Trečia tema
Spalio 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 12, 1–3; Rom 4, 1–5; Iš 2, 24; Įst 5, 1–21; Įst 26, 16–19; Įst 8, 5; Mt 28, 10.
Įsimintina eilutė: „Palaikysiu Sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs per jų kartas kaip amžiną Sandorą – būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu“. (Pr 17, 7)
„Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6). Atkreipkite dėmesį, amžina Evangelija, visada esanti, visada buvusi, kaip kad mums buvo pažadėta Kristuje Jėzuje „prieš amžinuosius laikus“ (Tit 1, 2).
Taigi nestebina, kad kitoje vietoje Raštas kalba apie „amžiną Sandorą“ (Pr 17, 7; Iz 24, 5; Ez 16, 60; Hbr 13, 20), nes Evangelijos esmė yra Sandora, o Sandoros esmė yra Evangelija – Dievas iš savo gelbstinčios malonės ir meilės siūlo jums nepelnytą išganymą, kurio neįmanoma užsitarnauti; ir jūs, atsiliepdami į tai, mylite Jį „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30) – meile, kurią išryškina paklusnumas Jo Įstatymui: „nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“ (1 Jn 5, 3).
Šią savaitę mes tyrinėsime Sandoros idėją, išreikštą Pakartoto Įstatymo knygoje, kur Sandora ir visa, ką ji reiškia, yra akivaizdi.
I. SANDORA IR EVANGELIJA
Visame Rašte Sandora ir Evangelija pasirodo kartu. Nors Sandoros idėja buvo prieš Izraelio tautą (pavyzdžiui, Sandora su Nojumi) ir nors Sandoros pažadas buvo duotas dar prieš atsirandant Izraelio tautai, jis buvo aiškiai išreikštas per Dievo bendravimą su Jo tauta, pradedant jų tėvais, patriarchais.
Ir nuo pat pradžių pagrindinė Sandoros tiesa buvo Evangelija – išgelbėjimas tik tikėjimu.
1. Perskaitykite Pr 12, 1–3; Pr 15, 5–18 ir Rom 4, 1–5. Koks pažadas buvo duotas Abromui (vėliau Abraomui) ir kaip tame Sandoros pažade atsiskleidžia Evangelija?
Abraomas tikėjo Dievu, tikėjo Dievo pažadais jam ir taip buvo nuteisintas Dievo akivaizdoje. Tačiau šis pareiškimas nebuvo pigi malonė – paklusdamas Abraomas laikėsi jam tenkančios Sandoros dalies, kaip moko Pradžios 22, ant Morijos kalno. Visa tai, ir vis dėlto teisumu įskaitomas jo tikėjimas“ (Rom 4, 5). Štai kodėl po šimtmečių Paulius naudojo Abraomą kaip pavyzdį, ką reiškia gyventi laikantis pažadų, kuriuos Dievas davė savo tautai.
Ši tema aidi visame Rašte. Paulius ją iškelia dar kartą Gal 3, 6, cituodamas Pr 15, 6, kad Abraomo tikėjimas jam buvo įskaitytas teisumu, ir primena pažadą, pirmą kartą duotą Abromui, kad visos tautos susilauks palaiminimo per jo palikuonis (Gal 3, 9). Sandoros pažadai duodami visiems, žydams ir pagonims, tiems, „kurie tiki“ (Gal 3, 7), tai yra, nuteisinamiems tikėjimu be Įstatymo darbų, kad ir kiek jie būtų įpareigoti laikytis įsakų dėl Sandoros.
Kai Jeremijas kalba apie naują Sandorą, jis tai daro Įstatymo kontekste: „Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis. – Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Mano tauta“ (Jer 31, 33), atspindėdamas kalbą, užrašytą Kunigų knygoje: „Visada būsiu arti jūsų; Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite Mano tauta“ (Kun 26, 12).
Kaip Sandoros Įstatymo ir Evangelijos idėja puikiai dera su trijų angelų žinia Apreiškimo 14 – paskutine Dievo perspėjimo žinia pasauliui?
II. SANDORA IR IZRAELIS
2. „Ne dėl savo teisumo ar savo širdies sąžiningumo įžengi paveldėti jų krašto, bet dėl jų nedorumo Viešpats išvaro juos tavo akivaizdoje, idant įvykdytų pažadą, kurį davė prisiekdamas tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“ (Įst 9, 5; taip pat žr. Įst 9, 27). Kaip šioje eilutėje pasireiškia Sandoros pažadų tikrovė?
Čia taip pat pasirodo malonės Sandora – Dievas darbavosi dėl jų, nepaisant nuolatinių klaidų. (Be abejo, taip turi veikti ir Evangelija šiandien.) Ir būtent dėl tėvams duoto pažado buvo suteikta Dievo malonė jų ateities kartoms.
Mozei mokant tautą, kuriai buvo duoti visi Sandoros pažadai, jis dažnai primindavo patriarchams duotus Sandoros pažadus.
3. Perskaitykite Iš 2, 24; Iš 6, 8 ir Kun 26, 42. Kas čia pasakyta, kas padeda parodyti, kaip veikia Sandoros pažadai?
Išėjimas iš Egipto, didis išganančiosios Dievo malonės simbolis, taip pat buvo pagrįstas Sandora, kurią Viešpats sudarė su jų tėvais. Tai yra, dar prieš gimstant Sandoros dalininkams, pažadai buvo duoti jų vardu. Taigi ne dėl jų nuopelnų (švelniai tariant) jie gavo pažadėtą išlaisvinimą, kurį Dievas suteikė jiems per Išėjimo stebuklus ir įvykius.
Žinoma, viskas tuo nesibaigė. Jie išėjo iš Egipto kur? Taip, Sinajų, kur Sandora su jais buvo „oficialiai“ sudaryta (žr. Išėjimo 20). Ir šiai Sandorai svarbiausia buvo Evangelija ir
Įstatymas, Dešimt įsakymų, kurių jie buvo pašaukti laikytis, jų gelbstinčių santykių su Viešpačiu, kuris jau juos išpirko (Evangelija), pasireiškimas. Taigi Pakartoto Įstatymo knygoje jie buvo pašaukti laikytis šio Įstatymo kaip jiems tenkančios Sandoros, kuri buvo patvirtinta Sinajuje, dalies.
Kokį vaidmenį Dievo Įstatymas turėtų atlikti mūsų gyvenime šiandien, mums, išgelbėtiems malone, ir kodėl šis Įstatymas yra itin svarbus mūsų patyrimui su Dievu?
III. SANDOROS KNYGA
Nors Sandoros idėja (hebrajiškai – berit), apibūdinanti Dievo santykius su savo tauta, randama visame Rašte, šis žodis Pakartoto Įstatymo knygoje pasirodo taip dažnai, kad Pakartoto Įstatymo knyga buvo pavadinta „Sandoros knyga“.
4. Perskaitykite Įst 5, 1–21. Kas čia vyksta, kas padeda parodyti, kokia esminė Pakartoto Įstatymo knygai yra Sandoros (berit) mintis?
Netrukus po Izraelio vaikų išvadavimo iš Egipto, Dievas sudarė Sandorą su jais prie Sinajaus, prieš jiems įžengiant į Pažadėtąjį kraštą. Tada, po 40 metų klajojimo, prieš pat jiems vėl įžengiant į Pažadėtąjį kraštą, kuris buvo esminė Sandoros pažado dalis (žr. Pr 12, 7; Iš 12, 25), Viešpats per Mozę vėl duoda jiems Dešimt įsakymų – tai būdas iš naujo pabrėžti, kaip svarbu buvo atnaujinti ir jiems tenkančios Sandoros dalies įsipareigojimus.
Taip, Viešpats ketino vykdyti savo pažadus jiems. Nors dabar jie yra įpareigoti laikytis jiems tenkančios Sandoros dalies: „Jis paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, tai yra Dešimt Įsakymų, ir užrašė juos ant dviejų akmens plokščių“ (Įst 4, 13). Jis tai padarė prie Sinajaus ir dabar dar kartą tai padarė Moabe, prieš pat jiems užimant Pažadėtąjį kraštą, šimtmečiais anksčiau pažadėtą tėvams – „amžinosios Sandoros“, kuri buvo ankstesnė net už pasaulį, apraiška.
„Dar prieš padėdami žemės pamatus, Tėvas ir Sūnus buvo susitarę atpirkti žmogų, jei šėtonas jį nugalės. Jie iškilmingai prisiekė, kad Kristus taps žmonijos garantas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, p. 774)
5. Perskaitykite Įst 5, 3. Kaip mes suprantame šią eilutę?
Ką jiems kalbėjo Mozė? Greičiausiai Mozė pabrėžė tai, kad jų tėvų nebėra, ir dabar jiems buvo duoti nuostabūs jų tėvams tekę pažadai. Tai galėjo būti Mozės būdas pranešti jiems, kad jie neturėtų nuvilti, kaip ankstesnė karta. Pažadai (ir įsipareigojimai) dabar teko jiems.
IV. JO BRANGINAMA TAUTA
Šiandien mums sunku suvokti, koks buvo senovės pasaulis tuo metu, kai Izraelis klajojo po dykumą. Jei imperijos atsirasdavo ir išnykdavo, palikdamos tik griuvėsius (jei pastarieji išlikdavo), ką galime žinoti apie daugelį mažesnių pagonių tautų, gyvenusių toje pačioje vietovėje kaip ir Izraelis?
Ne itin daug, bet mes žinome vieną dalyką – šios tautos buvo persmelktos pagonybės, politeizmo ir įvairių nedorų papročių, įskaitant vaikų aukojimą. Pabandykite įsivaizduoti, kokia degradavusi ir bloga būtų kultūra bei religija, kuri taip elgtųsi su savais vaikais, ir tai darytų vardan dievo!
Todėl nestebina tai, kad per visą senovės Izraelio istoriją Viešpats perspėjo savo tautą nesilaikyti aplinkinių tautų papročių. „Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų“ (Įst 18, 9).
Taip yra todėl, kad Dievas pašaukė šią tautą konkrečiam tikslui. Sudarydama Sandorą su Dievu, ji turėjo būti ypatinga tauta, liudijanti pasauliui dangų ir žemę sukūrusį vienintelį Dievą.
6. Perskaitykite Įst 26, 16–19. Kaip šiose eilutėse apibendrinti Dievo ir Izraelio Sandoros santykiai? Kaip izraelitų ištikimybė Sandorai turėtų pasireikšti tuo, kokia tauta jie privalėjo tapti? Kokių pamokų čia galime įžvelgti ir mes?
Žavi tai, kad Mozė čia vartoja žodžius – „šią dieną“, tai yra – dabar Dievas vėl liepia jums visa tai vykdyti (mintis pakartota 17 eilutėje). Jis visą laiką liepė jiems tai daryti. Tarsi jis sakytų jiems, kad reikia pasišvęsti būtent šią akimirką, vėl būti ištikima, šventa ir ypatinga tauta, o tai iš tikrųjų yra pagrindinė jų, kaip Sandoros tautos, egzistavimo priežastis. Jie buvo vienintelė tauta, pažinusi gyvąjį Dievą ir žinojo tiesą apie šį Dievą ir kokio Jis norėjo gyvenimo žmonėms. Tikrąja prasme jie ne tik turėjo „turimą tiesą“, bet ir savaip turėjo ją įkūnyti tol, kol ateis Jėzus, pati „Tiesa“ (Jn 14, 6).
Kodėl mintis dėl pasišventimo Dievui ir Jo Sandoros reikalavimams „šią dieną“ yra aktualus net mums šiandien?
V. KITI SIMBOLIAI
Tyrinėjantieji Raštą jau seniai pripažino Izraelio Sandoros su Dievu ir susitarimų su kitomis karalystėmis panašumus. Šis panašumas neturėtų stebinti. Viešpats paprasčiausiai darbavosi su savo tauta jai suprantamu būdu.
Tuo pat metu, sandoros idėja, teisinis dviejų šalių susitarimas su taisyklėmis, įstatais ir nuostatais, gali atrodyti itin šaltas ir formalus. Nors ši dalis tikrai turi būti (Dievas yra Įstatymo davėjas), ji nėra pakankamai plati, kad apimtų gylį ir mastą, kokių santykių Dievas norėjo su savo tauta. Taigi Pakartoto Įstatymo knygoje naudojami kiti simboliai tam, kad padėtų pavaizduoti tą pačią Sandoros idėją tarp Dievo ir Izraelio, bet suteikiant jai papildomų pusių.
7. Perskaitykite Įst 8, 5; Įst 14, 1; Įst 32, 6. 18–20. Kokie simboliai čia naudojami ir kaip jie gali padėti atskleisti, kokių santykių Dievas nori su savo tauta?
8. Perskaitykite Įst 4, 20 ir Įst 32, 9. Kokie simboliai čia naudojami ir kaip jie taip pat padeda atskleisti, kokių santykių Dievas nori su savo tauta?
Kiekvienu atveju matome šeimos idėją, kuri idealiu atveju turėtų simbolizuoti artimiausius, tampriausius ir labiausiai mylinčius saitus. Dievas visada norėjo tokių santykių su savo tauta. Net po jų gėdingo Jėzaus išsigynimo kryžiaus laikotarpiu, po prisikėlimo Jėzus sakė Marijai: „Eikite ir pasakykite Mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie Mane pamatys“ (Mt 28, 10). Net prisikėlęs Kristus mokinius vadino broliais, meilės ir malonės pavyzdys tiems, kurie jos tikrai nenusipelnė. Iš esmės Dievo ir žmonijos santykiai visada buvo tokie – malonė ir meilė, suteikta jos nenusipelniusiems.
Kokie jūsų santykiai su Dievu? Kaip galite juos pagilinti ir išmokti Jį mylėti, tuo pačiu suprasdami savo pasišventimą Sandorai – paklusti Jo Įstatymui? Kodėl šios dvi idėjos nėra prieštaringos, o papildo viena kitą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Vergystės dvasią lemia siekis gyventi pagal įstatyminę religiją, stengiantis įvykdyti Įstatymo reikalavimus savo jėgomis. Mums yra vilties tik esant Abraomo Sandoros, kuri yra malonės Sandora tikėjimu Kristų Jėzų, dalininkais. Abraomui paskelbta Evangelija, kurios dėka jis turėjo viltį, buvo ta pati Evangelija, kuri skelbiama ir šiandien, per kurią mes turime viltį. Abraomas žvelgė į Jėzų, kuris taip pat yra mūsų tikėjimo vadovas ir ištobulintojas.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 6 t., p. 1077)
„Dar prieš padėdami žemės pamatus, Tėvas ir Sūnus buvo susitarę atpirkti žmogų, jei šėtonas jį nugalės. Jie iškilmingai prisiekė, kad Kristus taps žmonijos garantas. Šį įsipareigojimą Kristus išpildė. Ant kryžiaus sušukdamas: ‘Atlikta!’ Jis kreipėsi į Tėvą. Užduotis buvo visiškai įvykdyta. Tada Jis paskelbė: Tėve, atlikta. Aš įvykdžiau Tavo valią, o Mano Dieve. Aš užbaigiau atpirkimo darbą. Jei Tavo teisingumas patenkintas, ‘Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš’ (Jn 19, 30; 17, 24).“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 774)
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į mintį, kad dar prieš padedant pasaulio pamatus Tėvas ir Sūnus „buvo susitarę“ mus atpirkti, jei žmonija pultų. Kodėl tai turėtų mus itin drąsinti? Ko tai turėtų mus mokyti, kiek Dievas nori mus išgelbėti savo karalystei?
2. Kaip Septintosios dienos adventistų bažnyčia turėtų atlikti vaidmenį, kurį senovės Izraelis turėjo atlikti savo laiku? Kaip mes galime išmokti išvengti klaidų, kurias padarė izraelitai?
3. Kodėl Evangelija ir jos pažadai yra itin svarbūs visai Naujosios Sandoros idėjai? Kokių eilučių galite rasti Naujajame Testamente, parodančių, kad Įstatymas ir klusnumas Įstatymui nebuvo panaikintas pagal Naująją Sandorą, kaip paprastai moko kiti krikščionys? Kaip manote, kodėl itin daug krikščionių sako, kad Evangelija panaikina būtinybę laikytis Dešimties įsakymų?