Septinta tema
Lapkričio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 28, 15–16; Įst 4, 44; Rom 3, 20; Įst 10, 1–15; Įst 5, 6–22; Įst 9, 1–6.
Įsimintina eilutė: „Aš neatmetu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas Įstatymu, tai Kristus numirė veltui.“ (Gal 2, 21)
Daugelio konfesijų krikščionys kalba apie Įstatymą ir malonę bei supranta jųdviejų santykį. Įstatymas yra Dievo šventumo ir teisumo matas, o šio Įstatymo laužymas yra nuodėmė. „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo Įstatymą, nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4). Ir kadangi mes visi sulaužėme šį Įstatymą – „Bet Raštas viską apjuosė nuodėme“ (Gal 3, 22) – mus gali išgelbėti tik Dievo malonė. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8).
(Be abejo, yra tokia „smulkmena“ kaip septintoji diena – sabata, Įstatymo dalis. Tačiau dėl įvairių priežasčių daugelis krikščionių yra pasiryžę bent jau kol kas atmesti septintą dieną – sabatą, susigalvoję įvairiausių silpnų pasiteisinimų tokiam atmetimui pagrįsti. Bet tai visai kita tema.)
Net jei ji išreikšta skirtingais būdais ir įvairiais scenarijais, Įstatymo ir malonės tema neabejotinai randama Rašte, įskaitant Pakartoto Įstatymo knygą. Taip, Pakartoto Įstatymo knygoje taip pat pateikiamas Įstatymo ir malonės santykis, tačiau išskirtiniame kontekste.
I. ĮSTATYMAS DANGUJE
Dievas yra meilės Dievas, o meilė yra esminis Jo charakterio principas ir Jo valdymo pamatas. Kadangi Dievas nori, jog mes Jį mylėtume mainais, Jis sukūrė mus moralius, turinčius moralinę laisvę, būdingą meilei.
O moralinės laisvės idėjai svarbiausia yra moralinis Įstatymas. Subatominės dalelės, vandenyno bangos, kengūros, nors ir laikosi gamtinių dėsnių iki tam tikro laipsnio, nesilaiko ir nereikalauja moralės dėsnių. Tą daro tik moralūs kūriniai, todėl net danguje Dievas turi moralinį Įstatymą angelams.
1. Perskaitykite Ez 28, 15–16, kur kalbama apie Liuciferio nuopuolį danguje. Jame buvo nustatyta „kaltė“, jis taip pat nusidėjo. Ką šių žodžių vartojimas dangaus kontekste atskleidžia apie moralinio Įstatymo egzistavimą danguje?
Tiek „kaltė“, tiek „nusidėjai“ yra žodžiai, vartojami čia mūsų, žmonių. Bet Šventasis Raštas vartoja tuos pačius terminus įvykiams danguje, kitoje pačios kūrinijos dalyje. Tai šį tą mums pasako apie būtį danguje, taip pat ir žemėje.
2. „Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!“ (Rom 7, 7) Kaip ta pati idėja, bent jau iš principo, gali egzistuoti danguje, kur gyvena ir moraliniai kūriniai – angelai?
Kaip dėsto E. Vait: „Dievo valia yra išreikšta šventojo Įstatymo priesakais, o Įstatymo principai yra Dangaus principai. Aukščiausias pažinimas, kurio siekia dangaus angelai, yra Dievo valios pažinimas, o jų garbingas tarnavimas yra Jo valios vykdymas, kuriam jie skiria visas jėgas.“ (Kristaus kalno pamokslas, p. 117)
Dangus, žemė – nesvarbu, jei Dievas turi moralinių kūrinių, Jis turės moralinį Įstatymą jiems valdyti, o to Įstatymo laužymas ar danguje, ar žemėje yra nuodėmė.
Kodėl moralinio Įstatymo idėja neatsiejama nuo moralinių kūrinių idėjos? Kas be šio apibrėžtų, kas yra moralu, o kas ne?
II. ĮSTATYMAS PAKARTOTO ĮSTATYMO KNYGOJE
Žydų tauta prie Kanaano, Dievo išrinkta tauta, pagaliau ketina paveldėti kraštą, kurį jiems pažadėjo Dievas. Ir, kaip tyrinėjome, Pakartoto Įstatymo knyga yra paskutinieji Mozės nurodymai žydams, prieš jiems užimant kraštą. Tarp šių nurodymų buvo ir įsakymai, kuriems reikėjo paklusti.
3. Perskaitykite šias eilutes. Kokia mintis kartojasi vėl ir vėl, ir kodėl ji itin svarbi tautai? (Įst 4, 44; Įst 17, 19; Įst 28, 58; Įst 30, 10; Įst 31, 12; Įst 32, 46; Įst 33, 2).
Net ir paviršutiniškai skaitant Pakartoto Įstatymo knygą matyti, kad paklusnumas Įstatymui Izraelio tautai buvo itin svarbu. Tikrąja prasme tai buvo jų su Sandora susiję įsipareigojimai. Dievas jų labui padarė itin daug ir dar daug padarys – to, ko jie negalėjo padaryti patys ir ko jie nenusipelnė (būtent tai yra malonė, Dievas mums duoda tai, ko nenusipelnome). Mainais Jis prašė paklusnumo Jo Įstatymui.
Dabar niekas nepasikeitė. Dievo malonė gelbsti mus, be Įstatymo darbų: „Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ (Rom 3, 28), o mūsų reakcija yra paklusnumas Įstatymui. Mes laikomės Įstatymo, tačiau ne bandydami taip būti išgelbėti – „nes Įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę“ (Rom 3, 20), bet dėl mums taip maloningai suteikto išganymo. „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15).
Pakartoto Įstatymo knyga gali būti laikoma viena didele malonės ir Įstatymo vaizdine pamoka. Malone Dievas mus atperka, daro už mus tai, ko negalėtume padaryti patys (kaip ir Izraelis negalėjo išeiti iš Egipto pats), ir, reaguodami į tai, mes gyvename tikėjimu, paklusnumu Jam ir Jo Įstatymui. Nuo Adomo nuopuolio iki tų, kurie gyvena vargų ir žvėries ženklo laikotarpiu, žmonės vaizduojami kaip tie, kurie „laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12) – Dievo santykiai su savo Sandoros tauta yra pagrįsti Įstatymu ir malone. Dievo malonė atleidžia mums už Jo Įstatymo laužymą, ir Dievo malonė įgalina mus paklusti Jo Įstatymui, paklusnumas, kylantis iš mūsų Sandoros santykių su Juo.
Kaip galime išvengti spąstų, kad nepasidarytume prisilaikantys Įstatymo raidės, laikydamiesi Įstatymo?
III. TAVO PATIES LABUI
Skeptikai, ieškantys priežasčių atmesti Raštą, dažnai atkreipia dėmesį į kai kuriuos stiprius Dievo žodžius Senajame Testamente. Mintis ta, kad Senojo Testamento Dievas buvo griežtas, baudžiantis ir rūstus, ypač priešingas Jėzui. Tai nėra naujas argumentas, tačiau jis yra toks pat ydingas dabar, koks buvo pirmą kartą pristatytas prieš daugelį amžių.
Senajame Testamente Viešpats myli savo senovės Izraelį ir nori tik to, kas izraelitams geriausia. Ši meilė galingai apsireiškia Pakartoto Įstatymo knygoje.
4. Perskaitykite Įst 10, 1–15. Koks yra tiesioginis šių eilučių kontekstas ir ko jos mus moko apie tai, ką Dievas jautė savo tautai, net ir po jos nuodėmės? Ko jos mus iš tikrųjų moko apie malonę?
Iš šių eilučių sklinda Dievo malonė ir meilė Izraeliui. Atkreipkite dėmesį į 12 ir 13 eilutes. Jos iš tikrųjų yra vienas ilgas sakinys, klausimas ir jis paprastas: Ko gi reikalauja iš tavęs Viešpats? Vien eiti visais Mano keliais, mylėti Mane, tarnauti Man ir laikytis Mano įstatų savo labui.
Hebrajų kalba šioje eilutėje žodžiai „tavo“ ir „tavęs“ yra vienaskaitos formos. Nors Dievas kalba visai tautai, kuo Jo žodžiai bus naudingi, jei žmonės, kiekvienas atskirai, jų neklausys? Visuma yra tik tokia gera, kokia gera yra atskirų dalių suma. Viešpats kiekvienam izraelitui individualiai kalbėjo kaip tautai.
Negalima pamiršti ir 13 eilutės pabaigos: laikykis šių dalykų „tavo paties labui“ (letov lak). Kitaip tariant, Dievas liepia tautai paklusti, nes tai naudinga jai pačiai. Dievas ją sukūrė, palaiko, Dievas žino, kas jai geriausia, ir nori to, kas jai geriausia. Paklusnumas Jo įsakams, Jo Dešimčiai įsakymų tautai bus tik naudingas.
Įstatymas dažnai buvo lyginamas su tvora, apsaugine siena, o likdami už šios sienos Jo sekėjai yra apsaugoti nuo daugybės blogybių, kurios juos ištiktų ir sunaikintų. Trumpai tariant, iš meilės savo tautai Dievas davė jai savo Įstatymą, o paklusnumas Jo Įstatymui yra pačios tautos „labui“.
Kaip galime patys įsitikinti, kaip paklusnumas Dievo Įstatymui iš tikrųjų buvo mūsų pačių labui?
IV. VERGAI EGIPTE
Pakartoto Įstatymo knygoje pasirodo ir kartojasi viena tema – Viešpats išpirko savo tautą Izraelį iš Egipto. Izraelitams vėl ir vėl primenama, ką Dievas dėl jų padarė: „Viešpats išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka, siaubą keliančia galybe, ženklais ir nuostabiais darbais“ (Įst 26, 8; taip pat žr. Įst 16, 1–6).
Iš tikrųjų visame Senajame Testamente pasakojimas apie išėjimą buvo laikomas galingu Dievo išpirkimu Jo malone iš Egipto vergijos ir priespaudos: „Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės, išpirkau tave iš vergijos namų“ (Mch 6, 4).
Ši mintis pasirodo net Naujajame Testamente, kaip Dievo galios išganymo tikėjimu Kristų simbolis: „Tikėdama tauta perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė“ (Hbr 11, 29; taip pat žr. 1 Kor 10, 1–4).
5. Perskaitykite Įst 5, 6–22, kur Mozė pakartoja Įstatymą, Dešimt įsakymų, kurie yra Sandoros su Jehova pamatas. Atkreipkite dėmesį į ketvirtą įsakymą ir jo priežastis. Kas pasakyta, kas atskleidžia Įstatymo ir malonės tikrovę?
Mozė pakartoja pagrindinį įsakymą ilsėtis septintą dieną – sabatą, tačiau jis jam suteikia papildomą akcentą. Tai yra, nors jis buvo įrašytas akmenyje, Mozė plėtoja tai, kas jiems jau buvo duota. Laikytis sabatos ne tik atmenant pasaulio sukūrimą, bet ir išpirkimą iš Egipto. Dievo malonė išgelbėjo juos iš Egipto ir suteikė jiems atilsį nuo jų darbų (Hbr 4, 1–5). Dabar, reaguojant į Dievo jiems suteiktą malonę, jie turėjo šią malonę rodyti kitiems.
Tokiu atveju septinta diena – sabata tampa ne tik pasaulio sukūrimo, bet ir galingu atpirkimo bei malonės simboliu. Visi šeimos nariai, ne tik vaikai, bet ir vergai, gyvuliai ir net ateiviai tarp jų gali ilsėtis. Sabata pratęsia žydams suteikiamą malonę ir kitiems, net ir tiems, kurie nepriklauso Sandoros tautai. Ir tai randama Dievo Įstatymo širdyje. Tai, ką Dievas maloningai padarė dėl jų, jie turi padaryti dėl kitų. Tai taip paprasta.
Perskaitykite Mt 18, 21–35. Kaip šio palyginimo principas atskleidžiamas sabatos įsakyme, ypač, kaip jis pabrėžiamas Pakartoto Įstatymo knygoje?
V. NE DĖL TAVO TEISUMO
Svarbiausia krikščioniškai religijai, visai biblinei religijai, yra nuteisinimo tik tikėjimu tema. „Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3).
E. Vait tai išreiškė šiais gerai žinomais žodžiais: „Kas yra nuteisinimas tikėjimu? Tai yra Dievo darbas padedant į dulkes žmogaus šlovę ir padarant dėl žmogaus tai, ko jis negali padaryti pats. Pamatę savo menkumą, žmonės yra pasirengę apsivilkti Kristaus teisumu.“ (E. Vait, „The Faith I Live By“, p. 109)
Pagalvojus, kas yra Dievas ir koks Jis šventas, priešingai nei mes, ir kokie nešventi esame mes, palyginus su Juo, mums išgelbėti būtinas nuostabus malonės darbas. Taip ir įvyko – tas malonės darbas buvo atliktas ant kryžiaus, kai nekaltas Kristus mirė už kaltųjų nuodėmes.
6. Atsižvelgdami į šį kontekstą, perskaitykite Įst 9, 1–6. Ką Mozė čia sako tautai, kas dramatiškai atskleidžia Dievo malonės nenusipelniusiems tikrovę? Kaip tai, kas čia įvyko, atspindi nuteisinimo tikėjimu principą?
Jei būtų galima apibendrinti su Evangelija susijusį Pauliaus mokymą, galbūt jį būtų galima įžvelgti Įst 9, 5: Ne dėl tavo teisumo ar tavo širdies sąžiningumo Dievas tave išgelbės. Vietoj to, Jis tai padarys dėl amžinosios Evangelijos pažadų (Apr 14, 6), duotų mums ne atsižvelgiant „į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9; taip pat žr. Tit 1, 2). Jei pažadas buvo duotas mums „prieš amžinuosius laikus“, jis tikrai negalėjo būti duotas dėl mūsų darbų, nes mūsų dar nebuvo „prieš amžinuosius laikus“, taigi nebuvo ir jokių darbų.
Trumpai tariant, nepaisant jūsų ydų, trūkumų, kieto sprando, Viešpats atliks šį nuostabų darbą dėl jūsų ir jumyse. Taigi dėl to Viešpats liepia paklusti Jam ir Jo įstatams. Pažadas jau duotas ir įvykdytas – jūsų darbai, jūsų paklusnumas, net jei jie pakankamai geri (nors jie tokie nėra), nėra priemonė jums išgelbėti. Tai yra rezultatas.
Viešpats jus išgelbėjo malone; dabar, jūsų širdyje įrašytu Jo Įstatymu ir jus įgalinančia Jo dvasia, eikite ir pakluskite Jo Įstatymui.
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristaus priešas, sukilęs prieš Dievo Įstatymą danguje, kaip įgudęs, apmokytas generolas, darbavosi iš visų jėgų, paruošdamas vieną apgaulę po kitos, kupinas klastos, kad padarytų Dievo Įstatymą, teisumo matą, kuris vienintelis tikrai atskleidžia nuodėmę, negaliojantį“ (E. Vait, „Review and Herald“, 1890 m. lapkričio 18 d.).
Du trilijonai galaktikų spindi kosmose. Kiekvieną galaktiką sudaro šimtas milijardų žvaigždžių. Tai 100 000 000 000. Du trilijonus galaktikų po 100 milijardų žvaigždžių sudaro 200 000 000 000 000 000 000 000 000 žvaigždžių.
Dabar, toks yra būties principas – kažko sumanytojas ir kūrėjas privalo pranokti tai, ką jis sumanė ir sukūrė. Pikaso viršija ir pranoksta Pikaso meno kūrinius. Dievas, sumanęs ir sukūręs mūsų kosmosą, taip pat turi būti didesnis už kosmosą ir jį pranokti.
Turėdami tai omenyje, pagalvokite apie šią eilutę: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Ką padarė šis viską sukūręs Dievas, 200 000 000 000 000 000 000 000 žvaigždžių ir visa kita? Jis „nusižemino“, tapo žmogaus kūdikiu, gyveno be nuodėmės, tada mirė ant kryžiaus, nešdamas savyje bausmę už mūsų nuodėmes ir blogį, kad galėtume turėti amžino gyvenimo pažadą.
Prieš mus yra ši didi tiesa – Jėzuje Kristuje ant kryžiaus suteikta malonė. Ir ko Dievas iš mūsų prašo mainais? „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mok 12, 13).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje apžvelkite klausimą II dalies pabaigoje, kaip žmonės, tikintys, kad būtina laikytis Dievo Įstatymo, Dešimties įsakymų (įskaitant ketvirtąjį), gali išvengti subtilių Įstatymo raidės laikymosi spąstų. Kuo paklusnumas, net griežtas ir nepalaužiamas paklusnumas skiriasi nuo Įstatymo raidės laikymosi, ir kaip mes galime suprasti skirtumą tarp šių dviejų?
2. Kokių esate girdėję pasakojimų (ar patys supratote) apie tai, kaip sulaužiusieji Dešimt įsakymų dėl to patyrė baisių padarinių? Ko tai turėtų mus išmokyti, kaip Įstatymas atspindi Dievo meilės mums tikrovę?
3. Kodėl kryžius turėtų mums parodyti beprasmiškumą bandant pelnyti kelią į dangų?