Birželio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Zch 1; 2; Rom 15, 9–18; Ef 3, 1–8; Zch 3; 4; Iš 25, 31–40; Zch 7.
Įsimintina eilutė: „Tą dieną, – tai Galybių Viešpaties žodis, – kviesite vienas kitą ateiti į savo vynmedžio ir figmedžio pavėsį“ (Zch 3, 10).
Pagrindinė mintis: Nors Izraelis buvo nubaustas už nuodėmes, atėjo laikas vėl gyventi su Dievu, kaip buvo Jo pažadėta.
Centrinėje Europoje ant vienos pilies sienos yra toks lotyniškas užrašas: „Dum Spiro, Spero“. Pastarasis reiškia – „Kol kvėpuosiu, turėsiu viltį!“ Šiuo posakiu galima apibendrinti Zacharijo žinią Dievo tautai. Praėjus beveik dvidešimčiai metų po tremtinių sugrįžimo iš Babilono nelaisvės, žmonių, kurie dvejojo, ar Dievas vis dar yra su Savo tauta, neviltį pakeitė ankstesnis entuziazmas.
Zacharijas, kurio vardas reiškia „Viešpats prisimena“, pradėjo savo pranašišką tarnystę praėjus keliems mėnesiams po to, kai Agėjas pradėjo savo tarnystę (Ag 1, 1; Zch 1, 1). Per kelis pranašiškus regėjimus Zacharijas suprato tuometinius ir ateities Dievo planus. Netrukus ateis amžinoji Dievo karalystė, tačiau pranašas ragino savo amžininkus tarnauti Viešpačiui. Knygoje daug dėmesio skirta būtent tam, kaip jie turėjo tai daryti. Šią ir kitą savaitę tyrinėsime, ką Viešpats apreiškė per šį pranašą.
I. PAGUODŽIANTYS GYVENIMO ŽODŽIAI
1. Perskaitykite Zch 1. Kokia čia yra esminė žinia? Ypatingą dėmesį atkreipkite į Zch 1, 3. Ką Viešpats sakė žmonėms?
Grįžimas iš tremties Babilone įžiebė džiaugsmą likučio širdyje, tačiau kartu sukėlė ir nerimą. Ar jie bus saugūs savo krašte? Gal priešai vėl ateis jų persekioti? Ar Dievas atleido praeities neištikimybę, ar Jis vėl baus? Kokia buvo Dievo išrinktosios tautos ir kitų tautų ateitis?
Regėjime Zacharijas matė Judą užtariantį Viešpaties angelą. Jis klausė: „Kiek dar ilgai?“ Biblijoje šis klausimas dažnai reiškia žmonių kančią ir šaukimąsi Viešpaties pagalbos (Ps 74, 10; Iz 6, 11; Dan 8, 13). Atsakymas į klausimą atėjo tiesiai per aiškinantį angelą, kuris tada perdavė jį pranašui. Buvo pažadėti Dievo gerumas ir paguoda.
Zacharijui buvo liepta skelbti, kad jų Viešpats labai pavyduliauja dėl Jeruzalės (Zch 1, 14). Pavydas gali turėti neigiamą reikšmę, tačiau Biblijoje pavyduliavimas nusako Dievo meilės išraišką. Dievas myli Savo tautą ir tikisi, kad jie bus ištikimi. Priešingai nei Jeruzalei, angelas pasakė, kad Viešpats pyko ant tautų, kurios žiauriai elgėsi su Jo žmonėmis. Blogiausia buvo tai, kad tautos nuėjo pernelyg toli įgyvendindamos dieviškąją drausmę ir žiauriai elgėsi su belaisviais.
Zch 1, 15 parašyta, kad Dievas pyko, bet Jis pažadėjo atsilyginti gerove. Jo tikslas, kurį pranašui buvo pavesta skelbti, – grįžti į Jeruzalę su užuojauta. Viešpats paguos Sioną (žr. Iz 40, 1), o Jo pyktis bus nukreiptas Jo priešams. Jeruzalė bus atstatyta ir vėl bus Viešpaties buveinė.
Dar kartą perskaitykite Zch 1, 3. Kaip galima grįžti pas Viešpatį? Kaip šis kvietimas atspindi atkurtą ryšį tarp Dievo ir Jo tautos? Kaip mes grįžtame (jei grįžtame) pas Viešpatį kiekvieną dieną?
II. VIEŠPATS ATEINA
Perskaitykite Zch 2 sk. Skyriuje aprašytas regėjimas, kuriame pranašui parodyta atnaujinta Jeruzalė. Pastarojoje bus apstu žmonių, tarsi kaimuose be sienų. Tai pritrauks daugybę pagonių. Tokia mintis turėjo būti labai keista žmonėms. 10 eilutė pradėta kvietimu džiaugtis ir nurodoma priežastis: Viešpats asmeniškai ateina gyventi tarp Savo žmonių.
Viešpaties jaudinantis grįžimas gyventi Jo atstatytuose Namuose yra priežastis džiaugtis tiems, kurie grįžo iš tremties. Sionas, didžiojo Karaliaus gyvenamoji vieta, yra vadinamas Siono dukra. Tai pranašiškas švelnumo terminas. Atsižvelgiant į šlovingą ateitį, Sionas kviečiamas džiaugtis, nes pats Viešpats pasirūpins tauta. Kas užgauna ją, tas užgauna Dievo akies vyzdį (eilutė 12).
Pranašas skelbė, kad Viešpaties dieną daug pagonių tautų ateis ir sudarys su Viešpačiu sandorą. Dievo pradinis planas buvo tai, kad aplinkinių tautų žmonės pamatytų, kaip Izraelio tarnystė gyvajam Dievui užtikrina palaimas ir klestėjimą; taip jie prisijungtų prie Viešpaties. Tokiu būdu Izraelio likutis ir įtikėję pagonys kartu taptų viena tauta, kurioje gyvena pats Viešpats. Taip būtų įvykdytas Dievo pažadas Abraomui ir Sarai, kad per jų palikuonis visos žemės gentys ras palaiminimą (Pr 12, 1–3).
2. Kaip ši pranašystė turėjo būti įvykdyta? (Rom 15, 9–18; Ef 3, 1–8).
Per Zacharijo pranašystę Dievas žadėjo ne sunaikinti tautas, bet įtraukti jas į sandorą. Pažadėtoji ateitis yra paties Dievo iniciatyvos padarinys, kurio troško daug biblinių pranašų. Jėzus Kristus pavedė Savo Bažnyčiai nešti Gerąją išganymo žinią į visą pasaulį. Jėzuje visi gali rasti išganymą, jei jie priims tai asmeniškai. Apaštalas Paulius vadino šį Viešpaties sumanymą – apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus (Rom 16, 25).
Kaip mūsų supratimas, susijęs su visuotine Evangelija, kad ji skirta visai žmonijai, turėtų veikti mūsų gyvenseną, t.y., kiek mūsų gyvenimo, mūsų laiko ir mūsų minčių sutelkiama į tai, kad pasaulis išgirstų nuostabią tiesą, kuri mums buvo duota?
III. DIEVAS PASIRENGĘS ATLEISTI
3. Perskaitykite Zch 3 sk. Kaip čia aprašyta Evangelija?
Ko gero išskyrus Iz 53 sk., jokia kita Senojo Testamento dalis geriau neatskleidžia nuostabios tiesos apie išgelbėjimą tik tikėjimu, nei Zch 3 sk. Regėjime vyriausiasis kunigas Jozuė yra kaltinamas šėtono. Kaltinimai vyriausiajam kunigui taip pat krito ir ant tautos, kuriai jis atstovavo. Vardas Jozuė reiškia „Viešpats gelbėja“ (žr. Mt 1, 21), ir gali būti rašomas – Jėzus.
Biblijoje dešinė pusė simbolizuoja gynybos ir apsaugos poziciją. Psalmistas rašė: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; Jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“ (Ps 16, 8; taip pat žr. Ps 44,4). Šiuo atveju kaltintojas elgiasi priešingai (Ps 109, 6). Nors Jėzus užtaria prieš Dievą žmones, šėtonas pareiškia kaltinimus, pagrįstus jų nuodėmingumu.
Viešpats atmeta kaltinimus, primindamas kaltintojui, kad iš Savo malonės Jis jau pasirinko Jozuę. Be to, Jo tauta jau patyrė visą dieviškąją bausme. Jozuė ir likutis buvo tarsi iš ugnies ištrauktas nuodėgulis (Am 4, 11), t.y. kentė nelaisvę Babilone.
Viešpaties angelo įsakymu, Jozuės drabužiai, simbolizuojantys žmonių nuodėmes, yra nuvelkami ir apvelkamas iškilmių apdaras, reiškiantis išganymą ir teisumą.
Galiausiai Jozuei yra pavesta vykdyti Dievo valią ir vaikščioti Jo keliais. Toks požiūris lems Dievo palaiminimą.
„Vyriausiasis kunigas negali apginti savęs ir savo tautos nuo šėtono kaltinimų. Jis netvirtina, kad Izraelis yra be kaltės. Apsirengęs purvinais drabužiais, simbolizuojančiais tautos, kuriai jis atstovo, nuodėmes, jis stovi angelo akivaizdoje ir išpažįsta savo kaltę, primindamas jų atgailą ir nusižeminimą bei priklausomybę nuo maloningo ir nuodėmes atleidžiančio Atpirkėjo. Tikėdamas jis primena Dievo pažadus“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 583 p.). Aišku, įskaitant dengiančio Kristaus teisumo pažadus.
Įsivaizduokite save stovintį Dievo akivaizdoje, apsirengusį purvinais drabužiais. Čia aprašyta didi viltis. Kaip galima ne tik priimti ją, bet ir atskleisti šią viltį šventu gyvenimu?
IV. NE ŽMOGAUS GALIA
4. Perskaitykite Zch 4 sk. Kokia čia pristatyta viltis?
Šiame regėjime Zacharijas matė žvakidę šalia dviejų alyvmedžių. Regėjimas primena žvakidę Padangtės Šventojoje vietoje (Iš 25, 31–40). Septyni žibintai išdėstyti aplink didelį dubenį, į kurį subėga aliejus.
Pilnas aliejaus dubuo simbolizuoja Dievo galios pilnatvę per Šventąją Dvasią. Septyni žibintai teikia šviesą ir simbolizuoja Dievo Artumą, kuris išsklaido tamsą. Kaip aliejus patenka tiesiogiai iš alyvmedžių į dubenį žvakidės viršuje be žmogaus įsikišimo, taip iš Dievo ateinanti galia yra nuolatinė ir pakankama, ir be žmogaus įsikišimo.
Regėjimo reikšmė yra tokia: Jeruzalės šventykla bus netrukus atstatyta. Dievo Dvasia, o ne žmogaus pastangos garantuoja darbo užbaigimą. Ši drąsi žinia yra duodama nepaisant to, kad kliūtys, su kuriomis susiduria statybininkai, atrodo kaip didelis kalnas (eilutė 7).
Pranašui nebuvo paaiškinta, ką simbolizuoja žvakidė, tačiau galime būti tikri, kad du alyvmedžiai simbolizuoja du Judo vadovus – Jozuę ir Zerubabelį. Žemišku požiūriu Zerubabelis niekada negalėtų prilygti savo protėvių valdžiai ir galiai – karaliui Dovydui ir Saliamonui. Žmogišku supratimu, visos pastangos ir statybiniai ištekliai buvo nepakankami. Tačiau Dievo Žodis žada, kad ne kariuomenės dydis apsaugo karalių, ne didelė galia išgelbsti karžygį (Ps 33, 16). Tokiu būdu vadovai mokomi, kad tik Dvasiai vedant kiekviena tarnystės detalė teikia garbę Dievui.
Ši pranašiška ištrauka moko krikščionis svarbaus principo: Dievas gali pašaukti mus sudėtingai užduočiai, bet pasiekti Savo tikslus Jis gali tik per Savo Dvasios darbą (žr. Fil 2, 13; 4, 13). Kaip anuomet, taip ir dabar Dievas per Dvasią suteikia galią atlikti Jo darbą. Pastarasis atliekamas ne žmogaus jėgomis ar galia, bet Viešpaties veikimu per tuos, kurie yra atviri Jam.
Atidžiai perskaitykite Zacharijo 4, 6. Kodėl svarbu visada prisiminti mūsų visišką priklausomybę nuo Dievo? Kas gali nutikti, jei pamirštume, kad viskas, ką mes turime arba galime padaryti, ateina tik iš Viešpaties ir Jo galios veikimu mumyse?
V. DAUGIAU NEI PASNINKAS
Antraisiais Zacharijo tarnystės metais iš Betelio į Jeruzalę atvyko delegacija, paklausti kunigų ir pranašų klausimo (žr. Zch 7, 1–3). Babilono tremtyje žmonės pasninkavo penktą mėnesį ir apverkė sunaikintą šventyklą (2 Kar 25, 8–9). Tai buvo daroma ir pasninkaujant ketvirtą, septintą bei dešimtą mėnesį (Zch 8, 19). Ketvirtą mėnesį buvo minimas Jeruzalės sienos pralaužimas (Jer 39, 2). Pasninkas septintą mėnesį, Permaldavimo dieną, buvo vienintelė pasninko diena, duota Dievo per Mozę (žr. Kunigų 16). Galiausiai dešimtą mėnesį žmonės apverkė Jeruzalės apgultį (Jer 39, 1). Kadangi tremties laikotarpis jau buvo pasibaigęs, o šventykla beveik atstatyta, žmonės galvojo, ar vis dar būtina pasninkauti penktą mėnesį?
5. Perskaitykite Viešpaties atsakymą jiems (Zch 7, 8–14). Kaip šiuos žodžius būtų galima taikyti sau?
Dievo atsakymas per Zachariją yra dvejopas. Pirma, būtina, kad Dievo žmonės prisimintų praeitį, kad pastaroji nesikartotų. Viešpats įspėjo protėvius ir Jis tikėjosi, kad jie gyvens pasitikėdami ir paklusdami. Tremtis buvo bausmė už nuolatinį maištavimą. Taigi žmonės yra raginami mokytis iš praeities klaidų. Antra, Viešpaties nedžiugina badavimas. Kai žmonės pasninkauja ir atgailauja Dievo akivaizdoje, nuolankumas turi atsispindėti jų elgesyje. Pasninkauti tam, kad būtų galima savęs gailėti, yra laiko ir pastangų švaistymas. Pasninkas, be kita ko, turėtų simbolizuoti savojo „aš“ numarinimą, kad būtų įmanoma išsižadėti savęs ir tarnauti kitiems. „Tikras pasninkas ir malda yra dvasia, padedanti pavesti protą, širdį ir valią Dievui…“ (E. Vait, „Counsels on Diet and Foods“, 189 p.).
Kaip įmanoma svarbią religinę veiklą, pavyzdžiui, pasninką ir net maldą, padaryti pakaitalais tikram krikščioniškam tikėjimui? Paruoškite atsakymus pristatyti klasėje.
Papildomam tyrinėjimui: Šėtonas žino, kad tiems, kurie prašo, Dievas suteiks malonę ir atleis, todėl piktasis nurodo į žmonių nuodėmes ir taip atgraso juos. Jis nuolat ieško progos apskųsti Dievui tuos, kurie mėgina paklusti Viešpačiui. Net geriausią ir priimtiniausią tarnystę jis siekia parodyti kaip sugadintą. Nesuskaičiuojamomis, subtiliausiomis ir žiauriausiomis priemonėmis jis stengiasi užtikrinti pasmerkimą.
„Savo jėgomis žmogus negali atremti priešo kaltinimų. Jis stovi Dievo akivaizdoje apsirengęs nuodėmės suteptais drabužiais ir išpažįsta savo kaltę. Bet Jėzus, mūsų Užtarėjas, permaldauja vardan visų, kurie atgaila ir tikėjimu savo sielą pavedė Jam. Jis gina juos ir galingu Golgotos argumentu įveikia kaltintoją. Dėl Jo nepriekaištingo paklusnumo Dievo Įstatymui, Jam buvo suteikta visa valdžia danguje ir žemėje, ir Jis maldauja Savo Tėvo malonės bei sutaikinimo kaltam žmogui. Jo tautos kaltintojui Jis sako: `Tesudraudžia tave Viešpats, šėtone. Šie yra atpirkti Mano krauju, jie nuodėguliai, išplėšti iš ugnies.` Ir tuos`, kurie pasitiki Juo, Jis patikina: ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru’ (Zch 3, 4) (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 586 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite paskutinę E. Vait citata. Kaip ji padeda mums suprasti šią didžią tiesą – išgelbėjimą tik malone? Didžiulio nusivylimo akimirkomis, suvokdami savo klaidas ir trūkumus, kaip mes galime guosti save ir ieškoti vilties šiuose žodžiuose? Kaip galime išmokti šią nuostabią tiesą daryti stiprybės šaltiniu, kuris padeda mums nenusigręžti nuo Viešpaties, kai jaučiamės nusivylę ir neverti? Verčiau, kaip mes galime padaryti šią nuostabią tiesą ryžto šaltiniu, kad ir toliau mylėtume Dievą bei laikytumės visų Jo įsakymų?
2. Klasėje aptarkite trečios dalies paskutinį klausimą. Kodėl lengva pakliūti į šiuos spąstus? Tuo pačiu metu, kokie galimi pavojai slypi, kai religiją padarome tik socialine paslauga? Kaip užtikrinti tinkamą pusiausvyrą?
3. Kad ir kaip sunku suprasti kai kurias Zacharijo knygos dalis, kokius praktiškus patarimus, susijusius su krikščionišku gyvenimu, galima įžvelgti šioje knygoje?