Birželio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 38; 39; 1 Kor 7, 12–15; 1 Pt 3, 1–2; Hbr 6, 12; 13, 7; 3 Jn 11; Iz 58, 6–7. 10. 12.
Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).
Galbūt mes pasiekėme etapą, kai, ačiū Viešpačiui, mūsų gyvenimas (bent jau dabar) klostosi gerai – šeimai viskas gerai, tenkina darbas, sveikata ir finansai. O galbūt ne? Galbūt dabar jūsų namuose yra skausmo, neramumų? Bet kuriuo atveju, kai kas nors atvyksta aplankyti jūsų namų, kaip ir Babilono pasiuntiniai, aplankę karalių Ezekiją, koks atsakymas būtų į klausimą, kurio vėliau pranašas Izaijas klausė karaliaus: „Ką jie matė tavo rūmuose?“ (Iz 39, 4)
Ką žmonės matė jūsų namuose? Ką matė dangaus angelai? Kokia dvasia tvyro mūsų gyvenamojoje vietoje? Ar čia galima „užuosti“ maldos kvapą? Ar čia gyvena gerumas, dosnumas, meilė, ar įtampa, pyktis, nuoskauda, kartėlis ir nesantaika? Ar čia apsilankęs asmuo išeis galvodamas, kad šiuose namuose yra Jėzus?
Tai svarbūs klausimai visiems mums, kurių dera savęs paklausti dėl sukurtų namų. Šią savaitę mes tyrinėsime kai kuriuos klausimus, kurie gali sukurti nuostabų namų gyvenimą, nepaisant neišvengiamos įtampos ir sunkumų, kurių šiandien namuose pasitaiko.
PASIMOKYTI IŠ KARALIAUS KLAIDOS
Perskaitykite pasakojimą apie Ezekijo išgijimą ir Babilono pasiuntinių vizitą. 2 Met 32, 25. 31; Iz 38; 39.
Raštas nurodo, kad pasiuntinius domino stebuklingas karaliaus Ezekijo išgijimas. Tačiau atrodo, kad Ezekijas tai nutylėjo. Jis nenorėjo pabrėžti tų dalykų, kurie būtų atvėrę šių klausinėjančių pasiuntinių širdis pažinti gyvąjį Dievą. Kontrastas tarp jo dėkingumo už išgydymą 38 skyriuje ir jo tylos apie tai 39 skyriuje yra ryškus.
„Dievas paliko jį, kad išmėgintų“. Šis valstybinis vizitas buvo svarbiausia proga; tačiau nėra jokio įrašo apie tai, kad Ezekijas būtų prašęs ypatingo patarimo pranašų ar kunigų malda. Nė Dievas neįsikišo. Vienas, ne viešai, be konsultacijos su dvasiniais patarėjais, Ezekijas, atrodo, leido pamiršti Dievo darbą jo ir jo tautos gyvenime. Istoriko ketinimas 2 Met 32, 31 galėjo parodyti, kaip lengvai Dievo palaiminimas gali būti laikomas savaime suprantamu ir kaip Jo malonės gavėjai linkę tapti pasitenkinančiais.
Toliau pateiktos kelios pamokos, susijusios su ištikimybe namų gyvenime, kurią galima įžvelgti Ezekijo patyrime. Kokių dar prisimenate?
Kiekvienas apsilankymas krikščionių namuose yra galimybė žmonėms susitikti su Kristaus sekėjais.
Mažai apsilankiusiųjų gali pradėti pokalbį apie dvasinius dalykus. Krikščionys turi rasti būdus, kurie yra jautrūs ir tinkami pasidalyti gera naujiena.
Krikščionys nėra pašaukti parodyti savo medžiaginę gerovę ar laimėjimus, nors pastaruosius jie gali lakyti Dievo palaiminimu. Jie yra pašaukti „išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9) arba, naudojantis Ezekijo patyrimu kaip simboliu, skelbti, jog buvo arti mirties, bet Kristus išgydė juos; jie buvo mirę nuodėmėje, bet Kristus prikėlė juos ir pasodino danguje (Ef 2, 4–6).
Kaip jūs galite naudotis savo namais, kad liudytumėte kitiems? Kaip jūs galėtumėte nedviprasmiškai dalytis savo tikėjimu Kristų su apsilankiusiais jūsų namuose?
ŠEIMA SVARBIAUSIA
Pirmieji mūsų dalijimosi Evangelija pastangas pastebi mūsų namiškiai. Nėra svarbesnio misijos lauko už šį.
Kokias išvadas galima įžvelgti Jn 1, 40–42 apie dalijimąsi tikėjimu namuose? Taip pat žr. Įst 6, 6–7; Rūt 1, 14–18.
Entuziastinga ataskaita. Andriejus neapsiribojo tik ataskaita; jis surengė savo brolio Simono susitikimą su Jėzumi. Entuziastinga ataskaita apie Jėzų ir supažindinimas su Juo – koks paprastas būdas dalytis Evangelija su giminaičiais mūsų namuose! Po supažindinimo Andriejus atsitraukė. Nuo to laiko Jėzus ir Petras palaikė savo santykius.
Pagalba vaikams tikėti. Vaikai namuose dažnai gali būti pamiršti, kaip verti pastangų dalytis Evangelija gavėjai. Tėvai klaidingai mano, kad vaikai tiesiog sugers šeimos dvasingumą. Tai neturi būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Nors vaikai ir jaunimas mokosi iš matomų pavyzdžių, taip pat tiesa, kad šiems jaunesniems Viešpaties šeimos nariams reikia ypatingo dėmesio ir galimybės asmeniškai pažinti Jį. Įst 6 šiuo klausimu yra primygtinis: būtina kreipti dėmesį į veiksmingiausią religinį ugdymą. Namuose turi būti skatinami asmeniniai ir šeimos dvasiniai įpročiai. Vaikams ir jaunimui turi būti skiriama daug laiko ir uolios pastangos.
Ko galime pasimokyti iš evangelizacinių Noomės pastangų? Rūt 1, 8–22.
Rūta matė Noomę pastarajai sunkiausiomis akimirkomis: kai ji bandė atstumti savo marčią ir kai, įpykusi ir prislėgta, ji atsisuko prieš Dievą ir skaičiavo jai tekusius nuostolius (Rut 1, 15. 20–21). Nėra iškalbingesnio liudijimo už Rūtos, kuris parodo, kad jaunimas gali pasišvęsti Dievui, net jei Jį pristato netobulas tėvas.
Kaip „namų“ kaip svarbiausio misijos lauko sąvoka paveikia jūsų nusistatymą žmonių, kurie su jumis gyvena, atžvilgiu? Kartu kaip šeima parenkite konkrečių pastangų, kurias jūsų šeima gali įgyvendinti, kad atvestų žūstančius giminaičius pas Kristų, sąrašą.
LAIMINTI SANTAIKA
Ką Naujasis Testamentas pataria santuokoms, padalytoms religijos? 1 Kor 7, 12–15; 1 Pt 3, 1–2.
Palaiminimas būti krikščioniu sutuoktiniu. 1 Korintiečiams Paulius reaguoja į atsivertusiųjų susirūpinimą dėl gyvenimo su netikinčiuoju, kad tai gali įžeisti Dievą arba suteršti save ir savo vaikus. Ne, sako Paulius. Šventa santuoka ir jos intymumas turi tęstis po sutuoktinio atsivertimo. Vienas krikščionis sutuoktinis „pašventina“ kitą ir jų vaikus. Žodis „pašventina“ turėtų būti suprantamas taip, kad netikintis sutuoktinis patiria palaiminimus gyvendamas su savo sutuoktiniu krikščioniu.
Netikintis sutuoktinis gali nuspręsti palikti santuoką, ir tai gali verti širdį. Nors padariniai bus rimti, gailestingas mūsų Dievo Žodis, visada palaikantis žmogiškąją laisvę rinktis, sako: „tegul atsiskiria“. Tikintieji „tokiais atvejais nėra susieti“ (1 Kor 7, 15).
Pašaukti santaikai. Dievo Žodis aiškiai pirmenybę teikia, nepaisant dvasiškai padalytų namų iššūkių, galimybei viešpatauti Kristaus ramybei. Viltis – išlaikyti santuoką nepaliestą, paliudyti Evangelijos pergalę sunkumuose ir užtikrinti sutuoktiniui, su kuriuo tikintysis yra vienas kūnas, santaiką, nors jis netiki.
Kokios gali būti sutuoktinio atsakomybės netikinčiojo atžvilgiu ribos?
Ištikima meilė, ištikimybė, nuolankus tarnavimas ir tikinčiojo liudijimas yra didžiausia tikimybė nekrikščioniui sutuoktiniui laimėti. Nuolankumas krikščioniškoje santuokoje kyla iš Kristaus baimės (žr. Ef 5, 21). Kai asmuo yra krikščioniškai nuolankus netikinčiajam sutuoktiniui, pirmiausia ištikimybė visada yra Kristui. Ištikimybė Dievo reikalavimams asmens gyvenime nereikalauja, kad sutuoktinis kentėtų smurtą.
Ar kam nors jūsų bažnyčioje sunku dėl netikinčio sutuoktinio? Jei taip, kaip praktiškai galėtumėte padėti?
ŠEIMYNINIS GYVENIMAS SKIRTAS DALYTIS
Pateiktuose tekstuose pasižiūrėkite, kaip Naujajame Testamente vartojami žodžiai „sekėjai“ arba „sekite“. Ką jie mums pasako apie tapimą krikščionimi ir augimo procesą? Jūsų nuomone, ką jie sako apie pavyzdį ir liudijimą? 1 Kor 4, 16; Ef 5, 1; 1 Tes 1, 6; Hbr 6, 12; 13, 7; 3 Jn 11.
Naujojo Testamento dėmesys sekimui patvirtina svarbų pavyzdžio vaidmenį mokymosi procesui. Žmonės linkę panašėti į tai ar tuos, ką mato. Šis principas taikytinas santykiams apskritai ir ypač namuose, kur sekimas yra įprastas. Namuose vaikai seka tėvų, brolių ir seserų pavyzdžiu; sutuoktiniai dažnai atkartoja vienas kitą. Ši samprata moko, kaip poros ir šeimos gali krikščioniškai liudyti kitoms poroms ir šeimoms.
Socialinės įtakos galia. Mes liudijame savo namuose, kai suteikiame žmonėms galimybę stebėti mus ir tam tikru būdu dalytis mūsų namų patyrimu. Daugelis tiesiog neturi gero santuokos ar šeimos santykių pavyzdžio. Mūsų namuose jie gali matyti, kokį skirtumą nulemia Jėzaus Dvasia. E. Vait rašė: „Socialinė įtaka yra nuostabi galia. Jei norėsime, mes galime ją panaudoti padedant aplinkiniams“ (The Ministry of Healing, 354 p.).
Sutuoktiniams kviečiantis kitas poras pavalgyti, pabendrauti, tyrinėti Raštą arba kartu dalyvauti susituokusiųjų ugdymo programoje, apsilankiusieji pamato pavyzdį. Tarpusavio supratimas, palaikymas, bendravimas, nesutarimų sprendimas ir atsižvelgimas į skirtumus liudija apie šeimos gyvenimą Kristuje.
Tačiau šiame kontekste, ko mums visada reikia sergėtis? Jer 17, 9; Jn 2, 25; Rom 3, 23.
Sekite tikinčiuosius, kurie seka Kristų. Visi žmogiškieji pavyzdžiai yra netobuli; tačiau krikščionių namų liudijimui svarbiausia ne absoliutus tobulumas. Naujajame Testamente sekimo samprata yra kvietimas asmenims sekti tikinčiuosius, kurie seka Kristų. Mintis ta, kad asmenys suvoktų krikščioniškąjį tikėjimą, pastarąjį matydami apsireiškiantį kituose žmonėse, kurie yra tokie pat puolę.
Ką galėtumėte padaryti, kad jūsų namai būtų geresnis krikščionių liudijimo pavyzdys?
UŽKREČIANČIOS DRAUGYSTĖS CENTRAI
Palyginkite su svetingumu susijusias Rašto nuorodas su toliau pateiktais įvykiais kelių Rašto šeimų namuose. Iz 58, 6–7. 10–12; Rom 12, 13; 1 Pt 4, 9. Atkreipkite dėmesį į svetingumą.
Abraomas ir Sara (Pr 18, 1–8); Rebeka ir jos šeima (Pr 24, 15–20. 31–33); Zachiejus (Lk 19, 1–9)
Svetingumas patenkina kito asmens pagrindinius poreikius poilsiui, maistui ir bendravimui. Tai yra apčiuopiama nesavanaudiškos meilės išraiška. Jėzus svetingumui priskyrė teologinę reikšmę, kai mokė, kad alkano pamaitinimas ir ištroškusio pagirdymas buvo patarnavimas Jam (Mt 25, 34–40). Namų naudojimas tarnystei gali būti tiesiog kaimynų pakvietimas pavalgyti, radikalus svetingumas – suteikti kambarį smurto aukai. Svetingumas gali apimti paprastą draugiškumą, galimybę su kuo nors pasimelsti ar tyrinėti Raštą. Tikras svetingumas kyla iš Dievo meilės paliestų širdžių, norinčių išreikšti savo meilę žodžiais ir elgesiu.
Šeimos kartais skundžiasi, kad joms trūksta patalpų, laiko ir / ar jėgų būti svetingiems. Kiti jaučiasi nepatogiai, nekvalifikuoti ir nesuprantantys, kaip siekti daugiau to, kas pažįstama, bendravimui su netikinčiaisiais. Kai kurie nori išvengti komplikacijų savo gyvenime, kurios gali iškilti dėl įsitraukimo į veiklą su kitais. Daug šiuolaikinių šeimų painioja svetingumą ir pramogas.
Kaip jūsų namų gyvenimas atspindi jūsų dvasinę būklę?
Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, The Adventist Home, 35–39 p.; 348–352 p.; The Ministry of Healing, 349–355 p.; Prophets and Kings, 340–348 p.
Evangelizavimo namuose galia. „Kur kas galingesnė už pamokslą yra tikrų namų įtaka žmogiškai širdžiai ir gyvenimui… Mūsų įtakos sfera gali atrodyti siaura, sugebėjimai menki, galimybės retos, įgūdžiai riboti; tačiau puikių progų pasitaiko ištikimai pasinaudojant galimybėmis namuose“ (E. G. White, The Ministry of Healing, 352. 355 p.).
Klausimai aptarimui:
Klasėje paklauskite, ar kam nors kažkieno namų įtaka padėjo priimti su Kristumi susijusį sprendimą? Aptarkite, kas padarė tokį įspūdį. Ko klasė gali pasimokyti iš šio patyrimo?
Kaip praktiškai kaip klasė galite patarnauti šeimai, kurioje yra netikintis sutuoktinis?
Klasėje pasikalbėkite apie tam tikras įtampas namuose, kurios veikia prieš tikėjimą. Paruoškite kai kurių šių dalykų sąrašą; kitoje pusėje užrašykite galimus sprendimus.
Asmeninis krikščionių gyvenimas yra priemonė liudyti vaikams, netikintiems sutuoktiniams, kitiems giminaičiams ir apsilankantiems. Nors dalijimasis tikėjimu namuose ne visada gali būti toks užbaigtas, kaip norėtųsi, ar lemtų giminaičių ir apsilankiusiųjų atsivertimą, netobulos šeimos nariai stengiasi parodyti kelią į tobulą Gelbėtoją. Gelbėtojo vardu išreikštu svetingumu jie atveda į malonės sferą visus, kurių gyvenimą paliečia. Pagalvokite apie savo namų įtaką apsilankiusiesiems. Ką galėtumėte padaryti, kad taip dar geriau liudytumėte apie tikėjimą visiems, kurie įžengia per jūsų duris?