Devinta tema
Lapkričio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 5, 22–29; Įst 4, 25–31; Įst 30, 1–10; Mt 3, 1–8; Mk 1, 15; Apd 2, 37–38.
Įsimintina eilutė: „Tačiau ieškosi ten Viešpaties, savo Dievo, ir rasi Jį, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela.“ (Įst 4, 29)
Tiesą sakant, mes visi esame nuodėmingi. Retkarčiais girdime kokį „ekspertą“ dejuojantį dėl krikščioniškos idėjos, susijusios su elementariu žmogaus sugedimu, tačiau užtenka pasižiūrėti dienos naujienas arba greitai apžvelgti žmonijos istoriją ir šios krikščioniškos doktrinos teisingumas tampa akivaizdus.
Arba dar lengviau, tereikia pažvelgti į veidrodį; iš tikrųjų ne taip toli. Kam nestinga drąsos ilgai žvelgti giliai į savo širdį (o tai gali būti bauginanti vieta), tas žino Rom 3, 9–23 teisingumą: „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23).
Žinoma, gera žinia yra kitoje eilutėje: „nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 24). Esminė šiai didžiai naujienai yra atgaila – mūsų nuodėmės pripažinimas, atgaila dėl jos, prašymas Dievo atleidimo už ją ir galiausiai nusigręžimas nuo jos. Kadangi esame nuodėmingi, atgaila turėtų būti pagrindinė mūsų krikščioniškos būties dalis. Šią savaitę tyrinėsime atgailos idėją, išreikštą Pakartoto Įstatymo knygoje.
I. „MI-YITTEN“
Biblinėje hebrajų kalboje, kaip ir daugumoje kalbų, gausu idiomų, kai vartojant konkrečius žodžius nusakoma kažkas kita, o ne jų tikroji reikšmė. Viena Senojo Testamento idioma yra „mi-yitten“. „Mi“ yra klausimas „kas?“, o „yatten“ reiškia „duos“. Taigi, pažodžiui „mi-yitten“ – „kas duos?“
Tačiau Senajame Testamente ši frazė išreiškia norą, troškimą, ko itin geidžiama.
Pavyzdžiui, išėję iš Egipto, dykumoje susidūrę su iššūkiais, Izraelio vaikai sušuko: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje“ (Iš 16, 3). Žodis „verčiau“ kyla iš „mi-yitten“.
Ps 14, 7 Dovydas sako: „O, kad ateitų iš Siono išganymas Izraeliui!“ Hebrajų kalba nepasakyta – „o“; parašyta „mi-yitten“.
Job 6, 8, kai Jobas sušuko: „O, kad mano prašymas būtų patenkintas“ – „o“, vėlgi, kyla iš „mi-yitten“.
1. Perskaitykite Įst 5, 22–29, ypatingą dėmesį skirdami 29 eilutei. Ką reiškia, kad žodis, išverstas – „o“, kyla iš „mi-yitten“?
Čia Viešpats – Dievas Kūrėjas, sukūręs erdvę, laiką ir materiją, žodžiu sutvėręs mūsų pasaulį, įkvėpęs Adomui gyvybės alsavimą – ištarė frazę, paprastai siejamą su žmonijos silpnumu ir ribotumu. Koks laisvos valios tikrovės pavyzdys! Čia mes matome, kad yra tam tikrų ribų, ką Dievas gali padaryti didžiosios kovos metu. Šis „mi-yitten“ vartojimas atskleidžia, kad net Dievas negali trypti laisvos valios; tą akimirką, kai Jis tai padarys, valia nebebus laisva.
Mes, žmonės, esame laisvi ir nusidėti, ir laisvi rinktis Viešpatį, apsispręsti būti atviri Jo vedimui, reaguoti į Jo Dvasią, atgailauti už savo nuodėmes ir sekti Juo. Galiausiai sprendimas tenka mums, ir jį turime priimti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.
Su kokiais sprendimais susidursite per kelias ateinančias valandas ar kelias dienas? Kaip išmokti pavesti savo valią Dievui, kad Jo stiprybe galėtumėte priimti deramus sprendimus?
II. IEŠKOSITE MANĘS IR RASITE
Visame Rašte randame išankstinio Dievo žinojimo įrodymų. Tai yra, Jis iš anksto žino viską, kas įvyks. Ar tai būtų pasaulinių imperijų (Danieliaus 7) atsiradimas ir žlugimas, ar asmeninis elgesys likus kelioms valandoms iki jo – „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus Manęs išsiginsi“ (Mt 26, 34) – Viešpats žino pabaigą nuo pat pradžių. Jo žinojimas iš anksto, net ir tas, susijęs su mūsų laisvu apsisprendimu, neturi jokios įtakos šių sprendimų laisvei.
Taigi prieš atvesdamas Izraelio vaikus į kraštą, Viešpats žinojo, kaip jie elgsis šiame krašte.
2. Perskaitykite Įst 4, 25–28. Ką Viešpats sakė, kad jie darys, būdami jiems pažadėtame krašte?
Ankstesnėse eilutėse Viešpats jiems konkrečiai liepė nedaryti stabų ir jų negarbinti (Įst 4, 15–20). Tačiau šiose eilutėse sakoma, kad stabų kūrimas ir jų garbinimas yra būtent tai, ką jie darys, nepaisydami visų įspėjimų.
Atkreipkite dėmesį, kad Įst 4, 25 Mozė aiškiai sako, jog tai neįvyks iškart. Po viso to, ką jie ką tik buvo patyrę, greičiausiai jie tuoj pat nepasiduos stabmeldystei. Tačiau laikui bėgant, maždaug po vienos kartos, polinkis pamiršti (Įst 4, 9), ką Viešpats dėl jų padarė ir dėl ko įspėjo, paskatins juos daryti būtent tai, dėl ko jie buvo įspėti.
3. Perskaitykite Įst 4, 29–31. Ką Viešpats sako, kad jis padarys dėl jų šiomis konkrečiomis aplinkybėmis?
Dievo malonė nuostabi. Net ir tada, kai jie pasiduos siaubingam stabmeldystės blogiui, net ir sulaukę deramų nuodėmės padarinių, jei jie ieškos Viešpaties, Jis jiems atleis ir atkurs. Trumpai tariant, jei jie laisvai nuspręs atgailauti, Jis priims jų atgailą.
Įst 4, 30 pavartotas žodis „sugrįši“. Tai yra, jie grįš pas Viešpatį, kur turėjo būti visą laiką. Hebrajų kalbos žodis tešuva yra tos pačios šaknies kaip žodis – „grįžti“, reiškiančio „atgailą“.
Taigi iš esmės, kad ir kas dar būtų susiję su atgaila, ji yra grįžimas pas Dievą po to, kai mus nuo Jo atskyrė nuodėmės.
III. TEŠUVA
Visoje Pakartoto Įstatymo knygoje vyrauja pagrindinė tema – paklusk Viešpačiui ir būk palaimintas, nepaklusk ir patirsi padarinius. Naujajame Testamente – ne kitaip. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6, 7–8).
Deja, bet, bent jau po nuopuolio, nuodėmė atrodo tokia pat lengva ir natūrali kaip kvėpavimas. Nepaisant visų perspėjimų ir pažadų: „Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas“ (Įst 30, 11), daugelis žmonių būtent taip ir pasielgė – jie įpuolė į nuodėmes, dėl kurių juos perspėjo Dievas.
Ir vis dėlto, net tokiomis aplinkybėmis, Dievas buvo pasirengęs juos priimti, jei, naudodamiesi laisva valia, laisvu apsisprendimu, jie atgailaus ir grįš pas Jį.
4. Dar kartą perskaitykite Įst 30, 1–10. Ką sako Viešpats, kad Jis padarys dėl savo tautos, nepaisant to, kaip blogai ji pasielgė? Tačiau, kokia buvo sąlyga šiems nuostabiems pažadams?
Mintis yra paprasta ir aiški – jei suklupsite, tai lems baisius padarinius jums ir jūsų šeimai. Štai ką daro nuodėmė. Tačiau net ir tada galite atgailauti, o Viešpats jus susigrąžins ir palaimins.
Šiose eilutėse daug kartojamas tos pačios šaknies hebrajiškas žodis, kylantis iš tešuvos. Įst 30, 2 parašyta: „jei sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą“; Įst 30, 8, nors dažnai ir verčiama teisingai: „Tada tu vėl klausysi Viešpaties balso“, jį būtų galima išversti pažodžiui: Grįžęs tu vėl klausysi Viešpaties balso. Galiausiai Įst 30,10 parašyta: „nes, jau sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties“.
Kitaip tariant, nepaisant visko, kas jai nutiko, nepaisant visiško įstatų nesilaikymo ir Sandoros sulaužymo, Viešpats neapleis šios savo tautos, ir jei ji nenorės, kad Jis ją apleistų, ji galės šį troškimą išreikšti atgaila.
Nors susijusios su visa tauta apskritai, kaip šios eilutės, nepaisant skirtingo šiandienos konteksto, vis dėlto atspindi, kokia esminė tikra atgaila yra mums kaip tikintiesiems, kurie kartais taip pat sulaužome su Dievu sudarytą Sandorą?
IV. VISA ŠIRDIMI
Įst 30, 1–10 atskleidžia Dievo malonę ir gerumą atsimetėliams ir nusidėjėliams, net kai tuos nusidėjėlius ir atsimetėlius Dievas išskirtinai palaimino: „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kai tik mes Jo šaukiamės?“ (Įst 4, 7) Nepaisant visko, ką Jis padarė dėl jų, ir nepaisant to, kad jie neturėjo jokio pagrįsto pateisinimo savo nuodėmei, jie vis tiek nusidėjo (ar jums buvo nutikę panašiai?).
Ir vis dėlto, net tada – kas?
5. Įst 30, 1–10 skyriuje sutelkite dėmesį į tai, ką lėmė jų atgaila, sugrįžimas (tešuva) pas Dievą. Ko buvo reikalaujama ir ko tai turėtų šiandien mus mokyti, ką reiškia tikra atgaila?
Galiausiai jie turėjo apsispręsti, ar grįžti pas Jį ir paklusti Jam visa širdimi. Viena vertus, tikroji problema buvo jų širdis, nes jei jų širdis būtų susitaikiusi su Dievu, jų elgesys būtų deramas, tai yra, jie būtų paklusnūs.
Štai kodėl jiems buvo duotas nuostabus pažadas, kad jei jie grįš pas Viešpatį, nuoširdžiai atsigręš į Jį, tada Jis veiks juose ir apipjaustys jų širdį. Nelaisvėje jie turi apsispręsti grįžti pas Dievą, ir tada Jis susigrąžins juos sau ir parves į kraštą. Ir tada, krašte, Jis juos palaimins. Palaiminimo dalis yra ta, kad Jis stengsis dar labiau pakeisti jų širdį Jo atžvilgiu, kad jie ir jų vaikai mylėtų Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktų gyvi.
Galų gale, reaguodami į Dievo raginimus (žr. Apd 5, 31), jie turės tikrai atgailauti už savo nuodėmes. Nors nagrinėdama kitokį istorinį kontekstą, E. Vait rašė: „Žmonės liūdėjo dėl to, kad jų nuodėmės užtraukė jiems kančią, bet ne dėl to, kad buvo įžeidę Dievą, pažeisdami Jo šventą Įstatymą. Tikra atgaila yra kur kas prasmingesnė nei sielvartavimas dėl nuodėmės. Ji yra ryžtingas nusigręžimas nuo blogio.“ (Patriarchai ir pranašai, p. 453) Šią tiesa galime pamatyti Įst 30, 1–10.
Kaip mes galime atskirti gailestį dėl savo nuodėmių padarinių, dėl kurių gali galėtis visi, ir gailėjimąsi dėl pačių nuodėmių? Kodėl šis skirtumas itin svarbus?
V. ATGAILAUTI IR ATSIVERSTI
Naujajame Testamente, žinoma, akivaizdi su atsivertimu susijusi mintis. Iš tikrųjų Jonas Krikštytojas savo tarnystę pradėjo raginimu atsiversti.
6. Perskaitykite Mt 3, 1–8. Kaip šiose eilutėse pasirodo „grįžimo“ mintis? Kitaip tariant, ką Jonas jiems liepia daryti, kas atspindi tai, ką tyrinėjome Pakartoto Įstatymo knygoje? Kodėl jo žodžiai turėjo ypatingą reikšmę fariziejams ir sadukiejams?
Jėzus taip pat pradėjo tarnystę ragindamas atsiversti.
7. Perskaitykite Mk 1, 15. Ką sako Jėzus ir kodėl atsivertimas siejamas su Evangelija?
Nesvarbu, ar tai būtų Jonas, kalbantis konkrečiai su religiniais vadovais, ar Jėzus su visa tauta, mintis yra ta pati. Mes esame nusidėjėliai, ir nors Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlių, mes turime atgailauti už savo nuodėmes. Ši atgaila – nesvarbu, ar atsimetėliui, ar ištikimam krikščioniui, puolusiam į nuodėmę, ar naujai atsivertusiajam – apima senų mūsų nuodėmingų kelių išsižadėjimą. Turime pripažinti savo nuodėmingumą ir, išreikšdami atgailą už savo nuodėmes (ir ne tik dėl jų padarinių), turime sąmoningai apsispręsti, kaip jų išsižadėti, ir, visiškai pasikliaudami Jėzaus nuopelnais, paklusti Viešpaties, savo Dievo, balsui (Įst 15, 5).
Kai kurie, tyrinėjantieji Raštą, Naujajame Testamente mato atgailos mintį, išreikštą Pakartoto Įstatymo knygoje. Pavyzdžiui, kai Petras kaltino tautą nukryžiavus Jėzų, daugeliui žmonių tie žodžiai verte vėrė „širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’“ (Apd 2, 37) T. y., suvokdami savo nuodėmę, jie dėl jos atgailavo („verte vėrė jiems širdį“) ir norėjo žinoti, ką jie dabar turėtų daryti, kad susitaikytų su įžeistu Dievu.
Argi šios aplinkybės nėra panašios į mūsiškes – nusidėjėlius, įžeidusius Dievą?
Perskaitykite Apd 2, 38. Ką Petras jiems atsakė ir kaip tai atskleidžia tikrosios atgailos principą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Su kiekvienu žingsniu krikščioniškame gyvenime mūsų atgaila gilės. Tiems, kuriems Viešpats atleido, tiems, kuriuos Jis laiko savo žmonėmis, Jis sako: ‘Tuomet atsiminsite savo nedorus kelius ir negerus darbus, bjaurėsitės patys savimi dėl savo kalčių ir bjauriųjų nusikaltimų’“ (Ez 36, 31). Jis liudija: ‘Sudarysiu su tavimi Sandorą, ir žinosi, kad Aš esu Viešpats, kad atmintum ir susigėstum, o kai atleisiu visa, kad niekada daugiau nebeatvertumei lūpų savo gėdai“, – tai Viešpaties Dievo žodis“ (Ez 16, 62–63). Tada mes nebeatversime lūpų, kad šlovintume save. Mes žinosime, kad mūsų gebėjimas yra vien Kristuje. Apaštalų išpažinimą mes padarysime savu: ‘Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris’ (Rom 7, 18). ‘Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui’. (Gal 6, 14)“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 1 35)
„‘Dievo gerumas skatina tave atsiversti’ (Rom 2, 4). Auksinė grandinė – Dievo meilė, gailestingumas ir užuojauta – apjuosia kiekvieną sielą, esančią pavojuje. Dievas pareiškia: ‘Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile.’ (Jer 31, 3)“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 174)
Klausimai aptarimui:
1. Nors turime atgailauti, kaip galime apsisaugoti ir nedaryti atgailos kažkuo pagirtinu, tarsi pats atgailavimas mus daro teisius Dievo akivaizdoje? Koks vienintelis būdas būti teisiam prieš Dievą?
2. „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: ‘Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.’ Tie atsakė: ‘Kas mums darbo?! Tu žinokis!’ Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė“ (Mt 27, 3–5). Be abejo, Judas gailėjosi to, ką padarė Jėzui (juk jis nusižudė). Kodėl jo elgesys nėra tikra atgaila?
3. Kaip žmogaus nuodėmingumas, net mūsų pačių nuodėmingumas, turėtų mus išlaikyti nuolankius kitų (kad jų neteistume) ir Dievo akivaizdoje? Kodėl tai, kad mums išgelbėti prireikė kryžiaus, t.y. Dievo Sūnaus mirties, parodo, kokia iš tikrųjų pikta yra nuodėmė?