Pirma tema
Rugsėjo 25 – spalio 1 d.
Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 14, 12–14; Ez 28, 12–17; Pr 3, 1–7; Pr 12, 1–3; Apd 7, 20–36; Iš 19, 4–8.
Įsimintina eilutė: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.“ (1 Jn 4, 8)
Pakartoto Įstatymo knyga, žinoma, neatsirado vakuume. Kaip ir viskas gyvenime, ši knyga egzistuoja kontekste; ir kaip viskam gyvenime, kontekstas atlieka svarbų vaidmenį supratimui, ką ši knyga reiškia ir koks jos tikslas.
Prieš ją buvo daug istorijos, paaiškinančios ne tik pačios Pakartoto Įstatymo knygos, bet ir jos kontekstą kūrusio pasaulio bei situacijų aplinkybes. Kaip būtų sunku suprasti priekinio stiklo valytuvo paskirtį ir funkciją be automobilio, taip būtų sunku suprasti Pakartoto Įstatymo knygos atsiradimą be konteksto, kuriame ji užrašyta, ypač atsižvelgiant į mūsų temą (Pakartoto Įstatymo knyga ir turima tiesa).
Kažkas perskaitė Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ – apie 1500 puslapių per tris dienas. Paklaustas, apie ką ši knyga, skaitytojas atsakė: „Ji apie Rusiją“.
Per vieną savaitę ištyrinėti tūkstantmečių istoriją, kol prieisime prie Pakartoto Įstatymo knygos, būtų panašu. Tačiau sutelkdami dėmesį į svarbiausius dalykus, galime pamatyti kontekstą, o tai būtina, kad suprastume šią knygą, kurioje gausu „turimos tiesos“.
I. MYLĖKITE, KAD BŪTUMĖTE MYLIMI
1 Jn 4, 8 parašyta: „Dievas yra meilė“. Kad ir kokie paprasti šie trys žodžiai (graikų kalboje keturi), jų mintis yra tokia gili, kad vos galime suvokti jų reikšmę. Jie nesako, kad Dievas myli ar kad Dievas atskleidžia meilę, ar kad Dievas yra meilės pasireiškimas, bet kad „Dievas yra meilė“. Tarsi meilė yra paties Dievo tapatumo esmė. Kaip puolę žmonės, kurių galvoje vos keli kilogramai audinio ir cheminių medžiagų, įgalinančių mus suvokti tikrovę, mes tiesiog nesugebame iki galo suprasti, ką reiškia „Dievas yra meilė“.
Bet mes tikrai pakankamai suprantame, kad suvoktume, jog tai labai gera žinia. Jei vietoje „Dievas yra meilė“ būtų parašyta, kad Dievas yra neapykanta, Dievas – kerštingas arba Dievas – abejingas, toks apreiškimas apie Jį keltų nerimą.
Tiesa, kad „Dievas yra meilė“, padeda mums geriau suprasti mintį, jog tai, kaip Dievas valdo visą kūriniją, atspindi šią meilę. Meilė persmelkia kosmosą, galbūt net labiau nei gravitacija. Dievas mus myli; ir mes taip pat turime dėl to mylėti Dievą (žr. Įst 6, 5; Mk 12, 30).
Tačiau, kad meilė būtų meile, ji turi būti teikiama laisvai. Dievas negali priversti mylėti; jei Jis tai darytų, tą pačią akimirką tai nebebūtų meilė. Taigi, kai Dievas danguje ir žemėje sukūrė mąstančias ir protaujančias būtybes, galinčias mylėti, visada buvo rizika, kad jos gali Jo nemylėti. Kai kurios nemylėjo, todėl prasidėjo tai, kas mums žinoma kaip didžioji kova.
1. Kodėl šios eilutės yra prasmingos tik laisvės ir su meile susijusios rizikos kontekste? Iz 14, 12–14; Ez 28, 12–17; Apr 12, 7.
Ypač įžvalgios yra Ez 28, 15, parodančios, kad nors šis angelas – Liuciferis ir buvo tobulo Dievo sukurta tobula būtybė, jame buvo rasta kaltė. Ne todėl, kad jis toks buvo sukurtas. Vietoj to, sukurtas gebantis mylėti, Liuciferis turėjo tikrą moralinę laisvę, ir, nepaisant visko, kas jam buvo suteikta („tave puošė visokiausi brangakmeniai“), šis angelas norėjo daugiau. Viena vedė prie kito, kol, galiausiai, „užvirė danguje kova“.
Kai kur galima nusipirkti robotus šunis, kurie vykdys jūsų įsakymus, niekada nesudergs kilimo ir negadins baldų. Vis dėlto, ar užmegztumėte kokius nors prasmingus santykius su tokiu „šunimi“? Kaip jūsų atsakymas padeda suprasti, kodėl Dievas norėjo būtybių, kurios tikrai galėtų Jį mylėti?
II. NUOPUOLIS IR TVANAS
Beveik kiekvienas mokinukas yra girdėjęs pasakojimą apie obuolį, nukritusį Izaokui Niutonui ant galvos, ir štai! Niutonas atrado sunkio jėgą. Ar jam tikrai ant galvos nukrito obuolys, ar ne, tai ne esmė; esmė ta, kad nuostabios įžvalgos Niutonas (nes ne jis atrado sunkio jėgą; visi, kas griuvo iki jo, jau apie ją žinojo) suprato, jog ta pati jėga, dėl kurios obuolys nukrito (sunkio jėga), išlaiko mėnulį orbitoje aplink žemę , žemę orbitoje aplink saulę ir pan.
Tai buvo svarbu, nes tūkstantmečiais daugelis žmonių tikėjo, kad dangų valdantys dėsniai skiriasi nuo žemę valdančių dėsnių. Niutonas parodė, kad šis įsitikinimas buvo klaidingas.
Ir nors Niutono indėlis yra susijęs su gamtos dėsniais, tas pats principas galioja ir moralės srityje. Ta pati laisvė, nuo meilės neatsiejama laisvė, paskatinusi Liuciferį pulti danguje, privedė ir prie žmonijos nuopuolio žemėje.
2. Perskaitykite Pr 2, 16–17 ir Pr 3, 1–7. Kaip šios eilutės apie tobulus žmones tobuloje aplinkoje, sukurtoje tobulo Dievo, taip pat atskleidžia galingą tiesą apie nuo meilės neatsiejamą laisvę?
Po nuopuolio viskas keitėsi į dar blogesnę pusę, net iki tokios akimirkos, kai Viešpats pasakė apie žmoniją: „kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5). Jei jų mintys buvo blogos, piktas buvo ir jų elgesys, kol viskas taip pablogėjo, kad Viešpats tvanu sunaikino visą pasaulį – tam tikra prasme suteikdamas žmonijai galimybę pradėti iš naujo, savotiškas antras pasaulio sukūrimas. Tačiau, kaip rodo pasakojimas apie Babelio bokštą (Pr 11, 1–9), žmonija vis tiek atrodė ketinanti neklausyti Dievo. „Kai bokšto statyba buvo iš dalies baigta, dalyje patalpų apsigyveno patys statytojai; kitos patalpos, prabangiai įrengtos ir papuoštos, buvo paskirtos jų stabams. Žmonės džiaugėsi savo sėkme ir garbino iš sidabro bei aukso padirbtus dievus, priešpastatydami save Dangaus ir Žemės Kūrėjui.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 88) Taigi, ne tik sumaišė jų kalbą, Dievas išblaškė puolusią žmoniją po visą žemės paviršių.
Visą dieną apgalvokite savo mintis. Ko tai moko apie jūsų pačių širdies būklę?
III. ABROMO PAŠAUKIMAS
Abromas (vėliau pavadintas Abraomu) pirmą kartą paminėtas Pradžios 11 genealogijoje, kuri pateikiama iškart po išblaškymo iš Babelio.
3. Perskaitykite Pr 12, 1–3, Dievo pašaukimą Abromui. Šiandien, žvelgdami atgal, po kryžiaus įvykių, po Jėzaus mirties ir Evangelijos skelbimo, kaip mes suprantame, ką Dievas žadėjo padaryti per Abromą?
Po daugelio šimtmečių apaštalas Paulius, spręsdamas galatų klaidamokslių klausimą, atkreipė dėmesį į Abraomo pašaukimą, parodydamas, kad tai ankstyva Dievo ketinimų išraiška – Evangelija skelbiama pasauliui. „Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos. Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu“ (Gal 3, 7–9).
Abraomo pašaukimas pirmą kartą paminėtas Pradžios 12; didžioji dalis likusios Pradžios knygos yra pasakojimas apie jo palikuonis, neveikiančią viena po kitos ainiją, lėmusią vieną sutrikusią šeimą po kitos, ir vis dėlto per jas pažadas galiausiai turėjo būti įvykdytas, pasiekiant lemiamą tašką su Mozės pašaukimu.
4. Perskaitykite Apd 7, 20–36, kaip kankinys Steponas mokė apie Mozę ir Išėjimą. Kaip tai atitinka pradinį Dievo pažadą Abraomui?
Nežinojimo, klaidamokslių ir apskritai tiesos nepažinimo (per tris tūkstančius metų aplinkybės ne itin pasikeitė, ar ne?) persmelktame pasaulyje Viešpats pašaukė savo žmones, Abraomo palikuonis, iš Egipto. Per juos Jis siekė ne tik išsaugoti tiesos pažinimą; tai yra su Juo, Jehova, susijusias žinias ir išganymo planą, bet ir paskleisti šį pažinimą likusiam pasauliui.
Kaip šiandien mes, septintosios dienos adventistai, matome save santykyje su likusiu pasauliu? Tai yra, kokių panašumų yra tarp mūsų ir senovės Izraelio? Svarbiau, kokia atsakomybė dėl šio panašumo tenka kiekvienam iš mūsų individualiai?
IV. SANDORA PRIE SINAJAUS
Išėjimas ir visa, ką jis nulėmė, nuo kraujo ant durų staktų Egipte iki dramos prie Raudonosios jūros – koks patyrimas! Be abejo, jis padarė įspūdį patyrusiems šiuos įvykius. (Ir tuos, kurie mirė, nuo pirmagimių Egipte iki kareivių jūros dugne, Dievas juos teis teisingai.) Kaip Viešpats sakė: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau“ (Iš 19, 4).
Kodėl Viešpats taip nuostabiai ir dramatiškai išgelbėjo, iš tikrųjų paimdamas vieną tautą iš kitos tautos, arba, kaip sakė pats Mozė: „Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir pasiimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir siaubą keliančiais darbais, kaip kad Viešpats, jūsų Dievas, padarė tau matant dėl jūsų Egipte?“ (Įst 4, 34)
5. Perskaitykite Iš 19, 4–8. Kodėl Viešpats pašaukė tautą iš Egipto?
Priežastis itin paprasta. Dievas pašaukė ją, ainiją, tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonis. Ir su šiais palikuonimis Viešpats sudarė savo Sandorą, ir jie bus „Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa žemė“ (Iš 19, 5). Šie santykiai buvo esminiai Sandorai.
Tačiau ši mintis – „brangesnė už visas kitas tautas“ (segulah) galėjo būti lengvai suprasta klaidingai (ir iš tikrųjų ji buvo nesuprasta). Jų ypatingumą lėmė ne kažkas savaime šventa ir teisinga. Vietoj to, jų ypatingumą lėmė jiems suteikta Dievo malonė ir nuostabios tiesos, kurias Jis jiems davė – tiesos, kuriomis jie turėjo vadovautis ir, kaip „karališkoji kunigystė“, galiausiai paskleisti po pasaulį.
Tada Dievas davė jiems ir kai kurias sąlygas (taip sakant, jiems tenkančią Sandoros pusę), Dešimt įsakymų (Išėjimo 20), ir tada ši Sandora buvo patvirtinta. Apšlakstęs naujai pastatytą aukurą atnašų krauju, „tada, paėmęs Sandoros knygą, Mozė garsiai ją perskaitė žmonėms“ (Iš 24, 7). Žmonės vėl pareiškė, kad bus klusnūs.
„Paskelbęs tautai visus Įstatymo nuostatus, Mozė ėmė veršių bei ožių kraujo […] ir apšlakstė pačią knygą bei visą tautą, tardamas: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas!“ (Hbr 9, 19–20) Ką reiškia kraujas ir kodėl jis itin svarbus net mums šiandien?
V. ATSIMETIMAS IR BAUSMĖ
„Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19, 8; taip pat žr. Iš 24, 3; Iš 24, 7) Nors, be abejo, kiekvieną kartą juos tardama, tauta tikėjo vykdysianti šiuos žodžius, šventoji istorija rodo, kad, deja, jos elgesys ne kartą prieštaravo žodžiams. Nors tai buvo išrinktoji tauta, nors ir neverčiama sudarė Sandorą su Viešpačiu, ji nesilaikė savosios Sandoros pusės, kuri iš esmės buvo viena.
6. Kokia svarbiausia Sandoros dalis teko Izraeliui? (Iš 19, 4–5)
Raginimas paklusti Dievui, laikytis Jo įstatų nereiškė Įstatymo raidės prisilaikymo nei anuomet, nei dabar (žr. Mt 7, 24–27; Jn 14, 15; Jok 2, 20; Rom 6, 11–12) ir vis dėlto Izraelio vaikai nesugebėjo laikytis jiems tekusios Sandoros dalies.
Iš tiesų anksti, net paties Sinajaus kalno akivaizdoje, jie ne kartą atsimetė (žr. Iš 32, 1–6). Deja, neištikimybė, atrodo, labiau virto norma nei išimtimi, todėl jie, užuot greitai įžengę į Pažadėtą kraštą, 40 metų klajojo dykumoje.
7. Perskaitykite Sk 14, 28–35. Kokia bausmė buvo skirta tautai dėl jos atsisakymo pasikliauti tuo, ką Viešpats liepė daryti?
Anuomet, kaip ir dabar, itin dažnai nepaklusnumą nulemia ne tiesioginis maištavimas (nors būna ir taip), bet ir nepasitikėjimas tuo, ką mums sako Dievas. Ši Izraelio nuodėmė buvo dar baisesnė dėl to, kad, kaip sakė pats Dievas, visi šie žmonės „matė Mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto Mane bandė šiuos dešimt kartų“ (Sk 14, 22). Nepaisant viso to, ką jie matė ir patyrė, jie vis tiek atsisakė paklusti Viešpačiui ir užimti kraštą, nepaisant Dievo pažadų, kad jiems pasiseks (Sk 13 –14).
Pagalvokite apie tai, kas pateikta anksčiau: itin dažnai nepaklusnumą lemia nepakankamas pasikliovimas Dievo Žodžiu mums. Kodėl tai yra tiesa ir kaip mes iš tikrųjų galime išmokti labiau pasitikėti Dievu?
Tolesniam tyrinėjimui: Gilesniam ir puikiai apgalvotam didžiosios kovos temos tyrinėjimui, pagrįstam Dievo kaip meilės idėja, parašytam septintosios dienos adventisto, skaitykite – John Peckham, „Theodicy of Love: Cosmic Conflict and the Problem of Evil“ (Grand Rapids, MI: Baker Academic, 2018 m.). Tai, kad šią knygą išspausdino ne adventistų leidykla, rodo, kaip geras Raštu pagrįstas mokslinis darbas gali padėti atskleisti Šventajame Rašte vaizduojamos didžiosios kovos tikrovę.
„Trumpai tariant, aš teigiu, kad Dievo meilė (tinkamai suprantama) yra kosminės kovos centre ir kad Dievo pasišventimo mylėti morališkai pakanka, jog Dievas leistų pasireikšti blogiui reikšmingais padariniais, kad suprastume dangaus apvaizdos veikimą mano vadinamame Sandoros taisyklių kontekste“ (John C. Peckham, Theodicy of Love: Cosmic Conflict and the Problem of Evil (Grand Rapids, MI: Baker Academic, 2018), 4 p.).
„Įsakymas, kad Izraelis keturiasdešimt metų negalės įžengti į Kanaaną, karčiai apvylė Mozę ir Aaroną, Kalebą ir Jozuę, bet jie nemurmėdami pakluso Dievo sprendimui. Tačiau tie, kurie anksčiau skundėsi Dievo elgesiu jų atžvilgiu ir pareiškė grįšią į Egiptą, ėmė raudoti ir sielvartauti, kai tos Dievo dovanos, kurias jie buvo paniekinę, buvo iš jų atimtos. Anksčiau jie skundėsi dėl nieko, o dabar Dievas privertė juos aimanuoti. Jeigu jie būtų sielvartavę dėl savo nuodėmės, kai ji buvo jiems atvirai atskleista, šio nuosprendžio nebūtų. Tačiau jie sielvartavo dėl paties nuosprendžio, jų širdgėla nevirto atgaila, todėl ir negalėjo tikėtis, kad nuosprendis bus atšauktas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 311)
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite laisvos valios ir meilės klausimą. Kodėl meilė, kad ji galėtų būti meile, turi būti teikiama laisvai? Turint omenyje visas pasaulio kančias, kai kurie teigtų, kad meilė to verta. Ką į tai atsakytumėte?
2. Kadangi paklusnumas visame Rašte yra itin svarbus, kas tuomet yra Įstatymo raidės prisilaikymas? Kokie veiksniai bandymą būti ištikimam Dievui, Jo Žodžiui ir įsakams gali paversti Įstatymo raidės prisilaikymo spąstais?
3. Klasėje aptarkite III dalies pabaigoje pateiktą klausimą dėl panašumų tarp senovės Izraelio ir Septintosios dienos adventistų bažnyčios. Kokie jie ir kodėl jie mums turėtų rūpėti?