Gegužės 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mch 1, 1–9; 2 Kor 11, 23–27; Mch 2, 1–11; 5, 2; 6, 1–8; 7, 18–20.
Įsimintina eilutė: „Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).
Pagrindinė mintis: Net izraelitams atsimetant Viešpats buvo pasiruošęs atleisti ir išgydyti Savo tautą.
Pranašas Michėjas tarnavo vienu tamsiausių Izraelio istorijos laikotarpiu. Kraštas ilgai buvo pasidalijęs į dvi karalystes. Galiausiai Asirija užkariavo šiaurinę karalystę, ir Michėjas pamatė į Judą atslenkančius pikta ir smurtą. Jis smerkė mirtinas nesąžiningumo, neteisingumo, kyšininkavimo ir nepasitikėjimo nuodėmes. Michėjas buvo pirmasis biblinis pranašas, išpranašavęs Jeruzalės sunaikinimą (Mch 3, 12).
Tačiau per dievišką įkvėpimą pranašas pamatė šviesą šiuo tamsiu laikotarpiu. Dievo dėka jis žvelgė į ateitį, už artėjančios bausmės. Michėjas sakė drąsinančius žodžius, kad Viešpaties pateptasis valdytojas ateis iš Betliejaus. Mesijas bus tas, kuris išgelbės Izraelį ir paskelbs taiką bei ramybę tautoms, mokydamas juos perkalti savo kalavijus į arklus (Mch 4, 3). Dievo priekaištas bus atkūrimo priemonė ir palaimos.
I. PRANAŠO ŠIRDIES AGONIJA
Michėjo 1, 1–9 pranašas kviečia visą žemę liudyti Dievo teismą prieš nuodėmingus žmones. Sostinės Samarija ir Jeruzalė išskirtos, nes jų vadovai nebuvo pavyzdiniai ir nedvejojantys Dievo pasekėjai. Šie du miestai bus sunaikinti pirmieji.
Mintis apie tokį teismą sukėlė įtampą Michėjo gyvenime. Kadangi pranašiškasis pašaukimas vienijo jį su Dievo tikslu, Michėjas neturėjo kito pasirinkimo, kaip paskelbti ateitį. Bet pranašas taip pat mylėjo tautą, kuriai jis priklausė, ir mintis apie jų nelaisvę vertė jį raudoti. Dažnai bloga žinia itin neigiamai paveikdavo pranašo protą ir kūną.
1. Ko šie tekstai moko apie sunkią pranašų dalią? Sk 11, 10–15; 1 Kar 19, 14; Jer 8, 21 – 9, 2; Ez 24, 15–18; 2 Kor 11, 23–27.
Dievo pranašai buvo skelbiamos žinios dalimi. Jiems nepatiko kalbėti apie baisius ateities įvykius. Jie dažnai raudomis išreikšdavo savo reakciją į ateinančias nelaimes. Jų skausmas buvo tikras. Klausytojams žinia buvo pateikiama žodžiais ir kitais ženklais, kurie dažnai sukeldavo didelį vidinį skausmą. Michėjo reakcija į Dievo teismą primena Izaiją, kuris trejus metus vaikščiojo pusiau nuogas ir basas, taip pabrėždamas nelaisvės gėdą. Tie, kas turite medžiagą, galite perskaityti apie daugybę E. Vait patirtų kančių, kai ji tarnavo. Tai padės geriau suprasti, ką šie Dievo tarnai turėjo patirti.
Perskaitykite 1 Pt 4, 14–16 ir pažvelkite į save bei patiriamus sunkumus. Ar daug kančių sukėlė jūsų ištikimybė Dievui? O kiek – neištikimybė?
II. RENGIANTIEMS NEDORUS DARBUS
2. Perskaitykite Mch 2, 1–11 ir Mch 3 sk. Dėl kokių nuodėmių šiems žmonėms grėsė teismas?
„Ahazui užėmus sostą, Izaijas ir jo pagalbininkai akis į akį susidūrė su pasibaisėtinomis aplinkybėmis, baisesnėmis nei bet kas kitas ligi tol Judo karalystėje. Daug žmonių, kurie anksčiau atsispyrė gundančiai stabų garbinimo įtakai, dabar buvo įtikinti dalyvauti pagoniškų dievų garbinime. Izraelio valdovai parodė nepasitikėjimą; netikri pranašai klaidino melagingomis žiniomis; net kai kurie kunigai mokė už užmokestį. Tačiau atsimetę vadovai vis dar laikėsi dangiškojo garbinimo formų ir teigė esantys Dievo tautos dalis. Pranašas Michėjas, liudijęs tais neramiais laikais, skelbė, kad Siono nusidėjėliai, nors teigia: `Tikrai Viešpats yra su mumis! Mūsų nepasieks jokia nelaimė`, – `Jie stato Sioną krauju ir Jeruzalę neteisingumu! `“ (Mch 3, 11. 10; E. Vait, „Pranašai ir karaliai“, 322 p.).
Viena iš nuolatinių bėdų, su kuria susidūrė hebrajai, buvo apgaulė, kad jų kaip Dievo žmonių padėtis, jų žinios apie gyvąjį Dievą, priešingai nei stabmeldystė, (žr. Ps 115, 4–9), kažkaip apsaugo nuo dangaus atpildo. Tačiau tiesa buvo tokia, kad dėl šios ypatingos padėties jie buvo laikomi labiau kaltais už savo nuodėmes Dievui. Daug kartų, pavyzdžiui, Pakartoto Įstatymo knygoje, Viešpats įspėjo juos, kad visi palaiminimai, apsauga ir gerovė yra sąlygota paklusnumo Jo įsakymams. Pavyzdžiui: „Tačiau būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus“ (Įst 4, 9 ).
Kad ir kaip mėgintume apgauti save, kaip mums, septintosios dienos adventistams, gavusiems tiek daug šviesos, kyla pavojus padaryti tą pačią klaidą?
III. NAUJAS GANYTOJAS IŠ BETLIEJAUS
Michėjo knygos nuotaikos dažnai greitai kinta nuo niūrios iki didingos vilties. Ši viltis įžvelgiama vienoje geriausiai žinomų mesijinių pranašysčių.
3. Perskaitykite Mch 5, 1. Kas čia parašyta ir ko tai moko apie Jį? Taip pat žiūrėkite Jn 1, 1–3; 8, 58; Kol 1, 16–17.
Iš mažo Judėjos kaimo ateis Izraelio valdovas, kurio kilmė siekia tolimą senovę. Mch 5, 1 yra viena brangiausių Biblijos eilučių, parašytų siekiant sustiprinti žmones, kurie itin laukė tobulo valdovo, pažadėto pranašų. Jo valdymas atneš galią, teisingumą ir taiką (Mch 5, 3–5).
Dovydas gimė Betliejuje, mieste, taip pat vadinamame Efrata (Pr 35, 19). Šio miesto paminėjimas pabrėžia Dovydo ir jo įpėdinio, t.y. tikrojo šios tautos Ganytojo, nuolankią kilmę (Mch 5, 3). Kukliame Betliejaus miestelyje pranašas Samuelis patepė Jesės jauniausią sūnų Dovydą, kuris turėjo tapti Izraelio karaliumi (1 Sam 16, 1–13; 17, 12). Kai išminčiai ieškojo gimusio žydų Karaliaus, Erodas klausė Biblijos žinovų, kur Jo ieškoti (Mt 2, 4–6). Buvo nurodyta ši ištrauka, kurioje išpranašauta, kad Mesijas gims Betliejuje.
Nors tai nesuvokiama mūsų ribotu ir puolusiu protu, tačiau gimęs kūdikis buvo amžinasis Dievas, Dangaus ir žemės Kūrėjas. „Per visą amžinybę Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 13 p.). Kad ir kokia neįtikėtina būtų ši mintis, tai viena pamatinių krikščionybės tiesų: Kūrėjas, Dievas tapo žmogumi ir paaukojo Save už mūsų nuodėmes. Skirdami laiko ir apmąstydami tai, daug suprastume apie mūsų gyvybės vertę ir tai, ką mes asmeniškai reiškiame Dievui. Tai gyvenimą keičiantis patyrimas. Daug žmonių sunkiai suvokia asmeninės būties tikslą ir prasmę, tačiau mes turime kryžiaus pamatą, kuris moko mus ne tik to, ką reiškia mūsų gyvybė, bet taip pat suteikia mums viltį, kad yra kažkas daugiau nei šis pasaulis ir ką pastarasis siūlo.
IV. KAS YRA GERA
Michėjo 6 skyriaus pradžioje Dievas kalbėjosi su Savo tauta ir išvardijo viską, ką Jis padarė dėl jų. Reaguodamas į tai, atėjęs į šventyklą garbintojas klausia, ką jis gali padaryti atsilygindamas Dievui. Kokia auka yra priimtina: mituliai veršiai, tūkstančiai avinų, begalinis srautas aliejaus ar pirmagimis? Šiame tekste išvardytos aukos auga dydžiu ir verte.
4. Perskaitykite Mch 6, 1–8. Kokia svarbi tiesa užrašyta čia? Kodėl tai ypač svarbu mums, septintosios dienos adventistams? Kaip čia pasakyta, kad tiesa yra kažkas daugiau nei teisinga doktrina ir nuodugnus pranašysčių supratimas? Žr. Mt 23, 23.
Pranašas pareiškė, kad Dievas jau parodė, ko Jis nori. Per Mozę žmonės žinojo, ko Dievas laukė iš jų (Įst 10, 12–13). Michėjo atsakymas buvo ne naujas apreiškimas, pakeitęs Dievo reikalavimus. Ne aukos ir kunigų tarnystė rūpėjo Dievui labiausiai. Aukščiausias Dievo noras – tai vykdantys teisingumą savo artimo atžvilgiu bei nuolat pasišventę ir mylintys Viešpatį žmonės. Didžiausia auka, kurią žmonės gali atnešti Dievui, yra paklusnumas.
Mch 6, 8 yra glausčiausias Dievo valios apreiškimas Savo žmonėms. Jame apibendrinti visi pranašiškieji mokymai, susiję su tikra religija: daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. Teisingumas yra kažkas, ką žmonės daro paraginti Dievo Dvasios. Tai susiję su lygybe visiems, ypač silpniems ir bejėgiams, kurie yra išnaudojami kitų. Gerumas – tai savanoriškas meilės rodymas ir ištikimybė kitiems. Eiti su Dievu reiškia laikyti Dievą svarbiausiu ir gyventi pagal Jo valią.
Kodėl lengviau griežtai laikytis sabatos, nei daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu?
V. Į GELMES
Michėjo knyga prasideda teismo aprašymu, bet baigiasi vilties žodžiais. Yra žmonių, mėginančių paneigti Dievo teismo tikrovę. Tai darant gresia spąstai, į kuriuos pateko Michėjo amžininkai, tikėję, kad Dievas niekada neteis išrinktosios tautos.
Dievo teisingumas yra kita Jo meilės ir rūpestingumo pusė. Michėjo pateikta gera žinia yra tai, kad bausmė – ne paskutinis Dievo žodis. Šventajame Rašte Dievas nuolat pasiruošęs teisti ir atleisti, bausti ir parodyti malonę, leisti kentėti ir suteikti viltį.
5. Perskaitykite Michėjo 7, 18–20. Kaip šiose eilutėse atskleista Evangelija? Kokią viltį galime įžvelgti čia? Kodėl ji būtina mums?
Paskutinėse Michėjo knygos eilutėse apstu šlovinimo ir vilties. Klausimas: „Kur yra toks Dievas, kaip Tu? – atitinka Michėjo vardą, kuris reiškia – „Kas yra toks, kaip Viešpats?“ Tai primena, kad Dievas yra unikalus, ir patvirtina tiesą, kad niekas nėra toks, kaip Jis. Ar gali būti kitaip? Juk Jis vienintelis yra Kūrėjas. Visa kita yra sukurta. Svarbiau, kad mūsų Kūrėjas yra malonės Dievas, kuris atleidžia, kuris imasi neįsivaizduojamų ir kraštutinių priemonių, kad išgelbėtų mus nuo sunaikinimo, kurio teisėtai nusipelnome. Jis tai darė dėl žydų, ir Jis tai padarys dėl mūsų.
Įmanoma, kad mus šiandien supa sudėtingos aplinkybės ir skausmingi patyrimai, verčiantys mums spėlioti, kodėl Dievas tai leidžia. Kartais tai paaiškinti sunku. Tokiais atvejais mūsų viltis – tik Viešpats, kuris žada įmesti mūsų nuodėmes į gelmes. Prisimenant, ką Dievas padarė praeityje, yra vilties ateičiai.
Įdėmiai pasižiūrėkite į save. Kodėl jūsų vienintelė viltis – tai pažadas, kad Dievas įmes jūsų nuodėmes į gelmes?
Papildomam tyrinėjimui: „Jeigu Jeruzalė būtų žinojusi tai, ką privalėjo žinoti, ir priėmusi Dangaus siųstą šviesą, ji būtų didžiavusis savo klestėjimu kaip karalysčių karalienė, laisva Dievo duotojoj stiprybėje. Prie jos vartų nestovėtų ginkluoti kareiviai… Šlovingas likimas galėjo palaiminti Jeruzalę, jeigu ji būtų priėmusi savo Atpirkėją – dovaną, Dievo Sūnų. Jėzus matė, kad ji per Jį galėjo būti išgydyta nuo sunkios ligos, išlaisvinta iš vergijos ir sustiprinta kaip galinga žemės sostinė. Nuo jos sienų taikos balandis būtų skridęs į visas tautas. Ji būtų buvusi pasaulio šlovės diadema“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 529 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Jei norite suprasti Dievo pranašų dažnai patirtą kančią šiandieniame kontekste, paskaitykite E. Vait knygą „Life Sketches“. Ko ši knyga moko apie sunkumus ir išmėginimus, su kuriais gali susidurti Dievo ištikimieji pasiuntiniai?
2. Lengva pasiduoti religinėms formoms, papročiams ir apeigoms, ir visa tai gali būti naudinga. Tačiau kas atsitinka, kai šios formos ir apeigos tampa savitikslės, o ne nurodančios į tai, ką iš tiesų reiškia būti Dievo, kurį mes garbiname apeigomis, pasekėju?
3. Įsigilinkite į įsikūnijimo idėją, kad Kūrėjas Dievas apsivilko žmogiškumu. Vienas viduramžių teologas rašė: „Išlaikydamas tai, kas Jis buvo, Kristus tapo tuo, kuo Jis nebuvo“, t.y. žmogumi. Pagalvokite, ką ši nuostabi tiesa atskleidžia apie Dievo meilę mums. Kodėl dėl šios tiesos turėtume jausti viltį, dėkingumą ir troškimą šlovinti, nepaisant mūsų aplinkybių?