Rugpjūčio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 17, 9–11. 20–24; 1 Kor 12, 12–18; Apd 4, 32–33; 1, 8; 15, 1–31; Mt 18, 16–20.
Įsimintina eilutė: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu“ (Ef 4, 1–3).
Vienybė yra atgimimo esminė sudedamoji dalis. Nesutarimai, susiskaldymai ir nesantaika nesukuria aplinkos atgimimo puoselėjimui. Per Sekmines Šventoji Dvasia buvo išlieta Bažnyčiai, kuri susivienijo vardan Kristaus misijos pasauliui. Neesminiai skirtumai nublanko prieš pašaukimą vykdyti Kristaus misiją. Pranašumo siekimas išnyko vardan Kristaus priesako skelbti Evangeliją pražuvusiems. Jei ankstyvieji Kristaus mokiniai būtų varžęsi dėl valdžios, darbas būtų išardytas nuo pat pradžių. Vietoj to, Šventosios Dvasios patikinti numarinti savąjį „aš“, mokiniai susivienijo tikslui ir misijai.
Trumpai tariant, jei nėra vienybės, negali būti ir atgimimo. Jei karaliautų pavydas ir grumtynės dėl pranašumo, Šventosios Dvasios galia nebūtų išliejama. Svarbu, jog mes žinotume, kaip panaikinti kliūtis, kurios kartais atskiria mus ir neleidžia užtikrinti vienybės, kurios Kristus siekia Savo Bažnyčiai.
I. ATSAKYMAS Į KRISTAUS MALDĄ UŽ VIENYBĘ
Jono 17 skyriuje yra užrašyta Jėzaus malda. Pastaroji atskleidžia, apie ką Jėzus mąstė tą reikšmingą žemės istorijai valandą.
1. Perskaitykite Jn 17, 9–11. 20–24. Ko Jėzus širdingai troško? Kodėl tai svarbu? Kaip apaštalų tarpusavio santykiai parodo tikrą krikščionišką tikėjimą? Žr. Apd 4, 32– 33.
Mokinių vieningumas parengė jų širdis visiškai priimti Šventosios Dvasios galią. Į Kristaus maldą už Jo Bažnyčią buvo atsakyta. Jie pamiršo skirtumus. Meilė nugalėjo. Nesantaikos buvo atsikratyta.
„Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 32–33).
Šioje ištraukoje mokiniai, esantys vienos širdies ir vienos sielos, yra susieti su didžia liudijimo galia. Sudėtingais pirmojo amžiaus laikais Jeruzalėje, kai krikščionybė buvo nepopuliari, šie pasišventę krikščionys dalijosi savo ištekliais. Jie palaikė vienas kitą. Jie atsisakė asmeninių ambicijų. Jų nesavanaudiškas požiūris ir dosnumo dvasia parengė juos priimti Šventosios Dvasios galios, kad jie galėtų liudyti.
„Atkreipkite dėmesį, kad Šventoji Dvasia buvo išlieta tik tuomet, kai mokiniai pasiekė visišką vienybę, kai nebebuvo geidžiama aukščiausios vietos. Jie visi buvo viena. Visi skirtumai buvo pamiršti“ (E. Vait, „Counsels for the Church“, 98 p.).
Kodėl atsakymas į Jėzaus maldą (Jn 17) toks svarbus mūsų bažnyčiai? Ką Jėzaus troškimas pirmojo amžiaus Bažnyčios vienybei pasako apie Jo troškimą mūsų bažnyčiai šiandien?
II. VIENYBĖS PAVYZDŽIAI NAUJAJAME TESTAMENTE
Naujojo Testamento pasaulis pirmame šimtmetyje buvo padalytas į kastas, socialinę padėtį ir lytis. Tai buvo socialinės suirutės visuomenė. Lygių teisių, laisvės ir žmogaus orumo sąvokos nebuvo pripažįstamos.
Tada pasirodė krikščionybė ir sukėlė socialinę revoliuciją. Jėzaus mokymas apie lygybę, teisingumą, rūpinimąsi neturtingaisiais ir pagarbą atskirtiems buvo radikalus. Tuo pačiu metu, Naujojo Testamento tikinčiuosius vienijo vertybės, susijusios su pasaulio sukūrimu ir atpirkimu. Jie mokė, kad visi žmonės yra sukurti Dievo, ir kad atpirkimas yra skirtas visiems žmonėms per Kristaus kryžių. Kryžius parodė, kad kiekvienas asmuo, nepaisant jo padėties visuomenėje, yra itin vertingas Dievo akyse.
2. Kaip šie pavyzdžiai parodo įvairių tikinčiųjų, nepaisant jų kilmės, darną tarpusavyje? 1 Kor 12, 12–18; 1 Pt 2, 4–5.
Kokie pavyzdžiai gali galingiau iliustruoti Bažnyčios vienybę? Apibūdindamas Bažnyčią ir jos narius, apaštalas Paulius naudojo kūno pavyzdį. Kūnas yra glaudžiai susaistytas. Jo nariai yra tarpusavyje susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Visos dalys atlieka savo funkciją. Jei kenčia viena kūno dalis, kenčia visas kūnas (1 Kor 12, 18–26).
Petras pateikė dvasinių namų pavyzdį, apibūdindamas tikinčiuosius kaip gyvuosius akmenis, kurių kiekvienas tobulai dera šlovingoje šventykloje, šlovinančioje Jėzaus vardą. Šiuose pavyzdžiuose kiekvienas narys yra glaudžiai susijęs. Būtent šis meilės ir vienybės ryšys nutrauktų santykių ir nesantaikos pasaulyje turėjo būti stiprus krikščioniškas argumentas. Jėzus aiškiai mokė šios visuotinės tiesos: „Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).
Kaip jūsų vietinei bendruomenei sekasi atspindėti čia apibūdintą vienybę? Taip pat paklauskite savęs: ar jūs padedate įnešti vienybę, ar puoselėjate požiūrį, kuris tik kenkia?
III. VIENYBĖS ELEMENTAI: MŪSŲ MISIJA IR ŽINIA
Naujojo Testamento tikinčiųjų vienybės patyrimas buvo kur kas daugiau nei emocinė šiluma tarp narių.
3. Perskaitykite Apd 1, 8; 4, 33; 5, 42; 9, 31; 28, 28–31. Kuo Naujojo Testamento Bažnyčia buvo užsidegusi? Kaip šis užsidegimas juos suvienijo?
Mokiniai itin domėjosi kažkuo daugiau, nei tik savimi. Kristaus priesakas skelbti Evangeliją visame pasaulyje „prarijo“ mokinių asmenines ambicijas. Bažnyčia nepaskelbs visuomenei Evangelijos, jei nebus vieninga, bet ji niekada nebus vieninga, kol ji nedegs uolumu skelbti Evangeliją.
Misija yra puikus vienijantis veiksnys. Ankstyvieji tikintieji būrėsi dėl misijos. Mūsų Viešpaties gyvenimas, mirtis, prisikėlimas, kunigiškoji tarnystė ir sugrįžimas subūrė juos. Naujai atsivertusieji ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo (Apd 2, 41–42). Jėzaus mokymas buvo jų vienybės pamatas.
Apaštalas Petras vartoja sąvoką turima tiesa (2 Pt 1, 12). Petro dienomis Bažnyčią suvienijo ir skatino ši tiesa ir pranašystė: Jėzus Kristus iš Nazareto išpildė Senojo Testamento pranašystes, susijusias su Mesiju. Bažnyčią vienijo skubi turimos tiesos žinia ryšium su pranašystės išpildymu.
Šiandien, paskutinėmis žemės istorijos dienomis, Dievas Savo tautai taip pat davė skubią turimos tiesos žinią (Apr 14, 6–12). Tai – amžinosios Evangelijos teismo kontekste žinia, paklusnumo ir Viešpaties sugrįžimo žinia. Tai ir vienija septintosios dienos adventistus kaip pasaulinę šeimą. Jei ši žinia būtų atskiesta, t.y. laikoma antraeile arba traktuojama kaip praeities reliktas, Bažnyčios vienybei būtų pakenkta, o misija netektų skubumo. Jei bažnyčios žinia yra nesuprantama ar iškreipiama, bažnyčios misija būtų neaiški. Pranašiškos trijų angelų žinios skelbimas ir yra Septintosios dienos adventistų bažnyčios gyvavimo priežastis.
Ar jus vienija mūsų žinia ir misija? Arba, pažiūrėkime į tai taip: kodėl esate septintosios dienos adventistas? Atsakymą paruoškite pristatyti klasėje.
IV. BAŽNYČIOS ORGANIZACIJA – STRUKTŪRA VIENYBEI
Naujasis Testamentas atskleidžia, kad ankstyvoji Bažnyčia turėjo aiškią organizacinę struktūrą. Pastaroji padėjo išsaugoti Bažnyčios mokymo grynumą ir išlaikyti dėmesio centre misiją.
Apd 6 aprašyta, kaip nedidelė grupė mokinių susitiko ir sprendė maisto paskirstymo graikų našlėms problemą. Klausimui išspręsti buvo parinkti diakonai. Bažnyčios nariai gerbė šių Bažnyčios vadovų autoritetą.
Kai apaštalas Paulius atsivertė pakelėje į Damaską, pas jį buvo siųstas Bažnyčios atstovas Ananijas (Apd 9, 10–17).
Ananijui pakrikštijus Paulių, Šventoji Dvasia nukreipė jį susitikti su Bažnyčios vadovais Jeruzalėje, siekiant patvirtinti jo tarnystę (Apd 9, 26–30).
Apd 20 Paulius susitiko su Efezo Bažnyčios vyresniaisiais ir ragino juos saugotis netikrų mokytojų bei jų erezijų (Apd 20, 17. 27–32).
4. Kaip Naujojo Testamento Bažnyčia išsprendė ginčą dėl apipjaustymo? Apd 15, 1–31.
Apaštalų susirinkimas Jeruzalėje apsaugojo pirmojo šimtmečio Bažnyčią nuo susiskaldymo. Bažnyčios organizacija ir administracinis autoritetas buvo būtinas išsaugoti Naujojo Testamento Bažnyčios mokymo vientisumą. Tam reikalui vietinių bendruomenių atstovai buvo išsiųsti į Jeruzalę dalyvauti diskusijose dėl doktrinų, kurios turės esminės įtakos Bažnyčiai ateityje. Kai ši atstovaujančioji grupė priėjo bendros nuomonės, buvo parengtas ir išplatintas susirinkimo raštas po visas tas Bažnyčias, kuriose ši problema buvo aktuali: Antiochijoje, Sirijoje ir Kilikijoje (Apd 15, 23).
Nariai patvirtino apaštalų susirinkimo Jeruzalėje sprendimą ir džiaugėsi, kad Šventoji Dvasia padėjo ieškant sprendimo šiam klausimui (Apd 15, 30–35).
Jei esate Septintosios dienos adventistų bažnyčios narys, tada esate ir bažnyčios struktūros dalis. Koks yra jūsų vaidmuo šioje struktūroje, ir kaip galite dalyvauti prasmingiau?
V. Vienybės siekimas
Juo artimesni esame Jėzui, tuo artimesni esame vienas kitam. Matome naujomis dvasinėmis akimis. Kristaus Dvasia leidžia mums matyti vienas kitą kitaip. Kadaise nerimą kėlusios smulkmenos dėka Kristaus malonės išnyksta. Išsižadame puoselėtos priešpriešos Jo didingos malonės šviesoje. Seni ginčai, kiek tai įmanoma, pamirštami. Kliūtys nugriaunamos. Evangelija gydo suskaldytus santykius.
Kai Šventoji Dvasia buvo išlieta per Sekmines, mokinių požiūris į vienas kitą smarkiai pasikeitė. Šviesoje, kuri sklido nuo kryžiaus, jie kitaip pamatė vienas kitą.
„Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 38 p.).
5. Užrašykite kai kuriuos tikinčiųjų praktinius veiksmus, padėjusius pirmojo amžiaus krikščionims išlaikyti vienybę. Kodėl tai padėjo vienyti tikinčiuosius? Mt 18, 16–20; Apd 1, 14; 12, 5–7; Mt 28, 16–20.
Vienybės tikėjimasis arba troškimas nepadeda jos pasiekti. Naujojo Testamento Bažnyčia kartu meldėsi ir kalbėjosi. Jie kartu tyrinėjo Dievo Žodį ir dalijosi savo tikėjimu. Malda, Biblijos tyrinėjimas ir liudijimas yra galingi veiksniai, sukuriantys, skatinantys ir palaikantys bažnyčios vienybę. Kai meldžiamės vieni už kitus, suartėjame. Dalyvavimas evangelizacijoje sukuria vienybę ar bendrumą. Gyva, gyvybinga ir vieninga bažnyčia yra tokia, kurios nariai meldžiasi kartu, tyrinėja Dievo Žodį ir skelbia savo visuomenėje Evangeliją.
Kokios jėgos kelia grėsmę jūsų vietinės bendruomenės ar net visos bažnyčios vienybei? Kodėl svarbu suprasti, kokios tai jėgos ir būti pasirengusiems su jomis kovoti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Šie pirmieji mokiniai išsiskyrė savo akivaizdžia įvairove. Jie turėjo tapti pasaulio mokytojais, taigi atstovavo patiems įvairiausiems charakterio tipams. Kad būtų sėkmingai atliekamas darbas, kuriam jie buvo pašaukti, šiuos žmones, besiskiriančius savo prigimtinėmis charakteristikomis bei gyvenimo įpročiais, turėjo apjungti jausmai, mintys bei veiksmai. Ši vienybė buvo Kristaus tikslas. Jis siekė suvienyti juos su Savimi“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 17 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl vieninga bažnyčios struktūra mums tokia svarbi? Kas nutiktų mūsų misijai, mūsų skelbiamai žiniai ir mūsų bažnyčiai apskritai, jei vietinės bendruomenės, konferencijos, unijos ar divizijos eitų savu keliu? Įsivaizduokite, koks kiltų chaosas.
2. Klasėje atsakykite į klausimą: kodėl aš esu septintosios dienos adventistas?
3. Kad ir kokia svarbi būtų vienybė bažnyčioje, ar yra dar svarbesnių dalykų? Jei taip, tai kokie jie? Pavyzdžiui, bendraudamas su skelbiančiais mokymą, kuriam apaštalas prieštaravo, Paulius rašė: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8–9). Kas nutiko vienybei čia, bent jau vienybei su šiais žmonėmis?
4. Aptarkite tai, kuo mūsų žinia ir misija svarbi visai mūsų kaip septintosios dienos adventistų tapatybei. Galų gale, koks būtų mūsų tikslas be mūsų skelbiamos žinios, kurios niekas kitas pasaulyje neskelbia? Tuo pačiu metu, kokie kiti dalykai mus vienija kaip septintosios dienos adventistus? Žinoma, jei ne mūsų misija ir skelbiama žinia, būtume niekas, tačiau ką dar turime, kas padeda apibrėžti mus, ir kodėl tai taip pat svarbu?
5. Kodėl vienybė yra labai svarbi atgimimui ir reformai mūsų gretose?