Spalio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 27; 1, 26; Mk 12, 13–17; Pr 2, 19–25; Apd 17, 26; Rom 5, 12–19.
Įsimintina eilutė: „Žinokite, kad Viešpats – Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome Jam, mes – Jo tauta ir Jo kaimenės avys“ (Ps 100, 3).
Pagrindinė mintis: Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą; nuodėmė jį suteršė. Dievo sumanymas – atkurti mus.
XIX a. mąstytojas Artūras Šopenhaueris, galvodamas apie žmogaus tapatybę, netyčia atsitrenkė į praeivį gatvėje. Pastarasis piktai pasakė: „Kas manai esąs?“ „Kas aš esu?“ – atsakė Šopenhaueris. „Norėčiau žinoti.“
Kas aš esu? Kas yra žmonija? Ką čia veikiame? Kaip atsiradome, ir kodėl?
Tai seni klausimai, kuriuos žmonės svarsto iki šiol. Šventajame Rašte yra atsakymai į juos visus. Neatskiriamas ryšys sieja mūsų tapatybę ir pasaulio sukūrimo doktriną. Joks kitas Biblijos mokymas nėra toks svarbus žmonijos kilmės supratimui. Žodis pradžia gali nusakyti atsiradimą; žodis kilmė suteikia tikslą atsiradimui.
Iš esmės prieštaraudama evoliucijai, kuri teigia, kad mūsų būtis yra betikslė (neva atsiradome atsitiktinai), Biblija moko apie žmonijos sukūrimą. Retai pasitaiko du tokie visiškai nesuderinami mokymai, susiję ne tik su mūsų būtimi, bet ir tapatybe.
I. PASAULIO SUKŪRIMAS IR ŽMOGAUS KILMĖ
1. „Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Ką ši eilutė pasako apie mūsų kilmę? Kuo ji iš esmės skiriasi nuo kitų įsitikinimų, susijusių su žmogaus kilme, pavyzdžiui, evoliucijos?
Neįmanoma nepastebėti, kad, kaip sąmoningas Dievo aktas, žmonijos sukūrimas buvo tikslingas. Šventajame Rašte atsitiktinumui vietos nepalikta. Buvome sukurti konkrečiu tikslu ir mums buvo suteikta išskirtinė prigimtis nuo pradžios.
Žodžiai pagal Savo paveikslą nusako, kad mūsų prigimtis iš esmės skiriasi. Tai svarbu, nes kai kurie mąstytojai teigia, kad žmonės turi susigalvoti sau prasmę, tikslą, nes mums nebūdinga kažkokia tai paveldima prasmė ar tikslas. Jei evoliucija būtų tiesa, galima būtų tai teigti, nes evoliucija moko, kad esame atsitiktinumas. Tačiau, anot Biblijos, buvome padaryti pagal Dievo paveikslą ir sukurti šlovinti Jį.
2. Kilmė yra susijusi su istorija. Perskaitykite Jud 14; Rom 5, 12–21 ir 1 Kor 15, 20–22. Kaip šie tekstai padeda mums suprasti Adomo istoriškumą Pr 1, 2? Kodėl svarbu suprasti Adomą kaip istorinį asmenį?
Stebina, kad daug Biblijos tyrinėtojų Adomo istoriškumą atmeta. Teigiama, kad tai mitas, žmonijos simbolis, bet ne tikras asmuo. Tokį įsitikinimą galima grįsti tik smarkiai iškreipiant tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento tekstus.
Įsigilinkite į tai, kad buvote sukurti pagal Dievo paveikslą. Ką tai turėtų pasakyti jums apie paveldimą jūsų vertę, nepaisant jūsų klaidų, silpnybių ir trūkumų?
II. PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ. 1 dalis
Kaip matėme ankstesnėje pamokos dalyje, Adomas ir Ieva buvo tikri žmonės, kūnas ir kraujas, padaryti pagal Dievo paveikslą, o ne simboliai ar mitas. Akivaizdu, kad būti padarytiems pagal Dievo paveikslą reiškia kažką gera, kažką šventa, tai, kas teikia įgimtą vertę. Tačiau, ką tai iš tikrųjų reiškia?
3. Atidžiai perskaitykite Pr 1, 26. Kas čia pasakyta apie Dievo ketinimą sukurti žmogų pagal Savo paveikslą? Dievui pasakius, kad žmonija turi būti sukurta pagal Jo paveikslą, nedelsiant taip ir įvyko. Kaip tai padeda mums suprasti Dievo paveikslo sąvoką?
Pr 1, 26 užrašytas Dievo ketinimas. Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą ir liepė jam kažką daryti. Būti sukurtu pagal Dievo paveikslą, atrodo, reiškia atlikti tam tikrą vaidmenį; šiuo atveju valdyti kūriniją. Taigi žodžiai pagal Dievo paveikslą nurodo į fizines, protines, bendruomeniškas ir dvasines žmonijos savybes, būtinas vykdyti Dievo valią. Kad ir ką reikštų žodžiai valdyti bei viešpatauti, būtina ir pagarba, ir globa, ir tinkamas prievaizdavimas. Žmonija, ko gero, turėjo bendrauti su ne tokiais šlovingais kūriniais taip, kad atspindėtų, kaip Dievas bendravo su žmogumi. Būti padarytiems pagal Dievo paveikslą taip pat reiškia, kad žmogus turėjo atstovauti Dievui pasaulyje.
Kokia atsakomybė!
4. Perskaitykite Mk 12, 13–17. Kaip šios eilutės padeda suprasti, ką reiškia būti padarytiems pagal Dievo paveikslą?
Praktiškai atrodo, kad Jėzaus mokymas buvo toks: „Ciesoriaus pinigus, ant kurių jo atvaizdas, atiduokite ciesoriui. Bet patys atsiduokite Dievui, nes esate sukurti pagal Jo paveikslą ir priklausote Jam.“ (Millard J. Erickson, Christian Theology (Mich.: Baker Book House, 1998), 515 p.
Ką tai reiškia praktiškai? Labiausiai tikėtina, kad taip parodome, jog esame sukurti pagal Dievo paveikslą, meile, atsidavimu ir ištikimybe Jam, taip pat elgesiu su kitais. Vėlgi, tai, kad esame padaryti pagal Dievo paveikslą, parodo ir mūsų elgesys.
III. PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ. 2 dalis
Kad ir ką reikštų žodžiai „pagal Dievo paveikslą“, jie taip pat rodo, kad buvome sukurti gyventi santykiuose. Kokie jie, ir kaip mes, sukurti pagal Dievo paveikslą, turėtume elgtis?
5. Perskaitykite Pr 2, 19–20. Ką eilutės pasako apie žmonijos ryšį su pasauliu?
Atkreipkite dėmesį į autonomiją, laisvę, suteiktą Adomui. Jis davė vardus visiems Dievo padarams. Dievas to nedarė pats, bet pavedė šį darbą Adomui. Tekstas rodo, kad Dievas buvo pasiruošęs sutikti su visais duotais vardais.
6. Perskaitykite Pr 2, 20–25. Ką šios eilutės sako apie šių būtybių, sukurtų pagal Dievo paveikslą, santykius?
Per šimtmečius buvo daug kalbama dėl šios eilutės reikšmės. Be kita ko žavi artumas ir intymumas, kuris turėjo sieti Adomą ir Ievą. Adomas buvo sukurtas iš žemės, o Ieva – iš Adomo (tai išskiria ją iš visų kitų kūrinių). Būti sukurtiems pagal Dievo paveikslą reiškia artimus ir meilės santykius (tai atspindi paties Dievo santykius).
Dabar patyrinėkite Pr 1, 27; Pr 3, 20 ir Apd 17, 26. Kaip vienumas tarp pirmųjų žmonių susijęs su visos žmonijos vienumu? Ką vienumas pasako apie etinius klausimus, pavyzdžiui, teisingumą, rasizmą ir t.t?
IV. SUTEPTAS PAVEIKSLAS
Viena iš daugelio kliūčių tiems, kurie mėgina įžvelgti evoliuciją bibliniame pasakojime apie pasaulio sukūrimą, yra nuopuolis. Biblijoje parašyta, kad sukūręs pasaulį ir žmoniją Dievas viską apibūdino žodžiu gera. Tai iš esmės prieštarauja evoliucijai. Tik dėl nusižengimo į pasaulį atėjo kančios ir mirtis. Ši samprata prieštarauja evoliucijai, teigiančiai, kad kančia ir mirtis yra kūrimo dalis.
Įsivaizduokite, ką galima būtų pasakyti apie Dievo charakterį, jei Jis mus būtų sukūręs naudojant evoliuciją. Nejaugi Dievas naudotų smurtą, savanaudiškumą ir stipriųjų dominavimą silpnųjų atžvilgiu, siekiant sukurti morališkai nepriekaištingą ir nesavanaudišką būtybę, kuri pasiduotų smurtui, savanaudiškumui ir dominuotų silpnųjų atžvilgiu, tačiau turėtų būti atpirkta, antraip jai grėstų pasmerkimas?
Pagalvokite, kaip suderinti evoliuciją ir išganymo planą. Viešpats įsikūnija į išsivysčiusią beždžionę, susiformavusią natūralios atrankos būdu, siekdamas sunaikinti mirtį, paskutinį priešą (1 Kor 15, 26)? Nejaugi mirtis būtų priešas, jei ji būtų viena iš Dievo pasirinktų priemonių žmonėms kurti? Nejaugi Viešpats pasmerktų daugybę homo erectus, homo heidelbergensis ir homo neanderthalensis, kad pagaliau būtų sukurtas žmogus pagal Dievo paveikslą (homo sapiens). Tada išeitų, kad Jėzus gelbėtų žmoniją nuo proceso, kurį Dievas naudojo kurdamas žmogų. Ši idėja yra kvaila ir prieštarauja Biblijai.
7. Perskaitykite Rom 5, 12–19; Kol 3, 10. Kaip šios eilutės padeda suprasti tai, ką nuodėmė padarė žmonijai? Kaip didžioji kova dera su šiuo kontekstu? Žr. 1 Jn 3, 8.
Nuodėmė palietė visas žmonijos gyvenimo sritis, ir netgi pačią žemę. E. Vait kalbėjo apie trigubą prakeiksmą, palietusį pasaulį. Pirmasis – Adomo nuopuolis; antrasis – Kainas nužudė Abelį; trečiasis – tvano žala. Teologai taip pat kalba apie „visišką ištvirkimą“. Tai mintis, kad visos žmonijos, gyvenimo ir asmenybės sritys buvo sugadintos nuodėmės. Apsidairius ir pažiūrėjus į save, tai suprasti nėra sunku, ar ne?
Kai kurie tiki, kad Dievas naudojo smurtą, kančias ir mirtį kurdamas žmoniją. Kiti mano, kad tai šėtono priemonės siekiant sunaikinti Dievo sukurtą žmoniją. Pagalvokite, ką šie du prieštaringi požiūriai pasako apie Dievo charakterį.
V. ATKŪRIMAS
Nors nuodėmės padariniai persmelkia viską, išeitis yra. Biblijoje rašoma apie galimybę atkurti mumyse Dievo paveikslą, bent jau iki tam tikro laipsnio.
8. Atidžiai ištyrinėkite šias ištraukas: Rom 8, 29; 2 Kor 3, 18; Ef 4, 23–24. Kokią viltį įžvelgiate jose?
Akivaizdu, Biblijoje yra apibūdinta viltis, kad mes galime būti atkurti pagal Dievo paveikslą. Dievo paveikslo atkūrimas žmoguje yra susijęs su nuodėmės padarinių, paveikusių mus ir mūsų santykius, sumažinimu. Tai nepasiekiama tik žmogiškomis pastangomis. Biblija nurodo į Kristų kaip į žmogaus atkūrimo viltį; kokie beįvyktų pokyčiai mūsų gyvenime, išganymo viltis visada turi būti pagrįsta tuo, ką Kristus atliko dėl mūsų.
9. Kaip 2 Kor 5, 17 apibūdintas Dievo paveikslo atkūrimas naujame žmoguje? Ar naujas kūrinys yra nuodėmei „nebepasiekiamas“, t.y. nuodėmė jo nebeveikia? Ką sako jūsų patirtis?
Apskritai, iš Šventojo Rašto kyla išvada, kad dvasinis atsinaujinimas pasiekiamas budrumo ir dvasinės kovos kaina. Kūnas ir dvasia kariauja (Gal 5, 16–17). Tie, kurie yra atkuriami pagal Dievo paveikslą, yra patyrę šią dvasinę kovą, todėl jie priima šį iššūkį pasitikėdami Viešpaties galia (Ef 6, 10–13). Pasirinkti būti atkurtam pagal Dievo paveikslą, reiškia rinktis Dievo pusę didžiojoje kovoje. E. Vait rašė: „Tačiau vien dėl šios patirties krikščionis neturi susidėti rankas ir pasitenkinti tuo, kas padaryta už jį. Tas, kuris yra pasiryžęs įžengti į dvasinę karalystę, iškart pajus, kad prieš jį nukreiptos visos neatgimusios prigimties geismai bei aistros, už kurių stovi tamsos karalystės jėgos. Jis kasdien turi atnaujinti savo pasišventimą, kasdien grumtis su blogiu. Seni įpročiai, paveldėtas polinkis į blogį stengsis imti viršų, todėl žmogus turi visada budėti, kad jų neprisileistų, bei siekti Kristaus stiprybės pergalei.“ (Apaštalų darbai, 353 p.)
Papildomam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 25-31 p.
„Pradžioje žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Jis sugyveno su gamta, jo gyvenimas atitiko Dievo Įstatymą, o teisingumo principai buvo įrašyti jo širdyje. Tačiau nuodėmė atskyrė jį nuo Kūrėjo, ir jis nebeatspindėjo Dievo paveikslo. Žmogaus širdis paskelbė karą Dievo Įstatymo principams. Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui, ir net negali paklusti (Rom 8, 7). Tačiau Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad žmogus būtų sutaikytas su Dievu. Kristaus nuopelnų dėka jis gali atgauti darną su Kūrėju ir bendrauti su Juo. Dievo malonės dėka jo širdis turi atsinaujinti, jis turi atgimti iš aukštybės.“ (E. Vait, Didžioji kova, 438 p.)
„Esminis auklėjimo tikslas yra atkurti Dievo atvaizdą žmogaus sieloje. Iš pradžių Dievas sukūrė žmogų pagal Savo atvaizdą. Jis suteikė jam taurias savybes. Žmogus turėjo šviesų protą ir darnų charakterį. Tačiau žmogaus nuopuolis iškreipė šias Dievo dovanas. Nuodėmė sutepė ir beveik ištrynė Dievo atvaizdą žmoguje. Šiai darnai atkurti ir buvo sumanytas išgelbėjimo planas, o žmogui duotas bandomasis gyvenimas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 487 – 488 p.)
Aptarkite:
1. Kaip mokymas apie evoliuciją dera su didžiosios kovos scenarijum? Kaip šėtonas panaudojo šį mokymą, kad pakenktų pasitikėjimui Biblija?
2. Apžvelkite visus Naujojo Testamento tekstus, kuriuose kalbama apie Adomą. Ar aišku, kad rašiusieji Naująjį Testamentą tikėjo, jog Adomas buvo tikras asmuo? Kodėl tai svarbu mūsų supratimui apie tai, kas mes esame, kodėl esame šioje situacijoje ir kokią turime viltį Jėzuje?
3. Įsigilinkite į mintį apie Dievo paveikslo atkūrimą žmoguje. Kaip turėtume tai suprasti? Juk esame gendantys, marūs, linkę sirgti?
4. Du pagrindiniai mokymai fizikoje – Kvantinė teorija ir Bendroji reliatyvumo teorija – tiesiogiai prieštarauja viena kitai. Ką tai turėtų pasakyti mums apie atidumą, kad nelaikytume kažko „faktu“ vien dėl to, kad taip teigia mokslas?