Gegužės 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 33, 12–14; Rūt 1, 16–18; Jn 17, 21–26; Gal 3, 28: Ef 2, 11–22; 5, 21–6, 9.
Įsimintina eilutė: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 21).
Šeimyniniame gyvenime būna skirtingų gyvenimo etapų skirtingiems žmonėms. Motinai ir tėvui vaikų atsiradimas jų gyvenime yra svarbus pokytis, truksiantis visą jų gyvenimą. Palikuonims, žinoma, perėjimas iš nebūties į būtį iš tiesų yra svarbus. Tada ir vaikai praeina įvairius gyvenimo etapus, kol išeina iš namų ir gali susilaukti savo vaikų.
Vis dėlto, ar tėvai, ar vaikai šeimoje, mes visi kovojame su tuo pačiu dalyku, tai yra mūsų nuodėminga puolusia prigimtimi, dėl kurios šeimos gyvenime gali kilti labai didelių keblumų vieningumui.
Taip, Jėzus Kristus ant kryžiaus kūne visą žmoniją sutaikė su Dievu ir vienas kitu (Ef 2, 13–16; Kol 1, 21–23), bet kasdieniame praktiniame lygyje mes patys turime savintis Kristaus malonę, kuri vienintelė gali padaryti šeimos vienybę gyvu patyrimu visiems, to siekiantiems tikėjimu. Tai turi būti kasdienis mūsų gyvenimo patyrimas. Laimei, per Kristaus malonę taip gali būti.
KRISTUS – CENTRAS
Kokį pavyzdį Paulius naudoja apibūdindamas naują žmonių suvienijimą Kristuje? Kaip Kristus iš „abiejų“ padarė „viena“? Ef 2, 11–22; taip pat žr. Gal 3, 28.
Kristaus kryžius pašalina vieną nuo kito žmones skiriančias kliūtis. Žydų šventykloje sienos atskirdavo vyrus nuo moterų ir pagonis nuo žydų. Apibūdindamas žydų ir pagonių vienybę Kristuje, Paulius vartojo kalbą, vienodai taikytiną ir kitoms atskirtims tarp tautų, žmonių grupių, socialinių sluoksnių ir lyties. „Kad iš dviejų Jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką“ (Ef 2, 15), ir tai yra gera žinia, padedanti poroms iš tikrųjų pažinti vieno kūno vienybę santuokoje. Be to, tikėjimu Kristuje seniai pasidalijusios šeimos gali būti sutaikytos.
Viena yra cituoti Rašto eilutes apie vienybę Kristuje; bet visai kas kita tai iš tikrųjų patirti. Kokius praktiškus pokyčius Kristus įneša į mūsų gyvenimą, kurie leidžia patirti mums pažadėtą vienybę? Pvz., Rom 6, 4–7; 2 Kor 5, 17; Ef 4, 24–32.
„Įsivaizduokite didelį apskritimą, nuo kurio išorės į centrą yra daug linijų. Kuo arčiau centro, tuo arčiau šios linijos yra viena kitos… Kuo arčiau Kristaus mes esame, tuo mes būsime arčiau vienas kito“ (E. G. White, Adventist Home, 179 p.).
„Tarp tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos,.. yra tarpininkas Kristus, pažįsta jie Jį ar ne. Tiesioginį ryšį mes galime užmegzti tik per Jį, Jo Žodį ir tik Jį sekdami“ (Dietrich Bonhoeffer, The Cost of Discipleship (New York: The MacMillan Publishing Co., 1979), p. 108.
Kaip arti šio apskritimo centro yra jūsų šeima ar bažnyčia? Ko dar reikia, kad santykiai būtų tokie, kokie turėtų būti?
TAPTI VIENA PER JO MEILĘ
„Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime“ (1 Tes 3, 12).
Jėzus meldėsi savo Tėvui, kad Jo sekėjai būtų viena, kaip „mes esame“ (Jn 17, 22). Apibendrinkite, ką Jėzus čia sakė, dėmesį sutelkiant į meilės, reikalingos siekiant šio vieningumo, vaidmenį.
Jėzui šioje maldoje rūpėjo Jo sekėjų vienybė. Agape meilės patyrimas yra esminis šiam vieningumui. Šioje maldoje ir daugelyje kitų Naujojo Testamento vietų pavartotas Rašto žodis agapė nusako Dievo meilę. Tokia meilė yra paties Dievo prigimtis (1 Jn 4, 8), ir ji būdinga Jėzaus sekėjams (Jn 13, 35). Dievo meilė nėra natūrali nuodėmingai žmogaus širdžiai. Ji ateina į asmens gyvenimą, kai Jėzus gyvena tikinčiajame per savo Dvasią (Rom 5, 5; 8, 9. 11).
„Mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Mokinys Jonas, užrašęs šiuos žodžius, kažkada nebuvo mylintis, bet išdidus, trokštantis galios, kritiškas ir ūmaus būdo (Mk 3, 17; Lk 9, 54–55; taip pat žr. Su meile iš Dangaus, 264 p.). Vėliau gyvenime jis prisiminė, kaip Jėzus, nepaisant šių savybių, jį mylėjo. Jėzaus meilė pamažu pakeitė Joną, leisdama jam mylėti kitus krikščioniška vienybe. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19), – rašė jis, ir „jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 11).
Perskaitykite 1 Kor 13, 4–8. Pabandykite įrašyti savo vardą ten, kur užrašytas žodis „meilė“. Kaip gerai jis dera? Paprašykite Jėzaus įnešti šias savybes į jūsų gyvenimą Jo Dvasia. Ką Dvasia gali paraginti pakeisti, kad pasiektumėte šį krikščioniškąjį idealą?
SAVANAUDIŠKUMAS – ŠEIMOS NAIKINTOJAS
„Jei būtų atsisakyta puikybės ir savanaudiškumo, penkios minutės pašalintų daugumą sunkumų“ (E. G. White, Early Writings, 119 p.).
Kaip žmonių, mūsų prigimtį sugadino nuodėmė. Ir galbūt pats didžiausias sugedimo pavyzdys – savanaudiškumo prakeikimas. Atrodo, kad gimstame savanaudžiai; ši tikrovė akivaizdi mažuose vaikuose, kurių elementari prigimtis yra jų troškimas sau. „Aš, aš, aš…“ Pasiekus pilnametystę ši savybė gali pasireikšti ganėtinai baisiais būdais, ypač namuose.
Žinoma, Jėzus atėjo tai pakeisti (Ef 4, 24). Jo Žodis mums žada, kad mumyse, per Jį, neturi dominuoti ši destruktyvi charakterio savybė. Visas Jo gyvenimas yra puikus pavyzdys, ką reiškia gyventi nesavanaudiškai; mums atspindint Jo gyvenimą (1 Jn 2, 6), mes įveiksime polinkį gyventi tik dėl savęs.
Perskaitykite pateiktus tekstus. Ką jie mums sako apie nesavanaudišką gyvenimą? (Fil 2, 3–5 1 Jn 3, 16–18)
Kaip rašė E. Vait, išsižadėjus puikybės ir savanaudiškumo, daugelį problemų būtų galima išspręsti labai greitai, greičiau nei jos pradeda pūliuoti ir galų gale virsta kažkuo pasibjaurėtinu. Visi šeimos nariai, ypač tėvai, turi būti apvalyti (Pat 16, 6) nuo šios nuodėmės Kryžiaus papėdėje (didžiausias nesavanaudiškumo pavyzdys visoje visatoje), net jei tai reiškia nuolatinį grįžimą prie Kryžiaus, klaupimąsi ir meldimąsi, tikėjimą, ašaras ir paklusnumą.
Kiek laiko praleidžiate prie kryžiaus kovodami prieš savanaudiškumą, koks jis bebūtų, jūsų gyvenime? Kaip ši eilutė (Mt 7, 16) padeda parodyti, ar ten praleidžiate pakankamai laiko?
PAKLUSIMAS
Ką Paulius pataria dėl nuolankumo ir tarnavimo santykiuose? Ef 5, 21. Jūsų manymu, kaip toks nusistatymas prisideda prie vienybės bažnyčioje? Kodėl jis itin svarbus namuose? Ef 5, 22–6, 9.
Žodis „pakluskite“ (Ef 5, 21) reiškia būti nuolankiu kito asmens akivaizdoje savanorišku pasirinkimu. Šis unikalus principas prasidėjo nuo Kristaus (Mt 20, 26–28; Jn 13, 4–5; Fil 2, 5–8) ir yra būdingas visiems, pilniems Jo Dvasios (Ef 5, 18). Kristaus baimė paskatina žmones taip paklusti (Ef 5, 21). Abipusiškumas bendram pasiaukojimui buvo ir yra revoliucinis krikščioniškas mokymas, susijęs su socialiniais santykiais. Tai gyvenimui suteikia dvasinę tikrovę, kad visi yra viena Kristuje; nėra jokių išimčių.
Namų principas. Krikščioniškas paklusimas yra išmėginamas namuose. Jei šis principas yra efektyvus namuose, jis lems dramatišką skirtumą bažnyčioje. Paulius nedelsdamas pereina nuo paklusimo principo pateikimo prie pastarojo pritaikymo šeimose aptarimo.
Ef 5, 22–6, 9 aptariamos trys poros santykių – labiausiai paplitusių, bet ir labiausiai nelygių santykių visuomenėje. Tikslas yra ne sustiprinti esamą socialinę tvarką, bet parodyti, kaip veikia Kristaus tikėjimo kultūra, kai esama radikaliai kitokio savanoriško tikinčiųjų paklusimo vienas kitam.
Jūsų manymu, kodėl Paulius pirmiausia nuosekliai kreipiasi į tuos, kurie socialiai silpnesni kultūroje – žmonas, vaikus ir vergus? Užrašykite atitinkamą frazę, priduriamą prie kiekvieno iš šių paklusimų.
| Ef 5, 22 | Ef 6, 1 | Ef 6, 5 |
Į tuos, kuriems tenka didesnė socialinė galia – vyrams, tėvams, mokytojams – visada kreipiamasi vėliau. Kiekvienam skiriami kultūroje ganėtinai neįprasti nurodymai. Pastarieji turbūt nustebino pirmojo šimtmečio tikinčiuosius. Jie nesitraukė nuo Kryžiaus ir atvėrė kelią tikrai vienybei, kurią galima patirti santykiuose.
GYVENTI PAŽADĖTA MEILE
Galų gale šeimos glaudumas ir vienybė priklauso nuo šeimos narių įsipareigojimo, pradedant sutuoktinių įsipareigojimu rūpintis vienas kitu. Deja, Rašto istorijoje apstu neišpildytų pažadų, sugniuždyto pasitikėjimo ir įsipareigojimo stokos, kur jis turėjo būti parodytas, pavyzdžių. Rašte taip pat yra paprastų žmonių pavyzdžių, kurie su Dievo pagalba įsipareigojo draugams ir šeimoms ir laikėsi savo pažadų.
Pažvelkite į šias šeimas ir jų įsipareigojimų lygį. Kaip kai kuriose šeimose įsipareigojimai galėjo būti sustiprinti? Kas paskatino įsipareigojimą, matomą kituose?
Tėvų įsipareigojimas vaikams (Pr 3, 12–14; Iš 2, 1–10)
Brolių ir seserų įsipareigojimas (Pr 37, 17–28)
Įsipareigojimas šeimai (Rūt 1, 16–18; 2, 11–12. 20; 3, 9–13; 4, 10. 13)
Sutuoktinių įsipareigojimas (Oz 1, 2–3. 6. 8; 3, 1–3)
Mums įsipareigojus kitam asmeniui, santuokai arba apsisprendus dėl gimdymo ar įvaikinimo, reikia būti pasirengusiems pasiaukojimui, kad ateityje galėtume priimti kitokį sprendimą – paaukoti svarbią mums pavaldžią mūsų gyvenimo dalį. Įstatymai gali apriboti neigiamą elgesį, tačiau santuokai ir šeimos santykiams būtina meilė, kad šie santykiai klestėtų.
Ką Jėzaus su pasišventimu susijęs pažadas (žr. Hbr 13, 5) reiškia jums asmeniškai? Kokį poveikį Jo pasišventimas jums turėtų turėti jūsų pasišventimui Jam, jūsų sutuoktiniui, vaikams ir tikintiesiems?
Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, The Adventist Home, 177–180 p.; Testimonies for the Church, vol. 6, 236–238 p.
Vienybė – svarbiausias darbas. „Svarbiausias krikščionių darbas šeimoje – tai būti vieningiems… Kuo šeimos nariai yra vieningesni jų darbuose namie, tuo labiau dvasią pakelianti ir naudinga bus tėvo, motinos, sūnų ir dukterų įtaka ne namie“ (E. G. White, The Adventist Home, 37 p.).
Šeimos vienybės paslaptis. „Susiskaldymų ir nesutarimų priežastis šeimose ir bažnyčioje yra atsiskyrimas nuo Kristaus. Artėjimas prie Kristaus yra artėjimas prie vienas kito. Tikroji vienybės paslaptis bažnyčioje ir šeimoje yra ne diplomatija, ne valdymas, ne antžmogiškos pastangos įveikti sunkumus, nors to bus daroma daug, bet vienybė su Kristumi“ (E. G. White, The Adventist Home, 179 p.).
Klausimai aptarimui:
Aptarkite prieš šeimos vienybę veikiančias jėgas jūsų visuomenėje. Kokius praktinius sprendimus galite pasiūlyti šeimai, kuri kovoja su šiomis įtakomis?
Ar dabar jūsų bažnyčioje yra iširusi šeima? Jei taip, ką kaip klasė galite padaryti, kad padėtumėte kiekvienam nariui šiuo krizės laikotarpiu?
Aptarkite paklusimo klausimą. Kaip tai suprasti krikščioniškame kontekste? Kaip šiuo principu buvo piktnaudžiaujama?
Kokius galite įžvelgti su šeimos vienybe susijusius principus, kurie taip pat gali būti taikomi vienybės idėjai bažnyčioje?