Birželio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 7, 5; Ef 1, 7; Fil 2, 4–8; Ef 4, 26–27; Jok 1, 19–20; 3, 19; Mt 7, 12.
Įsimintina eilutė: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)
Net geriausiuose namuose bus sunkių laikotarpių, nesutarimų. Tai tik vienas iš gyvenimo puolusiame pasaulyje faktų. Paprasti dalykai, pavyzdžiui, kam eilė išnešti šiukšles, ar jūsų paauglė dukra pabaigė namų darbus, ar jūsų sūnus atliko tvarkymosi darbus, yra įkyrintys, bet tai santykinai nereikšmingi klausimai, kuriuos paprastai galima išspręsti minimaliomis pastangomis. Tačiau kiti klausimai gali pakenkti šeimos gyvenimui. Anyta ar uošvė, kurios piktnaudžiavimas ir manipuliavimas gali sugriauti moters santuoką ir pakenkti jos sveikatai; tėvas su psichine liga, smurtaujantis prieš savo vaikus; sūnus, išsižadantis viso religinio auklėjimo, norėdamas pagyventi pasileidusiai; arba dukra, piktnaudžiaujanti kvaišalais.
Daug kartų Naujajame Testamente mums liepiama vieniems kitus mylėti (Jn 13, 34; Rom 12, 10), gyventi ramybėje ir santaikoje vienas su kitu (Rom 15, 5; Hbr 12, 14), būti kantriems, maloningiems ir meiliems (1 Kor 13, 4), laikyti kitus aukštesniais už save (Fil 2, 3) ir nešioti vieni kitų naštas (Ef 4, 2). Žinoma, visa tai lengviau pasakyti nei padaryti, net ir mūsų šeimos narių atžvilgiu. Šioje pamokoje tyrinėsime keletą būdų, kaip sušvelninti trumpus bėdų laikotarpius, ypač šeimoje.
NESUTARIMAS
Perskaitykite Mt 7, 5 ir Pat 19, 11. Kokie du svarbūs principai gali mums padėti išvengti nesutarimo su kitais?
Patarlių autorius mini labai apgalvotą pastabą: „Kivirčo pradžia – kaip užtvankos atidarymas; todėl ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus“ (Pat 17, 14). Pradėtą konfliktą gali būti neįtikėtinai sunku užbaigti. Pasak Rom 14, 19, užkirsti kelią nesutarimams galima laikantis dviejų dalykų: to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Šie principai yra dar svarbesni šeimos darnai.
Kartais, pripažinus savo atsakomybę nesutarimo atveju, tai gali paskatinti kitą šalį sušvelninti poziciją. Ženkite žingsnį atgal ir apsvarstykite, ar verta net pradėti kovą. Patarlių knyga sako: „Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą – jam garbė“ (Pat 19, 11). Taip pat pagalvokite, kokį skirtumą tai nulems jūsų gyvenime per ateinančias tris dienas. Dar geriau, koks bus poveikis per ateinančius penkerius ar dešimt metų? Pavyzdžiui, kiek santuokų patyrė sunkumų dėl klausimų, kurie šiandien atrodo itin bereikšmiai?
Užuot leidus nesutarimui užsitęsti, kalbantis su kitu asmeniu – sutuoktiniu, vaiku, draugu, bendradarbiu, galbūt verčiau aiškiai apibrėžti problemą ar diskusijos temą ir jos laikytis. Konfliktas dažnai paaštrėja, kai klausimą, dėl kurio nesutarimas prasidėjo, užtemdo pikti žodžiai; tuo pat metu primenami praeities klausimai ar nuoskaudos (tai gali būti mirtina, ypač santuokai.) Vienas iš būdų, kaip geriau ir lengviau pradėti diskusiją, užtvirtinti jūsų santykius. Pasakykite kitam asmeniui, kad jis pats ir jūsų santykiai jums labai rūpi. Išreiškus teigiamus jausmus, galima pereiti prie esamos problemos, tačiau būkite atsargūs ir nevartokite žodelio – bet. Išsakius teigiamą mintį, o paskui pavartojus – bet, pastarasis ją paneigia. Įvardinę savo jausmus, įsiklausykite į kito asmens nuomonę, apgalvokite tai, ką jis pasakė, ir tik tada pasiūlykite sprendimą, gerbiantį visų interesus (Fil 2, 4–5).
Pagalvokite apie tam tikrus nesutarimus, kurie dabar atrodo itin kvaili ir beprasmiški. Ko galite iš jų pasimokyti, kas, bent iš jūsų pusės, galėtų padėti išvengti kažko panašaus?
TAM TIKRI SANTUOKOS PRINCIPAI
Santuoka, kaip ir sabata, yra Edeną siekianti Dievo dovana žmonijai. Septintosios dienos adventistai žino, ką padarė sielų priešas tiek sabatai, tiek santuokai. Netgi geriausioms santuokoms kartais teks kentėti dėl nesutarimų.
Toliau pateikti keli principai, padedantys poroms spręsti šiuos klausimus.
Perskaitykite Ef 1, 7. Koks čia yra pagrindinis principas, turintis būti kiekvienos santuokos dalimi?
Reikia išmokti atleisti, ypač kai jūsų sutuoktinis to nenusipelno. Kiekvienas gali atleisti to nusipelnančiam asmeniui, nors iš tikrųjų vargu ar tai atleidimas. Tikras atleidimas yra atleisti tiems, kurie nesuteikia tam pagrindo, taip, kaip Viešpats mums atleidžia per Kristų. Mes turime daryti tą patį. Priešingu atveju mūsų santuoka, jei ji išliks (nors tai mažai tikėtina), primins pragarą.
Perskaitykite Rom 3, 23. Koks ir čia yra esminis principas?
Teks sutikti, kad esate susituokę su nusidėjėliu, su asmeniu, kuris iki tam tikro laipsnio buvo pažeistas emociškai, fiziškai ir dvasiškai. Pripraskite prie to. Priimkite savo sutuoktinio trūkumus. Melskitės dėl jų. Galbūt jums teks gyventi su šiais trūkumais, bet jums nereikia dėl jų nusiminti. Priešingu atveju jie jus suvalgys gyvą. Šventas ir tobulas Dievas per Kristų priima mus tokius, kokie mes esame; jūs, kuris vargu ar esate šventas ir tobulas, turite taip pat priimti savo sutuoktinį.
Perskaitykite Fil 2, 4–8. Kokį čia svarbų principą galime panaudoti, kuris gali mums padėti ne tik santuokoje, bet visuose galimai varginančiuose santykiuose?
PYKČIO VAIDMUO KONFLIKTUI
Kas nėra patyręs pykčio? Aplinkybės komplikuojasi, kai pyktis yra nukreipiamas šeimos nario atžvilgiu. Kartu su atsisakymu atleisti, pyktis gali virsti nuodais, kurie sukels didelį skausmą ir kančias namams, šeimai ir santykiams apskritai.
Perskaitykite Ef 4, 26–27 ir Mok 7, 9. Kaip mes galime rasti pusiausvyrą supratimui apie pyktį kaip jausmą ir pyktį kaip nuodėmę? Koks skirtumas?
Ką Jokūbas sako Jok 1, 19–20, ką mes turėtume visuomet pritaikyti, bet ypač kalbant apie šeimos narius, kurių elgesys, nusistatymas ir žodžiai mus pykdo?
Jei dėl kažko pykstate, užuot pykčiui leidus telktis kaip tamsiems debesims virš jūsų gyvenimo, paverskite jį kažkuo teigiamu. Melskitės už tuos, kurie jus skaudina ir jums kenkia, atleiskite jiems ir tapkite jiems palaiminimu. Tikriausiai tai bus nelengva, bet priėmus tokį sprendimą ir jo laikantis, Dievas pasirūpins viskuo kitu.
Kartais pykčio šaknis kyla iš namų, kuriuose mes užaugome. Pikti žmonės dažnai ateina iš piktų šeimų, nes jie mokosi iš pavyzdžių ir taip pat elgiasi savo gyvenime ir galiausiai tokį elgesį perduoda savo vaikams. Kartais pyktis gali kilti iš nepatenkintų poreikių arba būti pavydo rezultatas, kaip Kaino atveju, privedusio prie savo brolio nužudymo.
Galite turėti rimtą priežastį pykti, bet nenaudokite to kaip pasiteisinimo pykti toliau. Neneikite to ir nebandykite to pateisinti. Vietoj to paprašykite Dievo padėti jums įveikti šias aplinkybes teigiamu būdu. Apaštalas Paulius mums duoda gerą patarimą: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).
Visi mes dėl kažko pykstame, net iki skausmo. Ir kai kuriais atvejais toks pyktis tikriausiai yra pateisinamas. Tačiau klausimas, kaip mes galime Dievo galia neleisti, kad šis pyktis mus ir aplinkinius paverstų labai nelaimingais?
KONFLIKTAS, SMURTAS, GALIA IR KONTROLĖ
Kartais neišspręstas konfliktas ir pyktis gali išsirutulioti į labai neigiamą, destruktyvią dinamiką, net smurtaujančius santykius. Smurtas gali būti įvairių formų – fizinis, žodinis, emocinis, psichologinis, seksualinis ir kt. Tačiau bet kokia smurto forma prieštarauja Dievo karalystės pagrindiniam principui – nesavanaudiškai meilei.
Koks svarbus su santykiais susijęs mokymas užrašytas 1 Jn 4, 7–8 ir Kol 3, 19?
„O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“ (Kol 3, 19). Graikų kalboje žodis – šiurkštūs nusako piktą ar nuožmų asmenį partnerio atžvilgiu, sukeliantį nuolatinį skausmą, stiprų priešiškumą ir išreiškiantį neapykantą. Paulius labai aiškiai pasakė, kad sutuoktinis negali būti priešiškas ar smurtauti. Emocinis, seksualinis ir fizinis smurtas yra nepriimtinas elgesys krikščioniui vyrui ar partneriui. Vietoj to, priimtina yra mylėti savo sutuoktinį. Paulius taip pat aiškiai dėsto: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Nė viena iš meilės savybių netgi iš tolo nepripažįsta ir nepriima jokios smurto formos.
Sveiki santykiai yra tuomet, kai abu partneriai jaučiasi saugūs, kada pyktis yra suvaldomas sveiku būdu ir kada matas yra tarnavimas vienas kitam. Dažnai smurto aukos jaučiasi kaltos, tarsi jos būtų atsakingos už smurto išprovokavimą, kad galbūt jos kažkaip nusipelno sulaukiamo smurto. Smurtautojai gali būti ganėtinai valdingi ir dažnai sugeba aukas įtikinti prisiimti atsakomybę. Tiesa ta, kad niekas nenusipelno teisės piktnaudžiauti kitais, o piktadariai yra atsakingi už savo pasirinkimus ir veiksmus. Gera žinia yra tai, kad Raštas smurto aukoms siūlo paguodą, o ne kaltę. Kai kuriomis aplinkybėmis, kai problema tampa nevaldoma, žmonės neturėtų bijoti ieškoti išorinės pagalbos.
Deja, kai kurios kultūros pateisina smurtą moterų atžvilgiu. Kodėl krikščionys niekada neturėtų pasiduoti tokiam elgesiui, nepaisant to, ką toleruoja jų kultūra?
ATLEIDIMAS IR RAMYBĖ
„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12).
Pagalvokite, kaip turėtumėte pritaikyti šį principą jūsų patyrimui šeimoje ir ne šeimoje, ir žemiau užrašykite, kokiu metu jį taikyti, ir nuspręskite, tikėjimu, kaip galite padaryti būtent tai.
Laiško hebrajams rašytojas patarė: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14). Net imantis visų reikalingų veiksmų, kai kurie mums pakenkę žmonės vis tiek neklausys ir nepasikeis. Galbūt kai kurie atsiprašys, bet kiti – ne. Bet kuriuo atveju, mūsų pačių naudai, ypač, kai reikalas susijęs su šeimos nariu, privalome žengti tuo atleidimo keliu, apie kurį kalbėjome anksčiau.
Iš tikrųjų atleidimas yra esminė nesutarimų sprendimo dalis, ypač šeimoje. Žmogui nusidėjus mūsų atžvilgiu, Dievo priešas mėgsta pastatyti sieną tarp mūsų ir nusidėjusio asmens, kliūtį, neleidžiančią mums mylėti to asmens, kaip Kristus myli mus. Atleidimas yra apsisprendimas, mums siekiant apeiti šią kliūtį.
„Mums yra atleidžiama ne todėl, kad mes atleidžiame, o tada kai atleidžiame. Viso atleidimo pagrindas yra randamas nepelnytoje Dievo meilėje. Savo požiūriu į kitus mes parodome, ar tą meilę padarėme sava. Todėl Kristus sako: ‘Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta‘ (Mt 7, 2)“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 218 p.).
Tuo pačiu metu, kai prasikaltusieji esame mes, turime pabandyti atkurti sugriautus santykius su kitu asmeniu, o tai gali reikšti, kad teks eiti pas kitą asmenį ir pasakyti jam, jog gailimės dėl to, ką padarėme, ir paprašyti jo atleidimo. Štai ką sakė Jėzus: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24). Malonu, kai mums pakenkęs asmuo atsiprašo ir paprašo atleidimo. Taip pat malonu, kai mes patys taip elgiamės su kitais.
Kaip galvojimas apie viską, dėl ko jums reikia atleidimo, padeda suprasti, kad reikia atleisti kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: „Pernelyg dažnai tėvai nėra vieningi valdydami šeimą. Tėvas, trumpai būnantis su savo vaikais ir nežinantis jų charakterio ypatybių bei temperamento, yra griežtas ir rūstus. Jis nevaldo savo temperamento, bet auklėja emocingai. Vaikas tai žino, ir užuot jį paveikusi, bausmė jį supykdo. Motina leidžia nusižengti vieną kartą, tačiau už pastarąjį nusižengimą ji griežtai nubaus kitą kartą. Vaikai nesupranta, ko tikėtis, ir yra gundomi sužinoti, kiek jie gali prasižengti nebaudžiami. Taip sėjamos blogio sėklos, kurios sudygsta ir duoda vaisių“ (E. G. White, The Adventist Home, 314 p.).
„Namai turi būti tyriausios ir aukščiausios meilės centras. Ramybė, darna, meilė ir laimė turėtų būti puoselėjamos kiekvieną dieną, kol šios brangios savybės ims tarpti šeimos narių širdyse. Meilė turi būti kruopščiai puoselėjama, kitaip ji mirs. Kiekvienas geras principas turi būti puoselėjamas, jei norime, kad jis tarptų sieloje. Tai, ką šėtonas pasėja širdyje – pavydą, piktus įtarinėjimus, piktas kalbas, nekantrumą, išankstinį nusistatymą, savanaudiškumą, godumą ir tuštybę – turi būti išrauta su šaknimis. Jei šios piktos savybės pasiliks sieloje, jos duos vaisių, kuriuo daugelis susiterš. Kiek daug žmonių augina nuodingus augalus, kurie pražudo taurius meilės vaisius ir suteršia sielą!“ (E. G. White, The Adventist Home, 195 p.).
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite ištrauką iš straipsnio apie santuoką. „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Hbr 4, 15). Kaip Kristus pasirinko mūsų aplinkybes, kad geriausiai mus suprastų, mes turėtume daryti tą patį su savo sutuoktiniu. Pabandykite pasižiūrėti į aplinkybes ar krizę ne tik iš savo taško, bet ir iš jūsų sutuoktinio. Pasižiūrėkite, kaip jis mato aplinkybes, kaip pastarosios jį paveikė ir kodėl jis jaučiasi būtent vienaip ar kitaip. Šis principas gali padėti išspręsti sudėtingas situacijas. Kaip mes galime pritaikyti šį principą visiems galimiems nesutarimams su aplinkiniais?
Klasėje atsakykite į klausimą: „Ar pyktis visada yra nuodėmė?“ Pagrįskite savo poziciją