Gegužės 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Sof 1, 14–18; Jl 2, 1–11; Sof 2, 1–3; Iz 11, 4, Sof 3, 1–5; Iz 62, 5; Nah 1–3.
Įsimintina eilutė: „Viešpats sukels jiems siaubą, padaręs bejėgius visus žemės dievus. Tuomet Jį pagarbins, kiekvienas savo vietoje, visi tautų pajūriai ir salos“ (Sof 2, 11).
Pagrindinė mintis: Artinasi teismas, bet malonė ir gailestingumas bus parodyti tiems, kurie nuoširdžiai to ieško.
Jei pranašų knygos būtų išdėstytos chronologine tvarka, Sofonijo knyga būtų įterpta tarp Izaijo ir Jeremijo. Manaso, nedoriausio Judo karaliaus valdymo laikotarpiu Sofonijo pranašavimas stiprino Jeremiją, ir kartu jie įžiebė atgimimą Jošijo, Manaso anūko, karaliavimo laikotarpiu.
Sofonijas pasmerkė sugedusią Judo visuomenę. Jis pabrėžė atgailos būtinybę, atsižvelgdamas į tai, kad Dievo meilė vis dar ragino tautą būti nuolankia ir ištikima. Jo žinia buvo dvejopa: gresia neišvengiamas ir visuotinis teismas, net Dievo tautai; tačiau taip pat yra pažadas, kad išgelbėtieji iš visų tautų prisijungs prie Izraelio likučio ir tarnaus Dievui bei mėgausis Jo palaimomis. Tyrinėjant šią savaitę paaiškės, kad Sofonijo žinia vis dar svarbi tiems, kurie skelbia Dievo apreikštą viltį puolusiam pasauliui.
I. TAMSOS DIENA
Sofonijo žinios esmė – Viešpaties diena (Sof 1, 7). Biblijos pranašams Viešpaties diena reiškia laikotarpį, kai Dievas įsikiš į žmonių reikalus gelbėti ir teisti. Dauguma žmonių senovės Izraelyje tikėjo, kad šią dieną Viešpats išvaduos ir išaukštins Izraelį, o priešai bus sunaikinti amžinai. Didžiai nuostabai tų, kurie klausėsi, pranašas skelbė, jog Viešpaties diena bus pražūties diena net Dievo tautai (žr. Sof 1, 1–5), nes jie nusidėjo Viešpačiui (Sof 1, 17 ).
1. Palyginkite Sof 1, 14–18 su Jl 2, 1–11 ir Am 5, 18–20. Kokį Viešpaties dienos vaizdą jie visi pateikė?
Sofonijas lygino artėjantį teismą su visą gyvybę sunaikinusiu tvanu (Pr 6–8 sk.). Sof 1, 2–3 mintys išdėstytos šiek tiek atvirkštine tvarka nei pasakojime apie pasaulio sukūrimą: žmonės, gyvuliai, padangių paukščiai ir jūros žuvys (palyginkite su Pr 1, 20–27).
Pranašas įspėjo žmones, kad jie negalės išsipirkti iš teismo (Sof 1, 18). Nei sidabras, nei auksas neapsaugos jų nuo Viešpaties pykčio. Pernelyg savimi patenkinti Jeruzalės gyventojai teigė, kad Dievas nedarys nei gero, nei pikto. Jie apskritai nesitikėjo, kad Viešpats kažką darys (Sof 1, 12). Tačiau dangiškasis teismas rodo, kaip Dievas veikia siekiant užtikrinti ateitį Jo ištikimai tautai.
Sofonijas aiškiai skelbė, kad Dievo teismas yra ne tik baudžiamasis, bet ir taisomasis. Viešpats žada prieglobstį tiems, kurie ieško Jo (Sof 2, 3). Viešpaties diena yra ne tik pasaulio pabaiga. Tai pradžia Dievo viešpatavimo, kuris truks amžinai.
Perskaitykite Sofonijo 1, 18. Kaip mes net dabar patiriame čia išreikšto principo tikrovę? Tai yra, kokiomis aplinkybėmis mums negalėjo pagelbėti net visi pasaulio pinigai?
II. KRAŠTO NUOLANKIEJI
Sofonijo 2, 1–3 parašyta apie pranašo raginimą atgailauti. Net jei sunaikinimas neišvengiamas, dar yra laiko ieškoti prieglobsčio, bet tik tuo atveju, jei tauta atgailaus. Nedorėliai, atsisakantys atgailauti, bus išpūsti teismo dieną kaip pelai. Ps 1, 4 nedorėliai taip pat lyginami su pelais, ir galiausiai jie žus.
Žodžiais „ieškokite Viešpaties“ Sofonijas ragino nuolankiuosius tvirtai laikytis tikėjimo. Pranašas mokė, kad ieškoti Viešpaties yra tas pat, kaip siekti teisumo ir nuolankumo. Toks požiūris yra būtinas, norint išvengti artėjančio teismo.
2. Sofonijas vadino atgailaujančius žmones nuolankiais (Sof 2, 3). Kaip pateiktos ištraukos paaiškina šį žodį, kuris kartais verčiamas – vargdieniai? Mt 5, 3; Ps 76, 10; Iz 11, 4; Am 8, 4.
Nuolankieji – tai ištikimi Dievui žmonės, kurie leidžiasi Jo vedami ir mokomi. Psalmistas rašė: „Viešpats teisus ir geras, todėl Jis klystančius moko kelio. Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos Savo kelio“ (Ps 25, 8–9). Nuolankieji raginami pasirengti artėjančiam teismui ir ieškoti Dievo, siekti teisumo ir nuolankumo.
Nuolankiųjų išlikimo galimybė išreikšta žodžiu galbūt. Išlikimas priklauso tik nuo Dievo malonės, o malonė niekada neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Artėjant pražūčiai yra viltis dėl ateities, nes Dievas yra gailestingas. Viešpats pažadėjo prieglobstį tiems, kurie pasitiki Juo (Jl 4, 16; Nah 1, 7). Toks pasitikėjimas Dievu priešingas pasitikėjimui savimi, klastai ir apgaulei.
„Siela, jaučianti savo nevertumą ir pasitikinti tik Išganytojo nuopelnais, nors atrodo bejėgė, tačiau yra nenugalima. Malda ir Jo Žodžio tyrinėjimu, per tikėjimą Jo Artumu, silpniausias žmogus gali susilieti su gyvuoju Kristumi, ir Jis laikys juos už rankos bei niekada nepaleis“ (E. Vait, „Healing ministry“, 182 p.). Kaip jūs patyrėte šiuos neįtikėtinus pažadus? Kaip galite išmokti taip artimai vaikščioti su Viešpačiu?
III. SUGEDĘS MIESTAS
Kinų patarlė moko, kad tamsiausia vieta kambaryje yra po žvake. Ši patarlė galėtų būti taikoma moralinei Jeruzalės būklei Sofonijo laikais. Pranašas skelbė dangiškąjį teismą Judo kaimynėms (žr. Sofonijo 2), pavyzdžiui: filistinų šaliai vakaruose, Moabui, Amonui ir Asirijai rytuose, Etiopijai pietuose. Bet tai dar ne viskas. Jis atskleidė nuodėmes tų, kurie gyvena žemėje, Dievo mieste, pačioje Jeruzalėje.
3. Perskaitykite Sof 3, 1–5. Kas pasmerkta ir kodėl? Paklauskite savęs: kaip gali Dievo tauta, kuriai suteikta didi šviesa ir tiesa, taip sugesti? Kaip galime apsisaugoti, kad tas pat nenutiktų mums?
Judo sostinė Sofonijui rūpėjo labiausiai. Jis kaltina vadovus dėl miesto moralinės degradacijos. Korupciją sukėlė vadovų nesugebėjimas atsakingai atlikti savo vaidmenį (palyginkite su Jer 18, 18; Ez 22, 23–30). Korumpuoti miesto pareigūnai palyginti su riaumojančiais liūtais, o teisėjai – vakaro vilkais. Šventykloje reikalai ne ką geresni, nes kunigai nemoko Dievo Žodžio, o pranašai neskelbia tiesos.
„Karaliaujant Jošijui, Viešpaties žodis pasiekė Sofoniją, aiškiai nurodant nepaliaujamo atsimetimo padarinius ir kreipiant ištikimos bažnyčios dėmesį į šlovingą ateitį. Jo pranašystės apie artėjantį Judo teismą yra vienodai taikytinos neatgailaujančiam pasauliui Kristaus antrojo atėjimo metu“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 389 p.).
Apsidairykite. Kad ir koks viliojantis, pasaulis pasmerktas visiškam sunaikinimui. Nebūtina tikėti Biblija, kad suprastume, kaip lengvai pasaulis gali būti sunaikintas. Kodėl Viešpats yra vienintelė mūsų viltis, ir kaip mes galime išmokti pasikliauti Juo vis labiau, užuot tuščiai pasitikėję šiuo pasauliu?
IV. DIDŽIAUSIAS DIEVO DŽIAUGSMAS
„Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas“ (Sof 3, 17).
Paskutiniame Sofonijo knygos skyriuje (Sof 3, 9–20) pykčio temą keičia atkūrimas. Teismas priveda prie galutinių Dievo tikslų. Tautoms pasimokius, jos kartu šauksis Viešpaties ir tarnaus Jam nuoširdžiai. Žmonių lūpos bus apvalytos, kad visi galėtų garbinti ir šlovinti Viešpatį, tarnauti Jam. Jude bus išsaugotas mažas, bet nuolankus ir ištikimas likutis, kuris užims išdidžių vadovų vietą.
Svarbiausia, Dievas gyvens su Savo žmonėmis, Jis ištaisys praeities nuoskaudas. Nebereiks gyventi baimėje, nes Viešpats bus su savaisiais, gyvens tarp jų. Jis bus jų Išvaduotojas ir Gelbėtojas. „Tuomet jie ganysis ir ilsėsis, ir nebebus kam jų gąsdinti“ (Sof 3, 13).
Tokie palaiminimai paprastai džiugina Dievo žmones, bet pranašas skelbė, kad žmonėmis džiaugsis Dievas. Jo meilė ir džiaugsmas Savo tauta bus tokie dideli, kad Jis džiūgaus giedodamas.
4. Kaip pranašas Izaijas apibūdino Dievo džiaugsmą atpirktaisiais? (Iz 62, 5; 65, 19).
Didis Karalius, dangaus Galiūnas apsaugos ir išgelbės Savo tautą. Jis suteiks jiems visus pergalės, kurią Jis laimėjo už mus ant kryžiaus, privalumus. Jis išaukštins nuolankiuosius ir pakeis gėdą, kančią ir atskyrimą garbingu patyrimu, palaimomis ir Savo Artumu. Raišieji ir atstumtieji bus išaukštinti, kaip skelbė Jėzus Kristus.
Net skaudžiai įspėdamas, Viešpats teikė Savo žmonėms viltį. Kaip mes, septintosios dienos adventistai, tikėdami Antrojo atėjimo pažadu, galime mokytis gyventi kiekvieną dieną tokia viltimi? Kaip galime išmokti išlaikyti viltį gyvą, ypač bėdoje, kai pasaulis mums siūlo tik liūdesį?
V. DIEVO ATSAKAS Į NETEISYBĘ
5. Perskaitykite Nah 1–3 skyrius. Kokios eilutės ypatingai atskleidžia Dievo charakterį? Kaip mes galime pritaikyti tai mūsų paskutiniųjų laikų įvykių supratimui?
Nahumo pranašystė – tai Dievo Žodis prieš šio pasaulio karalystes, kurias simbolizuoja Ninevė. Pranašui apžvelgus pasaulį, jis pamatė Dievo ranką, pakeltą prieš Asirijos imperiją. Jis skelbė, kad sostinė Ninevė netrukus bus sunaikinta ir išnyks. Nahumas kalbėjo visiškai pasitikėdamas, nes jis žinojo Dievo charakterį ir per regėjimą (Nah 1, 1) Viešpats parodė, kas įvyks. Viešpats nepalieka nenubausto kaltojo (Nah 1, 3; Iš 34, 6–7).
Asirai apiplėšė daug tautų ir nepasisotindavo galia. Jų žiaurumas buvo žinomas. Tarsi Dievo skustuvu (Iz 7, 20) jie uoliai skuto savo kaimynus. Bet dabar atėjo laikas sulaužyti skustuvą. Dievo valios vykdytojai nėra atleisti nuo teismo. Ninevės daugiau nebebus, bet pranašiškas liudijimas gyvuos. Tai primena mums, tarsi Dievo teisingumas pasireiškia lėtai, tačiau galiausiai niekas negali jo sustabdyti.
Anksčiau tyrinėjome, kad išklausę Jonos nineviečiai atgailavo, ir Dievas pasigailėjo jų miesto. Bet atgaila netruko, ir žmonės grįžo prie senų įpročių. Daug šalių, patyrusių slegiantį Ninevės jungą, džiaugtųsi šio miesto žlugimu. Pasiuntinys ateis ir atneš gerąją žinią (Iz 52, 7), kad Asirijos galia palaužta kartu su asirų dievais. Dievo tauta vėl galės garbinti taikiai (Nah 2, 1).
Nors Dievas pyksta, Jis taip pat rodo gailestingumą. Jis saugo tuos, kurie laukia Jo gerumo. Nahumas mokė, kad Dievas rūpinasi tais, kurie Juo pasitiki, bet tarsi potvyniu Jis nuvys Savo priešus į tamsybes (Nah 1, 8). Už viso to buvo Dievas, nes Jis nustatė Ninevės teismo dieną.
Pranašas parodė, kad Dievo galia sukelia pagarbią baimę. Visa kūrinija dreba Jo akivaizdoje. Jis netoleruos nuodėmės amžinai. Tuo pačiu metu Jis yra Gelbėtojas tų, kurie Juo pasitiki. Vidurio nėra. Esame arba vienoje, arba kitoje pusėje. „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas su Manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30).
Tolesniam tyrinėjimui: „Amžinasis vis dar veda tikslią tautų apyskaitą. Nors Jo gailestingumą švelnina kvietimas atgailauti, apyskaita vedama; tačiau skaičiams pasiekus tam tikrą sumą, kurią Dievas yra nustatęs, prasideda Jo rūstybės tarnystė. Apyskaita baigta. Dieviška kantrybė išseko. Malonės joms nebėra“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 364 p.).
„Nepuolusių pasaulių ir dangaus visatos akivaizdoje žmonės turės duoti apyskaitą visos žemės Teisėjui, kurį jie pasmerkė ir nukryžiavo. Tai bus apyskaitos pateikimo dieną! Tai didi Dievo keršto diena. Kristus tada nebus pavaldus Pilotui. Pilotas, Erodas ir visi, kurie tyčiojosi, plakė, atmetė ir nukryžiavo Jį, supras, ką reiškia Avinėlio rūstybė. Jų darbai bus atskleisti tikroje šviesoje“ (E. Vait, Liudijimai tarnautojams, 132 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kai kurie žmonės Sofonijo laikais padarė baisių dalykų Viešpačiui ir savo tautiečiams, o kiti buvo tiesiog patenkinti rutuliojantis tokioms blogybėms. Jūsų manymu, kuri iš šių dviejų nuodėmių yra blogesnė Dievo akyse? Pagrįskite savo atsakymą.
2. Aptarkite ankstesnę ištrauką: „Siela, jaučianti savo nevertumą ir pasitikinti tik Išganytojo nuopelnais, nors atrodo bejėgė, tačiau yra nenugalima“. Ką reiškia pasitikėti tik Išganytojo nuopelnais? Kaip šie žodžiai atskleidžia mums didžią išganymo tik tikėjimu Kristų tiesą, ir kodėl ši tiesa yra pamatinė visam mūsų tikėjimui? Jei nesikliautume Jo nuopelnais, tada kieno nuopelnais galėtume pasitikėti?
3. Kodėl taip paprasta, ypač tiems, kurie gyvena gerai ir patogiai, pamiršti, kad esame visiškai priklausomi nuo Dievo? Kaip galime apsisaugoti nuo šios mirtinos iliuzijos?
4. Apmąstykite giliau šią mintį, kad Viešpats džiūgaus dėl tavęs giedodamas. Paprastai galvojame, kad mes giedame džiūgaudami dėl to, ką Jis atliko vardan mūsų. Ką tai reiškia, kad Jis džiūgaus dėl mūsų giedodamas? Atsižvelgiant į apgailėtiną visų mūsų būklę, kaip tai gali būti?