Antra tema
Spalio 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 1–3; Iš 32, 29–32; Sk 14; Ef 3, 10; Pr 15, 1–16; Jn 14, 9.
Įsimintina eilutė: „Visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.“ (1 Kor 10, 3–4)
„Štai žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį“ (Įst 1, 1). Taip prasideda Pakartoto Įstatymo knyga. Nors Mozė ir Mozės buvimas dominuoja šioje knygoje, nuo šių pirmų žodžių iki mirties Moabo krašte (Įst 34, 5), Pakartoto Įstatymo knyga (kaip ir visas Raštas) iš tikrųjų yra apie Viešpatį Jėzų. Nes Jis yra tas, kuris mus sukūrė (Pr 1, 2; Jn 1, 1–3), išlaiko mus (Kol 1, 15–17; Hbr 1, 3) ir atpirko mus (Iz 41, 14; Tit 2, 14). Plačiąja šių žodžių prasme, Pakartoto Įstatymo knyga atskleidžia, kaip Viešpats ir toliau kūrė, išlaikė ir atpirko savo tautą šiuo svarbiu išganymo istorijos metu.
Iš esmės, prieš pat Izraelio vaikams pagaliau įžengiant į Kanaaną, Mozė jiems praveda istorijos pamoką tema, kuri kartojasi visame Rašte – atsimink, ką Viešpats padarė dėl jūsų praeityje.
Šis įspėjimas mums, esantiems arti geresnio pažadėto krašto, turėtų kažką reikšti: „Žvelgdami į savo praeitį, kiekvieną pažangos etapą iki esamų aplinkybių… esu kupina nuostabos ir pasitikėjimo Kristumi kaip vadovu. Mums nereikia bijoti dėl ateities, nebent pamirštume tai, kaip Viešpats mus vedė, ir Jo mokymą praeityje.“ (E. Vait, „Life Sketches“, p. 196)
I. MOZĖS TARNYSTĖ
Visame Rašte jaučiamas Mozės buvimas. Nors jis neminimas iki Iš 2, 2, jis parašė Pradžios knygą – Dievo autoritetingą ir pamatinį pasakojimą apie tai, kas mes esame, kaip mes čia atsiradome, kodėl viskas yra taip blogai ir, vis dėlto, kodėl mes galime turėti viltį. Pasaulio sukūrimas, nuopuolis, atpirkimo pažadas, tvanas, Abraomas, Evangelija – viso to šaknys yra Pradžios knygoje, o ją parašė pranašas Mozė. Sunku tinkamai įvertinti įtaką, kurią šis vienas žmogus, vargu ar nepriekaištingas, vis dėlto sugebėjo padaryti dėl Dievo, nes mylėjo Viešpatį ir norėjo Jam tarnauti.
1. Perskaitykite Iš 32, 29–32, kur užrašytas Viešpaties ir Mozės pokalbis po siaubingos nuodėmės su auksiniu veršiu. Ko tai mus moko apie Mozės charakterį ir kodėl, nepaisant bet kokių trūkumų, Viešpats sugebėjo jį panaudoti itin galingai?
Nors Mozė neturėjo nieko bendro su šia nuodėme, jis stengėsi užtarti nuodėmingą tautą, netgi buvo pasiruošęs vardan jų netekti savo gyvybės. Įdomu, kad Iš 32, 32, kai Mozė prašė Dievo atleisti jų nuodėmę, šis veiksmažodis iš tikrųjų reiškia „nešti“. Taigi Mozė, suprasdamas nuodėmės naštą ir tai, ko reikėjo jai išpirkti, paprašė Dievą iš tikrųjų „nešti“ jų nuodėmę. Taip yra todėl, kad galiausiai tik taip galima atleisti jų ar bet kokią kitą nuodėmę.
Taigi jau ankstyvoje Rašto vietoje galinga pavadavimo išraiška, kai pats Dievas, Jėzaus asmenyje, prisiima sau visą mūsų nuodėmės naštą ir bausmę – iš anksto numatytą Dievo išgelbėjimo kelią žmonijai, likdamas ištikimas savo valdymo ir Įstatymo principams.
Iš tikrųjų po daugelio šimtmečių Petras rašė apie Jėzų: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis.“ (1 Pt 2, 24)
Tuo tarpu šiame Mozės pasakojime ir jo reakcijoje į jų nuodėmę matome jo kaip užtarėjo vaidmenį vardan puolusios, nuodėmingos tautos, numatant tai, ką Jėzus taip pat padarys dėl mūsų (žr. Hbr 7, 25).
Ar esi pasiruošęs netekti savo gyvybės vardan savo tautos? Geriau pagalvokite apie šių žodžių reikšmę. Ko galime patys iš jų pasimokyti, ką reiškia mylėti kitus?
II. IŠSIPILDŽIUSI PRANAŠYSTĖ
Nepaisant kai kurių šiuolaikinio mokslo bandomų išplatinti klaidų kaip tiesos (neva mūsų visata savaime atsirado iš „visiškai nieko“ arba kad visa gyvybė žemėje atsitiktinai atsirado dėl paprastų cheminių medžiagų), visgi mokslas mums suteikė nuostabių įžvalgų, susijusiu su Dievo kūrybine galia. Daugelio net puolusio gamtinio pasaulio veiksnių – darna, pusiausvyra, tikslumas ir toliau stebina juos tyrinėjančiuosius.
Ir jei Dievas gali būti itin tikslus su fiziniais reiškiniais, Jis tikrai bus tikslus ir su dvasiniais. Taigi pirmose Pakartoto Įstatymo knygos eilutėse galime pamatyti dar daugiau neįtikėtino Dievo tikslumo.
2. Perskaitykite Įst 1, 1–6. Kokią pranašišką reikšmę turi tai, kad Įst 1, 3 kalbama apie keturiasdešimtus metus?
Po fiasko, kai Mozė išsiuntė žvalgus iš Kadešo Barnėjos išžvalgyti krašto, o tauta atmetė raginimą jį užimti, kas nutiko? Tautai buvo pasakyta, kad ji neįžengs į Pažadėtąjį kraštą, kaip tikėjosi. Ir kiek laiko ji lauks prieš įžengdama? „Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite Mano apmaudą“ (Sk 14, 34).
Pakartoto Įstatymo knyga pradedama keturiasdešimčia metų, kaip Dievas buvo sakęs. Kitaip tariant, pranašiškas Dievo Žodis yra toks pat patikimas, kaip ir pats Dievas, ir tai, ką čia matome pirmose Pakartoto Įstatymo knygos eilutėse, yra dar vienas šio patikimumo įrodymas; tai yra, Dievas padarys, ką sako, ir padarys tai tuomet, kada sakė padarysiąs.
Žinoma, tai nėra vienintelis išsipildęs pranašiškas laikotarpis, kaip sakė Dievas. Žvelgdami iš savo šiandienio taško, Dan 9, 24–27 matome, pavyzdžiui, Jėzaus laikotarpį, įvykdytą taip, kaip Viešpats sakė. Mes galime išsiaiškinti, kad „vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“ (Dan 7, 25; taip pat žr. Apr 12, 6. 14; Apr 13, 5) išsipildė istorijoje, taip pat 2300 vakarų ir rytmečių Dan 8, 14.
Be tikslių laiko elementų, Danieliaus 2; Danieliaus 7; Danieliaus 8 pranašystės, itin aiškiai ir tiksliai nusakiusios pasaulio istoriją, mums suteikė svarių įrodymų, susijusiu su išankstiniu Dievo žinojimu, valdymu ir patikimumu.
Mes matome, kad Viešpats ištikimai įvykdė šias pranašystes, kaip ir buvo numatyta. Kodėl tai turėtų suteikti mums pasitikėjimo, kad galime pasikliauti Juo dėl to, kas, pasak Jo, dar įvyks ateityje?
III. PADAUGINTI TŪKSTANTĮ KARTŲ
Po ilgos kelionės dykumoje Mozė, kalbėdamas Viešpaties vardu (nors jis buvo pranašas, net daugiau nei pranašas), pasakė: „Žiūrėkit! Tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį Viešpats prisiekė duoti jūsų protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, jiems ir jų palikuonims po jų“ (Įst 1, 8).
Tačiau atkreipkite dėmesį, kas įvyksta po to.
3. Perskaitykite Įst 1, 9–11. Kuo reikšmingi šie žodžiai, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie, tikra šio žodžio prasme, buvo baudžiami Dievo už maištavimą Kadeš Barnėjoje?
Čia matome dar vieną Dievo malonės pavyzdį. Net klajojantys dykumoje jie buvo palaiminti: „Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje, kad jie nieko nestokojo; jų drabužiai nenusinešiojo nei jų kojos sutino“ (Neh 9, 21).
Vėl rodydamas meilę savo tautai, Mozė paprašė Dievo padauginti juos dar tūkstantį kartų, daugiau nei Dievas jau buvo padauginęs!
4. Perskaitykite Įst 1, 12–17. Dėl tiesioginio Dievo palaiminimo rezultato jiems, kas įvyko ir ko Mozė ėmėsi, kad susitvarkytų su aplinkybėmis?
Net kai Viešpats galingai apsireiškė tarp jų, reikėjo organizavimo, struktūros, atskaitomybės sistemos. Izraelis buvo kahalas, organizuota bendrija (žr. Įst 31, 30), Naujojo Testamento pirmtakas, eklesia, graikų kalboje – „bažnyčia“ (žr. Mt 16, 18). Nors dirbdamas kitame kontekste, Paulius niekada nebuvo nutolęs nuo žydiškų šaknų, ir 1 Korintiečiams 12 mes matome, kad jis aiškiai apibūdina poreikį tinkamiems žmonėms prisiimti įvairius vaidmenis, kad kūnas tinkamai funkcionuotų, kaip matome čia Pakartoto Įstatymo knygoje – kahalą dykumoje. Bažnyčia šiandien, kaip anuometinis kahalas, turi būti vieningas kūnas, kuriame žmonės atlieka įvairius vaidmenis pagal suteiktas dovanas.
Nors kartais girdime, kaip žmonės nepritaria „organizuotai“ religijai (ar jiems labiau patiktų „neorganizuota“ religija?), Dievo Žodis, ypač Naujasis Testamentas, nepripažįsta kitokios tvarkos.
IV. KADEŠ BARNĖJA
Pirmąsias Pakartoto Įstatymo knygos dalis persekioja Kadeš Barnėjos šmėkla. Šis nelemtas pasakojimas, kaip matėme, sukūrė Pakartoto Įstatymo knygos kontekstą, todėl verta į ją atidžiau pažvelgti.
5. Perskaitykite Skaičių 14. Kaip tauta reagavo į žvalgų pranešimą ir kokie buvo jos reakcijos rezultatai? (Taip pat žr. Įst 1, 20–46.)
Šis pasakojimas moko daug svarbių dalykų, tačiau viena svarbi pamoka, kuri vėl pasirodys knygoje, pastebima ir Skaičių 14.
6. Perskaitykite Sk 14, 11–20. Nors mes vėl matome Mozę užtarėjo vaidmenyje, tačiau kuo svarbūs jo pamąstymai su Viešpačiu dėl to, kodėl Jis neturėtų sunaikinti izraelitų?
Pagalvokite, ką Mozė sakė Dievui. Jei Dievas juos sunaikins, ką pagalvos egiptiečiai ir kitos to krašto tautos. Ši mintis svarbi, nes galiausiai viskas, ką Dievas norėjo pasiekti su Izraeliu, buvo ne tik dėl Izraelio, bet ir dėl visos žmonijos. Izraelio tauta turėjo būti šviesa pasauliui, liudijanti senovės gyventojams apie meilę, galią ir išganymą gyvajame Dieve, o ne beverčiuose stabuose, kuriuos garbino šie žmonės.
Tačiau, kaip sakė Mozė, jei sunaikins šitą tautą, tuomet kas? Tautos sakys: „Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, Viešpats išžudė juos dykumoje“ (Sk 14, 16).
Kitaip sakant, čia mes matome viso Rašto temą – Dievas turi būti pašlovintas savo tautos, kad Dievo šlovė ir gerumas, meilė ir galia būtų atskleisti Jo bažnyčioje, ko Jis siekia per savo tautą. Žinoma, Jo tauta ne visada palengvina šią užduotį, bet galų gale Dievas bus pašlovintas per savo darbus žemėje.
Perskaitykite Ef 3, 10. Ką čia sako Paulius ir kaip tai vyksta? Kaip valdžioms danguje tampa žinoma „daugeriopa Dievo išmintis“? Koks vaidmuo tenka mums asmeniškai, jei tenka, kaip tai būtų įgyvendinta?
V. AMORITŲ NEDORUMAS
Pakartoto Įstatymo 2 ir 3 Mozė toliau pasakoja izraelitų istoriją ir tai, kaip Dievo palaiminti jie įveikdavo savo priešus; kai buvo ištikimi, Dievas suteikė jiems pergalę net prieš „milžinus“ (Įst 2, 11. 20; Įst 3, 13).
Žinoma, tai iškelia sudėtingą temą, kurią turime bent paliesti, dėl šių tautų sunaikinimo. Nors Izraelio vaikai dažnai pirmiausia taikiai kalbėdavo su tauta (Įst 20, 10–11), tačiau šiai nepriėmus pateikto pasiūlymo, kartais izraelitai ją sunaikindavo, įskaitant moteris ir vaikus. „Viešpats, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais kariais. Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo“ (Įst 2, 33–34).
Kai kurie mėgina apeiti šią temą paprasčiausiai sakydami, kad šie pasakojimai yra netikri. Tačiau, kadangi mes tikime, jog „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16), tai nėra variantas Septintosios dienos adventistams. Taigi mums kyla sunkus klausimas dėl šių įvykių.
7. Perskaitykite Pr 15, 1–16. Ką Dievas sakė Abromui Pr 15, 16 ir kaip tai šiek tiek nušviečia šią sudėtingą temą?
Neabejotina, kad daugelis šių pagonių tautų buvo be galo žiaurūs žmonės, kurie pagrįstai jau seniai galėjo susidurti su Dievo rūstybe ir bausme. Tai tiesa, ir net jei Dievas kantriai laukė, kol jie pasikeis, o jie nepasikeitė, tai vis tiek nepakeičia sudėtingos tikrovės dėl visų, įskaitant vaikų, nužudymo. (Be abejo, tvano metu žuvo daug daugiau vaikų nei nuo izraelitų rankų).
Žinoma, kad kol kas, turint ribotą informaciją apie visą įvykių kontekstą, tenka tiesiog priimti šią sunkią tikrovę ir pasikliauti Dievo gerumu, kuris buvo įvairiai atskleistas. Tikėjimas nėra tik Dievo mylėjimas gražią dieną nuostabiame miške, kuriame gausu nuostabių vaizdų ir garsų. Tikėjimui esminis yra ir pasikliovimas Juo, nepaisant to, kad ne viską iki galo suprantame.
Perskaitykite 1 Kor 10, 1–4 ir Jn 14, 9. Kaip šios eilutės ir daugelis kitų, panašių į jas, padeda mums išmokti pasitikėti Dievo meile, teisingumu ir gerumu, net kai matome sunkiai su tokio Dievo samprata suderinamus dalykus?
Tolesniam tyrinėjimui: Štai kaip vienas mokslininkas siekia atsakyti į sudėtingus klausimus, susijusius su tuo, ką izraelitai padarė kai kurioms iš šių tautų:
„Dievas, būdamas visko ir visų žmonių Kūrėjas, kuriam tenka aukščiausia valdžia, gali daryti viską, ką nori, ir taip elgdamasis Jis būtų teisus. […] Dievo keliai yra slėpinys. Kadangi niekada Jo nesuprasime iki galo, galime atsipalaiduoti dėl turimų klausimų. Iz 55, 8–9 teikia tam tikrą paguodą. Pasak Rašto, kanaaniečiai buvo itin nedora tauta, o jų sunaikinimas buvo Dievo sprendimas dėl jų nuodėmės. Kanaaniečių sunaikinimas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai Dievas taip pasielgė. Skirtumai tarp kanaaniečių likimo ir žmonijos likimo (išskyrus Nojaus šeimą), aprašyto Pradžios 6–9, apima mastą ir galią. … Dievas niekada nenorėjo, kad izraelitai vykdytų herem politiką [visišką sunaikinimą] kaip bendrą nuostatą pašaliečių atžvilgiu. Įst 7, 1 aiškiai įvardija ir taip atriboja konkrečias tautas. Izraelitai neturėjo laikytis šios politikos aramėjų, edomitų, egiptiečių ar kitų tautų atžvilgiu (plg. Įst 20, 10–18). … Kanaaniečius ištiko likimas, kuris galiausiai ištiks visus nusidėjėlius – Dievo teismas. … Kanaaniečių sunaikinimas buvo būtinas Dievo žingsnis išganymo istorijoje. … Nors Dievo teismas buvo nutaikytas į kanaaniečius apskritai, jie buvo iš anksto įspėjami mažiausiai keturiasdešimt metų (žr. Rahabos išpažinimą Joz 2, 8–11)“ (Daniel I. Block, The NIV Application Commentary: Deuteronomy (Grand Rapids, Mich.: Zondervan, 2012), 98 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie mūsų su tūkstantmečiu susijusią sampratą, kai per šį laikotarpį gausime atsakymus į visus mūsų klausimus. Kaip šis supratimas gali padėti mums išmokti pasitikėti Dievu, nepaisant dabartinių sudėtingų klausimų?
2. Kaip Dievas jus vedė praeityje, kad galėtumėte išmokti pasitikėti Juo dėl ateities? Kodėl svarbu nepamiršti, kaip Dievas darbavosi mūsų gyvenime?
3. Klasėje apžvelkite I dalies pabaigoje esantį klausimą dėl Mozės pasiruošimo pražudyti savo gyvybę dėl savo tautos. Ar tai tinkamas nusistatymas? Ką reiškia pražudyti gyvybę, jei apskritai jos pražudymas kažką reiškia, ypač atsižvelgiant į tai, kiek kainavo ją išpirkti?