Rugsėjo 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 4, 12; Ps 87, 4–6; Jn 10, 16; Rom 2, 12–16; Jn 14, 6; Rom 1, 18.
Įsimintina eilutė: „Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen“ (Rom 16, 25–27).
Tyrinėjome, kad Evangelijos žiniai skelbti Viešpats naudoja žmones. Tačiau per šimtmečius milijonai žmonių mirė nežinodami biblinio išgelbėjimo plano. Deja, dauguma kadaise gyvenusiųjų negirdėjo atpirkimo pasakojimo ar nesužinojo Dievo malonės gerosios žinios, kaip ji apreikšta Jėzuje Kristuje. Dėl to iškyla du nuolatiniai klausimai. Pirma, dėl teismo dienos, ką Dievas darys su milijardais žmonių, kurie Jo nepažino? Antra, ar yra išgelbėjimas nežinant išgelbėjimo plano, kaip apreikšta Jėzuje Kristuje?
Kai kas atsakytų, kad išgelbėjimas yra tik vienoje krikščioniškoje denominacijoje; kiti mano priešingai, kad visos religijos vienodai veda pas Dievą ir į amžinąjį gyvenimą.
Galų gale, svarbu atminti, kad Jėzus apreiškė mums Dievo charakterį, o tai daug pasako apie Jo meilę visai žmonijai ir Jo norą išgelbėti kiek įmanoma daugiau žmonių. Dievas yra teisingumo Dievas. Kad ir ką Jis atliktų, visame danguje pasigirs šauksmas: „Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove!“ (Apr 15, 3)
I. NEDUOTA PO DANGUMI KITO VARDO
Kai kurie krikščionys yra įsitikinę, kad tik klausantieji ir teigiamai reaguojantieji į krikščioniškąją Evangeliją gali būti išgelbėti. Žmonės, kartais vadinami „išskirtiniais“, visas ne krikščioniškas religijas laiko puolusių žmonių sumanymais, išreiškiančiais tyčinį maištą prieš Dievą. Jų nuomone, dėl šios priežasties ne krikščionių negaubia gelbstinti Jėzaus Kristaus malonė.
Kai kurie krikščionys žengia dar vieną žingsnį, teigdami, kad išgelbėjimą garantuoja tik jų konkreti denominacija ir jos doktrinos. Jiems kitos denominacijos su skirtingais įsitikinimais nepatenka Dievo globon ir neturi galimybės patekti į dangaus karalystę. Pavyzdžiui, 1302 metais savo bulėje Unam Sanctam popiežius Bonifacas VIII paskelbė, „kad išgelbėjimui absoliučiai būtina, jog kiekvienas žmogus būtų pavaldus Romos popiežiui“. Kai kurie protestantai kažko panašaus mokė apie jų pačių denominaciją.
Perskaitykite Apd 4, 12. Ko moko ši eilutė, ir kaip mums suprasti šiuos žodžius?
Raštas čia labai aiškiai moko: išgelbėjimas yra tik Jėzuje Kristuje, nes neduota po dangumi jokio kito vardo. Tačiau šiuose žodžiuose svarbu neįžvelgti daugiau nei parašyta.
Įsivaizduokite degančiame pastate esantį žmogų; prieš spėdamas išsigelbėti, jis prisikvėpuoja dūmų ir netenka sąmonės. Ugniagesys randa jį ant grindų, griebia jį ir išneša į lauką, kur nukentėjusiajam tolimesnę pagalbą teikia medikai. Jis nugabenamas į ligoninę, o po kelių valandų atgauna sąmonę.
Esmė ta, kad išgelbėtas žmogus net nenutuokia, kas jį išgelbėjo. Taip pat kiekvienas, kuris yra išgelbėtas – ar prieš, ar po Jėzaus atėjimo kūne – bus išgelbėtas tik per Jėzų, nepaisant to, ar žmogus girdėjo Jo vardą, ar apie išgelbėjimo planą.
„Tarp pagonių yra ir tokių, kurie garbina Dievą patys to nežinodami, kuriems joks žmogus neatnešė šviesos, tačiau jie nepražus. Nors nežinodami Dievo užrašytojo Įstatymo, jie girdi Jo balsą, kalbantį gamtoje, ir vykdo tai, ko reikalauja Įstatymas. Jų darbai liudija, kad Šventoji Dvasia palytėjo jų širdis ir jie yra pripažįstami Dievo vaikais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 592 p.).
II. KIEK ŽMOGUS TURI ŽINOTI?
Tęsiant tyrinėjimą paaiškėja, kad nors tik Kristaus darbas parūpina išgelbėjimo priemones, kai kurie tiki, kad aiškus Kristaus pažinimas nėra būtinas tam, kad žmogus būtų išgelbėtas.
Tai nereiškia, kad išgelbėjimas pasiekiamas ne tik Kristuje, bet kad Dievas gali ir nori priskirti Kristaus darbo nuopelnus kam panorėjęs. Kai kurie tiki, kad nepažįstantieji Kristaus ir negirdėję Evangelijos, bet, veikiami Šventosios Dvasios, jaučia poreikį būti išvaduotiems, ir dėl to darbuojasi, bus išgelbėti. Ištrauka iš E. Vait knygos pirmoje dalyje būtent tai ir reiškia (pagalvokite apie Jobą ir Melchizedeką).
Kokią šviesą šiai minčiai suteikia šios eilutės?
Ps 87, 4–6 Jn 10, 16 Apd 14, 17 Apd 17, 26–28 Rom 2, 12–16
„Jis [Dievas] kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu“ (Rom 2, 6–7).
Atrodo, Paulius čia rašė, jog kai kurie ne krikščionys gauna amžinąjį gyvenimą, iš esmės, dėl paklusnumo gyvenimo principui. Paklusnumas sąžinės įstatymui, tiek, kiek pastarasis dera su Dievo Įstatymu ir esminiu skirtumo tarp gėrio ir blogio pažinimu, niekada negirdėjusiems išgelbėjimo plano teismo dieną lems skirtumą. Šie žmonės vis dėlto reaguoja į Dvasios darbą širdyje.
Kadangi mes nežinome, kas yra žmonių širdyje, kodėl visais atvejais, ar krikščionio, ar nekrikščionio, mes turėtume būti atsargūs ir jų neteisti?
III. UNIVERSALIZMAS IR PLIURALIZMAS
Kai kurie žmonės moko, kad, galų gale, Dievas išgelbės visus žmones, nepriklausomai nuo to, ką jie tikėjo ar kaip jie gyveno. „Universalizmas“ yra įsitikinimas, kad visi žmonės yra susaistyti su Dievu ir kad visi bus išgelbėti, net jei jie niekada negirdėjo ar netikėjo Evangelija. Galų gale, Jn 3, 16 parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį“. Mąstant, kad jei Dievas myli visus, kaip kažkas gali pražūti, ypač jei pražūtis reiškia amžiną kančią pragare? Kaip Dievas gali amžinai deginti tuos, kuriuos myli? Akivaizdu, kaip viena klaidinga doktrina (amžina kančia) veda prie kitos (universalizmo).
Su universalizmu yra susijęs „pliuralizmas“, įsitikinimas, jog visos religijos yra vienodai galiojančios ir vienodai veda pas Dievą ir į išgelbėjimą. Pasak tokios teologijos, nereligingumas iš esmės yra geriau nei religingumas, ar nereligingumas yra pranašesnis už bet kokią religiją. Kalifornijoje vienos bendruomenės pastorius bažnyčios tinklalapyje parašė, kad jo bendruomenė „netiki, jog krikščionybė yra kažkuo pranašesnė už kitus religinius įsitikinimus“.
Pliuralistams daugybė religinių apeigų ir tikėjimų, simbolių ir metaforų tėra paviršutiniški skirtumai, slepiantys panašų visų religijų branduolį. Pliuralistai teigia, kad, pavyzdžiui, dauguma religijų pabrėžia meilę Dievui ir meilę kitiems žmonėms, kaip tam tikrą aukso taisyklės formą, tikintis palaiminto gyvenimo. Pasak jų, visi tikėjimai, iš esmės, moko to paties; vadinasi, visi tikėjimai yra pas Dievą vedantys keliai, o krikščionybės piršimas tiems, kurie išpažįsta nekrikščionišką tikėjimą, yra labai diskriminuojančios ir arogantiškos pastangos.
Ką Šventasis Raštas sako apie universalizmą ir pliuralizmą? Jn 14, 6; Apr 20, 14; 21, 8; Dan 12, 2; Jn 3, 18; Mt 7, 13–14; 2 Tes 2, 10.
Neabejotina, universalizmas ir pliuralizmas prieštarauja Šventajam Raštui. Ne visi bus išgelbėti; ir ne visi tikėjimai veda į išgelbėjimą.
Ką atsakytumėte žmogui, teigiančiam, kad tvirtinimas, jog tik krikščionybė yra tikrasis kelias į išgelbėjimą (žr. Jn 14, 6), tėra arogancija ir išskirtinumas? Savo atsakymais pasidalykite klasėje.
IV. NUSIDĖJĖLIAI, KURIEMS REIKIA MALONĖS
„Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Kokia didi viltis visai žmonijai čia užrašyta? Kaip šią esminę tiesą mes galime, visų pirma, padaryti sava? Kaip mes galime pasinaudoti ja ir skatinti save padėti kitiems?
Pasak Šventojo Rašto, mes visi esame nusidėjėliai (Rom 3, 23). Dievas nori, kad visi atsiverstų (Apd 17, 30; 26, 20; 2 Pt 3, 9), ir būtų išgelbėti (1 Tim 2, 4). Nuo Edeno, Dievo tikslas yra išgelbėti žmoniją nuo sunaikinimo ir amžinosios mirties, kuriuos lėmė nuodėmė ir maištas. Kokių dar įrodymų, išskyrus kryžių, mums reikia, kad pamatytume Dievo meilę mums ir Jo troškimą mus išgelbėti?
Tačiau Šventasis Raštas aiškiai moko, kad Dievas neišgelbės tų, kurie atvirai prieš Jį maištauja.
Perskaitykite Pr 6, 11–13; Rom 1, 18; 2 Tes 2, 12; Apr 21, 8; 22, 15. Koks galingas įspėjimas užrašytas šiose eilutėse?
Dievas myli visus žmones, tačiau visi žmonės yra nusidėjėliai, kuriems reikia malonės, o malonė buvo apreikšta Jėzuje. Jis pašaukė Savo Bažnyčią skelbti gerąją šios malonės žinią pasauliui.
„Bažnyčia yra žmonių išgelbėjimui Dievo sukurtoji institucija. Jos užduotis – tarnystė, jos misija – nešti pasauliui Evangeliją. Nuo pat pradžių Dievas planavo per Savo Bažnyčią atspindėti pasauliui Savo pilnatvę ir užbaigtumą. Bažnyčios nariai – tie, kuriuos Jis pašaukė iš tamsos į Savo nuostabią šviesą, – turi rodyti Jo šlovę. Bažnyčia yra Kristaus malonės turtų saugykla; būtent per Bažnyčią ilgainiui apsireikš, net ‘kunigaikštystėms ir valdžioms danguje’, paskutinė ir absoliuti Dievo meilė (Ef 3, 10)“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 9 p.).
Kaip jūs asmeniškai (ne pastorius, ne vyresnysis, ne diakonas, bet jūs) galite geriau išmokti „rodyti Jo šlovę“ žūstančiam pasauliui? Ką jums reikia keisti savo gyvenime, kad tai atliktumėte?
V. PAŠAUKIMAS MISIJAI
„Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas“ (1 Kor 9, 22–23). Kokį svarbų principą Paulius čia pateikė ir kaip mes galime atspindėti tą patį nusistatymą mūsų pačių gyvenime?
Misijų Viešpats Savo išmintimi pasirinko veikti per žmones, kad paskelbtų atleidimo ir išgelbėjimo žinią pasauliui. Darbui su Šventąja Dvasia ir angelais Dievas pasirinko vyrus ir moteris, nepaisant jų trūkumų. Senojo Testamento laikais Izraelis turėjo būti nuolatinė Dievo „šviesa“, tačiau labai dažnai jie šviesą užvoždavo indu (Mt 5, 15). Per daug kartų gauti palaiminimai buvo laikomi Izraelio viduje. Vietoj maišymosi ir dalijimosi, jie atsiribojo atokiau nuo tautų, kad „nesusiterštų“.
Kitas Dievo sumanymas pasaulinei misijai buvo druskos metodas – eiti ir padaryti Jėzaus mokiniais (Mt 28, 19; Mk 16, 15. 20; Apd 1, 8). Krikščioniškųjų misijų pasakojimuose žėri pasiaukojantys misionieriai, kurie atėjo į pasaulį kaip druska, atnešdami gyvenimo Evangeliją asmenims, bendruomenėms, o kartais ir tautoms.
Tačiau, kaip ir senovės Izraelyje, labai dažnai šioms misijoms pakenkdavo žmogiškieji trūkumai ir pačios misijos bendra veikla. Štai keli iš šių žmogiškųjų trūkumų: (1) prastas evangelizacinis planavimas, užduoties supratimo stoka; (2) siauras dėmesys misijai, pabrėžiant tik ugdymą, sveikatos priežiūrą, pagalbą nelaimės atveju, plėtrą, bet pamirštant Evangelijos skelbimą; (3) nepakankamas skyrių finansavimas ir tarnautojų trūkumas; (4) netinkami užduočiai misionieriai; (5) tautos, draudžiančios Evangelijos skelbimą.
Žinoma, niekas nesakė, kad bus lengva. Vyksta didžioji kova, ir priešas kaip įmanydamas trukdys mūsų evangelizacinėms pastangoms, ar mūsų pačių apylinkėse, ar atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Tačiau mes negalime nuleisti rankų, nes gavome daug nuostabių pažadų, ir mes galime būti užtikrinti, kad Dievas įvykdys Savo tikslus žemėje. Kaip mums buvo pasakyta: „taip ir žodis, išeinantis iš Mano burnos, nesugrįš pas Mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas.“ (Iz 55, 11)
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 587 p.; „Fundamentals of Christian Education“, 335 p.; Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 23 p.
Naujajame Testamente pavartoti du graikiški daiktavardžiai, kartu su būdvardžiu „visame“, nusakant pasaulinės krikščioniškosios misijos apimtį: „visame kosmose“ Mt 26, 13, Mk 14, 9 ir Mk 16, 15, Mt 24, 14 – „visame oikoumenē“. Nors terminu kosmos (užrašytu maždaug šimtą penkiasdešimt kartų Naujajame Testamente), nusakančiu planetą, dažniau apibūdinamas tvarkingas egzistavimas, konkretesniu žodžiu oikoumenē dėmesys sutelkiamas į žmonių gyvenamą pasaulį.
Ką pirmiesiems krikščionims reiškė žodžiai „visame pasaulyje“? Per keletą metų po nukryžiavimo krikščionybė pasiekė šių laikų Kiprą, Libaną, Siriją, Turkiją, Makedoniją, Graikiją ir Italiją. Yra įrodymų, kad Evangelija buvo skelbiama net pietinėje Rusijoje (senovės Skitijoje), Etiopijoje, rytų Indijoje, o vakaruose – Ispanijoje.
Ar ankstyvieji krikščionys misionieriai tikėjo, kad jie turėjo paskelbti Evangeliją visam pasauliui? Pasak Apaštalų darbų knygos, Šventoji Dvasia per Sekmines, krikščionių Bažnyčios gimimo dieną, pradėjo skelbti „įstabius Dievo darbus“ įvairioms tautoms, geografiniams regionams ir etninėms grupėms (Apd 2, 5–11). Nuo pirmosios savo dienos krikščioniškoji Bažnyčia žinojo apie pasaulinę misiją. Jei krikščionys tai suprato anuomet, kiek labiau tai suprasti turėtume mes šiandien?
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į III dalies klausimą apie krikščionis „ekskliuzivistus“ (išskirtinius). Ar „ekskliuzivizmas“ būtinai reiškia aroganciją? Jei ne, kodėl?
2. Nuo Sekminių dienos Bažnyčios supratimas dėl žodžių „visame pasaulyje“ išsiplėtė. Jėzaus priesakas eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19) Bažnyčiai išliks tiesa iki Kristus sugrįžimo. Kaip trijų angelų žinios skelbimas Apr 14, 6–12 sutampa su didžiuoju priesaku?
3. Ką jūs atsakytumėte į tokį klausimą: jei žmonės gali būti išgelbėti ir neišgirdę Evangelijos, kam rizikuoti gyvybe skelbiant Evangeliją?