyginime simbolizuoja drabužis? Kodėl atsisakymas apsirengti vestuvių drabužį gali tapti, tiesiogine šių žodžių prasme, gyvybės ir mirties klausimu?
Jei tikėtume, kad pasikrikštijęs žmogus negali pražūti, tuomet mintis, kad Dievas ateityje atskirs gerą sėklą nuo raugių (Mt 13, 24–30), paikus nuo išmintingų (Mt 25, 1–13), ištikimus tarnus nuo blogų, vilkinčius vestuvių drabužį ir nevilkinčius (Mt 22, 14–30) būtų nesuderinama, ypač pagalvojus apie tuos, kurie vardan Jėzaus darė siaubingus dalykus.
Nejaugi atpildo ateityje nesusilauks ištikimieji ir paikieji, pasitikėję tais pačiais išganymo pažadais?
Pagalvokite, jei išgelbėti būtume darbais, tuomet viskas būtų paprasta, nes reiktų tik suskaičiuoti gerus darbus. Tačiau tikint, kad išgelbėti esame kažkieno kito nuopelnais, kad mūsų teisumas priklauso kažkam kitam, išganymo klausimas tampa sunkiau apčiuopiamas, atsiranda niuansų. Tuomet Neklystančiojo teisumas tampa reikalingesnis nei darbai, ar ne?
Būtent tai ir simbolizuoja šis palyginimas: Dievas atskirs ištikimus mokinius nuo tų, kurie tik dedasi išpažįstą tikėjimą. Koks veiksnys viską lemia? Ar asmuo bus apsirengęs vestuvių arba teisumo drabužiu, kurį Jėzus siūlo dovanai.
Šis palyginimas skiria bažnyčios narius nuo Jėzaus teisumu išgelbėtų nusidėjėlių. Pasižiūrėkite į savo gyvenimą, darbus, elgesį, žodžius, mintis, požiūrį į draugus ir priešus ir pagalvokite, ar vilkite vestuvių drabužį, ar tik atėjote į vestuvių pokylį?
V. Tyrimas
Praeitoje dalyje išsiaiškinome, kad tikintys, jog pakrikštytas asmuo negali pražūti, nesugebės paaiškinti, kad Dievas atskirs vilkinčius Jo teisumo drabužį nuo tų, kurie tik dedasi juo vilkį. Iš esmės Jėzus apie tai mokė palyginime. Vėlgi, jei religija pagrįsta ne mūsų pačių darbais, bet kažkieno kito nuopelnais (kurie mums įskaitomi tikėjimu), tuomet kaip galėtų nebūti šio galutinio atskyrimo?
5. Perskaitykite Mok 12, 14 ir 1 Kor 4, 5, atsižvelgiant į Mt 22, 11. Kas bendra šiuose tekstuose, ir kodėl tai svarbu?
Kaip septintosios dienos adventistai, t.y. suprantantys didžiąją kovą (Apr 12, 7–9; 1 Pt 5, 8; Job 1, 2) ir tai, kad į kovą yra įsitraukusi visa visata (Dan 7, 10; 1 Kor 4, 9; Ef 3, 10), lengvai galime atmesti argumentą iš 2 Tim 2, 19: „Viešpats pažįsta savuosius […]“ – kuris naudojamas prieštaraujant Biblija pagrįstai minčiai, kad darbai yra tiriami. Viešpats iš tiesų pažįsta savuosius, bet likusi Visata, įskaitant mus pačius – ne.
Labai svarbu, kad nuolat suprastume kontekstą: visa visata susidomėjusi, kaip teisus ir sąžiningas Dievas sprendžia nuodėmės, maišto ir išganymo klausimus.
Bet kokiame teisme tam tikras tyrimas yra savaime suprantamas, ar ne? Pažvelkite į Pr 3, 9–19: po pirmosios nuodėmės Dievas tiesiogiai dalyvavo užduodamas klausimus, į kuriuos Jis jau žinojo atsakymus. Kaip šis tyrimas buvo reikalingas ne Dievui (jis padėjo Adomui ir Ievai suprasti, ką jie padarė), tą patį galima pasakyti apie Tiriamąjį teismą: jis nieko nauja neapreiškia; tik tai, kad toks teismas vyksta aplinkinių naudai.
Kaip Pr 3, 15 užrašytame sprendime – Dievo malonė vietoje mirties, taip Jo malonė yra skiriama visiems tikriems Dievo mokiniams dabar ir paskutiniojo teismo metu – kai jos reikės labiausiai!
Jūsų darbų tyrimas? Taigi, nejaugi reikia stebėtis, kad būtina apsivilkti Kristaus teisumu arba, kad išganymas suteikiamas malone, o ne darbais? Kokią viltį turėtumėte, jei ištyrus visus jūsų darbus, jūs nebūtumėte apsigaubęs Kristaus teisumu?
Toliau studijuokite: E. Vait, Paslėpti lobiai, 276–288 p.
„Tačiau atpirkimo plano tikslas daug platesnis ir gilesnis nei žmogaus išgelbėjimas. Ne vien dėl to Kristus atėjo į Žemę, ne šio mažyčio pasaulio gyventojams buvo suteikta galimybė iš tikrųjų suvokti Dievo Įstatymą – Jis turėjo įtikinti Visatą dėl Dievo poelgio tikslingumo.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 47 p.)
„Tačiau net tada angelai nesuprato visų didžiosios kovos peripetijų. Reikėjo aiškiau atskleisti didžiosios kovos principus. Ne vien angelai, bet ir žmonės turėjo pamatyti skirtumą tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio. Jie turėjo pasirinkti, kuriam jų tarnauti.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 485 p.)
Aptarkite:
1. Pagalvokite apie krikščionišką istoriją, apie visus siaubingus dalykus, kuriuos vardan Jėzaus padarė išpažįstantys krikščionybę. Pagalvokite, kaip žmonės panaudojo savo tikėjimą kaip priedangą, pateisinimą tam tikriems šiurpiems nusikaltimams. Kaip šis faktas padeda mums geriau suprasti, kad būtina atskirti tikrus Jėzaus mokinius nuo netikrų, kaip atskleista šiame palyginime ir kituose Biblijos tekstuose?
2. E.Vait aiškiai rašė, kad Kristaus drabužis simbolizuoja Jėzaus teisumą, kuris ne tiktai dengia ir nuteisina mus, bet taip pat ir keičia mus, daro panašius į Jį ir leidžia mums atspindėti Jo charakterį. Kaip mes turime suprasti skirtumus tarp šitų dviejų esminių tiesų ir kodėl tai svarbu?
3. Apmąstykite didžiosios kovos tikrovę ir kiek ji paveikia septintosios dienos adventistų teologiją. Pamėginkite rasti visus tekstus Biblijoje, kurie parodo, kokia svarbi yra ši tema.
4. Palyginimą Jėzus baigė šiais žodžiais: „Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14). Jūsų nuomone, ką Jis turėjo omenyje, atsižvelgiant į palyginimo kontekstą?