Sausio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 5, 1–4; 1 Kor 2, 10–11; Iz 63, 10–14; Tit 3, 4–6; Rom 8, 11; 1 Pt 1, 2.
Įsimintina eilutė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13)
Visame Šventajame Rašte Dievo Tėvo dieviškumas yra tiesiog matomas. Ši tiesa išreikšta ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Tai viena iš daugelio svarbiausių ir pamatinių tiesų, apreikštų Dievo Žodyje.
Jėzaus dieviškumas taip pat yra patvirtintas daugybėje Rašto vietų, ypač, žinoma, Naujajame Testamente, ir evangelijose, ir laiškuose.
Tačiau Šventosios Dvasios dieviškumo yra mokoma subtiliau. Tą galima numanyti iš įvairių netiesioginių Rašto teiginių. Čia mes turime palyginti vieną Rašto vietą su kita, kad atidžiai ištyrinėtume tai, ką Dievas apreiškė per savo Žodį apie Šventąją Dvasią. Tai darydami mes privalome patvirtintini nemažiau, nei Raštas sako, ir taip pat nedera teigti „nieko daugiau, nei parašyta.“ (1 Kor 4, 6)
Ši tema reikalauja nusižeminimo ir nuolankumo; mums nedera padaryti žmogiškuosius samprotavimus apie Dievą matu, kaip Šventoji Dvasia turi būti suvokiama. Vietoj to mes turėtume priimti ir liudyti tai, ką tvirtina Šventasis Raštas, nepaisant to, kad ir kaip mums būtų sudėtinga visiškai suprasti kai kurias sąvokas.
ŠVENTOJI DVASIA IR DIEVAS
Rašte nepateiktas sisteminis Šventosios Dvasios dieviškumo aprašymas. Vietoj to mes randame įdomių pėdsakų, rodančių, kad rašiusieji Bibliją laikė Šventąją Dvasią lygia Dievui. Yra kelios Rašto eilutės, kuriose ta pati veikla priskiriama Dievui ir tada taip pat priskiriama Šventajai Dvasiai.
Perskaitykite Apd 5, 1–4. Kokią išvadą apie Dievą ir Šventąją Dvasią galima padaryti iš Petro žodžių Ananijui?
Jei Šventoji Dvasia nebūtų Dievas, tada Petras čia būtų kalbėjęs labai neatsargiu ir mirtinai klaidinančiu būdu. Įdomus aspektas, susijęs su Šventosios Dvasios prigimtimi, yra tai, kad apaštalas Petras iškelia Dievą ir Šventąją Dvasią į tą patį lygį. Trečioje eilutėje, apaštalas Ananijo klausė, kodėl jis pamelavo Šventajai Dvasiai, ir tęsė 4 eilutės pabaigoje: „Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Petras akivaizdžiai prilygino Šventąją Dvasią Dievui. Jo mintis ta, kad Ananijas melavo ne tik apaštalams, bet pačiam Dievui. Meluoti Šventajai Dvasiai reiškia meluoti Dievui. Šventoji Dvasia yra Dievas. Ši mintis čia yra labai aiškiai išsakyta.
Kodėl tokia griežta bausmė buvo skirta už tai, ką šie du žmonės padarė?
Reikia prisiminti, kad ankstyvojoje Bažnyčioje tikintieji buvo „vienos širdies ir vienos sielos.“ (Apd 4, 32) Ši vienybė buvo Šventosios Dvasios padarinys, būtent dėl to jie savanoriškai ir laisvai dalijosi tuo, ką turėjo. Meluoti dėl dalijimosi reiškė paneigti bendruomenės vienybę ir gesinti Dvasią, kuri palaikė šią vienybę ir pastarąją padarė įmanomą.
Todėl Ananijo ir jo žmonos melas suklastojo dievišką Šventosios Dvasios darbą ir buvimą ankstyvosios Bažnyčios bendruomenėje. Toks nesąžiningumas Dievo atžvilgiu yra griaunantis ir trukdo Dievo Dvasiai veikti tikinčiųjų gyvenime. Dievas nori, kad mes Jam tarnautume vieningai. Kadangi naujo tikėjimo bendruomenė buvo esminė sandūra, Dievas panaudojo drastiškus padarinius, kad užtikrintų, jog nauja Bažnyčia darbuotųsi išvien ir ištikimai tarpusavyje ir būtų pasirengę Jo Dvasios vedimui.
Pagalvokite, kaip lengvai Ananijas ir Sapfyra pateisino savo nuodėmę. Galų gale, argi mes nepardavėme savo turto ir neatidavėme dalį jo bažnyčiai? Kas tokio, jei mes šiek tiek pasiliksime sau? Ką šis pasakojimas turėtų mums pasakyti apie atsargumą, kai mes pateisiname savo elgesį?
DIEVIŠKOSIOS ŠVENTOSIOS DVASIOS SAVYBĖS
Kai kuriose Rašto eilutėse Šventoji Dvasia yra apibūdinta kaip turinti dieviškų savybių.
Kokios Šventosios Dvasios savybės ir veikla, kurios gali būti priskirtos tik Dievui, yra paminėtos pateiktose Rašto eilutėse?
1 Kor 2, 10–11; palyginkite su Iz 40, 13–14; Ps 139, 7; Hbr 9, 14; palyginkite su 1 Tim 6, 16
Lk 1, 35; Rom 15, 19; palyginkite su Ps 104, 30
Tyrinėdamas Dievo išmintį, Paulius teigė, kad Jo išmintį mums padaro žinomą Šventoji Dvasia. Paulius čia pasinaudojo argumentu – „toks tokį pažįsta“. Tik tas, kuris yra lygus Dievui, gali žinoti Dievo gelmes. (1 Kor 2, 10–11) Niekas kitas taip nepažįsta Dievo, kaip Dvasia, nes Dvasia pažįsta Dievą iš vidaus. Dvasia žino tai, kas nežinoma pašaliečiui. Šventoji Dvasia išties yra visažinė.
Dvasios artumas yra Dievo artumas. Jei neįmanoma pabėgti nuo Dievo Dvasios, tuomet Dvasia yra visur. (palyginkite su Ps 139, 7)
Parašyta, kad Šventoji Dvasia yra amžina. (Hbr 9, 14) Pasak Rašto, kiek yra amžinų asmenų? Tik Dievas yra amžinas. (1 Tim 6, 16) Jei Dvasia yra pavadinta amžina, tuomet Dvasia turi būti Dievas.
Šventoji Dvasia taip pat yra visagalė. Lk 1, 35 frazės „Šventoji Dvasia“ ir „Aukščiausiojo galybė“ yra sinonimiškos konstrukcijos. Čia jos yra susijusios su didžiausiu stebuklu – mergelės pastojimu. Rom 15, 19 apaštalas Paulius pripažįsta, kad šis stebuklas buvo įmanomas „ženklų bei stebuklų galia ir Dievo Dvasios galybe“. Iš tiesų, Šventoji Dvasia gali padaryti stebuklų.
Taip pat Jėzus sakė, kad piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. (Mt 12, 31–32; Mk 3, 28–29) Tai nesuprantama, nebent Dvasia yra Dievas.
Bet galbūt labiausiai stebinantis Šventosios Dvasios darbas – tai sugebėjimas pakeisti žmogiškąją širdį ir protą. Būtent Šventoji Dvasia padaro įmanomą naują dvasinį gimimą. (Jn 3, 5–8) Dvasia turi galią atlikti tai, kas įmanoma tik Dievui.
RAŠTO UŽUOMINOS
Rašte yra įvairiausių užuominų, susijusių su Šventąja Dvasia, kurios yra persipynusios su užuominomis apie Dievą.
Perskaitykite Iz 63, 10–14 ir palyginkite su Sk 14, 11; Įst 32, 12. Į ką rašiusieji nurodė šiose eilutėse, ir ką tai mums pasako apie Šventosios Dvasios dieviškumą?
Iz 63, 10 žmonės maištavo ir liūdino Šventąją Dvasią. Tačiau lygiagrečiame pasakojime, Sk 14, 11, parašyta, kad „VIEŠPATS Mozei tarė: ‘Kiek ilgai ši tauta niekins Mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti Manimi?’“ Įst 32, 12 mums parašyta, kad „Vienas VIEŠPATS jį tevedė, nebuvo su juo jokio svetimo dievo.“ Akivaizdu, kad rašiusieji Bibliją Dievą ir Šventąją Dvasią čia laikė lygiais.
2 Sam 23, 2 parašyta: „Per mane kalba VIEŠPATIES Dvasia, ant mano liežuvio Jo žodis.“ Lygiagrečiame pasakojime, 3 eilutėje, parašyta: „Izraelio Dievas kalbėjo, […] apie mane pasakė.“ Vėlgi, išvada iš šios Rašto vietos, kad Šventoji Dvasia yra lygi Dievui.
Palyginkite 1 Kor 3, 16–17 su 1 Kor 6, 19–20 ir palyginkite 1 Kor 12, 11 su 1 Kor 12, 28. Kaip užuominos apie Šventąją Dvasią ir Dievą pavartotos pakaitomis šiose eilutėse? Kas vienodai priskiriama Dievui ir Šventajai Dvasiai?
1 Kor 3, 16–17 Paulius pavartojo panašią kalbą, kaip 1 Kor 6, 19–20.
Apaštalui Pauliui tai, jog žmoguje gyvena Šventoji Dvasia, reiškia, kad jame apsigyveno Dievas. Sulygindamas žodžius „Dievo šventykla“ su „šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“, Paulius nurodė į tai, kad Šventoji Dvasia yra Dievas.
1 Kor 12, 11 Paulius rašė, kad kiekvienam tikinčiajam dvasines dovanas suteikia Šventoji Dvasia. Vėliau, 1 Kor 12, 28 mums pasakyta, kad tai daro Dievas. Pagrindinė žinia yra aiški: Šventoji Dvasia daro tą patį, ką ir Dievas, galingas įrodymas, kad Šventoji Dvasia yra lygi Dievui.
Dar kartą perskaitykite Sk 14, 11. Kaip tai gali būti pritaikytina mums šiandien? Pagalvokite apie stebuklingus būdus, per kuriuos Dievas veikė mūsų bažnyčioje. Pagalvokite apie visas mums duotas priežastis tikėti. Kaip mes galime užtikrinti, kad mes šiandien nedarome to paties, ką Dievo tauta padarė prieš tūkstančius metų?
DIEVIŠKAS ŠVENTOSIOS DVASIOS DARBAS
Šventoji Dvasia atlieka tam tikrus darbus, kuriuos Raštas priskiria tik Dievui. Dvasia yra aktyvi dieviškame pasaulio sukūrimo darbe, ir Dvasia yra tokia pat aktyvi Dievui atnaujinant nusidėjėlius.
Perskaitykite Tit 3, 4–6. Kaip Paulius apibūdino Šventosios Dvasios dalyvavimą atnaujinimo procese?
Šventoji Dvasia kartu su „mūsų Gelbėtoju Dievu“ (Tit 3, 4) yra paminėta atnaujinančio nuplovimo (krikšto) ir mūsų dvasinio atnaujinimo (Tit 3, 5) kontekste. Dvasia yra mūsų naujo gimimo įgaliotinis. Dvasia atnaujina mūsų širdį. Dvasia pažadina troškimą sekti Kristų. Ji yra gyvybės Dvasia. (Rom 8, 2) Ji yra ta, kuri pašventina nusidėjėlius ir pakeičia jų charakterį. Dvasia padeda mums paklusti Jėzui Kristui, kuris mus išgelbėjo. Tik dieviška būtybė gali daryti tokius nuostabius dalykus.
Palyginkite Iz 6, 8–10 ir Apd 28, 25–27. Kam rašiusieji Bibliją priskiria Dievo kalbėjimą?
Yra kelios Rašto vietos, kuriose, viena vertus, parašyta, kad kalbėjo Dievas, ir yra kitų, kuriose teigiama, kad kalbėjo Šventoji Dvasia. Raštą mums antgamtiškai perdavė Šventoji Dvasia, (2 Pt 1, 21) o tai kažkas, kas kitur yra apibūdinta kaip Dievo įkvėpimas. (2 Tim 3, 16) Suteikti Raštus yra dar vienas dieviškas Dvasios darbas.
Ko Rom 8, 11 mus moko apie Šventosios Dvasios dieviškumą?
Raštas sako, kad Jėzų iš numirusių prikėlė Šventoji Dvasia ir kad mes taip pat būsime prikelti Jo Dvasia. Tik Dievas turi galią prikelti žmones iš numirusių. Tad Šventoji Dvasia yra Dievas.
Kokius galite padaryti pokyčius, kad būtumėte atviresni Šventosios Dvasios vedimui? Tai yra, kas gali sulaikyti jus nuo gebėjimo aiškiai atskirti Dvasios vedimą jūsų gyvenime?
DVASIOS DIEVIŠKUMO SVARBA
Kas būtų prarasta, jei Šventoji Dvasia nebūtų Dievas? Jei Šventoji Dvasia yra ne visiškai Dievas, padariniai išgelbėjimui ir garbinimui yra rimti. Raštas mums sako, kad Šventoji Dvasia yra atsakinga už tikinčiųjų atnaujinimą. Dvasia juose gyvena ir juos pripildo. Dvasia atnaujina mūsų mąstymą ir keičia mūsų charakterį. Ji turi galią prikelti. Ji Kristaus sekėjus daro šventus, koks yra Dievas. Jei Šventoji Dvasia nėra Dievas, kaip mes galime būti užtikrinti, kad Ji gali padaryti visus šiuos dalykus, ir padaryti juos taip, kad jie būtų priimtini Dievui?
Perskaitykite 1 Pt 1, 2; 2 Kor 13, 13; Mt 28, 18–19. Ką tai, jog Šventoji Dvasia yra paminima kartu su Dievu Tėvu ir Sūnumi Jėzumi Kristumi per krikštą ir palaiminimus, pasako apie Šventosios Dvasios vietą dievinime ir Dievo garbinime?
Šventosios Dvasios dieviškumas padeda mums santykyje su Ja, pripažįstant Dvasią tuo, kas Ji iš tikrųjų yra. Dvasios dieviškumas yra prielaida tokiam dvasingumui, kurio centre yra Dievas. Naujojo Testamento Bažnyčia nedelsdama mini Šventąją Dvasią greta kitų dviejų Dievybės narių. Šventoji Dvasia krikšto akte užima tą patį rangą ir poziciją, kaip Tėvas ir Sūnus. Krikštas turi gilią dvasinę reikšmę ir yra gilaus garbinimo potvarkis. Tai, kas yra tiesa krikšto akte, taip pat yra tiesa apaštališkajame palaiminime. Tai meldimasis garbinant, kada Šventoji Dvasia yra šlovinama kaip Tėvas ir Sūnus. Visi trys Dievybės asmenys yra minimi vienas šalia kito ir yra vienodai patvirtinti.
Naujajame Testamente Šventoji Dvasia yra deramai patvirtinta kaip garbinimo objektas, ir ne tik per krikštą ir apaštališkąjį palaiminimą, bet nuolat, nes mes esame nuo Jos priklausomi dėl visos dvasinės gėrovės ir turėtume Jai paklusti, kaip mūsų dieviškajam mokytojui ir pašventintojui. Ar svarbu, kad Šventoji Dvasia yra Dievas? Taip, labai svarbu. Jei mes žinome, kas Dvasia yra iš tikrųjų ir pripažįstame Jos dieviškumą, mes gerbsime Jos darbą ir priklausysime nuo Jos mūsų asmeniniame augime ir pasišventime.
Pagalvokite, ką tai reiškia, kad Šventoji Dvasia, pats Dievas, veikia jūsų gyvenime. Kokius didžius pažadus čia galima įžvelgti, žinant, kad tai Dievas, kuris jumyse veikia, jus keisdamas į tai, kuo jūs galite Jame būti? Kodėl tai pakylėjanti ir užtikrinanti tiesa?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Evangelism“, 613–617 p.
Tyrinėjome, kad Rašto įrodymai dėl Šventosios Dvasios dieviškumo yra labai įtikinantys. Šventoji Dvasia yra Dievas. Tačiau atminkite: mąstydami apie Šventąją Dvasią, reikalą turime su dieviškuoju slėpiniu. Pakartosime šią mintį: kaip negalima visiškai paaiškinti Dievo ir Jo prigimties, turime atsispirti pagundai mūsų žmogiškąjį suvokimą daryti matu tam, koks Dievas turėtų būti. Tiesa viršija žmogiškąjį suvokimą, ypač kai toji tiesa yra susijusi su paties Dievo prigimtimi.
Tuo pačiu metu, tikėjimas Šventosios Dvasios dieviškumu reiškia daugiau nei tik sauso mokymo apie Trejybę priėmimą. Šis tikėjimas apima priklausomybę ir kliovimąsi išgelbėjančiu Dievo darbu, kaip tai yra pavesta Tėvo ir per Sūnų atlikta Šventosios Dvasios galia.
„Mums nebūtina tiksliai apibrėžti, kas yra Šventoji Dvasia. […] Šventosios Dvasios prigimtis yra paslaptis. Žmonės to negali paaiškinti, nes Viešpats jiems to neapreiškė. Lakią vaizduotę turintis žmogus gali sugretinti įvairias Šventojo Rašto vietas ir pagal savo žmogišką nuovoką jas sudėlioti, tačiau šių pažiūrų priėmimas nesustiprins Bažnyčios. Tokių paslapčių, kurios pernelyg gilios žmogaus supratimui, atžvilgiu geriau tylėti.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 40 p.)
Klausimai aptarimui:
Austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas kartą rašė: „Tai, apie ką mes negalime kalbėti, turime apeiti tyloje.“ Nors jo kontekstas buvo visai kitoks nei E. Vait, esmė yra ta pati. Tai yra, kodėl apskritai geriau nutylėti dėl tų Dievo ir dvasinės tiesos pusių, kurios nebuvo apreikštos Įkvėpimo?
Kartais naudingiau apmąstyti teologinę poziciją klausiant klausimo: „Kas būtų prarasta, jei teiginys būtų netiesa?“ Pavyzdžiui: „Kas būtų prarasta, jei Kristus nebūtų Dievas?“ Kalbant apie Šventąją Dvasią, apmąstykite šį klausimą: „Kas būtų prarasta, jei Šventoji Dvasia nebūtų visiškai Dievas?“
Ką ši ištrauka mums pasako praktiniame lygyje? „Šventoji Dvasia, kuri turi mus pripildyti, yra ne koks nors neaiškus poveikis ar mistinė jėga. Dvasia yra dieviškas Asmuo, kurį reikia priimti su giliu nuolankumu, garbinimu ir paklusnumu. Tad mums svarbu ne tai, kad turėtume daugiau Dvasios, bet kad Dvasia turėtų daugiau mūsų, taip, visą mūsų esybę.“ (Leroy Edwin Froom, „The Coming of the Comforter, 159 p.)