Balandžio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Am 1–2; Iz 58; Lk 12, 47–48; 1 Kar 8, 37–40; Am 4, 12–13; Abdijo.
Įsimintina eilutė: „Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?“ (Am 3, 8).
Pagrindinė mintis: Nežmoniškumas yra nuodėmė, kuri bus atitinkamai teisiama.
Šventajame Rašte liūtas dažnai simbolizuoja žvėrių karalių. Jo išvaizda primena nesustabdomą jėgą, didybę, žiaurumą ir naikinančią galią. Net jei liūtas nemedžioja, jo riaumojimą galima išgirsti už daugybės kilometrų. Amosas, piemuo, buvo siųstas pas izraelitus įspėti juos, kad jis girdėjo liūto riaumojimą, o liūtas buvo niekas kitas, bet jų Viešpats! Vedamas Šventosios Dvasios, pranašas Amosas palygino tai, kaip Dievas kalba tautoms ir kaip Jis kalba Savo tautai (žr. Am 1, 2).
Amosas vadinamas pranašu tautoms, nusikaltusioms žmoniškumui. Jis taip pat buvo siųstas į visuomenę, kurioje privilegijuotieji ir religingi žmonės gyveno ramybėje ir mėgavosi klestėjimu. Tačiau tie patys žmonės engė vargšus, vertėsi nesąžiningumu ir kyšininkavimu teisme. Šią savaitę išgirsime, ką Viešpats nori pasakyti apie tokį niekingą elgesį.
I. NUSIKALTIMAI ŽMONIŠKUMUI
1. Perskaitykite Am 1 ir 2. Kodėl Viešpats įspėja, kad artinasi bausmė?
Pirmuose dviejuose Amoso knygos skyriuose yra septynios pranašystės kaimyninėms tautoms, o tada užrašyta pranašystė Izraeliui. Kaimyninės valstybės teisiamos ne todėl, kad jos yra Izraelio priešai, bet dėl nusižengimų bendriems žmogiškiesiems principams. Pasmerkime išskirti du dalykai: ištikimybės ir gailestingumo stoka.
Pavyzdžiui, Tyras buvo pirmaujantis prekybos miestas, įsikūręs Viduržemio jūros pakrantėje į šiaurę nuo Izraelio. Kadangi tai buvo beveik neįveikiama salos tvirtovė, miestas gyrėsi savo saugumu. Be to, Tyras buvo sudaręs taikos sutartį su daugeliu aplinkinių tautų, pavyzdžiui, filistinais. Miestas taip pat buvo sudaręs sandorą su Izraeliu karaliaujant Dovydui ir Saliamonui (1 Kar 5, 1. 15), ir net karaliumi Ahabu (1 Kar 16, 30– 31). Todėl nestebina, kad 1 Kar 9, 13 Tyro karalius Hiramas vadina Saliamoną broliu.
Tačiau Tyro gyventojai nesilaikė sandoros. Tyras nebuvo pasmerktas dėl belaisvių, bet dėl to, kad pastaruosius atidavė Izraelio priešams – Edomui. Taigi Tyro gyventojai buvo atsakingi už žiaurumus, kuruos patyrė šie belaisviai nuo priešų rankos. Dievo požiūriu, asmuo, padėjęs ir rėmęs nusikaltimą, yra kaltas kaip tas, kuris nusikaltimą įvykdė.
Kadangi Dievas yra visavaldis, pasaulio likimas – Jo rankose. Jis turi tikslų ir reikalų, siekiančių toli už Izraelio ribų. Izraelio Dievas yra visų tautų Viešpats. Jo rūpestis – visa žmonija. Jis yra Dievas Kūrėjas, teikiantis gyvybę visiems, ir visi Jam atskaitingi.
Kam iš mūsų nekelia skausmo matoma neteisybė!? Jei nebūtų Dievo, ar apskritai būtų verta tikėtis teisingumo? Ką jums reiškia visoje Biblijoje besikartojantis Dievo pažadas apie teisingumą ir pasaulio teismą? Kaip galima išmokti laikytis šio pažado, nepaisant visos dabar pastebimos neteisybės?
II. TEISINGUMAS ENGIAMIEMS
Pasaulinis teismas yra vienas pagrindinių mokymų Amoso knygoje. Knygos pradžioje užrašytas pranašo skelbtas Dievo teismas keliems Izraelio kaimynams dėl nusikaltimų žmoniškumui. Tačiau vėliau Amosas drąsiai pareiškė, kad Dievas taip pat teis Izraelį. Viešpaties pyktis buvo nukreiptas ne tik prieš tautas, bet ir Savo išrinktus žmones. Judas atmetė Viešpaties žodį ir nesilaikė Jo nurodymų.
Tuo pačiu metu Amosas pranašavo Izraeliui daugiau nei Judui dėl sulaužytos Dievo Sandoros ir daugybės padarytų nuodėmių. Ekonominis klestėjimas ir politinis stabilumas Izraelyje pakenkė dvasingumui. Tai pasireiškė per socialinę neteisybę. Turtingieji Izraelyje išnaudojo vargšus, o galingieji – silpnuosius. Turtingieji rūpinosi tik savimi ir siekė tik asmeninės naudos, net ir tada, kai naudą buvo galima užtikrinti neturtingųjų sąskaita (mažai kas pasikeitė per pastaruosius tūkstančius metų, ar ne?).
Pranašaudamas Amosas mokė, kad yra gyvasis Dievas, kuriam rūpi, kaip elgiamasi su kitais. Teisingumas yra daugiau nei idėja ar matas. Teisingumas yra dieviškas rūpestis. Pranašas įspėjo, kad Izraelio rūmai, dramblio kaulo baldai, aukščiausios kokybės maistas ir gėrimai bei geriausi kūno tepalai bus sunaikinti.
2. Perskaitykite Izaijo 58 skyrių. Kaip šiame skyriuje pažymėta šių laikų tiesa? Kokia prasme mūsų žinia pasauliui yra daug platesnė?
Biblija aiškiai moko, kad socialinis teisingumas turėtų būti natūralus Evangelijos padarinys. Šventajai Dvasiai keičiant mus ir mums panašėjant į Jėzų, mes išmokstame dalytis tuo, kas rūpi Dievui. Mozės knygose reikalaujama sąžiningo elgesio ateivių, našlių ir našlaičių atžvilgiu (Iš 22, 20–23). Pranašai skelbė Dievo susirūpinimą teisingumu ir gailestingumu mažiau pasiturinčiųjų žmonių atžvilgiu (Iz 58, 6–7). Psalmistas apibūdino Dievą, kuris gyvena dangiškoje buveinėje, kaip našlaičių tėvą ir našlių gynėją (Ps 68, 6). Kristus rodė didelį susirūpinimą visuomenės atstumtais (Mk 7, 24–30; Jn 4, 7–26). Viešpaties brolis Jokūbas ragino įgyvendinti mūsų tikėjimą ir padėti tiems, kuriems būtina pagalba (Jok 2, 14–26). Darydamas mažiau, joks Kristaus pasekėjas iš tiesų negali vadintis Jo mokiniu.
III. PRIVILEGIJŲ PAVOJUS
Pranašiška Amoso žinia nėra sietina tik su istorinėmis aplinkybėmis Izraelyje ar Jude. Senojo Testamento laikais Izraelis buvo ypatinga tauta, bet ji neturėjo išskirtinių teisių.
Perskaitykite Am 3, 1–2. Žodis pažinau (hebrajiškai – yada), užrašytas 2 eilutėje, reiškia ypatingą artumą. Pavyzdžiui, Jer 1, 5: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau.“ Panašiai buvo ir su Izraeliu. Pastarasis buvo ne tik dar viena tauta. Dievas juos išskyrė šventam dangiškam tikslui. Jų santykis su Dievu buvo ypatingas.
Pats Dievas išsirinko Izraelį ir išlaisvino iš vergystės. Išėjimas iš Egipto buvo svarbiausias Izraelio tautos istorijos pradžios įvykis, paruošęs dirvą Dievo atpirkimo aktams ir Kanaano krašto užkariavimui. Tačiau dėl privilegijuotos padėties kaip Dievo išrinktosios tautos Izraelio stiprybė ir klestėjimas privedė prie pasididžiavimo ir pasitenkinimo.
3. Perskaitykite Kristaus žodžius Lk 12, 47–48. Kaip suprasti principą, kurio Jis mokė čia: kai piktnaudžiaujama didelėmis privilegijomis, pastarąsias pakeis didelė bausmė?
Dievo įkvėptas pranašas perspėjo, kadangi Izraelio tauta yra Viešpaties išrinktieji, jie bus laikomi ypatingai atsakingais už savo veiksmus. Viešpats sakė, kad Izraelio unikalus ryšys su Dievu tenka kartu su įpareigojimais, o už pastarųjų nevykdymą izraelitai buvo baudžiami. Kitaip tariant, Izraelis, kaip Dievo išrinktoji tauta, yra labiau atsakingas Jo teismui, nes privilegijos užtraukia atsakomybę. Izraelis buvo pasirinktas ne tik privilegijuotai padėčiai. Izraelitai buvo pašaukti liudyti pasauliui juos palaiminusį Viešpatį.
„Šiuo metu Kristaus bažnyčia yra apdovanota didžiausiomis privilegijomis. Viešpats atsiskleidžia mums vis ryškėjančioje šviesoje. Mūsų privilegijos yra žymiai didesnės už Dievo žmonių privilegijas senovėje.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 286 p.) Pagalvokite apie visa, kas mums buvo suteikta kaip septintosios dienos adventistams. Kodėl pareigos, tekusios kartu su privilegijomis, turėtų kelti mums nerimą? Ar jos kelia nerimą, ar tiesiog pripratome prie jų? Galbūt tapome pernelyg patenkinti mums suteiktomis privilegijomis? Jei taip, kaip galime pasikeisti?
IV. IZRAELIO SUSITIKIMAS SU DIEVU
„Pasirenk susitikti su savo Dievu, Izraeli!“ (Am 4, 12)
Amoso 4 skyrius prasideda Izraelio nuodėmių aprašymu, o baigiasi atpildo dienos paskelbimu. Dievas laiko Savo tautą ypač atskaitinga už tai, kaip jie gyvena ir elgiasi su kitais.
Amosas išvardijo kelias stichines nelaimes, iš kurių vienos turėjo pakakti, kad izraelitai atsisuktų į Dievą. Sąraše yra septynios nelaimės. Tai simbolizuoja visą saiką bausmių už Dievo Sandoros laužymą (anot Mozės žodžių Kun 26). Kai kurios nelaimės priminė vieną Dievo siųstų negandų į Egiptą, o paskutinioji nelaimė aiškiai nurodo į Sodomos ir Gomoros sunaikinimą.
4. Anot Saliamono maldos pašventinant Šventyklą, ką nelaimės paprastai turėtų skatinti žmones daryti? 1 Kar 8, 37–40.
Izraelio tauta nesielgė kaip normalūs žmonės, todėl Dievas negalėjo patraukti jų dėmesio. Be to, Dievo siųstas teismas užkietino žmonių širdis. Kadangi žmonės neatsigręžė į Viešpatį, Amosas pristatė paskutinę galimybę atgailauti.
Artėjo teismas, tačiau Amosas nepasakė, kas įvyks. Netikrumas Amoso žodžiuose teismą darė net grėsmingesniu. Izraelis neieškojo Dievo, todėl Viešpats ieško Izraelio. Jei bausmė neduos reikiamo rezultato, ar susitikimas su Dievu išgelbės?
Am 4, 12 prasideda žodžiais: „Todėl taip darysiu tau“. Tai savotiška tradicinės priesaikos formulė. Šie žodžiai reikalauja atsako iš Izraelio, t.y. pasiruošimo susitikti su savo Dievu, panašiai kaip prieš Dievo apsireiškimą prie Sinajaus (Iš 19, 11. 15).
Atidžiai perskaitykite Am 4, 12–13. Jeigu staiga išgirstumėte perspėjimą: „Pasirenk susitikti su savo Dievu [jūsų vardas]“, kaip į tai reaguotumėte? Kokia yra vienintelė jūsų viltis? Žr. Rom 3, 19–28.
V. PUIKYBĖ PRIEŠ ŽŪTĮ
5. Perskaitykite Abdijo knygą. Kokias svarbias moralines ir dvasines tiesas galima įžvelgti šioje knygoje?
Abdijo knyga yra trumpiausia Senajame Testamente. Joje aprašytas pranašiškas regėjimas, susijęs su Edomo teismu. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama trims klausimams: Edomo arogancijai (eilutės 1–4); artėjančiam Edomo pažeminimui (eilutės 5–9); Edomo smurtui prieš Judą (eilutės 10–14).
Edomitai buvo Jokūbo brolio Ezavo palikuonys. Priešiškumas tarp izraelitų ir edomitų siekia tuos laikus, kai broliai nesutarė gyvendami savo tėvo namuose. Vėliau jie tapo dviejų tautų protėviais. Tačiau, pasak Pradžios knygos 33 skyriaus, du broliai susitaikė. Todėl izraelitams buvo įsakyta: „Nesibjaurėsi edomitais, nes jie tavo giminės“ (Įst 23, 8).
Nepaisant to, šios dvi tautos kariavo šimtmečius. Babilonui sunaikinus Jeruzalę ir į nelaisvę paėmus jos piliečius, edomitai ne tik džiaugėsi, bet apiplėšė izraelitus ir Jeruzalę (Ps 137, 7). Dėl šios priežasties pranašas Abdijas įspėjo, kad Edomas bus teisiamas pagal savo darbus: „Kaip tu padarei, taip ir tau bus daroma“ (Abd 15). Edomitai nesielgė broliškai su Judu pastarajam sunkią valandą, bet prisijungė prie priešo (Rd 4, 21–22).
Edomo okupuota teritorija plytėjo Negyvosios jūros pietryčiuose. Tai kalnuotas kraštas. Jame apstu aukštų kalvų viršūnių ir stačių uolų, kuriuose gali slėptis kariaunos. Keli edomitų miestai buvo įkurti šiose beveik nepasiekiamose vietovėse. Sela (taip pat žinomas kaip Petra) buvo Edomo sostinė. Tauta išugdė arogantišką pasitikėjimą, kurį apibendrina klausimas: „Kas gali mane nulaipinti žemėn?“ (Abd 3)
Dievas laiko atsakingais tuos, kurie pasinaudoja silpnaisiais nelaimės metu. Abdijas įspėjo išdidžią Edomo tautą, kad Dievas pažemins juos. Nuo Viešpaties nepasislėpsi (Am 9, 2–3). Artėjanti Viešpaties diena atneš ir teismą, ir išgelbėjimą. Edomas gers Dievo rūstybės taurę, o Dievo tauta bus atkurta.
Papildomam tyrinėjimui: Perskaitykite pateiktas ištraukas ir aptarkite, kaip jos padeda suprasti Amoso 1–4 ir Abdijo knygoje užrašytą žinią.
„Nuo izraelitų religijos pradžios buvo tikima, kad Dievas pasirinko šiuos žmones atlikti Jo misiją. Tai buvo hebrajų tikėjimo kertinis akmuo ir prieglobstis ištikus nelaimėms. Vis dėlto pranašai manė, kad daugeliui amžininkų šis akmuo kartu buvo ir kliuvinys. Reikėjo priminti žmonėms, kad pasirinkimas nereiškia Dievo šališkumo ar atsparumo bausmėms. Priešingai, tai reiškė didesnę atskaitomybę ir bausmę. […] Ar pasirinkimas reiškia, kad Dievui išimtinai rūpi tik Izraelis? Ar išėjimas iš Egipto reiškia, kad Dievas dalyvauja tik Izraelio istorijoje ir visiškai pamiršo kitų tautų likimą?“ (Abraham J. Heschel, „Prophets“, 32 p.)
„Nesaugodami sielos, suklaidinti garbintojai pasidavė nuodėmei ir piktoms žmogaus širdies aistroms. Pranašai kėlė savo balsus prieš to laikmečio priespaudą, pasipiktinimą keliantį neteisingumą, nepaprastą prabangą ir eikvojimą, begėdišką puotavimą ir girtuokliavimą, pasileidimą ir paleistuvavimą; tačiau veltui jie pranašavo, bergždžiai jie smerkė nuodėmę. `Nekenčiama to, kuris sudraudžia vartuose, ir bjaurimasi tuo, kuris sako tiesą. […] Jūs engiate teisiuosius, imate kyšius, nustumiate į šalį pavargėlius vartuose!`“ (Am 5, 10. 12). (E. Vait, „Prophets and Kings“, 282 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Lengva būti draugišku tam žmogui, kuris turi ką pasiūlyti. Ką galima pasakyti apie tuos, kurie yra varge ir neturi ką pasiūlyti, bet jiems reikia to, ką jūs galite jiems duoti? Koks turi būti mūsų požiūris į tokius žmones? Koks yra jūsų požiūris į juos?
2. Pagalvokite apie tai, kas mums buvo suteikta kaip septintosios dienos adventistams. Dauguma krikščionių nieko nežino apie sabatos dienos palaimas (dar daugiau, net nenutuokia apie šios dienos svarbą paskutinėmis dienomis); daug tiki, kad mirusieji iš karto keliauja į dangų arba pragarą. Daugelis netiki, kad Jėzus kūnu prisikėlė iš mirusiųjų; daugelis netiki ir Jėzaus antruoju atėjimu. Kokios kitos didžios tiesos buvo mums duotos, apie kurias dauguma žmonių nieko nežino? Kokia atsakomybė tenka kartu su šiomis tiesomis?