Septinta tema

Vasario 5–11 d.

Viltis prieš depresiją

Šią savaitę skaitykite: Ps 42; 31,11; 39, 3–8; 32, 1–5; 1 Jn 1, 9; Mch 7, 1–7; Apr 21, 2–4.

Įsimintina eilutė: „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Ps 34, 19).

Depresija, luošinanti neviltis yra patiriamos nuo pirmos nuodėmės. Daugybei Biblijos veikėjų buvo būdingi simptomai, kurie šiandien turbūt atitiktų depresijos kriterijus.

Neviltis yra depresijos simptomas, o biblinė vilties žinia, priešingai nei pasaulis, siūlo mums tiek daug. Visi žmonės kartais susiduria su visiška neviltim. Taip atsitinka dėl įvairiausių priežasčių. Todėl nestebina tai, kad Dievo Žodyje yra gausu pažadų, kurie gali padėti mums visiems, nepaisant situacijos, tikėtis geresnės ateities, jei ne šiame pasaulyje, tai Naujojoje žemėje.

Žinoma, kai jaučiamės itin prislėgti, svarbu ieškoti profesionalios pagalbos, kai galima tai padaryti. Viešpats gali dirbti per profesionalus, kad padėtų tiems, kam reikia ypatingos pagalbos. Kad ir kokie bebūtų jūsų santykiai su Dievu, juk kreiptumėtės į gydytoją, jei susirgtumėte. Panašiai yra su kenčiančiais nuo sunkios depresijos, kurią dažnai sukelia genetiniai polinkiai ir cheminis disbalansas smegenyse. Net krikščionims kartais gali prireikti profesionalų pagalbos.

I. Prislėgta siela

1. Perskaitykite Ps 42. Kaip galite suprasti tai, kas joje parašyta? Kokią viltį įžvelgiate joje?

Dovydo nuotaika smarkiai keisdavosi, daugeliu atvejų dėl nesąžiningo persekiojimo (pavyzdžiui, Sauliaus ir Izraelio priešų). Dievo įsakymų pažeidimas taip pat sukėlė gilų kaltės jausmą (Ps 51, 6), o kaltė dažnai yra susijusi su depresija.

Kai asmens nuomonė apie save yra neigiama („aš esu kvailas“), jis pasaulį mato pesimistiškai („nėra teisybės“), į ateitį žvelgia beviltiškai („geriau nebus“), tikimybė pasiduoti depresijai išauga. Toks požiūris yra vadinamas „katastrofišku mąstymu“.

Krikščionys gali pasirinkti alternatyvius būdus suvokti aplinką, t.y. paisyti Dievo sumanymų ir pamokymų.

2. Pagalvokite apie šias alternatyvas:

Nuomonė apie save. Jūs buvote sukurti pagal Dievo paveikslą, valdyti žemę (Pr 1, 26–27). Dieviškosios savybės, nors ir sugadintos, vis dar yra jumyse. Jėzus Kristus, dėka Jo aukos, išgelbėjo jus nuo amžinos pražūties ir suteikė jums šias privilegijas: „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). Dievo akyse jūs esate be galo vertingi.

Pasaulis. Tiesa, kad pasaulis yra sugedęs, kad jame apstu blogio. Tuo pačiu metu jame yra daug gerų, kilnių ir žavingų dalykų (Fil 4, 8), apie kuriuos galima mąstyti. Be to, krikščionys gali paaiškinti tai, kad blogis egzistuoja, nenusivildami, nes jie žino jo kilmę ir likimą.

Ateitis. Dievas Savo vaikams ruošia nuostabią ateitį! Biblijoje gausu išgelbėjimo užtikrinimo pažadų (Ps 37, 39).

Liūdesys nėra nuodėmė. Pažiūrėkite, ir Jėzus dažnai liūdėjo. Neturime jausti kaltės dėl to, kad liūdime ar esame prislėgti. Kai kuriais atvejais tam yra rimtų priežasčių. Kaip galite pasinaudoti anksčiau pateiktomis biblinėmis tiesomis, kad įveiktumėte dabar jus ištikusius sunkumus?

II. Nevilties pasekmės

„Čirškiu tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis. Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų: aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane!“ (Iz 38, 14).

Iz 38, 14 aiškiai apibūdina stiprų skausmą, kurį Ezekijas išreiškė. Skirtingose kultūrose sielvartas išreiškiamas įvairiai. Vieni žmonės kenčia tyloje, vengdami akivaizdžiai skųstis. Kiti (kaip Ezekijas) patirdami liūdesį dejuoja. Taip pat yra asmeninių skirtumų. Vieni sugeba pasitikti mirtį ramiau negu kiti.

Depresijos simptomai paprastai pastebimi asmenyse, kurie arba ilgai serga, arba suserga mirtina liga. Ezekijas kentėjo, nes sunkiai sirgo ir buvo prie mirties. Depresijos simptomai yra tokie skausmingi, kad daugelis stengiasi nusižudydami užbaigti šį siaubingą patyrimą. Daugiau kaip 10 procentų nuo klinikinės depresijos kenčiančių pacientų nusižudo. Aišku, klinikinė depresija yra rimtas klausimas, todėl į jį turi būti žiūrima rimtai.

3. Kokie simptomai yra apibūdinti šiuose tekstuose?

· Ps 31, 11      · Ps 77, 5        · Ps 102, 5–6  · 1 Kar 19, 4

Depresija pasireiškia įvairiai: (a) gilus liūdesys, (b) motyvacijos trūkumas užsiimti net malonia veika, (c) apetito, svorio netekimas arba augimas, (d) miego sutrikimai (miegama nepakankamai arba per daug), (e) savigarbos trūkumas, (f) pablogėjęs samprotavimas ir atmintis, (g) noras mirti ar nusižudyti. Kai kurie žmonės patiria tik vieną ar du simptomus, tuo metu kiti – kelis ir kenčia mėnesius, kol etapas baigiasi. Bet kokiu atveju depresijos našta yra didžiulė ir ją būtina palengvinti naudojant medicininę ir dvasinę pagalbą.

Visi kenčiame nuo liūdesio ir nevilties vienu ar kitu būdu, dėl vienos ar kitos priežasties. Kodėl palūžtate jūs? Prisiminkite, kaip Dievas praeityje vedė jus. Kaip tai jus drąsina? Kodėl svarbu tai atsiminti?

III. Pagalba nuo depresijos

4. Perskaitykite Ps 39, 3–8. Kas vyko, kol Dovydas tylėjo? Kas atsitiko, kai jis prabilo?

Kaip daugumai kenčiančių nuo emocinių sutrikimų, taip ir depresijos ištiktiems reikia kalbėti apie jų vargus. Paprasčiausias pašnekesys gali padėti žmogui pradėti sveikti. Artėjimas prie Viešpaties karštoje ir nuoširdžioje maldoje yra saugus būdas pajausti palengvėjimą ir sumažinti psichologinį skausmą. Dažnai reikia padaryti daugiau, bet tai gali būti gera pradžia.

Pagrindinė pagalba depresijai lengvinti yra pokalbis su draugu (ar gydytoju), kuris moka klausyti ir, net geriau, žino tinkamesnes priemones, jei būtina. Žodžiais išreikštos mintys ir jausmai gydo. Tikinčiųjų bendruomenė gali būti puiki aplinka, kurioje prislėgtasis gali sulaukti pagalbos, bet to dažnai nepakanka, ypač kai reikia profesionalo pagalbos. Vis dėlto, išgyvenantiems sunkius laikus, kenčiantiems neviltį ir prislėgtiems reikia žmogaus, kuriuo jie galėtų pasitikėti, su kuriuo jie galėtų pasikalbėti. Kartais paprasčiausias pašnekesys gali padėti žmogui pasijusti geriau.

5. Perskaitykite Ps 55, 18. Koks čia užrašytas pažadas? Kodėl jis yra reikšmingas mums?

Apsilankymo pas patarėją, jei tai padaryti apskritai įmanoma, gali tekti laukti net savaitę, bet kaip Dovydas – kuris išmoko, kaip sulaukti pagalbos bet kurią dienos valandą ar bet kurią savaitės dieną – mes taip pat galime šauktis Viešpaties bet kuriuo metu. Dovydas žinojo, kad Viešpats išgirdo jį, ir labai padrąsino.

Net netikintys psichologai pataria, kad tikintys klientai melstųsi. Net tie, kurių neištiko klinikinė depresija, gali patirti teigiamą maldos poveikį. Nesvarbu, kas mes, kokie bebūtume nusivylę, santykiai su Dievu gali suteikti mums viltį, drąsinti mus ir gydyti.

E. Vait kartą taip apibūdino maldą: „širdies Dievui kaip draugui atvėrimas.“ („Liudijimai Bažnyčiai“, 4 t., 533 p.) Nors malda ne visada išsprendžia visas mūsų problemas, kaip ji vis dėlto padeda?

IV. Atleidimo būtinybė

6. Kaip Dovydas siekė išsivaduoti iš kančios? Ps 32, 1–5; taip pat žr. 1 Jn 1, 9. Kaip mes galime padaryti tą patį?

Neišpažintų nuodėmių kaltė gali sukelti nepaprastą skausmą. Dovydo žodžiai aiškiai parodo stiprų vidinį skausmą. Ps 32 ir kitos eilutės Psalmėse atskleidžia Dovydo sielvartą.

Sutikę kenčiančius nuo depresijos, turime itin vengti kaltinti juos dėl neišpažintų nuodėmių! Nei turėtume teigti, kad jie kenčia todėl, jog jie yra pikti žmonės. Deja, bet atrodo, kad daug žmonių sugeba parodyti rūpestį ir supratimą kenčiantiems dėl organų susirgimų, dėl tikros klinikinės depresijos, bet yra linkę būti ganėtinai paviršutiniški sprendžiant protinių ar emocinių sąmyšių, kuriuos sukėlė jų pačių elgesys, klausymus.

Edgaras Alanas Po (Edgar Allen Poe) viename pasakojime aprašė vyrą, kuris nužudė žmogų, o aukos kūną paslėpė po kambario grindų lentomis. Žmogžudys tikėjosi paslėpti savo kaltę kartu su nužudytojo kūnu, bet jį labai graužė sąžinė. Vieną dieną jis išgirdo aukos širdies plakimą, kuris vis garsėjo ir garsėjo. Vėliau tapo aišku, kad garsas sklido ne iš kapo apačioje, bet greičiau iš jo paties širdies.

Kartais žmonės net išpažinę nuodėmes vis dar jaučia kaltę. Jie dažnai jaučiasi neverti, kad jiems būtų atleista ir apverkia siaubingą kančią, kurią atnešė jų pačių nuodėmės, nepaisydami to, kad nuodėmės buvo išpažintos ir, tikėjimu, Dievas jiems atleido. Tokia savijauta taip pat gali sukelti sielvartą. Tokiais atvejais svarbu prisiminti Dievo gydymo ir palankumo pažadus, net padarius blogiausią nuodėmę. Mes negalime pakeisti praeities, bet Dievo padedami galime pasimokyti iš praeities klaidų ir, kiek įmanoma, atlyginti žalą. Galiausiai viskas, ką galime padaryti – tai patikėti save Dievui ir ieškoti Jo gailestingumo, malonės ir gydymo.

Daugelis išpažinę nuodėmes vis dar kovoja su kalte. Kodėl svarbu išpažinti nuodėmes, prisiimti atsakomybę už jas ir išmokti gyventi toliau, palikti nusižengimus praeityje?

V. Viltis prieš sielvartą

7. Kaip pranašas sprendė socialines ir tarpasmenines problemas? Mch 7, 1–7.

Jau pirmose šešiose eilutėse Michėjas apibūdina visiškai amoralų, neetišką ir agresyvų to meto žmonių elgesį. Priespauda ir piktnaudžiavimas, nepagarba ir neatidumas, korupcija ir apgavystės, visa tai prasidėjo po pirmos nuodėmės. Visi susiduriame su tuo net šiandien. Paimkite šiandienį laikraštį, ir rasite tiesioginių sąsąjų su tuometine Izraelio kančia. Toks sociologinis chaosas tampa ypač žalingas, kai paliečia namus, kaimynus, draugus, sutuoktinius, vaikus, tėvus (Mch 7, 5–6).

Ydingi tarpasmeniniai santykiai sukelia didžiulę įtampą ir yra susiję su depresija. Michėjas aiškiai pareiškė: išlikti krizės metu padeda viltis (7 eilutė).

Viltis yra būtina, jei norime išlikti psichiškai sveiki. Viltis yra būtina net netikintiems. Pavyzdžiui, ieškantys darbo jaunuoliai turi tikėtis, kad jie suras darbą, paklydęs keliautojas turi tikėtis, kad suras kelią, netekę pinigų investuotojai turi tikėti, kad laikai pagerės. Beviltiškas gyvenimas priveda prie beprasmybės ir mirties.

Kai italų filosofas ir poetas Dantė (1265–1321 m. po Kristaus) pabandė apibūdinti pragarą „Dieviškoje komedijoje“, virš pragaro vartų jis įsivaizdavo didelį ženklą, ant kurio buvo užrašyta: „Palikite visas viltis, įeidami čia!” Baisiausia bausmė – tai atimti viltį.

Biblinė viltis yra daugiau nei laukimas, apimanti tobulą sprendimą ir išgelbėjimą, pagrįstą atpirkimu per Jėzų Kristų. Istorinė septintosios dienos adventistų „palaimintoji viltis“ turi tapti mūsų gyvenimo centru. Jėzaus sugrįžimo viltis padeda mums įžvelgti perspektyvą per daugelį nemalonių mus supančių dalykų ir leidžia mums pažvelgti amžinybės link.

8. Perskaitykite šiuos pažadus. Kokia viltis juose apibūdinta? Iz 65, 17; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 2–4. Kodėl, viena prasme, ši viltis yra vienintelė visiems?

Tikėjimas naująja žeme gali patikinti kenčiančią sielą. „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Panašiai ir kenčianti siela, Dievo padedama, gali rasti viltį pažinusi rūpestingą Dievą, kuris žada mums naują pasaulį, bet be tų dalykų, kurie verčia liūdėti mus šiame.

Toliau studijuokite: Perskaitykite ir apmąstykite Mt 26, 36–43. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (38 eilutė). Įsivaizduokite Jėzaus skausmą. Jo mokinių nepalaikymas Jo, atrodymas, kad Dievas atsiskyrė, ir žmonijos kaltės našta. Jo kančia viršijo bet kokią depresiją, kurią patiria mirtingieji.

„Lydimas mokinių Gelbėtojas iš lėto traukė Getsemanės sodo link. Giedrame danguje švietė velykinio mėnulio pilnatis. Piligrimų palapinėmis apsėtas miestas skendėjo tyloje.

Jėzus nuoširdžiai kalbėjosi su mokiniais ir juos mokė; tačiau artėdamas prie Getsemanės Jis tapo keistai tylus. Jis dažnai ateidavo čia pamąstyti ir pasimelsti, bet Jo širdis niekada nebuvo tokia kupina liūdesio, kaip šią Jo paskutinės kančios naktį. Visą Savo gyvenimą žemėje Jis vaikščiojo Dievo Artumo šviesoje. Susidūręs su šėtono dvasios įkvėptais žmonėmis Jis galėjo pasakyti: „Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29). Bet dabar Jis atrodė atskirtas nuo palaikančio Dievo Artumo šviesos. Dabar Jis buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis turėjo nešti nupuolusios žmonijos kaltes. Ant To, kuris nepažino nuodėmės, turėjo būti užkrautos visų mūsų nedorybės. Tokia siaubinga Jam atrodė nuodėmė, tokia sunki Jį slegianti kalčių našta, kad Jam kilo pagunda išsigąsti, jog visiems laikams bus atskirtas nuo Tėvo meilės. Jausdamas, koks siaubingas Jo Tėvo įniršis nuodėmei, Jis sušuko: “Mano siela mirtinai nuliūdusi”.

 (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 685 p.)

Aptarkite:

1. Kokį svarbų vaidmenį gali atlikti jūsų vietinė tikinčiųjų bendruomenė padėdama tiems, kurie kenčia nuo depresijos ar išgyvena emocinį sielvartą? Kokie bebūtų jums prienami ištekliai, nesvarbu, kad jie riboti, ką dar galite padaryti, kad padėtumėte tiems, kam reikia pagalbos?

2. Kaip galite padėti žmogui, kuris meldžiasi, tariasi, myli Viešpatį ir pasitiki Juo, ir vis dėlto jaučiasi mirtinai nuliūdęs, ir nesupranta kodėl? Kaip galite padėti neatsisakyti tikėjimo, bet laikytis Žodyje užrašytų vilties ir pažadų?

3. Viena iš didžiausių klaidų, kurias žmonės gali padaryti, tai tikėti, kad, jei jie jaučiasi nusivylę, prislėgti, beviltiški, tai reiškia, kad Dievas nusisuko nuo jų. Pirmiausia, kodėl tai netiesa? Kokius Biblijos veikėjus (kaip antai: Elijas, Jeremijas kalėjime, Jonas Krikštytojas kalėjime, Jėzus Getsemanėje) žinome, kurie moko, jog liūdesys ir drąsos netekimas nereiškia, kad Dievas nusisuko? Kaip jūs galite padėti jiems suprasti, kad jausmai nėra geras tikėjimo barometras?