Dešimta tema
Lapkričio 27 – gruodžio 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 9, 8–17; Įst 4, 32–39; Apr 14, 12; Įst 4, 9. 23; Įst 6, 7; Įst 8, 7–18; Ef 2, 8–13.
Įsimintina eilutė: „Atsimink ir neužmiršk, kaip supykdei Viešpatį, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš Viešpatį.“ (Įst 9, 7)
Rašte kartojami du žodžiai – atminsi ir pamirštum. Abu nusako kažką žmogiško, tai, kas vyksta mūsų galvoje. Abu jie yra veiksmažodžiai ir priešingybės: atsiminti – tai neužmiršti, o pamiršti – neprisiminti.
Dievas dažnai liepia savo tautai prisiminti visa, ką Jis dėl jų padarė; prisiminti Jo malonę ir gerumą jiems. Senojo Testamento pranašai dažnai liepė tautai, žydams, nepamiršti, ką Viešpats padarė dėl jų. Bet taip pat, svarbiausia, jie neturėjo pamiršti, koks buvo jų pašaukimas Dieve ir kokia jie turėjo būti tauta, reaguodami į šį pašaukimą. „Mąstau apie Viešpaties darbus; taip, atsimenu ankstesnius Tavo stebuklus“ (Ps 77, 12).
Ar šiandien mums kažkas yra kitaip, tiek bendrai, tiek juo labiau asmeniškai? Lengva pamiršti tai, ką Dievas padarė dėl mūsų.
Šią savaitę, kaip išreikšta Pakartoto Įstatymo knygoje, mes tyrinėsime šį svarbų principą – atminti ir neužmiršti Dievo veikimo mūsų gyvenime.
I. PRISIMINTI VAIVORYKŠTĘ
Pirmą kartą žodis „atsiminsiu“ Rašte pavartotas Pradžios 9, kai po tvano Viešpats pasakė Nojui, kad Jis padės vaivorykštę debesyse kaip savo Sandoros su visa žeme ženklą, jog daugiau niekada nesunaikins visos žemės tvanu.
1. Perskaitykite Pr 9, 8–17. Kaip čia pavartotas žodis „atsiminsiu“ ir ko galime iš to išmokti, kaip turėtume prisiminti tai, ką Dievas padarė dėl mūsų?
Žinoma, Dievui nereikia vaivorykštės, kad prisimintų savo pažadą ir Sandorą. Jis tiesiog kalbėjo žmonėms suprantama kalba. Vaivorykštė skirta mums, kaip žmonėms, prisiminti Dievo pažadą ir Sandorą daugiau nesunaikinti pasaulio vandeniu. Kitaip tariant, vaivorykštė turėjo padėti žmonėms prisiminti šią ypatingą Dievo sudarytą Sandorą; kiekvieną kartą, kai pasirodys vaivorykštė, Dievo tauta prisimins ne tik Dievo teismą pasauliui už jo nuodėmę, bet ir Jo meilę pasauliui bei pažadą jo daugiau neužlieti.
Taigi čia matome atminimo idėjos svarbą – prisiminti Dievo pažadus, prisiminti Dievo perspėjimus, prisiminti Dievo veikimą pasaulyje.
Vaivorykštė danguje šiandien tampa dar svarbesnė, kai, remdamiesi gamtos dėsnių tęstinumu, daugelis mokslininkų atmeta mintį dėl visuotinio tvano. Žavi tai, kad E. Vait rašė, jog prieš prasidedant tvanui, daugeliui žmonių kilo ta pati mintis, kad gamtos dėsnių tęstinumas atmeta galimybę, jog kada nors gali kilti pasaulinis tvanas. Ji rašė, kad išminčiai teigė, jog gamtos „dėsniai galiojo vandenims, kad jie neišsilietų per krantus“ (Patriarchai ir pranašai, p. 68). Taigi prieš tvaną žmonės, remdamiesi gamtos dėsniais, teigė, kad tvano negali būti; po tvano žmonės tvirtina, remdamiesi gamtos dėsniais, kad tvano niekada nebuvo.
Tačiau Dievas savo Žodyje pasako mums apie tvaną ir davė pasauliui ženklą ne tik dėl tvano, bet ir dėl savo pažado daugiau nebesiųsti tvano. Taigi, jei prisiminsime, ką reiškia vaivorykštė, galime tikėti, kad danguje šiomis gražiomis spalvomis parašyta, jog Dievo Žodis yra patikimas. Ir jei mes galime pasitikėti Jo Žodžiu dėl šio pažado, kodėl taip pat nepasitikėti Jo Žodžiu dėl visko, ką Jis mums sako?
Kitą kartą, kai pamatysite vaivorykštę, pagalvokite apie Dievo pažadus. Kaip mes galime išmokti pasitikėti visais šiais pažadais?
II. DĖL PRAĖJUSIŲ DIENŲ
Pakartoto Įstatymo 4 perskaitėme nuostabius Viešpaties per Mozę duotus pamokymus savo tautai dėl jos, kaip Dievo išrinktos tautos, privilegijų. Jis atpirko ją iš Egipto „rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir siaubą keliančiais darbais, kaip kad Viešpats, jūsų Dievas, padarė tau matant dėl jūsų Egipte“ (Įst 4, 34). Kitaip tariant, Dievas ne tik padarė dėl jos kažką nuostabaus, bet ir darė tai įsimintinais būdais, kurie turėtų padėti niekada nepamiršti, kokius nuostabius darbus Jis dėl jos padarė.
2. Perskaitykite Įst 4, 32–39. Ką Viešpats liepė izraelitams prisiminti ir kodėl buvo itin svarbu, kad jie prisimintų šiuos dalykus?
Mozė atkreipė tautos dėmesį į istoriją, net į patį pasaulio sukūrimą, ir retoriškai klausė, ar per visą istoriją buvo padaryta kažkas panašaus, kaip buvo padaryta dėl jos. Tiesą sakant, jis liepia jai klausti; tai yra, pačiai ištirti ir suprasti, ar kada nors kam nors, pavyzdžiui, dar buvo nutikę tai, ką ji patyrė. Iškėlęs keletą klausimų, Mozė bandė priversti izraelitus pačius suvokti, ką Viešpats dėl jų padarė, ir galų gale, kokie dėkingi jie turėtų būti už Jo galingus darbus jų gyvenime.
Svarbiausia šiuose darbuose buvo išvadavimas iš Egipto ir tada, kas, galbūt, dar labiau stebina, Jo kalbėjimas jiems prie Sinajaus, leidžiant jiems išgirsti Jį kalbant „iš ugnies“.
3. Perskaitykite Įst 4, 40. Mozės pageidavimu, kokią išvadą tauta turėjo padaryti dėl šių žodžių apie tai, ką Dievas dėl jos padarė?
Viešpats nedarė viso to be tikslo. Jis atpirko savo tautą, laikydamasis Jam tenkančios Sandoros, kurią buvo sudaręs su ja, dalies. Jie buvo išvaduoti iš Egipto, netrukus pateks į Pažadėtą kraštą. Dievas padarė tai, kas Jam priklausė; dabar izraelitai buvo paraginti daryti tai, kas priklausė jiems, o tai paprasčiausiai paklusti.
Kaip šis modelis atspindi išganymo planą, atskleistą Naujajame Testamente? Ką Jėzus padarė dėl mūsų ir kaip reaguoti į tai, ką Jis dėl mūsų padarė? (žr. Apr 14, 12)
III. BŪK ATIDUS, KAD NEUŽMIRŠTUM
4. Perskaitykite Įst 4, 9. 23. Ką Viešpats liepia čia daryti ir kodėl šis patarimas yra itin svarbus tautai?
Abejose šiose eilutėse vyrauja du veiksmažodžiai – „būk atidus“ ir „neužmirštum“. Viešpats sako būti atidiems ir neužmiršti. Tai yra, neužmirškite, ką Viešpats padarė dėl jūsų, nei Sandoros, kurią Jis sudarė su jumis.
Veiksmažodis „būk atidus“, smr (kuris taip pat pavartotas kita forma Įst 4, 9 – „saugokis“), kartojamas visame Senajame Testamente, ir jis reiškia – „saugotis“, „atidžiai stebėti“ arba „sergėti“. Įdomu tai, kad pirmą kartą Šventajame Rašte jis pavartotas dar prieš nuodėmę, kai Viešpats liepė Adomui „rūpintis“ jam užveistu sodu (Pr 2, 15).
Vis dėlto dabar Viešpats liepia tautai, kiekvienam atskirai (veiksmažodis yra vienaskaitos formos), saugotis, kad ji nepamirštų. Neužmiršti ne tiek atminties praradimo prasme (nors laikui bėgant naujoms kartoms taip gali nutikti), bet atsainiai vykdant Sandoros įsipareigojimus. Tai reiškia, kad izraelitai turėjo atsižvelgti į tai, kas jie, ir ką tai reiškia, kalbant apie jų gyvenimą Dievo, kitų hebrajų, ateivių ir aplinkinių tautų akivaizdoje.
Dar kartą perskaitykite Įst 4, 9 (taip pat žr. Įst 6, 7 ir Įst 11, 19), tačiau daugiausia dėmesio skirkite paskutinei daliai, susijusiai su jų vaikų ir anūkų mokymu. Kuo tai susiję su padėjimu jiems nepamiršti?
Ne atsitiktinumas, kad iškart po to, kai Mozė liepia jiems nepamiršti, neleisti šiems dalykams „išslysti iš savo širdies“, jis liepia jų mokyti kitas kartas. Jų vaikai ne tik turėjo girdėti apie šiuos dalykus, bet, galbūt svarbiau, pasakoti ir atpasakoti tai, ką Dievas dėl jų padarė, kad žmonės nepamirštų šių dalykų. Ar gali būti geresnis būdas išsaugoti žinioms apie tai, ką Viešpats padarė dėl savo išrinktosios tautos?
Kaip pasakojimas kitiems apie asmeninį patyrimą su Viešpačiu pasitarnavo ne tik kitiems, bet ir jums patiems? Kaip pasakojimas, kaip Dievas vedė, padėjo nepamiršti, kad Jis vedė?
IV. PAVALGĘS IR SOTUS
Vienas buvęs bažnyčios vadovas, 34 metus dirbęs Septintosios dienos adventistų Generalinėje Konferencijoje, pasakojo, kaip prieš daugelį metų jis ir jo žmona, nusileidę oro uoste, nerado lagamino. „Ten pat“, – sakė jis, – prie bagažo konvejerio ir viešumoje mes atsiklaupėme ir meldėmės, prašydami Viešpaties sugrąžinti pamestą lagaminą“. Tada jis sakė, kad po daugelio metų nutiko tas pat, jie atvyko į oro uostą, bet bagažas – ne. Jis pasakojo, kas nutiko toliau. – „Nesijaudink, – pasakė jis žmonai, – draudimas pasirūpins“.
5. Turėdami omenyje šį pasakojimą, perskaitykite Įst 8, 7–18. Dėl ko Viešpats įspėjo savo tautą čia ir ką tai turėtų reikšti mums šiandien?
Pagalvokite, ką izraelitams atneštų ištikimybė Viešpačiui. Jie ne tik turėtų puikų ir turtingą kraštą, „kur galėsi valgyti duonos nestokodamas, kur jums nieko netrūks“ (Įst 8, 9), bet jie bus nepaprastai palaiminti šiame krašte – bandos ir kaimenės, auksas, sidabras ir gražūs namai. Tai yra, jiems bus suteikti visi medžiaginiai patogumai, kuriuos šis gyvenimas gali pasiūlyti.
Bet kas tada? Jie susidurs su pavojumi, kurį visada lemia turtas ir fizinė gerovė, t.y. pamiršti, kad tik „Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam“ (Įst 8,18).
Galbūt ne iš karto, bet bėgant metams ir turint visus reikalingus medžiaginius patogumus, jie pamirš savo praeitį, pamirš, kaip Viešpats vedė juos per „tą plačią ir siaubingą dykumą“ (Įst 1, 19) ir, tiesą sakant, manys, kad būtent jų pačių sumanumas ir talentai užtikrino jiems tokią sėkmę.
Būtent dėl to Viešpats perspėjo juos (ir, deja, ypač skaitant vėlesnius pranašus, būtent taip jiems ir nutiko).
Taigi šiame klestėjime Mozė sako jiems prisiminti, jog gerovę jiems užtikrino tik Viešpats, ir neapsigauti medžiaginiais palaiminimais, kuriuos Jis jiems suteikė. Po šimtmečių pats Jėzus palyginimu apie sėjėją perspėjo dėl turto apgaulės (Mk 4, 19).
Nesvarbu, kiek čia turime pinigų ir medžiaginio turto, visi esame kūnas ir kraujas, pateksiantys į duobę žemėje. Ką tai turėtų mums pasakyti apie turto keliamus pavojus, nes turtas gali paskatinti mus pamiršti Vienintelį, galintį mus išgelbėti iš tos duobės žemėje?
V. ATSIMINK, KAD TU ESI BUVĘS VERGAS
6. Perskaitykite Įst 5, 15; Įst 6, 12; Įst 15, 15; Įst 16, 3. 12; Įst 24,18. 22. Ko konkrečiai Viešpats norėjo, kad izraelitai niekada nepamirštų, ir kodėl?
Tyrinėjome, kad Senajame Testamente Viešpats nuolat primindavo tautai išėjimą iš Egipto, stebuklingą Dievo išgelbėjimą. Iki šios dienos, praėjus tūkstančiams metų, praktikuojantys žydai laikosi Paschos šventės – atminimo ženklo, ką Viešpats padarė dėl jų. „Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį Viešpats duos, kaip yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. O kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ – atsakysite: ‘Tai Paschos auka Viešpačiui, nes Jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus’“ (Iš 12, 25–27).
Šiandienos bažnyčiai Pascha yra išganymo, kuris mums buvo suteiktas Kristuje, simbolis: „Nes jau paaukotas mūsų velykinis (Paschos) Avinėlis, Kristus“ (1 Kor 5, 7).
7. Perskaitykite Ef 2, 8–13. Kas liepta atminti šiems įtikėjusiems pagonims? Kaip tai primena, kas žydams įsakyta atminti Pakartoto Įstatymo knygoje?
Paulius norėjo, kad šie žmonės prisimintų, ką Dievas dėl jų padarė Kristuje, nuo ko juos išgelbėjo ir ką jie dabar turėjo dėka Dievo malonės. Kaip ir Izraelio vaikų atveju, jie nebuvo savaime pagirtini Dievui. Vietoj to, tik dėka jiems suteiktos Dievo malonės, nors jie buvo „tolimi pažado sandoroms, jie buvo padaryti tuo, kuo jie yra Kristuje Jėzuje.
Nesvarbu, ar žydai dykumoje, ar krikščionys Efeze, ar Septintosios dienos adventistai bet kurioje pasaulio vietoje, mums itin svarbu visada prisiminti ir nepamiršti, ką Dievas padarė dėl mūsų Kristuje. Todėl nestebina tai, kad turime šiuos žodžius: „Mes turėtume kasdien skirti po valandą Kristaus gyvenimo apmąstymui. Turėtume tai daryti pamažu, leisdami vaizduotei aprėpti kiekvieną sceną, ypač paskutiniąsias. Šitaip apmąstant Jo didžią auką dėl mūsų, mūsų pasitikėjimas Juo bus tvirtesnis, mūsų meilė bus puoselėjama ir mes labiau prisipildysime Jo Dvasios“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 2011, p. 67).
Tolesniam tyrinėjimui: „Kokią užuojautą savo klystantiems kūriniams Dievas išreiškė sukurdamas debesyse nuostabią vaivorykštę kaip Jo Sandoros su žmonėmis ženklą! Viešpats pareiškė, kad žvelgdamas į tą juostą Jis prisiminsiąs Sandorą. Tai nereiškia, kad Jis kada nors pamirš savo pažadą; Jis kalba su mumis mūsų šneka, kad galėtume geriau Jį suprasti. Dievas yra taip sumanęs, kad kai būsimų kartų vaikai klausinės apie šlovingojo, dangų juosiančio lanko prasmę, jų tėvai papasakotų tvano istoriją ir pasakytų jiems, kad Aukščiausiasis išlenkė lanką debesyse kaip patikinimą, kad vanduo niekada nebeužtvindys Žemės. Kartoms tai liudys Dievo meilę žmogui ir stiprins jo pasitikėjimą Dievu.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 77)
Nuo krikščionybės pradžios nė viena bažnyčia neprilygo turtu ir žemiškomis gėrybėmis šiandienei bažnyčiai kai kuriose pasaulio šalyse. Kyla klausimas, kokia to kaina? Toks turtas tikrai daro įtaką mūsų dvasingumui – ir ne į gera. O kaip kitaip? Nuo kada turtai ir medžiaginė gausa puoselėja krikščioniškas savęs išsižadėjimo ir pasiaukojimo dorybes? Daugeliu atvejų įvyksta priešingai – kuo daugiau žmogus turi, juo labiau jis apsirūpinęs, tuo mažiau jis linkęs priklausyti nuo Dievo. Kad ir kokie tenkinantys, turtai bei klestėjimas atneša daug pavojingų dvasinių pinklių.
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite klausimą, kaip turtas (kuris gali būti labai santykinis; tai yra, asmuo, kuris nėra laikomas turtingu savo šalyje, gali būti itin turtingas kitoje šalyje) gali paveikti mūsų dvasingumą. Kaip „turintieji pinigų“ gali apsisaugoti nuo dvasinių pavojų, kuriuos gali atnešti turtas?
2. Klasėje aptarkite paskutines Kristaus gyvenimo valandas ir tai, ką jos mums pasako apie Dievo meilę mums ir kodėl mes niekada neturėtume pamiršti šios meilės tikrovės. Kas dar atskleidžia Dievo gerumą ir kodėl turėtume visada atminti šią tikrovę?
3. Nors kai kurie mokslininkai sako, kad pasaulinio tvano nebuvo, nors Raštas sako priešingai, jog buvo (ir vaivorykštė), kai kurie teigia, kad nebuvo ir pasaulio sukūrimo per šešias dienas, nors Raštas sako, jog buvo (ir septintoji diena – sabata atminimui). Ką tai turėtų mums pasakyti apie galingą ir neigiamą kultūros poveikį tikėjimui?