Kovo 30–balandžio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1; Pr 8, 22; Ps 90, 10; Job 1, 13–19; Apd 9, 1–22; Fil 1, 6; Rom 8, 1.
Įsimintina eilutė: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Mok 3, 1).
Vienos iš gražiausių eilių yra karaliaus Saliamono: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai“ (Mok 3, 1–8).
Šie žodžiai užfiksuoja tiek žmonių būties etapus, tiek mūsų gyvenimo ritmus. Taip, mūsų gyvenimą sudaro etapai, pokyčiai, ir taip yra nuo tos akimirkos, kai gimėme. Kartais pokyčiai yra geri, kartais ne; kartais jie mums pavaldūs; kartais ne. Šią savaitę tyrinėsime mūsų gyvenimo etapus ir ritmus, ypač dėl to, kad jie taip pat daro įtaką mums ir mūsų šeimoms.
PRADŽIOJE
Raštas prasideda pradžia, todėl pirmasis žodis yra „Pradžioje“ (Pr 1, 1). Žinoma, šiame skyriuje dėmesys skiriamas žemės pakeitimui iš „padrika ir dyka“ (Pr 1, 2) į pasaulį, apie kurį šeštą dieną pats Dievas pasakė: „labai gera“ (Pr 1, 31). Trumpai tariant, pradžia čia yra mūsų pasaulio pradžia.
Perskaitykite Pradžios 1. Nors vyksta daug, paklauskite savęs: ar yra kokia nors užuomina apie atsitiktinumą ar tikimybę, ar viskas daroma labai tvarkingai, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Ką jūsų atsakymas pasako apie Dievo charakterį?
Vait rašė, kad „tvarka yra pirmasis dangaus įstatymas“ (Signs of the Times, June 8, 1908.); matyt, ir žemėje. Nors nuodėmė sudarkė gamtos pasaulį, iki tam tikro laipsnio tvarka, ritmas ir nuoseklumas vis dar yra.
Perskaitykite Pr 8, 22. Kaip ir čia galima pamatyti tvarką?
Net ir po nuopuolio laikotarpiai praeina tvarkingai, įprasta tvarka. Taigi, kartu su dangaus šviesuliais, t.y., Saule ir Mėnuliu „dienai nuo nakties atskirti“, ženklinti „metų laikus, dienas ir metus“ (Pr 1, 14), laikotarpiai yra viso Dievo sukurto pasaulio natūralaus ritmo dalis. Ir nors dabar mes galime tik įžvelgti, tokiose eilutėse kaip Iz 66, 23, kad naujajame danguje ir naujojoje žemėje ritmas iš tiesų taip pat bus.
Pagalvokite apie tai, kaip sabata galingai ir nuolat veikia jūsų gyvenimą, ypač jūsų šeimos gyvenimą, kad ir koks jis. Kokie yra privalumai ne tik sabatos, bet ir to, kad ji yra nuolatinė?
GYVENIMO RITMAI
Mokslininkai kalba apie vadinamuosius cirkadinius ritmus, mintį, kad yra biologiniai ritmai (kartais vadinami „kūno laikrodžiais“), reguliuojantys mūsų kūno funkcijas. Kitaip tariant, yra tam tikras reguliarumas net mūsų kūne. Taigi, iki tam tikro laipsnio, ritmai yra visur aplink, net mumyse.
Kokie yra numatomi gyvenimo etapai, paminėti šiuose Šventojo Rašto tekstuose, ir kaip jie tiesiogiai susiję su šeimos gyvenimu? (Mok 3, 2 Pr 21, 8; Ts 13, 24 Ps 71, 5; Pat 5, 18 Pr 15, 15; Ts 8, 32 Ps 90, 10)
Tarp dviejų gyvenimo pusių, gimimo ir mirties, mes visi patiriame įvairius etapus, skirtingus kiekvienam žmogui. Kai kurie vaikai po gimimo gyvena neilgai; kiti užauga ir tampa suaugusiais, kurie sulaukia brandaus senyvo amžiaus. Vaikai auga ir vystosi savo tempu. Kai kurie pradeda vaikščioti arba kalbėti anksčiau už kitus. Kai kurie galės lankyti mokyklą, užaugs ir taps profesionalais, kiti savo laiką skirs kitoms darbo formoms. Kai kurie turės šeimą, kiti niekada nesusituoks ar neturės vaikų.
Žemėje yra milijardai žmonių, ir nors mes visi turime daug bendro (žr. Apd 17, 26), kiekvienas iš mūsų yra asmenybė, todėl kiekvieno iš mūsų gyvenime bus skirtumų.
Tam tikra prasme šie skirtumai yra svarbūs, nes jie daro kiekvieną iš mūsų išskirtinį, o tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų turime kuo pasidalyti, ko neturi kiti. Trumpai tariant, mūsų skirtumai leidžia mums būti palaiminimu kitiems. Pavyzdžiui, jauni ir seni gali gauti naudos iš to, ką vieni kitiems gali pasiūlyti: „Jaunuolių papuošalas – jėga, o seneliai gerbiami dėl jų žilų galvų“ (Pat 20, 29). Kad ir kokiame etape mes esame, nepaisant mūsų skirtumų, mes visi turime ką pasiūlyti ne tik Viešpačiui, bet ir vieni kitiems.
Kad ir kokios būtų dabartinės jūsų gyvenimo aplinkybės, ką galite daryti, kad būtumėte palaiminimas kitiems? Kodėl sąmoningai nepasistengus, kad būtumėte toks palaiminimas, ypač jūsų šeimos nariui?
NETIKĖTUMAI
Perskaitykite Job 1, 13–19; 2, 7–9. Kas nutiko Jobui? Kaip jo patyrimas atspindi tai, kas nutinka kiekvienam, vienaip ar kitaip, vienu ar kitu metu?
Graikų filosofas Heraklitas teigė, kad „nieko nėra pastovaus, išskyrus nuolatinį keitimąsi“. Vos tik atrodo, kad viskas klostosi gerai, įvyksta kažkas netikėta. Pavyzdžiui, darbo ar galūnės praradimas, paguldanti į patalą ar mirtina liga, gaisras, automobilio avarija, pargriuvimas vedžiojant augintinį.
Žinoma, ne visi pokyčiai turi būti neigiami. Galbūt paaukštinimas darbe lems geresnes ekonomines sąlygas. Galbūt sutiktas asmuo taps sutuoktiniu – pokytis, kuriam daugelis neprieštarautų.
Bet kuriuo atveju, netgi įprastas ritmas, rutina, gali staiga ir netikėtai būti sutrikdyti.
Jobas tikrai nenorėjo naujo etapo savo gyvenime. Raštas jį nusako taip: „be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job 1, 1). Mes taip pat žinome, kad jis buvo vedęs, turėjo septynis sūnus ir tris dukteris, ir buvo labai turtingas (Job 1, 2–3). Knygoje aprašoma, kad jis neteko bent šešių esminių dalykų – turto, darbo jėgos, vaikų, sveikatos, žmonos palaikymo ir draugų padrąsinimo. Jo pasaulis buvo apverstas aukštyn kojomis, o jo šeimos gyvenimas sugriautas.
Nors tai, kas nutiko Jobui, buvo ganėtinai ekstremalu, kas iš mūsų nepatyrėme netikėtumų, labai neigiamų? Gyvenimas gali būti puikus, kai staiga be jokio įspėjimo viskas iš esmės pasikeičia, o mūsų ir mūsų šeimos gyvenimas jau niekada nebebus toks pat.
Tai nėra nauja. Abelis tikriausiai nesitikėjo, kad bus nužudytas, o Juozapas visiškai nesitikėjo, kad bus parduotas vergovėn į Egiptą. Abiejuose pasakojimuose šeimos nariai buvo išdavikai, ir abiejuose pasakojimuose šeimas labai paveikė tai, kas atsitiko kitiems nariams. Šventajame Rašte daug pavyzdžių, kai žmonių ir šeimų gyvenimą labai pakeitė netikėtumai.
Kaip jūsų tikėjimas padėjo jums sunkumuose, kurie netikėtai pertraukė jūsų gyvenimo ritmą?
POKYČIAI
Faktas, žmonės dažnai yra įpročių vergai. Ir iš tiesų prie kažko įpratus su amžiumi tai pakeisti vis sunkiau.
Iš tikrųjų mums keistis sunku. Kiek žmonų skundžiasi sakydamos: „Aš bandžiau pakeisti savo vyrą, bet…“ Tačiau Dievas keičia mus, ir jei ne mūsų asmenybę, tai, žinoma, mūsų charakterį. Tai itin susiję su išgelbėjimo planu – Dievas daro mus naujais žmonėmis Jame.
Kaip pasikeitė Saulius iš Tarso, ir kaip tai įvyko? Apd 8, 1. 3; 9, 1–22; Gal 1, 15–17.
„Visiškai atsidavęs apkaltinančiai Šventosios Dvasios jėgai, Saulius suprato savo gyvenimo klaidas ir pripažino toli siekiančius Dievo Įstatymo reikalavimus. Tas, kuris buvo išdidus fariziejus, įsitikinęs, jog bus išteisintas per savo gerus darbus, dabar lenkėsi prieš Dievą nuolankiai ir paprastai kaip mažas vaikas, išpažindamas savo nevertumą ir maldaudamas nukryžiuotojo ir prisikėlusio Gelbėtojo nuopelnų. Saulius ilgėjosi visiškos harmonijos bei bendravimo su Tėvu ir Sūnumi; trokšdamas atleidimo ir priėmimo, jis karštai meldėsi… Atgailaujančio fariziejaus maldos nenuėjo perniek. Dievo malonė pakeitė giliausias jo širdies mintis bei emocijas, ir kilniausi jo sugebėjimai buvo suderinti su amžinaisiais Dievo tikslais. Kristus ir Jo teisumas Sauliui tapo daugiau negu visas pasaulis“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 90 p.).
Net jei mūsų atsivertimas nėra toks dramatiškas kaip Sauliaus, reikėtų turėti savo pasakojimą, patyrimą, kaip Viešpats darbavosi mūsų gyvenime, kad pakeistų mus ir mes taptume tokiu asmeniu, kokiu, mūsų supratimu, mes turėtume būti. Taip, šis procesas gali būti ilgas, ir kartais lengva pradėti galvoti, ar mes apskritai pasikeisime. Tokiu atveju labai svarbu mąstyti dvi Rašto eilutes ir tikėti jomis dėl savęs.
Perskaitykite Fil 1, 6 ir Rom 8, 1. Kokie du dideli pažadai užrašyti šiose eilutėse ir kaip jie dera su krikščionišku patyrimu?
SĄVEIKA
Raštas yra santykių knyga. Dievas sukūrė mus santykiams su kitais. Iš tiesų labai mažai iš mūsų gyvena visiškai izoliuotai. Pirmiausia, nė vienas iš mūsų netgi negalėjo gimti be kitų. Net ir po gimimo reikia, kad mumis pasirūpintų kiti, bent jau iki tam tikro amžiaus, kol galėtume gyventi vieni sau. Net jei galėtume, kas to norėtų? Daugeliui iš mūsų reikia ir mes trokštame kitų žmonių bendrystės ir bendravimo. Nors gyvūnai, pavyzdžiui, šunys, gali būti puikūs draugai, galų gale giliausi, prasmingiausi ir gyvenimą keičiantys santykiai užmezgami su kitais žmonėmis. Todėl nestebina, kad šeimos ir santykiai jose yra itin svarbūs mūsų būčiai.
Kadangi dauguma iš mūsų sąveikauja, daugiausia su kitais, ši sąveika gali ir dažnai daro įtaką mūsų gyvenimo pokyčiams ir ritmams. Tačiau sąveika yra abipusė – sąveikaudami su mumis aplinkiniai daro įtaką mūsų gyvenimui. Tuo tarpu mes, sąveikaudami su kitais, galime paveikti aplinkinių gyvenimą. Ar mes tai suprantame, ar ne (dažnai nesuprantame), ši sąveika gali būti geram arba blogam. Tad labai svarbu, jog mes visuomet būtume aktyvūs, ir kad neišvengiama mūsų įtaka kitiems visada būtų geram, ypač tiems, kuriems mes esame artimiausi, paprastai mūsų šeimos nariams.
Perskaitykite šiuos tekstus. Ką jie sako daryti mums sąveikaujant su kitais? Rom 15, 7; Ef 4, 2. 32; 1 Tes 3, 12; Jok 5, 16.
Daugeliu atvejų principas yra paprastas. Jei mes elgsimės gražiai, maloniai ir užjausime kitus, mes darysime jiems teigiamą įtaką, net iki tokio lygio, kad galėsime pakeisti jų gyvenimą į teigiamą pusę. Kaip Jėzus keičia žmonių gyvenimą į labai gerą pusę, kokia privilegija mums daryti kažką panašaus dėl kitų. Vėlgi turime prisiminti – mūsų įtaka, net subtili, bus arba geram, arba blogam. Ir ši įtaka, subtili ar ne, labiausiai pasireiškia mūsų šeimose.
Perskaitykite šiuos du Jėzaus teiginius – Lk 11, 34 ir Mk 4, 24–25. Ką jie sako apie mūsų sąveiką su kitais žmonėmis?
Tolesniam tyrinėjimui: Įsivaizduokite pokyčius, įvykusius Kristaus mokinių gyvenime, jiems leidžiant laiką su Juo. Jie daugiausia buvo neišsimokslinę, paprasti žmonės, pripratę prie žydų tikėjimo mokymų ir papročių, tačiau dabar jiems iššūkį metė Galilėjos rabinas. Jie patyrė pavydą (Mt 20, 20–24) ir ginčus (Jn 3, 25); atrodė, jiems stigo tikėjimo (Mk 9, 28–29), jie net paliko Jėzų (Mt 26, 56) ir Jo išsigynė (Mt 26, 69–74). Tuo pačiu metu jie augo dvasiškai, todėl žmonės suvokė, kad Petras buvo su Jėzumi (Mt 26, 73), net teismo tarybos (Sinedriono) nariai stebėjosi, jie suvokė, jog Petras ir Jonas „nemokyti žmonės; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13).
Pagalvokite apie neįtikėtinai teigiamą poveikį, kurį galėtume daryti savo šeimoje, jei gyventume taip, kad mus pamatę šeimos nariai atpažintų mus „buvus kartu su Jėzumi“.
Ką šie E. Vait žodžiai pasako apie įtaką namuose? „Net paprasti namai visada gali būti ta vieta, kur sakomi džiaugsmingi žodžiai ir atliekami malonūs darbai, kur svečiuojasi mandagumas ir meilė“ (The Adventist Home, 18 p.).
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite Mok 3, 1–8. Ką sako šios eilutės ir kaip jūs galite pritaikyti jose įžvelgiamą principą savo gyvenimui ir patyrimams?
Klasėje pasikalbėkite apie gyvenimą keičiančius jūsų patyrimus ir apie išmoktas pamokas, ir, jei jos taikytinos, pamokas, kurias turėjote išmokti, bet neišmokote. Ką supratote iš pamokų, kurių nežinojote? Taip pat pasikalbėkite apie tai, kaip šie gyvenimą keičiantys patyrimai paveikė jūsų šeimą. Ko pasimokėte tokiomis aplinkybėmis?
Kaip šiandienė jūsų gyvensena iš esmės skiriasi nuo to, kaip jūs gyventumėte, jei jūsų gyvenime nebūtų Kristaus? Ką tai turėtų pasakyti apie Kristaus galią mus keisti?