Kovo 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 16, 8–11; Rom 5, 10; Hbr 4, 15–16; 1 Pt 5, 8–9; 1 Jn 5, 12–13; Ps 31, 25.
Įsimintina eilutė: „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.“ (Rom 15, 13)
Mums baigiant tyrinėti šį ketvirtį apie Šventąją Dvasią ir dvasingumą, mes daugiausia dėmesio skirsime lemiamam Dvasios darbui, į kurį dar neįsigilinome.
Jėzui paskelbus mokiniams, kad Jis eina pas Tėvą, Jis pažadėjo atsiųsti jiems Šventąją Dvasią. „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26)
Pasak Jėzaus, Šventoji Dvasia – tai parakletos, „pagalbininkas“, „Globėjas“ arba „Užtarėjas“. Tuo pačiu metu Jėzus taip pat paskelbė darbą, kurį šis užtarėjas atliks: Jis „parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo.“ (Jn 16, 8)
Paskutinę savaitę mes išsamiau tyrinėsime šį konkretų Šventosios Dvasios darbą. Taip pat išsiaiškinsime, kaip šis Dvasios darbas yra susijęs su kitomis dviejomis svarbiomis jos tarnystės dėl mūsų pusėmis: mūsų išganymo ir šlovingos vilties, kuri yra varomoji mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, gyvenimo jėga, užtikrinimo.
NUODĖMĖS PARODYMAS
Perskaitykite Jn 16, 8–9. Kokį svarbų darbą Šventoji Dvasia dėl mūsų atlieka, ir kodėl tai itin svarbu?
Šventąją Dvasią Jėzus pavadino paraklete, o šio žodžio reikšmė yra labai turtinga, perteikianti Pagalbininko, Užtarėjo ir Globėjo idėją. Šventoji Dvasia šio svarbaus darbo neatlieka kaip brolių kaltintojas arba kaip mūsų prokuroras. Dvasia nesiunčiama Jėzaus pasmerkti mus, bet padėti mums pamatyti, kad mums reikia malonės.
Tik Globėjas bus priimtas kaip pagalbininkas. Tai didelė tragedija, jog krikščionių, kad ir kokie geri būtų jų ketinimai, požiūris į nusidėjėlius dažnai yra kaltinantis, o ne padedantis. Jei mes vaikščiojame nurodinėdami į nuodėmę kitų žmonių gyvenime, tada mes darome tai, kam Jėzus mūsų nepašaukė. Galų gale, kaip mes galime nurodinėti į kitų nuodėmes, kai mes patys vargu ar esame be nuodėmės?
Perskaitykite Rom 2, 1 ir Mt 7, 3. Kokią žinią mes turime įžvelgti šiose eilutėse?
Mes esame Jo liudytojai, ne kaltintojai. Mes esame pašaukti būti Jo atperkančios galios liudytojais, o ne pasmerkti kitus už jų nuodėmes. Bandydami įtikinti žmones dėl jų nuodėmių, mes prisiimame ne mums skirtą darbą; tai – Šventosios Dvasios darbas.
Kad pasaulis klysta dėl nuodėmės „parodys“ Globėjas, ne mes. (Jn 16, 8) Nepavedę savo gyvenimo Jėzui žmonės dažnai net nesuvokia, kas išties yra nuodėmė, ir kokia ji gali būti žalinga.
Čia mintis yra ne ta, kad Dvasia sudarys konkrečių klaidingų poelgių sąrašą. Vietoj to Dvasia eina prie esminės visų žmonių nuodėmės – netikėjimo Jėzų Kristų. (Jn 16, 9) Mūsų didžiausias vargas ir atsimetimas – tai ne mūsų moralinis netobulumas, bet mūsų atitolimas nuo Dievo ir mūsų atsisakymas priimti tą, kurį Dievas atsiuntė mus gelbėti iš šios būklės.
Pagrindinė visų nuodėmių problema yra ta, kad mes netikime Jėzumi, ir todėl atmetame vienintelį, kuris gali mus išgelbėti iš mūsų nuodėmių ir kaltės. Ši nuodėmė iškelia savąjį „aš“ ir neleidžia tikėti Dievo Žodį. Tik Šventoji Dvasia gali atverti mūsų širdį ir protą, kad suvoktume mums būtiną atsivertimą ir atpirkimą, kuris randamas Kristaus mirtyje už mus.
TEISUMO BŪTINYBĖ
Jn 16, 8 parašyta, kad Šventoji Dvasia parodys pasauliui, kaip šis klysta ne tik dėl nuodėmės, bet ir dėl teisumo. Kitaip tariant, pasaulis nežino, kad nuodėmė tikrai yra, ir nežino, koks yra tikras teisumas.
Neatsivertusieji įsivaizduoja, kad pakanka išorinės moralės. Jie trokšta ne Dievo, bet savo teisumo. Jie trokšta teisumo, kuris ateina iš jų matomų darbų, kaip antai paklusnumas Dievo Įstatymui. Tačiau mūsų paklusnumo Įstatymui darbų niekada nepakaks, kad būtume nuteisinti Dievo akivaizdoje.
Iz 64, 5 pranašas visus jo dienų žmonių savo teisumo darbus prilygino purviniems skudurams. Net mūsų geriausias religiškai motyvuotas savas teisumas išties yra neteisumas.
Tačiau Jėzaus teisumo mums pakanka. Pastarasis atitinka visus Dievo Įstatymo reikalavimus. Jėzaus teisumą Dievas Tėvas užskaito. Ir pastarąjį mes galime gauti tik per tikėjimą Jėzų Kristų.
Perskaitykite Rom 5, 10 ir Hbr 4, 15–16. Kaip mūsų teisumas yra susijęs su Kristaus tarnyste Tėvo akivaizdoje danguje?
Teisumas, kurio reikalauja Įstatymas, išsipildė nepriekaištingame Jėzaus gyvenime. Jis mirė vardan mūsų. Nors Kristų čia, žemėje, nužudžiusieji šį teisumą atmetė, pastarasis buvo Tėvo priimtas danguje. Prikėlimu Dievas Tėvas užantspaudavo ir patvirtino Jėzaus gyvenimą ir atpirkimo darbą. Dabar Jėzus gyvena užtardamas mus, (Hbr 4, 15–16) ir Jis pritaiko savo mirties nuopelnus vardan mūsų, nes mes neturime tokio teisumo, kurio reikia išganymui.
Tad mes galime gyventi, nes Jis gyvena mumyse. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal 2, 20) Jėzui gyvenant mumyse, mes gyvename „pagal Dvasią“ (Rom 8, 4) ir gauname naują dvasinį gyvenimą Šventosios Dvasios galia. (palyginkite su Gal 3, 2–5; 5, 16. 18)
Jėzaus išaukštinimas Tėvui pateisina Jo buvimą tarp mūsų per Dvasią. Įgalinti Šventosios Dvasios, Jo mokiniai gyvena panašėdami į Kristų.
Ar patyrėte, kokie išties purvini yra jūsų pačių bandymai siekti teisumo? Ko tai jus moko apie Kristaus teisumo būtinybę?
KLYSTI DĖL TEISMO
Perskaitykite Jn 16, 8. 11. Kokį teismą Jėzus turėjo omeny? Kodėl šis teismas – tai gera žinia?
Išlieka paskutinis didelis Dvasios darbas – tai parodymas, ką reiškia klysti dėl teismo. Štai čia daug mūsų pamokslų šia tema atrodo eina neteisinga ir žalinga kryptimi. Dažnai diskusija apie nuodėmę ir teisumą, atrodo, skatina daug krikščionių įspėti dėl teismo tuos, kurie atmeta Kristų. Tai darydami jie nori įspėti nusidėjėlius, dažnai su gąsdinančia potekste, dėl būsimo teismo, kuris jų laukia.
Ir nors šis teismas bus, Jn 16, 11 Jėzus kalbėjo ne apie tai. Kalba parodo, kad Viešpats nekalbėjo apie būsimą teismą, kaip Jn 12, 48. Vietoj to, teismas, apie kurį Jėzus dabar kalba, yra gera žinia, kad šėtonas jau yra teisiamas Golgotoje. Velnias, didysis tiesos priešas, dabar gyvena skolintu metu. Teismas bus, bet čia dėmesys skiriamas supratimui, kad šio pasaulio kunigaikštis jau dabar yra pasmerktas. (Jn 12, 31)
Perskaitykite 1 Pt 5, 8–9. Kaip šėtoną apibūdino Petras? Kaip mes galime atsispirti piktajam?
Velnias, žinodamas mažai beturįs laiko ir kad jis buvo mirtinai sumuštas Golgotoje, vis dėlto dar yra gyvas. Jis yra įsiutęs ir mėgina praryti kiek įmanoma daugiau. Bet jis yra nugalėtas priešas. Jėzus laimėjo pergalę. Jėzaus kraujas mus išlaisvina.
Antrojo pasaulinio karo metu, kai 1944 birželio 6 į Prancūziją įsiveržę sąjungininkai nacių kariuomenei sudavė lemtingą smūgį, buvo aišku, kad Hitleris nugalėtas. Tačiau tie vienuolika mėnesių nuo tos dienos, kai buvo pradėtas puolimas, ir 1945 gegužės 8, kai karas Europoje baigėsi, buvo kruviniausi iš visų. Panašiai ir šėtonas žino, kad jis buvo aiškiai nugalėtas ant kryžiaus. Tačiau jis atkakliai kovoja ir bando praryti kiek įmanoma daugiau. Šiais sunkiais laikais esame pašaukti būti blaivūs, budėti ir visą nerimą pavesti Jėzui, nes Jis mumis rūpinasi. (1 Pt 5, 7–8)
Kodėl teismas yra gera žinia? Kas mums teisme yra užtikrinimas? Kaip mes galime skelbti teismą tokiu būdu, kad įteigtume viltį, o ne baimę?
IŠGANYMO UŽTIKRINIMAS
Perskaitykite 1 Jn 5, 12–13; Rom 8, 15–17; 2 Kor 5, 5. Mums priėmus Kristų kaip mūsų Gelbėtoją, kodėl mes galime būti užtikrinti dėl amžinojo gyvenimo? Kas yra šio užtikrinimo pagrindas?
Nusidėjėlius pas Jėzų veda Šventoji Dvasia. Pavaduojanti Jėzaus mirtis mus sutaikė su Dievu. Jėzaus atleidimas išlaisvina mus, kad galėtume gyventi naują gyvenimą kaip Dievo įvaikiai. Nebesame Dievo priešai, (Rom 5, 10) nes gyvename pagal Dvasią (Rom 8, 4) ir rūpinamės Dvasios reikalais. (Rom 8, 5) Jei mes neturėtume Kristaus Dvasios, nebūtume Jo vaikai ir Jam nepriklausytume. (Rom 8, 9) Bet dabar mes turime vidinį mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios liudijimą. Ji liudija, kad mes priklausome Jėzui ir kad esame Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai su Kristumi. (Rom 8, 17) Tas pats galingas gyvenimas, prikėlęs Jėzų iš numirusių, dabar yra aktyvus mumyse ir daro mus, kurie buvome dvasiškai mirę, gyvus. (Rom 8, 10) Net daugiau, Dvasia užtvirtina mūsų širdyje patikinimą, kad mes tikrai priklausome Dievui. Išgirdę ir įtikėję išganymo Evangeliją, mes buvome užantspauduoti Jėzaus Šventąja Dvasia, kuri yra suteikta kaip užtikrinimas mūsų paveldėjimui. (Ef 1, 13–14) Kiekvienas tikintysis gali turėti šį užtikrinimą. (1 Jn 5, 12–13)
Perskaitykite Ef 1, 13–14. Ką reiškia būti paženklintiems Dvasia?
Priėmusieji Kristų gimsta iš naujo, tai yra gimsta „iš Dvasios“. (Jn 3, 3. 5) Šventoji Dvasia tai užantspauduoja mūsų širdyse, kad mes galėtume būti užtikrinti ir patirtume džiaugsmą, kuris ateina dėl to, jog esame Dievo vaikai. Šventoji Dvasia mus laiko priklausančiais Kristui. „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.“ (Rom 8, 9) Dabar mes suvokiame, kad Dievas yra mūsų mylintis Tėvas ir kad esame Jo mylimi vaikai. Šventoji Dvasia yra užstatas arba garantija galutinei amžinojo gyvenimo dovanai ir nemirtingumui, kurie bus mums suteikti per Jėzaus antrąjį atėjimą. (1 Kor 15, 51–54) Tai autentiško tikėjimo bruožas. Sunku įsivaizduoti, kaip krikščionys gali įtikinamai liudyti, jei neturi tokio užtikrinimo.
„Kalbėkite apie drąsą, tikėjimą ir viltį, ir jūs būsite visa šviesa Viešpatyje. Nuolat galvokite apie atviras duris, kurias Kristus jums atidarė, kad niekas nebegalėtų jų uždaryti. Dievas uždarys duris visam blogiui, jei suteiksite Jam progą. Kai priešas pasirodo kaip potvynis, Viešpaties Dvasia iškels jums vėliavą prieš piktąjį.“ (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, balandžio 16, 1889)
ŠVENTOJI DVASIA IR VILTIS
Perskaitykite Rom 5, 4–5; 15, 13; ir 1 Kor 13, 13. Kaip meilė ir viltis yra susijusios tarpusavyje? Kaip Šventoji Dvasia padeda suteikdama mums meilę ir viltį?
Šventoji Dvasia yra ta, kuri išliejo Dievo meilę mūsų širdyse. Dvasia jungia mus su Dievu ir leidžia mums pasilikti Dievo meilėje. Ištikima ir nesikeičianti Dievo meilė – tai mūsų vilties priežastis ir pamatas. Be meilės nebūtų jokios vilties. Tik meilė sukuria viltį. Kadangi Dievo meilė yra sujungta su Jo ištikimybe, mes turime nuostabią viltį, kad Jis sugrįš ir pasiims mus namo, kur yra Jis pats.
Perskaitykite Ps 31, 25. Kaip viltis mus paveikia?
Viltis įkvepia. Viltis suteikia naujų jėgų. Viltis skatina mus giedoti ir džiaugtis. Viltis yra būtina gyvenimui. Be vilties, koks būtų gyvenimo tikslas?
Turėti viltį ir būti optimistu – tai ne tas pat. Optimistas galvoja, kad viskas bus geriau: oras, ekonomika, pažymiai, finansai ir pan. Tačiau viltis nėra aklas optimizmas. Greičiau, viltis yra pagrįsta Dievo ištikimybe ir pažadais, kuriuos Jis davė praeityje. Viltis tiki, kad Dievas įvykdys tai, ką Jis sakė, nes Jis yra ištikimas. Dievas įrodė esantis patikimas, ir Juo nereikia abejoti. Jo pastovumas ir ištikimybė yra mūsų vilties pamatas.
Taip pat neabejotina, kad mūsų vilties pamatas yra randamas Jėzuje ant kryžiaus. Mums žiūrint į kryžių, mes galingiausiu įmanomu būdu matome Dievo meilės mums tikrovę. Kryžius su Jėzaus mirtimi dėl mūsų nuodėmių suteikia mums ir visatai neprilygstamą apreiškimą, koks išties yra mūsų Dievas. Tad, kaip puolę ir laikini kūriniai milžiniškame kosmose, mes viltį galime rasti ne savyje ar kažkokiuose „dideliuose“ mūsų pasiektuose dalykuose, bet mūsų Dieve, kuris apsireiškė mums ant kryžiaus.
Kaip advento viltis pagrįsta ištikimais Dievo pažadais? Kaip viltis paveikia mūsų gyvenimą? Kaip mes galime ugdyti tokią gyvenseną, kuri vietoj nevilties atspindėtų viltį?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Ye Shall Receive Power“, „Ready for the Spirit“.
Šventosios Dvasios veiklą galima apibendrinti sakant, kad Šventoji Dvasia veikia darniai kartu su Dievu Tėvu ir Dievo Sūnumi įgyvendindama mūsų išgelbėjimą. Šventoji Dvasia pažadina mus iš mūsų dvasinės mirties. Dvasia veda mus į mūsų nuodėmingumo suvokimą ir padeda mums praregėti ir pamatyti, kad mes esame pražuvę. Dvasia įžiebia mumyse pokyčių troškimą ir veda mus pas Jėzų Kristų, kuris vienintelis gali patenkinti mūsų giliausius poreikius. Dvasia suteikia mums užtikrintumą dėl išgelbėjimo, nes Ji visada mums nurodo į Jėzų ir į tai, ką Jėzus dėl mūsų atliko. Dvasia padeda mums būti panašesniems į Jėzų. Dvasia išlaiko mus ištikimus Dievui. Ji įgalina mus įvykdyti Dievo valią ir veiksmingai dalyvauti misijoje. Dvasia mums primena rašytinį Dievo Žodį, kuris mums yra vienintelis saugus vadovas ir matas mūsų krikščioniškam gyvenimui ir doktrinoms. Kur mes būtume be Šventosios Dvasios? Ką mes galėtume padaryti be Šventosios Dvasios? Būtume labai nelaimingi, pražuvę ir nieko negalintys padaryti, kas teiktų Dievui šlovę ir garbę. Ačiū Jėzui už Jo pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią. „Šventoji Dvasia buvo didžiausia iš visų dovanų, kurią Jis galėjo suteikti iš savo Tėvo, kad Jo tauta būtų išaukštinta.“ (E. Vait, „Ye Shall Receive Power“, 13 p.)
Klausimai aptarimui:
Daugiau įsigilinkite į tai, kas yra nuodėmė, o kas – teisumas? Kodėl mes, krikščionys, tikintys Šventuoju Raštu, kaip Dievo Žodžiu, skirtingai suprantame tai, kas yra nuodėmė ir teisumas, nei tie, kurie netiki Biblija? Kokie tie skirtumai? Ko Šventasis Raštas mus moko apie nuodėmę ir apie teisumą ir ko nemoko kiti šaltiniai?
Klasėje papasakokite, kokios Šventosios Dvasios darbo pusės jums buvo vertingiausios. Kodėl tai buvo itin svarbu ir paveikė jūsų gyvenimą?
Klasėje pasikalbėkite apie viltį, kurią mes turime Jėzuje. Kokios yra šios vilties priežastys? Tai yra, jei kas nors jūsų paklaustų „apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15) ir jos priežastis, ką atsakytumėte ir kodėl? Kokį įtikinamą argumentą galėtumėte pateikti?
Šią savaitę tyrinėjome apie išgelbėjimo užtikrinimą. Kas yra išgelbėjimo užtikrinimas? Ir jei mes pastarąjį turime, tai kodėl? Kuo pastarasis turi būti pagrįstas? Ir kuo šis užtikrinimas skiriasi nuo prielaidos?