Lapkričio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 4, 11–17; Apd 17, 11; Hbr 4, 15–16; Lk 12, 13–21; Mok 2, 15–19; Tit 2, 14.
Įsimintina eilutė: „Tačiau tėra vienintelis Įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti. O kas gi tu toks, kad teistum artimą?!“ (Jok 4, 12)
Mūsų nusistatymas ar Dievo, ar žmonių įstatymo atžvilgiu, paveiks mūsų santykius su kitais žmonėmis ir net mūsų santykius su pačiu Dievu. Ar pastebėjote, kad kartais turtingi ir žinomi žmonės elgiasi taip, tarsi jie yra aukščiau įstatymo? Net tie, kurie leidžia įstatymus ar užtikrina įstatymų vykdymą, gali ieškoti būdų, kaip leisti sau palankius įstatymus. Nepagarba visuomenės įstatymui gali sukelti nepagarbą kitiems žmonėms, nes įstatymais reglamentuojami mūsų tarpusavio santykiai.
Tuo pačiu metu, tie, kurių požiūris į įstatymą yra nelankstus, taip pat apsunkina tarpasmeninius santykius. Mąstant giliau, mūsų nusistatymą įstatymo atžvilgiu lemia požiūris į tuos, kurie leidžia įstatymus, jų išmintį ir įstatymų teisingumą.
Šios savaitės temą pradėsime apžvelgdami įstatymą, o paskui aptarsime keletą svarbių žodžių, susijusių su tokia arogancija ir savarankiškumo forma, kurios mums nelabai žinomos, tačiau dėl kurių mes esame įspėti, kad tai Dievo Įstatymo laužymas. Tiesą sakant, Jokūbo laiške pateikiama kitokia nuodėmės samprata.
I. TEISIMAS ARBA ĮŽVALGA?
„Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalbinėja arba teisia savo brolį, tas apkalbinėja ir teisia Įstatymą. O jeigu tu teisi Įstatymą, vadinasi, esi ne Įstatymo vykdytojas, bet teisėjas“ (Jok 4, 11). Kaip kitų teisimas prilygsta Įstatymo teisimui?
Pirmieji 11 eilutės žodžiai, kuriuos pažodžiui galima išversti – „kalbėti prieš“, gali apimti keletą su kalba susijusių nuodėmių, įskaitant šmeižtą, melagingą liudijimą ir neapykantą (žr. Kun 19, 15–18). Viena vertus, atrodo, kad Jokūbas čia vartojo švelnesnę kalbą nei 3 skyriuje; tačiau kalbėjimo prieš savo brolį ar seserį pasekmės atrodo daug rimtesnės, susijusios su pačiu Įstatymu. Atsisėsdami į teismo krasę, nepaisome savo pačių trūkumų (žr. Mt 7, 1–3) ir dėmesį sutelkiame į kito asmens nusižengimus, tarsi mes būtume nepavaldūs Įstatymui arba aukščiau Įstatymo. Taip elgdamiesi nemylime savo artimo kaip savęs (Kun 19, 18) ir nesilaikome Įstatymo.
Tuo pačiu metu, neteisdami kitų, mes turėtume išmokti vadovautis dvasine įžvalga.
Nustatykite sritis, kuriose šios eilutės ragina vadovautis dvasine įžvalga: Apd 17, 11; 1 Kor 6, 1–5; 2 Kor 13, 5; Fil 1, 9; 1 Jn 4, 1; Gal 6, 1.
Tai, ko žmonės moko ir ką pamokslauja, mes turime lyginti su Dievo Žodžiu. Mes taip pat turėtume, kiek įmanoma, raginti bažnyčios narius spręsti savo nesutarimus tarpusavyje, o ne teisme, kur teisėjai gali ir nesivadovauti Dievo Žodžiu. Svarbiausia, turėtume ištirti save, ar mūsų tikėjimo santykiai yra sveiki, ar tai, ką mes mąstome, pakylėja ir ugdo, ar kenkia mūsų krikščioniškam patyrimui.
Lengva kritikuoti ir teisti kitus, ypač kai kiti daro tai, ko mes nemėgstame. Kaip mes galime išmokti suprasti, ar mes peržengėme ribą ir nesivadovaujame dvasine įžvalga, bet teisiame Dievo Įstatymą?
II. ĮSTATYMO LEIDĖJAS IR TEISĖJAS
Visi Senojo Testamento įsakymai yra iš Jėzaus. Pastarieji kartais vadinami Mozės įsakais, nes buvo per jį duoti (2 Met 33, 8; Neh 10, 29–30), tačiau per dykumą izraelitus vedė Jėzus ir Jis davė jiems Dešimt įsakymų ant Sinajaus (žr. 1 Kor 10, 1–4). Kalno pamoksle Jėzus paaiškino ir išplėtojo Įstatymą. Jis yra Žodis, tapęs kūnu (Jn 1, 14), ir pagal Jo Žodį mes būsime nuteisti (Jn 12, 48).
„Tačiau tėra vienintelis Įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti. O kas gi tu toks, kad teistum artimą?!“ (Jok 4, 12) Ką šios eilutės pasako mums apie Jėzų kaip mūsų Teisėją? Iz 33, 22; 11, 1–5; Hbr 4, 15–16; Apr 19, 11–16.
Tik tas, kuris puikiai išmano įstatymą, gali teisti, ar įstatymas tikrai buvo sulaužytas. Prieš eidami į egzaminus, teisininkai studijuoja daug metų, taip išmėgindami savo pasirengimą pradėti teisininko darbą. Jėzaus laikais Rašto aiškintojai (iš kurių daugelis buvo fariziejai) uoliai tyrinėjo, ir ne tik Mozės įstatymą, bet ir teisinius papročius. Kadangi Jėzus nesutiko su daugybe iš šių papročių, kilo rimtų konfliktų su vadovais. Bet kaip Tas, kuris davė šiuos įsakymus, Jis buvo ir yra kvalifikuotas paaiškinti, ką jie reiškia, ir įvertinti, ar jie buvo sulaužyti. Taigi, kai Jėzus sugrįš, Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus (Apr 22, 12). Be to, atsižvelgiant į tai, kad Jėzus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, gyveno nenusidėdamas, mirė vietoj mūsų ir buvo prikeltas, taip nugalėdamas nuodėmę ir mirtį, Jėzus gali mus išgelbėti iš nuodėmės.
„Dievas pavedė visą teismą Sūnui, ir tai, kad Jis yra kūne apreikštas Dievas, – neginčijama. Dievas sumanė, kad sergančios žmonijos Kunigaikštis turėtų būti viso pasaulio teisėjas. Tas, kuris atėjo iš dangaus išgelbėti žmogaus iš amžinosios mirties… Tas, kuris sutiko stoti prieš žemiškąjį teismą ir patyrė negarbingą mirtį ant kryžiaus, Jis vienintelis gali apdovanoti arba nubausti“ (E. Vait, Maranatha, 341 p.). Ir kaip įstatymo Leidėjas ir Gelbėtojas, Kristus vienintelis gali būti mūsų Teisėju.
Arba apdovanojimas, arba bausmė, mums teks arba viena, arba kita. Kokia yra vienintelė jūsų apdovanojimo viltis?
III. PLANAVIMAS
Perskaitykite Jok 4, 13 (palyginkite su Lk 12, 13–21). Kaip mes randame pusiausvyrą, planuodami ateitį ir gyvendami kiekvieną dieną tikėdamiesi Kristaus atėjimo? Kaip mes galime išvengti paskatos vien tik statytis didesnius „klojimus“?
Iš anksto planuoti metus, ar net daugiau, gali atrodyti labai protinga. Įmonės paprastai ruošia trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius planus. Asmenims ir šeimoms reikia taupyti ateičiai ir pagalvoti apie netikėtas išlaidas. Kita vertus, mes taip pat tikime, kad greitai sugrįš Jėzus ir kad kažkada visas mūsų žemiškas turtas sudegs (žr. 2 Pt 3, 10–12).
Šios dvi gyvenimo nuostatos nebūtinai prieštarauja viena kitai. Kažkas yra pasakęs: „Planuokite, tarsi Kristus negrįš dar daug metų, bet gyvenkite taip, tarsi Jis galėtų sugrįžti rytoj“. Šis posakis praverčia, nors ruošti ilgalaikius planus gali būti sunku, kai gyvename tik šia diena. Daugelis Jėzaus klausytojų (ir be abejo daugelis krikščionių šiandien) manytų, kad turtingas žmogus, nusprendęs statyti didesnius klojimus, klestėjo dėka Dievo palaiminimų. Tačiau Jėzus atskleidė mums žmogaus vidines mintis: „Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ (Lk 12, 19) Trumpai tariant, svarbiausias šio žmogaus rūpestis buvo susikrauti sau turtus.
Svarbiausia, užuot planavę taip konkrečiai, verčiau sakytume: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą“ (Jok 4, 15). Tai reiškia daugiau, nei tik pridurti prie sakinio, susijusio su mūsų ateities planais, pabaigos – „DV“ (lotyniškai – Deo Volente, „Dievui norint“). Tai reiškia, kad mes turime pavesti visus savo planus Dievui. Mes galime melstis: „Dieve, aš noriu žinoti Tavo valią. Jei nesi patenkintas šiais planais, parodyk man. Tada, jei mūsų planai Dievui nepatiks, Jis parodys mums, jei mes esame atidūs ir pasiruošę koreguoti ar visiškai keisti savo planus.
Dar kartą perskaitykite Jok 4, 13. Skaitant paviršutiniškai, galime nieko blogo neįžvelgti čia užrašytuose žodžiuose, tačiau akivaizdu, kad problema yra ne tai, ką žmonės nori padaryti, bet jų požiūris į planus. Kaip mes galime apsisaugoti ir nepasiduoti tam pačiam nusistatymui, net nesąmoningai?
IV. GARAS
Perskaitykite Jok 4, 14. Kokia esminė mintis čia užrašyta?
Gyvenimas yra nenuspėjamas. Kiekvienas kvėptelėjimas yra dovana. Jok 4, 14 pavartotas labai retas graikiškas žodis (atmis), išverstas – „garas“ arba „rūkas“. Kaip hebrajiškas žodis hebel („kvėptelėjimas, garas“), Mokytojo knygoje užrašytas 38 kartus ir dažnai verčiamas „migla“, pabrėžia, kad gyvenimas yra trumpalaikis. Kas to nepatyrė, ypač senstant, koks greitas ir trumpalaikis yra gyvenimas? Gerai žinomas evangelistas Billy Grahamas savo senatvėje pasakė: „Aš niekada nežinojau, kad gyvenimas taip greitai praėjo“.
Kitaip tariant, mirtis yra neišvengiama, ir nuo jos mus visus skiria vos vienas širdies dūžis. Bet kuris iš mūsų, bet kuriuo metu ir dėl bet kokios priežasties gali mirti akimirksniu. Jokūbas teisingai užrašė: „jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia“ (Jok 4, 14), įskaitant mirtį.
„Aš neapsistosiu ties gyvenimo trumpumu ir nepastovumu. Bet yra baisus pavojus, kurį ne visi pakankamai supranta. Tai – delsimas paklusti Dievo Šventosios Dvasios balsui, pasirinkimas gyventi nuodėmėje“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 36 p.).
Be to, gyvenimas yra ne tik itin trumpas, bet gali ir labai netenkinti.
Perskaitykite Mok 2, 15–19; 4, 4; 5, 10; 9, 11–12. Kaip Saliamono žinia čia tik paantrina tam, ką užrašė Jokūbas?
Šiame gyvenime mes matome labai daug neteisybės, nesąžiningumo, beprasmybės. Tad nestebina tai, kad mes visi ilgimės per Jėzų pažadėto amžinojo gyvenimo. Be to, mes esame tik garas, kuris išnyks ir bus amžiams pamirštas.
Pagalvokite, kiek šis pasaulis laiko jus savo gniaužtuose? Kaip jūs galite nepamiršti, kad viskas yra labai laikina?
V. GERO MOKĖJIMAS IR DARYMAS
Perskaitykite Jok 4, 15–17 ankstesnių eilučių kontekste. Kokia čia esminė mintis?
Jokūbas čia rašė apie savarankiškumo požiūrį. Tiesą sakant, šį požiūrį apaštalas vadino „arogancija“, ir „toks gyrimasis“, anot jo, yra „netikęs“. Štai koks svarbus yra teisingas krikščionio nusistatymas. Perskaitykite 17 eilutę. Biblija apibrėžia nuodėmę dviem būdais: (1) daryti pikta, (2) nedaryti gera. Pirmą apibrėžimą pateikė Jonas: „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4). Daugelyje šiuolaikinių vertimų nuodėmė prilyginta savivalei, bet graikų žodis anomia nusako konkrečių įsakymų laužymą, o ne nuolatinį savivaliavimą (žr. Rom 4, 7; Tit 2, 14; Hbr 10, 17). Antrasis apibrėžimas pateiktas Jok 4, 17: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda“. Todėl mes turime ne tik priešintis pagundai daryti pikta. Mes esame pašaukti būti „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
Žinoma, galima lengvai nusivilti, juk kas nuolat daro tik gera? Bet tai ne bėda. Net Jėzaus gyvenimas nebuvo nuolatinė nepaliaujama veikla. Buvo laikas, kai Jis pasitraukdavo į nuošalesnes vietas melstis ar tiesiog pailsėti (Lk 5, 16; Mk 6, 31). Svarbiausia, Jis ieškojo Dievo valios visuose Savo darbuose (Jn 5, 30). Net Dievo valios vykdymą Jėzus palygino su maistu: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą“ (Jn 4, 34). Vienu prisėdimu mes galime suvalgyti tik ribotą maisto kiekį, todėl ir mūsų darbams yra ribos. Štai kodėl Jėzus pridūrė: „Vienas pasėja, kitas nupjauna“, – tačiau lygiai džiaugiasi ir sėjėjas, ir pjovėjas (eilutės 36–38). Mums darbuojantis dėl Viešpaties, jausime paskatą daryti daugiau ir melsime didesnio noro būti naudojamais visais įmanomais būdais.
Kaip malda padeda mums numarinti savąjį „aš“ ir taip išlaikyti atsidavimą Dievo valiai? Nepriklausomai nuo jūsų planų, kaip jūs galite išmokti pavesti juos Viešpačiui?
Tolesniam tyrinėjimui: Perskaitykite E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 307–311 p., ir klasėje pasidalykite mintimis, kurios padarė jums didžiausią įspūdį.
„Tegul tarp jūsų nebebūna tokių, kurie didžiuojasi prieš tiesą, pareikšdami, kad ši dvasia [įžvelgti piktus motyvus kituose] yra būtina pasekmė ištikimai sprendžiant klausimus, susijusius su pažeidėjais, ir ginant tiesą. Tokią išmintį gerbia daug asmenų, bet tai labai apgaulinga ir žalinga išmintis. Pastaroji neateina iš aukštybių, bet tai neatgimusios širdies vaisius. Šios išminties pradininkas yra pats šėtonas. Joks kaltintojas neturėtų laikyti savęs įžvalgiu; taip darydamas, jis apdengia šėtono savybes teisumo apsiaustu“ (E. Vait komentarai, SDA Biblijos Komentarai, 7 t., 936, 937 p.).
„Tas, kuris nusikalto pats, dažniausiai kaltina ir įtarinėja kitus. Smerkdami kitą, stengiamės nuslėpti ar pateisinti savo širdies blogį. Nusidėję pirmieji žmonės pažino blogį. Vos tik pirmoji pora nusikalto, pradėjo priekaištauti vienas kitam. Tai būdinga žmogiškajai prigimčiai, kuri nepasiduoda veikiama Kristaus malonės“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 115 p.).
Klausimai aptarimui:
- Perskaitykite paskutinę E. Vai ištrauką. Kaip galime apsisaugoti nuo kitų teisimo ir kaltinimo, stengiantis pasijausti geriau ir dėl savo pačių trūkumų?
- Įsigilinkite, kaip greitai bėga laikas. Ką tai turėtų pasakyti apie tai, kokie turėtų būti mūsų prioritetai? Nors Specialioji reliatyvumo teorija teigia, kad pats laikas skiriasi priklausomai nuo to, kaip greitai judame atskaitos sistemoje, viena yra tikra: nesvarbu, kaip greitai arba lėtai eina laikas, akimirkai praėjus, ji pradingsta amžiams. Kaip ši blaivinanti mintis turėtų paveikti tai, kaip mes išnaudojame laiką?
- 3. Kaip mes elgiamės su tais, kurių nuodėmės turi būti išnagrinėtos, tačiau nepatenkant į spąstus, dėl kurių Jokūbas mus įspėjo?