Gruodžio 31 – sausio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 1, 19–21; 1 Kor 2, 9–13; Ps 119, 160; Jn 17, 17.
Įsimintina eilutė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“ (2 Tim 3, 16–17)
Raštas apie save sako taip: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“ (2 Tim 3, 16–17) Raštas įvykdo šį vaidmenį, nes Raštas yra Dievo Žodis, apreikštas žmonijai per Šventosios Dvasios darbą. Rašte Šventoji Dvasia mums apreiškia Dievo valią, parodo mums, kaip gyventi Jam patinkantį gyvenimą.
Tačiau Šventoji Dvasia veikė ne tik tolimoje praeityje, kai buvo rašoma Biblija. Dvasia yra susijusi su Dievo Žodžiu ir daugeliu kitų svarbių būdų net ir šiandien. Ir turbūt svarbiausia – tai Jo Žodžio skaitymas ir troškimas tinkamai jį suprasti. Būtent tada mums reikia Šventosios Dvasios. Ta pati Dievo Dvasia pažadina mumyse norą priimti Dievo Žodį ir Jo mokymą pritaikyti mūsų gyvenime. Tad Šventoji Dvasia veikia su ir per Rašytinį Žodį padarant mus nauju kūriniu Kristuje.
Šią savaitę mes tyrinėsime Šventosios Dvasios darbą, kaip pastarasis susijęs su Šventuoju Raštu.
ŠVENTOJI DVASIA IR APREIŠKIMAS
Kaip Dievas užtikrina, kad Jo valia yra ištikimai perduodama puolusiems žmonėms? Jis tai daro dvejomis svarbiausiomis veiklomis, susijusiomis su Šventąja Dvasia: apreiškimu ir įkvėpimu.
Apreiškimo procese žmonės yra priklausomi nuo Kažkieno didesnio už save, kad mums būtų atskleista tai, ko mes, kaip sukurtos (ir puolusios) būtybės, negalime patys žinoti. Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia mus moko tiesos, kuri turi būti mums pasakyta; (žr. pvz., Dan 2, 19–23) kitaip mes niekada jos nesužinotume per natūralias priemones.
Apreiškimas yra procesas, per kurį Dievas atsiskleidžia pats ir atskleidžia žmonėms savo dieviškąją valią. Pagrindinė mintis, siejama su žodžiu apreiškimas – tai atskleidimas ar atidengimas kažko, kas kitu atveju būtų paslėpta. Mums toks apreiškimas yra būtinas, nes, kaip riboti ir puolę žmonės, atskirti nuo Dievo dėl nuodėmės, mes esame labai riboti ta prasme, ką mes patys galime sužinoti. Mes esame priklausomi nuo Dievo, kad pažintume Jo valią. Todėl mes esame priklausomi nuo Dievo apreiškimo, nes mes nesame Dievas ir su Juo susijęs mūsų pažinimas yra labai ribotas.
Perskaitykite 2 Pt 1, 19–21. Ką šios eilutės pasako apie Rašto pranašiškosios žinios kilmę? Ką dieviška Rašto pranašiškosios žinios kilmė pasako apie Rašto autoritetą?
Pasak apaštalo Petro, pranašiška Senojo Testamento žinia buvo ne žmogiškos kilmės. Pranašai buvo paakinti Šventosios Dvasios tokiu būdu, kad jų žinios turinys atėjo iš Dievo. Šie žmonės nesukūrė Rašto žinios patys. Jie buvo tik įrankiai žiniai pranešti, o ne iniciatoriai. Petras sąmoningai pabrėžė Dvasios įkvėptą pranašystės šaltinį: nors užrašyta žmonių, „pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia.“ (2 Pt 1, 21) Būtent ši dieviška kilmė suteikia Raštui aukščiausią valdžią mūsų gyvenimui.
Paskelbdamas savo Žodį pasauliui, Dievas panaudojo žmones. Kaip mes galime būti Šventosios Dvasios panaudojami, kad atliktume kažką panašaus šiandien, ne rašydami Bibliją, bet skelbdami tai, kas jau parašyta?
ŠVENTOJI DVASIA IR ĮKVĖPIMAS
Įkvėpimas – tai terminas, naudojamas nusakyti Dievo įtaką per Šventosios Dvasios darbą perduodant savo žinią žmogiškomis priemonėmis. Šventosios Dvasios įkvėpimo proceso darbas yra priežastis, kodėl visame Rašte vyrauja su tiesa susijusi pamatinė vienovė. Kaip Tiesos (Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13) Dvasia, Šventoji Dvasia veda mus į tiesos pilnatvę.
Perskaitykite 2 Pt 1, 21; Įst 18, 18; Mch 3, 8 ir 1 Kor 2, 9–13. Ką šios eilutės pasako apie rašiusius Bibliją ir apie Dievo dalyvavimą Rašto atsiradime?
„Paakinti Šventosios Dvasios“ (2 Pt 1, 21) – tai stiprus Šventosios Dvasios darbo įkvėpimui patvirtinimas. 1 Kor 2, 9–13 apaštalas Paulius priskiria apreiškimą ir įkvėpimą Šventajai Dvasiai. Mums, apaštalams, sako jis, Dievas apreiškė akims neregėtus ir paslėptus dalykus, kuriuos jis paminėjo 9 eilutėje. Pastaruosius Dievas apreiškė per Dvasią. (1 Kor 2, 10) Apaštalai gavo iš Dievo einančią Dvasią, „kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.“ (1 Kor 2, 12) Tada 13 eilutėje jis prieina prie įkvėpimo, kalbėdamas apie tai ne „žmogiškos išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.“ Paulius neabejojo dėl šaltinio ir to, ką jis skelbė, autoriteto.
Nors daug Rašto dalių yra Dievo tiesioginio antgamtinio apreiškimo rezultatas, ne viskas Rašte buvo apreikšta būtent tokiu būdu. Apreikšdamas ar perduodamas savo žinią, Dievas kartais panaudodavo rašiusius Bibliją, kai jie patys asmeniškai kruopščiai tyrinėjo ar naudojosi turimais dokumentais. (Joz 10, 13; Lk 1, 1–3) Tad visas Raštas yra apreikštas ir įkvėptas. (2 Tim 3, 16) Todėl Paulius rašė, kad „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.“ (Rom 15, 4) Kalbantis ir žmogišką kalbą sukūręs Dievas įgalina pasirinktus žmones perduoti žmogiškais žodžiais įkvėptas mintis patikimu būdu.
„Dievui patiko perduoti tiesą pasauliui per žmogiškuosius įrankius, ir Jis pats, per Šventąją Dvasią, įgalino žmones ir leido jiems atlikti Jo darbą. Jis vadovavo protui, atrinkdamas, ką kalbėti ir ką rašyti. Lobis buvo patikėtas moliniuose induose, ir vis dėlto jis yra iš dangaus.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., 26 p.)
ŠVENTOJI DVASIA IR RAŠTO TEISINGUMAS
Nors apreiškimas yra antgamtinis aktas, kuriuo Dievas atskleidžia tiesą pasirinktiems žmonėms, įkvėpimas yra Šventosios Dvasios veikla, sauganti tai, ką rašiusieji įamžino, todėl jų žodžiai yra visiškai patvirtinti Dievo. Dievas nekenčia melagingo liudytojo (Iš 20, 16) ir negali meluoti. (Hbr 6, 18) Jis yra Tiesos Dievas. (Ps 31, 7; Iz 65, 16) Panašiai Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia. (Jn 14, 17)
Perskaitykite Ps 119, 160. Ko ši eilutė moko apie tai, ką Dievas mums apreiškia?
Perskaitykite Jn 17, 17. Ką Jėzus čia mums sako apie Dievo Žodį?
Dievo Žodis yra patikimas ir vertas visiško pritarimo. Ne mums teisti Šventąjį Raštą; greičiau Raštas turi teisę ir įgaliojimus teisti mus. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“ (Hbr 4, 12)
Nors, žinoma, rašiusieji Bibliją gyveno konkrečiu laikotarpiu, konkrečioje vietoje ir kultūroje (o kaip kitaip?), nederėtų tuo naudotis ir nuvertinti arba atmesti Rašto žinios mums. Atidarius šias duris, Raštas pasidaro priklausomas nuo žmonių ir jų suvokimo, kas yra tiesa. Rezultatas yra tas, kad daugelis žmonių, teigiančių tikintys Raštu, atmeta, pavyzdžiui, pasaulio sukūrimą per šešias dienas, pasaulinį tvaną, Jėzaus gimimą iš mergelės, tikrą Jėzaus prisikėlimą ir Jo antrąjį atėjimą. Šios – tai tik kelios iš daugybės Rašto tiesų, kurias klystantys žmonės teisė, vertino ir atmetė. Šiuo keliu apskritai nedera eiti nė vienam iš mūsų.
Kodėl itin svarbu leisti Dievo Žodžiui mus teisti, o ne atvirkščiai?
ŠVENTOJI DVASIA – MOKYTOJAS
Šventoji Dvasia atlieka svarbų vaidmenį ne tik suteikiant mums rašytinį Dievo Žodį, bet taip pat padedant mums Jį tinkamai suprasti. Žmogiškasis tiesos supratimas yra neaiškus; žmonės iš prigimties yra atskirti nuo Dievo. (Ef 4, 18) Todėl ta pati Dvasia, kuri apreiškė ir įkvėpė Dievo Žodį, taip pat leidžia mums Jį suprasti. Problema yra ne tai, kad Raštas yra neaiški knyga. Problema yra mūsų nuodėmė – suteptas nusistatymas Dievo, kuris apsireiškia Rašte, atžvilgiu.
Šventoji Dvasia yra Mokytojas, kuris nori vesti mus į gilesnį Šventojo Rašto supratimą ir džiaugsmingą Rašto branginimą. Dvasia atkreipia mūsų dėmesį į Dievo Žodžio tiesą ir suteikia mums naujų įžvalgų į tas tiesas, kad mūsų gyvenimui būtų būdinga ištikimybė ir paklusnumas Dievo valiai iš meilės. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei mūsų nusistatymas Rašto atžvilgiu yra nuolankus, o širdis pasiryžusi mokytis.
Perskaitykite 1 Kor 2, 13–14. Ką apaštalas Paulius rašė apie mūsų poreikį aiškinti dvasinius dalykus dvasiškai?
Rašto supratime mes esame priklausomi nuo Šventosios Dvasios. Be Šventosios Dvasios dvasinė Rašto žodžių reikšmė nėra suvokiama, o suprantama tik lingvistinė prasmė. Be to, kaip nuodėmingi žmonės mes dažnai priešinamės Dievo tiesai ne todėl, kad pastarosios mes nesuprantame, bet todėl, kad mes nenorime jos laikytis. Be Šventosios Dvasios nėra meilės Dievo žiniai. Nėra vilties, nėra pasitikėjimo ir nėra meilės reakcijos. Tai, ką Dvasia atneša į gyvenimą, dera su tiesa, kuri jau yra paskelbta Rašte.
„Daug prieštaringų nuomonių dėl to, ko Raštas moko, kyla ne iš nežinomybės pačioje knygoje, o dėl aklumo ir prietarų dėl vertėjų. Žmonės nepaiso paprasto Rašto mokymo, nes nori sekti savo iškrypusį mąstymą.“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, sausio 27, 1885) Kaip jūsų pasididžiavimas buvo suklupimo akmeniu, trukdžiusiu jums įgyvendinti Rašto tiesą jūsų gyvenime? Kokiose srityse jūsų troškimai neleidžia jums priimti Dievo tiesą jūsų gyvenime? Kaip jūs galite išmokti viską pavesti Dievui?
ŠVENTOJI DVASIA IR ŽODIS
Šventoji Dvasia, apreiškusi ir įkvėpusi Rašto turinį žmonėms, niekada jokiu būdu nepaskatins mus prieštarauti Dievo Žodžiui.
Perskaitykite Jn 5, 39. 46–47 ir Jn 7, 38. Į kokį autoritetą Jėzus čia nurodė? Kaip Raštas paliudija, kad Jėzus yra Mesijas?
Kai kurie žmonės teigia iš Šventosios Dvasios gavę specialius „apreiškimus“ ir nurodymus, kurie prieštarauja aiškiai Rašto žiniai. Jiems Šventoji Dvasia neva suteikė didesnį autoritetą nei Dievo Žodžiui. Kai įkvėptas ir rašytinis Dievo Žodis yra paniekintas ir Jo aiškios žinios nepaisoma, mes patenkame į pavojingą teritoriją ir nesilaikome Dievo Dvasios vedimo. Raštas yra vienintelė mūsų dvasinė apsauga ir patikimas matas visais tikėjimo ir elgesio klausimais.
„Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus lenkia prie savęs išrinktąją tautą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 623 p.)
Vait visiškai aiškiai parašė, kad „Šventajai Dvasiai nebuvo ir negali būti skirta pakeisti Bibliją, nes Šventasis Raštas aiškiai nurodo, kad Dievo Žodis yra kriterijus, kuriuo reikia tikrinti kiekvieną mokslą ir patyrimą.“ (E. Vait, Didžioji kova, 7 p.)
Šventoji Dvasia niekada nesuteikiama pakeisti Dievo Žodį. Dvasia veikia darnoje su ir per Raštą, nukreipdama mus į Kristų, todėl Raštas yra vienintelis autentiško biblinio dvasingumo matas. Galime būti tikri, kad kai kas nors pasirodo ir teigia kažką, kas prieštarauja Dievo Žodžiui, tas žmogus skelbia netiesą. Mes negalime teisti širdies ar motyvų. Tačiau mes galime teisti teologiją ir vienintelis matas, pagal kurį galime teisti, tai – Dievo Žodis.
Kokių yra aiškiai Dievo Žodžiui prieštaraujančių mokymų, kuriuos žmonės bando įnešti į bažnyčią? Kaip turėtume reaguoti (1) į žmones, įnešančius šias klaidas; (2) pačias klaidas?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 553–561 p.; Su meile iš Dangaus, 616–634 p.
Pagalvokite apie visą tiesą, kurią mes žinome tik todėl, kad pastaroji mums buvo apreikšta Rašte. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie pasaulio sukūrimą. Koks kontrastas tarp to, ko apie tai moko Dievo Žodis, kaip mes buvome sukurti, ir ko apie tai moko žmonija, t.y. per taip dabar vadinamą „neo darvinistinę sintezę“. Pagalvokite, kaip žmonės klysta! Taip pat pagalvokite apie Jėzaus antrąjį atėjimą ir mirusių prikėlimą pasaulio pabaigoje. Šių tiesų mes niekada negalėjome sužinoti patys. Jos turėjo būti mums apreikštos; ir jos yra mums apreikštos Dievo Žodyje, kuris yra įkvėptas Šventosios Dvasios. Svarbiausia tiesa iš visų yra ta, kad Jėzus Kristus numirė už mūsų nuodėmes ir kad mes esame išgelbėti per tikėjimą Juo ir Jo darbus vardan mūsų, ir šios tiesos mes niekada negalėjome suprasti patys. Mes tą žinome tik todėl, kad tai mums buvo apreikšta. Pagalvokite apie kitas tiesas, kurias mes žinome tik todėl, kad jos buvo mums pasakytos per Dievo Žodį. Ką tai, kad svarbiausios tiesos yra randamos tik Rašte, pasako apie Dievo Žodžio svarbą ir vietą, kurią Žodis turi užimti mūsų gyvenime?
Klausimai aptarimui:
Kodėl Raštas yra saugesnis vadovas dvasiniams klausimams nei subjektyvūs įspūdžiai? Kokie yra padariniai, jei mes nepriimame Rašto kaip mato, pagal kurį mes išmėginame visus mokymus ir net mūsų dvasinius patyrimus?
Žodį „tiesa“ mes dažnai girdime vartojant įvairiuose kontekstuose. Klasėje aptarkite „tiesos“ sąvoką, ne tik tai, kas yra tiesa, ar tai, kas yra netiesa, bet tai, ką reiškia, kai mes sakome, kad kažkas yra „tiesa“. Ką tai reiškia, kad kažkas yra „tiesa“?
Kaip turėtų jūsų bendruomenė reaguoti, jei kas nors teigtų turintis „naują šviesą“?
Sukonkretinkite radikalius skirtumus tarp to, ko Raštas moko apie tai, kaip mes buvome sukurti, ir ko moko žmogiškoji išmintis. Tai, ko moko žmogiškoji išmintis, t.y., dabartinio evoliucijos teorijos supratimo, visiškai prieštarauja Raštui. Ką tai turėtų mums pasakyti apie priežastis, kodėl mes turime pasitikėti Raštu aukščiau visko?