Penkta tema
Spalio 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 12, 29–31; Įst 10, 1–19; Ps 146, 5–10; Mt 7, 12; Įst 27, 19; Jok 1, 27–2, 11.
Įsimintina eilutė: „Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“ (Įst 10, 19)
Praėjusią savaitę skaitėme, kad Rašto aiškintojui klausiant: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ (Mk 12, 28), Jėzus atsakė tvirtindamas, kad yra vienas Dievas, o tada Jis pasakė: „Pirmasis yra šis. …tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30).
Tačiau Jėzus tęsė kalbėdamas apie antrąjį (Mk 12, 31), apie kurį Rašto aiškintojas nepaklausė. Nepaisant to, Jėzus, žinodamas, kaip tai svarbu, pasakė: „Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 31).
Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu? Jėzus meilę Dievui ir meilę artimui susiejo į vieną įsakymą, ir tas įsakymas buvo didžiausias iš visų.
Vėlgi, Jėzus nesugalvojo kažko naujo, ko žydai dar nebuvo girdėję. Vietoj to, kvietimas mylėti Jį be galo – idėja mylėti artimą ir mylėti kitus žmones, taip išreiškiant meilę Dievui, buvo paremta Pakartoto Įstatymo knyga.
I. APIPJAUSTYKITE SAVO ŠIRDIS
Pakartoto Įstatymo 10, Pakartoto Įstatymo 9 tęsinys, iš esmės yra Dievo su Izraeliu sudarytos Sandoros patvirtinimas. Iš tiesų, didžioji šios knygos dalis yra tam tikras Sandoros atnaujinimas. Net po jų baisios nuodėmės prie Horebo, kai Mozė juos trumpam paliko, o jie pasidavė stabmeldystei, Viešpats vis tiek jų neišsižadėjo.
1. Perskaitykite Įst 10, 1–11. Kas čia vyksta, kas padeda mums suprasti, kad Dievas atleido savo tautai jos nuodėmę ir dar kartą patvirtino jiems ir jų protėviams duotą Sandoros pažadą?
Mozė sudaužė plokštes su Dešimt įsakymų (Įst 9, 17) – Sandoros sulaužymo ženklas (Įst 32, 19). „Parodydamas pasibjaurėjimą jų nusikaltimu, jis sviedė žemyn akmens plokštes, ir jos sudužo visų akivaizdoje. Tai reiškė, kad jei jie sulaužė savo Sandorą su Dievu, tai ir Dievas sulaužė savo Sandorą su jais.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 252)
Taigi tai, kad Dievas liepė Mozei padaryti naujas plokštes, „tokias, kaip pirmąsias“ ir pažadėjo Pats užrašyti ant jų žodžius, „buvusius ant pirmųjų plokščių“ (Iš 34, 1), rodo, jog Dievas atleido tautai ir jos nepaliko.
2. Perskaitykite Įst 10, 14–16. Ką Dievas jiems sako? Ką reiškia simboliai, kuriuos Viešpats čia panaudojo?
Čia yra simbolių mišinys – apipjaustymas, širdis, sprandas. Nepaisant jų, esmė aiški. Apipjaustymas buvo Sandoros ženklas, tačiau tai tik išorinis ženklas. Dievas norėjo jų širdies, tai yra proto, prieraišumo, meilės. Kieto sprando simbolis tiesiog parodė, kokie jie užsispyrę ir nenorintys paklusti Viešpačiui. Iš esmės čia ir kitur Viešpats sako jiems liautis būti neištikimiems ir tarnauti Jam visa širdimi ir siela.
Pagalvokite apie visus kartus, kai Viešpats atleido jūsų nuodėmes. Ką tai turėtų pasakyti apie Jo malonę?
II. MYLĖSITE ATEIVĮ
Šių perspėjimų kontekste Mozė pareiškia: „Žiūrėk! Viešpačiui, tavo Dievui, priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje“ (Įst 10, 14). Kokia galinga aukščiausios Viešpaties valdžios išraiška, mintis randama ir kitose Rašto vietose: „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai“ (Ps 24, 1).
3. Perskaitykite Įst 10, 17–19. Ką dar Mozė čia skelbia apie Viešpatį? Svarbiau, ką Dievas įsako savo tautai šiuo pareiškimu?
Jehova yra ne tik dangaus ir žemės Viešpats, bet ir „dievų Dievas ir viešpačių Viešpats“ (Įst 10, 17). Tai nereiškia, kad yra kitų dievų, mažesnių dievų, pavyzdžiui, tariamų dievų, kuriuos garbino aplinkiniai pagonys. Greičiau tai yra būdas pasakyti, kad Jis yra ne tik vienintelis Dievas („Dabar įsidėmėkite, kad Aš, Aš vienas esu Tas, ir nėra kito Dievo be Manęs“ [Įst 32, 39]), Jis tvirtina savo visišką viršenybę visų kitų realių ar įsivaizduojamų galių danguje ar žemėje atžvilgiu.
Tekstas taip pat sako, kad Jis yra „didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio“. Visa tai yra didesnės žinios dalis –Jehova jūsų Dievas, o jūs, Jo tauta, turite Jam paklusti.
Čia taip pat pateikiamas galingas kontrastas. Taip, Jehova yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, Aukščiausias kūrinijos Valdovas ir Išlaikytojas (Kol 1, 16–17), tačiau Jis taip pat rūpinasi našlaičiu, našle ir ateiviu, ir Jis tai parodo rūpindamasis tiesioginiais jų fiziniais poreikiais. Dievas, kuris žino, jei žemėn krinta žvirblis (Mt 10, 29), žino apie visuomenės paribyje gyvenančių žmonių bėdas. Kitaip tariant, Viešpats sako žmonėms, kad gerai, gal jūs išrinktieji, ypatingi ir Aš jus myliu, bet Aš myliu ir kitus, įskaitant vargstančius ir bejėgius tarp jūsų. Ir kaip Aš juos myliu, jūs taip pat turite juos mylėti. Tai yra vienas svarbus iš jums tenkančių Sandoros įsipareigojimų.
Perskaitykite Ps 146, 5–10. Kokia yra šios Psalmės žinia, atspindinti tai, ką čia sako Dievas, ir ką ji turėtų reikšti šiandien mums kaip krikščionims?
III. NES TU BUVAI ATEIVIS EGIPTE
4. „Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Įst 10, 19). Kokia čia žinia senovės Izraeliui? Kokią žinią ši eilutė turi ir mums?
Šimtmečiais anksčiau Viešpats sakė Abraomui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų“ (Pr 15, 13; taip pat žr. Pr 17, 8; Apd 13, 17). Tai, žinoma, ir įvyko, o pirmų Išėjimo knygos skyrių dramatiška istorija apie jų išpirkimą (Iš 15, 13) ir išgelbėjimą (Iš 14, 13) iš Egipto buvo užfiksuota palikuonims, simbolis, atvaizdas, atpirkimo ir išganymo, kuris mums suteiktas Kristuje Jėzuje. Šioje eilutėje Viešpats nori, kad jie prisimintų, kur jie buvo ir kokie jie buvo – tai yra, svetimi žmonės ne savame krašte.
Kitaip tariant, prisimink, kada buvai visuomenės atstumtųjų, net vergų paribyje, priklausei nuo malonės tų, kurie buvo stipresni už tave ir kurie galėjo tave engti ir, tiesą sakant, dažnai taip elgėsi. Nors Izraelis buvo išrinkta tauta, Dievo vadinama kunigiška karalyste (Iš 19, 6), ir nors tarp jų bei ateivių buvo tam tikrų skirtumų, ypač religinių apeigų atžvilgiu, „žmogaus teisių“ srityje su ateiviu, našle, našlaičiu reikėjo elgtis taip pat teisingai ir deramai, kaip izraelitai tikėjosi, kad bus elgiamasi su jais.
5. Perskaitykite Mt 7, 12. Kaip ši eilutė apibendrina tai, ką Viešpats sakė senovės Izraeliui dėl jų elgesio su silpnaisiais jų gretose?
Šis raginimas Izraeliui, kaip jie turėjo elgtis su atstumtaisiais, jokiu būdu nebuvo įprasta senovės pasaulyje, kur atstumtieji kai kuriais atvejais galėjo būti laikomi ne geresni už gyvulį, geriausiu atveju.
Priešingai, Izraelis turėjo būti kitoks, šviesa tautoms. Taigi šį skirtumą lems Dievas, kurį jie garbino, kaip Jį garbino, ir visa tiesos religijos sistema, kurią Dievas jiems davė. Visgi jų maloningas elgesys su atstumtaisiais galėjo būti galingas liudijimas pasauliui dėl jų Dievo ir tikėjimo pranašumo, kuris, viena vertus, buvo visa jų būties esmė, būti jų Dievo liudytojais pasauliui.
IV. TEISTI TEISUMU
Kaip tikintieji, mes esame pašaukti atspindėti Dievo charakterį. Paulius rašė: „mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). Juk mes buvome sukurti pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 27), kuris vėliau buvo nuodėmės sugadintas. Tyrinėjome, kai Mozė kalbėjo apie Dievo galią ir didybę, jis taip pat pasakė, kad Dievas neima kyšio ir kad Jam rūpi silpnieji ir atstumtieji. Dievas tai daro; todėl ir mes turime daryti tą patį.
6. Perskaitykite šias eilutes Pakartoto Įstatymo knygoje. Kokia tema bendra joms visoms?
Įst 1, 16
Įst 16, 19
Įst 24, 17
Įst 27, 19
Plačiai žinoma, kad silpnieji, vargšai, atstumtieji žmonių teisme dažniausiai nesulaukia tokio paties „teisingumo“, kaip ir turintieji pinigų, galios ir ryšių. Nesvarbu nei šalis, nei laikmetis, nei kultūra, nei tai, kokie aukšti teisingumo ir nešališkumo principai įtvirtinti konstitucijoje, įstatymuose ir pan.; tikrovė išlieka tokia pati – vargšai, silpni ir atstumtieji beveik niekada nesulaukia teisingumo, kurio sulaukia kiti.
Štai kodėl nepaprasta tai, ką čia kalbėjo pats Viešpats. Šios visur kitur esančios neteisybės neturėtų būti Izraelyje, Dievo tautoje, kuri turi atstovauti Jam pasaulyje. Tam tikra prasme, vartojant šiuolaikinį terminą, Viešpats norėjo, kad senovės Izraelyje būtų „vienodas teisingumas pagal Įstatymą“.
Bet tai yra giliau už paprastą jurisprudenciją (teisės mokslą). „Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Taip, jie žinojo, kas yra gyvasis Dievas, jie turėjo teisingas garbinimo apeigas ir atnašavo tinkamas aukas. Visa tai gerai. Bet galų gale, kokia iš viso to nauda, jei jie netinkamai elgėsi su silpnaisiais ir vargšais tarp jų? Pranašų lūpomis Viešpats dažnai peikė vargšų ir beturčių engėjus Izraelyje. Kaip jūs galite būti „šventi“ ir tuo pat metu netinkamai elgtis su kitais? Negalite, nepaisant to, kaip griežtai laikotės tinkamų religinių apeigų.
Perskaitykite Am 2, 6; 4, 1; 5, 11; Iz 3, 14–15; Iz 10, 1–2; Jer 2, 34. Ką sako pranašai, kas atspindi tai, dėl ko Viešpats perspėjo senovės Izraelį? Ką šiandien mums sako šie žodžiai?
V. TYRA RELIGIJA DIEVO AKIVAIZDOJE
7. Perskaitykite Įst 24, 10–15. Kokie svarbūs principai čia išreikšti, kaip elgtis su tais, kurie mums pavaldūs?
Vėlgi matome Viešpaties susirūpinimą elementariu žmogaus orumu. Taip, jei kažkas jums kažką skolingas, ir laikas susigrąžinti skolą, tai darydami parodykite žmogui šiokią tokią pagarbą, šiokį tokį orumą, ar gerai? Nesiveržkite pas jį ir nereikalaukite skolos. Vietoje to, palaukite lauke, leiskite jam ateiti ir atiduoti jums skolą. Įst 24, 12–13, atrodo, sako, jei kokia vargšė siela atidavė savo apdarą „užstatu“, reikia jai leisti bent jau per naktį miegoti su savo apdaru. Kitose eilutėse kalbama apie tai, kaip elgtis su pasamdytais vargšais, kurie gali būti itin lengvai engiami. Negalima jų engti, nes Dievo akivaizdoje tai yra nuodėmė, ir, be abejo, sunki. Vėlgi, jei Izraelis liudys, bus šventa tauta, vaikščiojanti tiesoje klaidamokslių, stabmeldystės, pikto ir nuodėmės persmelkto pasaulio atžvilgiu, ji tikrai turi būti maloninga silpniausiems ir labiausiai atstumtiems. Priešingu atveju jos liudijimas bus nieko vertas.
8. Perskaitykite Jok 1, 27–2, 11. Ką čia sako Jokūbas, atspindint tai, ką Viešpats kalbėjo savo tautai Pakartoto Įstatymo knygoje? Kokią reikšmę turi tai, kad šiose eilutėse Jokūbas blogą elgesį su vargšais sieja su Dešimčia įsakymų?
Nors niekas Dešimtyje įsakymų nėra tiesiogiai susiję su šališkumo rodymu turtingiesiems vargšų atžvilgiu, griežtas Įstatymo raidės laikymasis, kai tuo pačiu metu blogai elgiamasi su vargšais ar beturčiais, prilygsta tyčiojimuisi iš tikėjimo ir bet kokio įsakymų laikymosi. Mylėti savo artimą kaip save patį yra aukščiausia Dievo Įstatymo išraiška – ir tai yra dabartinė tiesa, kokia ji buvo ir Jokūbo laikais, taip pat, kai Mozė kalbėjo su Izraeliu prie Šventosios Žemės sienų.
Kodėl mes, Septintosios dienos adventistai, rimtai paisantys įstatymų laikymosi, turime užtikrinti, kad mes taip pat rimtai paisome Jokūbo laiško ir Pakartoto Įstatymo knygos žodžių? Atsižvelgiant į tai, ką skaitėme Jokūbo laiške, kodėl mūsų tikėjimas Įstatymo laikymusi turėtų dar labiau sustiprinti mūsų ryžtą padėti vargšams ir beturčiams tarp mūsų?
Tolesniam tyrinėjimui: Sunku įsivaizduoti, kaip net geriausiais laikais, pavyzdžiui, valdant Dovydui ir Saliamonui, gausiai Dievo palaiminta Izraelio tauta vis dėlto galėjo taip engti vargšus, bejėgius ir atstumtuosius.
„Kadangi trypėte vargšą ir plėšėte iš jo mokesčius už grūdus, nors pasistatėte namus iš tašytų akmenų, juose negyvensite, nors užsiveisėte rinktinius vynuogynus, jų vyno negersite. Juk žinau, kokia daugybė jūsų nusikaltimų ir kokios sunkios jūsų nuodėmės; jūs engiate teisiuosius, imate kyšius, nustumiate į šalį pavargėlius vartuose!“ (Am 5, 11–12)
„Viešpats ateis ir apkaltins savo tautos seniūnus ir vadus: ‘Tai jūs prarijote vynuogynus; tai, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose’“ (Iz 3, 14).
Klausimai aptarimui:
1. Izraelitai turėjo atminti, kad jie buvo „ateiviai“ Egipte, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jie turėjo elgtis su ateiviais ir atstumtaisiais Izraelyje taip, kaip jie norėjo, kad su jais būtų elgiamasi, kai jie buvo atstumti. Kaip ši tiesa susijusi su Evangelija, su mintimi, kad Jėzaus krauju mes buvome išvaduoti iš nuodėmės vergijos? Kodėl ir kokiu lygiagrečiu būdu tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų, turėtų paveikti mūsų elgesį su kitais, ypač bejėgiais tarp mūsų?
2. Pagalvokite apie tai. Mes galime švęsti tikrąją dieną, suprasti su mirtimi, pragaru, žvėries ženklu ir pan. susijusią tiesą. Tai gerai. Bet ką visa tai reiškia, jei mes elgiamės su kitais bjauriai arba engiame silpnus tarp mūsų, arba neteisingai vykdome teisingumą, kai reikia sprendimo? Ypač dėl turimos tiesos, kodėl privalome būti itin atsargūs, kad negalvotume, jog tik tiesos žinojimas kažkaip savaime yra viskas, ko Dievas reikalauja iš mūsų? Kodėl tai mums galimai pavojingi spąstai?
3. Kokį vaidmenį mūsų tikėjimas turėtų atlikti mūsų supratimui, susijusiam su tuo, kas paprastai vadinama „žmogaus teisėmis“?