Šešta tema
Spalio 30 – lapkričio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 4, 1–9; Mt 15, 1–9; Sk 25, 1–15; 1 Kor 10, 13; Įst 4, 32–35; Mt 5, 13–16.
Įsimintina eilutė: „Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?“ (Įst 4, 8)
Pirmieji trys Pakartoto Įstatymo knygos skyriai iš esmės yra istorijos pamoka, priminusi tautai, kaip ji buvo vedama iki šiol. Priėjus ketvirtą skyrių, istorijos pamoka labiau primena pamokslą. Įvykių atpasakojimas buvo skirtas ne tik istorijos mėgėjams; vietoj to, jis pasitarnavo parodydamas tautai Dievo galybę ir malonę, veikiančią tarp žmonių, ir nors jie klydo, Viešpats vis tiek ketino laikytis savo Sandoros su jais.
Ketvirtasis skyrius prasideda hebrajų kalbos žodžiu (jungtuku ir prieveiksmiu) we’tah, kurį galima išversti – „tad dabar“ arba „taigi dabar“. Jie ką tik apžvelgė jų pastarąją istoriją, priminimą to, ką Dievas padarė, atvedęs juos iki šios vietos – taigi arba „tad dabar“ jie, reaguodami, turi daryti tai, ką Dievas liepia (taip pat žr. Įst 10, 12).
Štai kodėl pirmasis veiksmažodis po „tad dabar“ yra „šama“, tas pats veiksmažodis (ir tos pačios formos), pavartotas Šemos maldos pradžioje, o tai reiškia „klausyk“ arba „išgirsk“ arba „paklusk“ – veiksmažodis, kartojamas visoje Pakartoto Įstatymo knygoje.
Tad skyrius prasideda – Taigi dabar, Izraeli, dėl to, ką Aš dėl tavęs padariau, privalai paklusti šiems įsakams…
I. NEPRIDĖKITE IR NEATIMKITE
1. Perskaitykite Įst 4, 1–2. Koks buvo konkretus Viešpaties įspėjimas jiems dėl Jo „įstatų ir įsakų“, ir kodėl dėl to juos reikėjo įspėti iškart? (Taip pat žr. Įst 13, 1)
Viešpats liepė jiems laikytis „įstatų ir įsakų“ ir nieko prie jų nepridėti ir neatimti. Kodėl tai reikėjo pasakyti? Galų gale, kodėl kas nors norėtų keisti Dievo Įstatymą? Aišku, mes žinome atsakymą.
„Šėtonas atkakliai ir nenuilstamai stengėsi tęsti danguje pradėtą darbą, pakeisti Dievo Įstatymą. Jam pavyko priversti pasaulį patikėti teorija, kurią jis pristatė danguje prieš savo nuopuolį, kad Dievo Įstatymas buvo su trūkumais ir jį reikia persvarstyti. Didelė dalis krikščionių bažnyčios savo nusistatymu, jei ne žodžiais, parodo, kad sutiko su tuo pačiu klaidamokslu.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 2 t., 107 p.).
Galvojant apie senovės Izraelio istoriją matosi, kad daugeliu atvejų izraelitai pateko į bėdą, nes ne tik nepaisė tam tikrų Įstatymo įstatų, kurie praktiniais tikslais buvo išimami iš Įstatymo, bet ir pridūrė prie jo papročių, kurie nebuvo nurodyti, o tai iš tikrųjų lėmė jo laužymą.
2. Perskaitykite Mt 15, 1–9. Kaip čia matosi šio principo pavyzdys, nors ir kitame kontekste, dėl kurio Mozė perspėjo Izraelio vaikus?
Kai žydai galiausiai įžengė į Pažadėtą kraštą, jie dažnai nepaisė tiesioginių įspėjimų dėl, pavyzdžiui, stabmeldystės. Todėl jie laikėsi daugybės pagoniškų papročių, kartais net kaip tariamo Jehovos garbinimo. Tačiau iki Jėzaus laikų jie pridėjo įvairiausių žmonių papročių, kurie, kaip sakė pats Jėzus, niekais verčia „Dievo paliepimą“.
Bet kokiu atveju, ar pridedant, ar atimant, Įstatymas buvo pakeistas, o tauta patyrė padarinius.
Kaip mums būti atsargiems, kad nei pridėtume, nei atimtume iš to, ką mums liepė Dievas?
II. PEORO BAALAS
3. Įst 4, 3–4 Izraelio vaikams suteikiama dar viena istorijos pamoka, kad prisimintų praeitį ir įvairias dvasines ir praktines tiesas, kurių, idealiu atveju, jie turėtų pasimokyti.
4. Perskaitykite Sk 25, 1–15. Kas nutiko ir kokias dvasines ir praktines tiesas tauta turėjo įžvelgti šiame fiasko?
Kad ir kaip mums nepatogu dėl pasakojimų, kai Izraelis sunaikino kai kurias aplinkines pagonių tautas, šis pasakojimas neabejotinai padeda paaiškinti tokio įsakymo logiką. Izraelis turėjo būti aplinkinėms pagonių tautoms gyvojo Dievo – vienintelio Dievo – liudytojas. Izraelitai turėjo būti pavyzdys, parodantis, koks buvo gyvojo Dievo garbinimas. Vietoj to, garbindami aplinkinius pagonių „dievus“, jie dažnai pasiduodavo akivaizdžiam maištavimui prieš patį Dievą, kuriam turėjo atstovauti pasaulyje.
Nors žodis „kekšystė“ dažnai turi dvasinę prasmę, nes Izraelis garbino pagoniškus dievus ir laikėsi pagoniškų papročių (žr. Oz 4, 12–14), šiuo atveju kalba (ir likusi pasakojimo dalis) rodo, kad buvo padaryta seksualinė nuodėmė, bent jau iš pradžių. Čia šėtonas vėl pasinaudojo puolusia žmogaus prigimtimi, naudodamasis pagonėmis moterimis suviliojant vyrus, kurie akivaizdžiai leidosi suviliojami.
Neabejotina, fizinė kekšystė peraugo į dvasinę kekšystę. Dalyvavusieji galiausiai įsitraukė į pagonišką garbinimo paprotį, kai Izraelis „prijunko prie Peoro Baalo“; tai yra, jie kažkaip susisaistė su šiuo netikru dievu ir net aukojo jam. Nepaisant visko, ko jie buvo mokyti ir kas jiems buvo sakyta, jie buvo pasirengę viso to išsižadėti aistros ir geismo įkarštyje.
Kaip tai galėjo nutikti? Lengvai. Užkietindami savo sąžinę pirmąja fizine nuodėme, jie buvo pasirengę pulti į kitą, dvasinę nuodėmę, kuri turėjo būti pagrindinis šėtono tikslas. Jie pasidavė tokiam nedorumui, kad, kaip parašyta, vienas vyras atsivedė midjanietę į pačią stovyklą, matant Mozei ir visai bendrijai, verkiančiai už palapinės.
Mūsų protas ir kūnas yra glaudžiai susiję. Tai, kas veikia vieną, veikia kitą. Ko galime išmokti iš šio pasakojimo apie tai, koks pavojingas pataikavimas gali būti mums dvasiškai?
III. LAIKYSIES VIEŠPATIES, SAVO DIEVO
Tūkstančiai mirė nusidėję prie Peoro Baalo. Visi žmonės, kurie prijunko prie Peoro Baalo, buvo užmušti. Tačiau daugelis nepasidavė atsimetimui. Kas jie tokie buvo?
5. „Tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės Viešpaties, savo Dievo, šiandien esate visi gyvi“ (Įst 4, 4). Kaip ši eilutė paaiškina skirtumą tarp tų, kurie pasidavė nuodėmei, ir tų, kurie nepasidavė? Kokia čia mums svarbi žinia apie nuodėmę ir pagundą bei Dievo galią mūsų gyvenime?
Atkreipkite dėmesį į žodžio „visi“ šioje eilutėje ir ankstesnėje eilutėje kontrastą. „Visi“, kurie prijunko prie Peoro Baalo buvo užmušti; bet „visi“, kurie laikėsi Viešpaties, buvo gyvi. Vidurio nebuvo anuomet ir jo nėra dabar. Mes arba su Jėzumi, arba prieš Jėzų (Mt 12, 30).
Hebrajų kalboje žodis „prijunko“ (dbq) dažnai nusako tvirtą pasišventimą laikytis kažko ne iš savęs. To paties hebrajų kalbos žodžio šaknis vartojama Pr 2, 24, kai vyras paliks savo šeimą ir „glausis“ prie savo žmonos (taip pat žr. Rūt 1, 14). Šiame kontekste šis žodis pakartotas dar keturis kartus Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 10, 20; Įst 11, 22; Įst 13, 4; Įst 30, 20), ir kiekvienu atveju mintis yra ta pati – jie, žmonės turėjo laikytis savo Dievo. Tai yra, jie turėjo pašvęsti save Jam ir jėgų semtis iš Jo.
Svarbu atsiminti, kad su šiuo veiksmažodžiu susiję yra patys žmonės – jie turi laikytis. Jie turi apsispręsti laikytis Dievo, o tada, Jo galia ir jėga, nepasiduoti nuodėmei.
6. Perskaitykite Judo 24 ir 1 Kor 10, 13. Kas čia sakoma Naujajame Testamente, kas taip pat parašyta Įst 13, 4?
Dievas yra ištikimas; Dievas gali išlaikyti mus nepuolusius. Bet mes turime sąmoningai apsispręsti, kaip tai darė ištikimieji prie Peoro Baalo, laikęsi Dievo. Tokiu atveju galime būti užtikrinti, jog, kad ir kokia būtų pagunda, galėsime išlikti ištikimi.
Kaip, pavyzdžiui, malda, Rašto tyrinėjimas, garbinimas ir bendrystė padeda mums laikytis Viešpaties?
IV. KOKIA KITA TAUTA YRA TOKIA DIDELĖ?
Tai, kas parašyta keliose kitose eilutėse po Įst 4, 4, yra vieni giliausių ir gražiausių žodžių visame Šventajame Rašte (hebrajų kalba čia nuostabi!). Galima teigti, kad iš esmės čia yra Pakartoto Įstatymo knygos žinia, o visa kita yra komentaras. Skaitydami šias eilutes pagalvokite apie įvairius būdus, kaip čia pateiktas principas galėtų būti taikomas ir šiandien.
7. Perskaitykite Įst 4, 5–9. Kodėl Viešpats per Mozę pasakė tai, ką Jis čia sakė Izraeliui?
Viešpats nori, kad tauta suprastų, jog ji buvo pašaukta, išrinkta dėl ypatingos priežasties. Ji yra „didi“ tauta, kaip Dievas buvo pasakęs Abromui jau pirmą kartą pašaukęs jį iš chaldėjų: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą“ (Pr 12, 2; taip pat žr. Pr 18, 18).
Tačiau tikslas padarant izraelitus didele tauta buvo tas, kad jie galėtų būti palaiminimas (Pr 12, 2) visoms žemės gentims (Pr 12, 3). Nors galutinis palaiminimas būtų tas, kad Jėzus, Mesijas, ateis per jų giminystės liniją, iki tol jie turėjo būti šviesa pasauliui. „Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad Mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49, 6). Ne todėl, kad juose buvo išganymas, bet kad per juos turėjo būti apreikštas gyvasis Dievas, kuris vienintelis gali išgelbėti.
Izraelis garbino ir tarnavo Dievui, sukūrusiam kosmosą, dangaus ir žemės Viešpačiui; pagonys garbino uolas, akmenis, medžius ir demonus (Įst 32, 17; Ps 106, 37).
Koks ryškus skirtumas!
Šiose eilutėse Mozė atkreipė dėmesį į du dalykus, kurie Izraelį padarė ypatingu. Pirma, Viešpats buvo arti jų, unikaliu būdu, pavyzdžiui, per šventyklą, ir, antra, dėl „įstatų ir įsakų, kaip šis Įstatymas“.
8. Perskaitykite Įst 4, 32–35. Ką dar Viešpats kalbėjo jiems, kas turėjo priversti suvokti, koks ypatingas pašaukimas jiems buvo suteiktas?
Be abejo, Izraeliui buvo suteikta itin daug. Kaip jie dabar reaguos?
V. JŪSŲ IŠMINTĮ IR PROTINGUMĄ
Kaip matėme, Įst 4, 1–9 buvo galinga išraiška ne tik ypatingos tautos padėties, bet ir jos misionieriško pašaukimo. Visose šiose eilutėse įpinta mintis, kad izraelitams reikia paklusti, laikytis, daryti tai, ką Viešpats liepė.
9. Dar kartą perskaitykite Įst 4, 6. Ką konkrečiai Viešpats įvardijo, kas parodys jų „išmintį“ ir „protingumą“ šių tautų akyse?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad išmintis ir protingumas yra patys įstatai ir įsakai. Bet tekste pasakyta ne tai. Viešpats mokė juos įstatų ir įsakų, taip; bet jų išmintis ir protingumas kilo iš jų laikymosi, paklusimo jiems. Jų paklusnumas – tai buvo jų išmintis ir protingumas.
Izraelis galėjo turėti nuostabiausią įstatymų ir taisyklių sistemą, kokią pasaulis apskritai kada nors regėjo (tiesą sakant, taip ir buvo), bet kuo ji visa būtų naudinga, jei Izraelis jos nesilaikytų? Užtat jų išmintis, protingumas kilo iš to, kad šie įsakai realiuoju laiku pasireiškė jų gyvenime. Jie turėjo gyventi tiesomis, kurias jiems davė Viešpats, o to jie negalėjo padaryti tik joms paklusdami. Visa šviesa ir visa tiesa niekaip nepasitarnautų nei jiems patiems, nei aplinkiniams pagonims, jei Izraelis negyventų šia tiesa. Taigi jie vėl ir vėl yra raginami paklusti, nes jų paklusnumas įstatams ir įsakams, o ne patys įstatai ir įsakai buvo svarbu, kalbant apie liudijimą pasauliui.
„Jų paklusnumas Dievo Įstatymui būtų padaręs juos klestėjimo stebuklu pasaulio tautoms. Tas, kuris galėjo apdovanoti juos išmintimi ir įvairiais gabumais, ir toliau būtų jų Mokytojas. Jis būtų juos išaukštinęs ir sutaurinęs per paklusnumą Jo Įstatymui. Jei būtų buvę paklusnūs, jie būtų apsaugoti nuo ligų, varginusių kitas tautas, ir būtų palaiminti intelekto galia. Jų klestėjimas turėjo atskleisti Dievo šlovę, Jo didingumą ir galią. Jie turėjo būti kunigų ir kunigaikščių karalystė. Dievas suteikė jiems visas galimybes tapti didžiausia tauta žemėje.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 256)
10. Perskaitykite Mt 5, 13–16. Ką šiose eilutėse mums sako Jėzus, kas atspindi tai, ką Jis sakė senovės Izraeliui? Kaip tai ypač turėtų būti taikytina mums kaip septintosios dienos adventistams?
Tolesniam tyrinėjimui: „Nuo pat didžiosios kovos pradžios danguje šėtonas siekė panaikinti Dievo Įstatymą. Norėdamas pasiekti savo tikslą, jis sukilo prieš Kūrėją ir, nors išvarytas iš dangaus, tęsia tą pačią kovą žemėje. Šėtonas nuolat ryžtingai siekia tik vieno – apgauti žmones ir priversti juos nusižengti Dievo Įstatymui. Nesvarbu, tai pasiekiama, atmetant visą Įstatymą ar tik vieną iš jo įsakų – rezultatas visiškai toks pat. Tas, kuris ‘nusižengia vienu dalyku’, nepaiso viso Įstatymo. Jo pavyzdys ir poveikis kitiems rodo, kad jis nusižengė. Jis lieka kaltas ir dėl visų įsakymų. (žr. Jok 2, 10)“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 504)
„Jie išdrįso žengti uždraustu keliu ir įsipainiojo į šėtono žabangas. Sužavėti muzikos ir šokių, suvilioti stabmeldžių merginų grožio, jie atsižadėjo savo ištikimybės Jehovai. Jiems įsijungus į linksmybes ir puotavimą, vynas aptemdė jų jausmus ir palaužė savitvardą. Įsisiautėjo aistros, ir suteršę savo sąžinę gašlumu jie buvo įkalbėti nusilenkti stabams. Jie atnašavo aukas ant stabmeldžių aukurų ir dalyvavo labai žeminančiose apeigose.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 365)
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite kaip mes, septintosios dienos adventistai, esame toje pačioje padėtyje, kaip senovės Izraelis. Pagalvokite apie visa tai, kas mums suteikta, priešingai mus supantį pasaulį ir, taip, net priešingai nei kitoms bažnyčioms. Taigi mums kyla klausimas: kaip mes reaguojame į tai, kas mums suteikta? Kaip gerai mes parodome mūsų „išmintį ir protingumą“ pasauliui?
2. „Tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės Viešpaties, savo Dievo, šiandien esate visi gyvi“. Vėlgi, veiksmažodis „laikėtės“ yra susijęs su tauta. Viešpats nesilaikys mūsų ta prasme, kad nevers mūsų laikytis Jo. Vietoj to, naudodamiesi šventa laisvos valios dovana, turime apsispręsti laikytis Jo. Priėmę tokį sprendimą, kaip mes galime sekti ir laikytis Jo?
3. Įsigilinkite į klausimą I dalies pabaigoje. Ką reiškia pridėti ar atimti iš Dievo įsakymų? Be to, kas akivaizdu, pavyzdžiui, bandymo pakeisti sabatą, kaip kažkas panašaus gali įvykti itin subtiliai, mums net nesuprantant, kas vyksta?