Trylikta tema
Gruodžio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Sk 20, 1–13; Įst 31, 2; Įst 34, 4; Įst 34, 1–12; Judo 9; 1 Kor 15, 13–22.
Įsimintina eilutė: „Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, Jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: Tesudraudžia tave Viešpats!“ (Jud 9)
Visą ketvirtį tyrinėjome, jog Mozė yra pagrindinis Pakartoto Įstatymo knygos žmogus. Jo gyvenimas, charakteris, žinia persmelkia šią knygą. Tiesa, Pakartoto Įstatymo knygos esmė yra Dievas ir Jo meilė „am yisra’el“, „Izraelio tautai“, Dievas dažnai naudojo Mozę, kad atskleistų šią meilę ir kalbėtųsi su savo tauta Izraeliu.
Artėjant ketvirčio pabaigai, baigiant Pakartoto Įstatymo knygos tyrinėjimą, mes taip pat prieiname prie Mozės gyvenimo pabaigos, bent jau jo gyvenimo čia.
Kaip rašė E. Vait: „Mozė žinojo, kad turi numirti vienas, – jokiam žemiškam draugui nebus leista patarnauti jam paskutinėmis jo valandomis. Bauginanti paslaptis gaubė jo laukiantį potyrį, ir jis instinktyviai nuo jo traukėsi. Sunkiausias išbandymas buvo jo atskyrimas nuo žmonių, kuriuos jis globojo ir kuriuos mylėjo, žmonių, su kuriais taip ilgai buvo susiję jo rūpesčiai ir gyvenimas. Tačiau jis buvo išmokęs pasitikėti Dievu ir su nesvyruojančiu tikėjimu jis patikėjo save ir savo tautą Jo meilei ir gailestingumui.“ (Patriarchai ir pranašai, p. 379)
Kaip Mozės gyvenimas ir tarnystė daug atskleidė apie Dievo charakterį, taip pat ir jo mirtis bei prikėlimas.
I. MOZĖS NUODĖMĖ. 1 dalis
Dievas stebuklingai rūpinosi Izraelio vaikais net jiems atsimetant ir klajojant po dykumą. Tai yra, nors ir nepelnytai (dažnai taip ir būdavo), Dievas jiems suteikdavo malonę. Mes šiandien taip pat esame Jo nepelnytos malonės gavėjai. Juk ji nebūtų malonė, jei ją pelnytume, ar ne?
Be gausybės maisto, kurį Viešpats stebuklingai jiems parūpino dykumoje, kitas Jo malonės apreiškimas buvo vanduo, be kurio jie būtų greitai pražuvę, ypač sausoje, karštoje ir apleistoje dykumoje. Kalbėdamas apie šį patyrimą, Paulius rašė: „ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus“ (1 Kor 10, 4). E. Vait taip pat pridūrė: „Kur tik jiems bekeliaujant prireikdavo vandens, ten jis plūsteldavo iš uolos plyšių šalia jų stovyklos.“ (Patriarchai ir pranašai, p. 329)
1. Perskaitykite Sk 20, 1–13. Kas čia įvyko ir kaip mes suprantame Viešpaties bausmę Mozei dėl to, ką jis padarė?
Viena vertus, nesunku pamatyti ir suprasti Mozės nusivylimą. Po visko, ką Viešpats dėl jų padarė, ženklų, stebuklų ir stebuklingo išgelbėjimo, jie pagaliau buvo prie pat Pažadėtojo krašto. Ir kas tada? Staiga jiems pritrūksta vandens, todėl jie pradeda sąmokslą prieš Mozę ir Aaroną. Ar dėl to, kad Viešpats dabar negalėjo jiems parūpinti vandens, kaip tai dažnai darė dėl jų anksčiau? Žinoma, ne; Jis galėjo ir vėl ketino tai padaryti.
Tačiau perskaitykite Mozės žodžius, kai jis trenkė į uolą, net du kartus. „Klausykitės, jūs maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“ (Sk 20, 10) Galima išgirsti pyktį jo balse, nes jis pradeda pavadindamas juos „maištininkais“.
Bėda buvo ne tiek pats jo pyktis, kuris jau buvo pakankamai blogai, bet jis suprantamas, tačiau kai jis pasakė: „Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“, – tarsi jis ar kuris nors kitas žmogus galėtų tai padaryti. Pykdamas jis, atrodo, šiuo metu pamiršo, kad tik Dievo galia, veikianti juose, galėjo padaryti tokį stebuklą. Jis turėjo tai žinoti.
Kaip dažnai mes supykę kažką pasakome ar net padarome, net jei manome, kad pyktis yra pagrįstas? Kaip mes galime išmokti sustoti, melstis ir ieškoti Dievo galios, kad kalbėtume ir elgtumės deramai bei nepasielgtume priešingai?
II. MOZĖS NUODĖMĖ. 2 dalis
2. Dar kartą Perskaitykite Sk 20, 12–13. Kokią konkrečią priežastį Viešpats nurodė Mozei, kodėl jis negalėjo įvesti dėl to, ką padarė? Taip pat žr. Įst 31, 2 ir Įst 34, 4.
Pasak šių eilučių, Mozės nuodėmė buvo ne tik jo paties bandymas užimti Dievo vietą, kas jau buvo pakankamai blogai. Jis taip pat parodė tikėjimo stoką, kuri tokiam, kaip Mozė, buvo nepateisinama. Galų gale, tai žmogus, kuris nuo degančio krūmo (Iš 3, 2–16) turėjo patyrimą su Dievu, skirtingai nei dauguma žmonių, ir vis dėlto, pasak teksto, Mozė „netikėjo“, tai yra, Mozė parodė tikėjimo stoką Viešpaties žodžiais, kad Dievas gali patvirtinti savo šventumą Izraelio vaikų akyse. Kitaip tariant, jei Mozė būtų išlikęs ramus ir elgęsis deramai, parodydamas savo tikėjimą ir pasikliovimą Dievu izraelitų atsimetimo metu, jis būtų pašlovinęs Viešpatį tautos akivaizdoje ir vėl būtų jai tikro tikėjimo ir paklusnumo pavyzdžiu.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip Mozė nepakluso tam, ką Viešpats jam liepė padaryti.
3. Perskaitykite Sk 20, 8. Ką Viešpats liepė Mozei daryti, o ką padarė Mozė (Sk 20, 9–11)?
Devintoje eilutėje Mozė ima lazdą, kaip Viešpats „buvo jam įsakęs“. Kol kas viskas gerai. Tačiau 10 eilutėje, užuot įsakęs uolai, iš kurios tada būtų pasipylęs vanduo kaip stulbinanti Dievo galios išraiška, Mozė sudavė ne vieną, o du kartus. Taip, sudavimas į uolą ir iš jos pasipylęs vanduo buvo stebuklas, bet tikrai ne toks, kaip tik įsakymas jai ir pamatymas to paties rezultato.
Aišku, galėjo atrodyti, kad Dievo teismas Mozei buvo kraštutinis – po viso to, ką Mozė patyrė, vis dėlto jam nebuvo leista įžengti į Pažadėtąjį kraštą. Kol šis įvykis buvo atpasakojamas, žmonės stebėjosi, kodėl dėl vieno neišvengiamo poelgio jam nebus suteikta tai, ko jis itin ilgai tikėjosi.
Kaip manote, ko Izraelio vaikai turėjo pasimokyti iš to, kas nutiko Mozei?
III. MOZĖS MIRTIS
Vargšas Mozė! Nuėjęs taip toli, išgyvenęs itin daug, bet nesulaukęs pažado įvykdymo, duoto Abraomui daug šimtmečių anksčiau: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims“ (Pr 12, 7).
4. Perskaitykite Įst 34, 1–12. Kas nutiko Mozei ir ką apie jį pasakė Viešpats, kas parodė, koks ypatingas žmogus jis buvo?
„Vienumoje Mozė peržvelgė savo gyvenimo vingius ir sunkumus nuo tada, kai atsisakė karaliaus rūmų garbės, o ateityje ir Egipto karalystės, susiedamas savo likimą su Dievo išrinktąja tauta. Jis prisiminė tuos ilgus metus, praleistus dykumoje su Jetro kaimenėmis, Angelo pasirodymą degančiame krūme ir kaip jis buvo pašauktas Izraelio išvaduoti. Vėl jis regėjo didingus Dievo galios stebuklus, parodytus išrinktosios tautos labui, ir Jo labai kantrų gailestingumą jų klajonių ir maištavimo metais. Nežiūrint viso to, ką Dievas dėl jų padarė, nežiūrint jo paties maldų ir darbo, iš tos didžiulės kariuomenės, kuri išėjo iš Egipto, tik du suaugusieji buvo tiek ištikimi, kad jiems buvo leista įeiti į Pažadėtąją žemę. Kai Mozė peržvelgė savo darbų rezultatus, jo išmėginimų ir pasiaukojimo kupinas gyvenimas atrodė buvęs veik beprasmis.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 380)
Įst 34, 4 parašyta kažkas labai įdomaus. „Tai kraštas, kurį prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Aš duosiu jį tavo palikuonims’“. Viešpats beveik pažodžiui sakė tai, ką jis kartojo patriarchams ir jų vaikams, kaip jiems dovanos šį kraštą. Dabar Jis tai kartojo Mozei.
Viešpats taip pat sakė: „Leidau tau jį pamatyti savo akimis, bet tu ten nenueisi“ (Įst 34, 4). Stovėdamas ten, Mozė akimis galėjo pamatyti viską, į ką Viešpats nukreipė jo žvilgsnį – nuo Moabo iki Dano, iki Naftalio ir pan. E. Vait aiškiai rašė: tai buvo antgamtiškas apreiškimas ne tik krašto, bet ir kaip jis atrodys jiems jį užėmus.
Viena vertus, beveik atrodo, lyg Viešpats tyčia erzino Mozę: būtum galėjęs įžengti, jei paprasčiausiai būtum paklusęs Man, kaip privalėjai, ar panašiai. Vietoj to, Viešpats parodė Mozei, kad, nepaisant visko, net nepaisant Mozės klaidos, Dievas bus ištikimas Sandoros pažadams, kuriuos davė protėviams ir pačiam Izraeliu. Tyrinėsime, kaip Viešpats paruošė kai ką geriau savo ištikimam, bet klydusiam tarnui.
IV. MOZĖS PRIKĖLIMAS
„Taigi Viešpaties tarnas Mozė numirė ten, Moabo krašte, pagal Viešpaties žodį. Jis buvo palaidotas slėnyje, Moabo krašte, priešais Bet Peorą, bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos“ (Įst 34, 5–6). Taigi šiomis keliomis eilutėmis nusakyta Mozės, itin svarbaus asmens Izraelio gyvenimui, kurio raštai gyvuoja ne tik Izraelyje, bet ir bažnyčioje bei sinagogoje ir šiandien, mirtis.
Mozė mirė, buvo palaidotas, žmonės gedėjo ir viskas. Be abejo, čia dera Apreiškimo knygos žodžių principas: „Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“ (Apr 14, 13).
Tačiau Mozės mirtis nebuvo paskutinis jo gyvenimo istorijos skyrius.
5. Perskaitykite Judo 9. Kas čia vyksta ir kaip ši eilutė padeda paaiškinti Mozės pasirodymą vėliau Naujajame Testamente?
Nors mums leista tik žvilgtelti, čia nusakytas nuostabus įvykis. Mykolas, pats Kristus, su velniu ginčijosi dėl Mozės kūno. Dėl ko ginčijosi? Neabejotina, kad Mozė buvo nusidėjėlis; iš tikrųjų jo paskutinė žinoma nuodėmė, Dievo garbės prisiėmimas sau, prilygo tai pačiai nuodėmei: „Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“ (Iz 14, 14), dėl jos pirmiausia pats Liuciferis buvo išvartytas iš dangaus. Ginčas dėl Mozės kūno turėjo būti susijęs su tuo, kad Kristus dabar reikalavo Mozei pažadėto prikėlimo.
Bet kaip Kristus galėtų tai padaryti už nusidėjėlį Mozę, kuris sulaužė Jo Įstatymą? Atsakymas, žinoma, galėjo būti tik kryžius. Kaip visos gyvulių aukos nurodė į Kristaus mirtį, akivaizdu, kad taip dabar Viešpats, žvelgdamas į kryžių, reikalavo, kad Mozės kūnas būtų prikeltas. „Per nuodėmę Mozė pateko šėtono valdžion. Savo elgesiu jis teisėtai nusipelnė mirties, tačiau buvo prikeltas nemirtingam gyvenimu, Atpirkėjo valia išlaikydamas savo vardą. Mozė išėjo iš kapo pašlovintas ir su savo Išlaisvintoju pakilo į Dievo miestą.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 385.)
Kaip šis pasakojimas apie Mozę padeda mums suprasti išganymo plano gylį, kad dar prieš kryžių Mozė būtų prikeltas nemirtingumui?
V. MŪSŲ VISŲ PRISIKĖLIMAS
Atsižvelgiant į Naujojo Testamento šviesą, Mozės pašalinimas iš Pažadėto krašto vis dėlto neatrodo didelė bausmė. Vietoj žemiškojo Kanaano, o vėliau ir žemiškosios Jeruzalės (kuri per visą žinomą istoriją buvo kovų, užkariavimų ir kančių vieta), dangiškoji Jeruzalė (Hbr 12, 22) ir dabar yra jo namai. Kur kas geresnė buveinė, tikrai!
Mozė buvo pirmasis žinomas su mirusiųjų prisikėlimu susijęs biblinis pavyzdys. Henochas buvo paimtas į dangų nematęs mirties (Pr 5, 24), taip pat Elijas (2 Kar 2, 11), tačiau, kiek parašyta, Mozė buvo pirmasis amžinam gyvenimui prikeltas asmuo.
Nežinome, kiek laiko Mozė miegojo žemėje, bet jam tai nebuvo svarbu. Miręs jis užmerkė akis, nesvarbu, ar trims valandoms, ar 300 metų, jam tai buvo nereikšminga. Taip pat ir visiems mirusiesiems per visą istoriją; jų patyrimas, kiek jis susijęs su buvimu mirusiais, nesiskirs nuo Mozės. Mirties metu mes užsimerkiame, o po to arba Jėzaus antrasis atėjimas, arba, deja, paskutinis teismas (žr. Apr 20, 7–15).
6. Perskaitykite 1 Kor 15, 13–22. Koks čia užrašytas didis pažadas ir kodėl Pauliaus žodžiai turi prasmę tik tuo atveju, jeigu suprantame, kad mirusieji miega Kristuje iki prisikėlimo?
Be prisikėlimo vilties mes apskritai neturime vilties. Kristaus prisikėlimas yra mums garantas; „nuplovęs nuodėmes“ (Hbr 1, 3) ant kryžiaus kaip mūsų aukojamas Avinėlis, Kristus mirė ir prisikėlė iš mirusių, ir dėl Jo prisikėlimo mes turime užtikrinimą, o Mozė yra pirmasis iš numirusių prikelto puolusio žmogaus pavyzdys. Dėl to, ką Kristus atliks, Mozė buvo prikeltas; ir dėl to, ką Kristus atliko, mes taip pat būsime prikelti.
Taigi Mozė yra išganymo tikėjimu pavyzdys, tikėjimo, kuris pasireiškė ištikimybe ir pasikliovimu Dievu, net jei jis ir suklupo pabaigoje. Visoje Pakartoto Įstatymo knygoje matome Mozę raginantį Dievo tautą panašiai ištikimybei, panašiai reakcijai į jai suteiktą malonę, kaip ji yra suteikta ir mums – taip pat esantiems Pažadėto krašto prieigose.
Argi tas pats Dievas neragina ir mūsų ištikimybei? Ką galime padaryti, kad nekartotume tų pačių klaidų, dėl kurių Mozė įspėjo Pakartoto Įstatymo knygoje?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kai jie piktai sušuko: Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?, jie tarsi užėmė Dievo vietą, lyg ta galia glūdėtų juose – žmonėse su jų silpnybėmis ir aistromis. Išvargintas nuolatinio žmonių murmėjimo ir maištavimo, Mozė užmiršo savo Visagalį Pagalbininką, o be Dievo galios jis netruko pakenkti savo reputacijai, parodydamas žmogišką silpnumą. Tas žmogus, kuris galėjo likti tyras, tvirtas ir nesavanaudiškas iki savo misijos pabaigos, galų gale buvo nugalėtas. Izraelio bendrijos akivaizdoje buvo įžeista Dievo garbė vietoj to, kad Jis būtų pašlovintas ir išaukštintas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 334)
„Ant atsimainymo kalno Mozė pasirodė su perkeltuoju Eliju. Jie buvo pasiųsti nunešti Sūnui Tėvo šviesą ir šlovę. Taip galiausiai buvo išpildytas Mozės meldimas, jo ištartas prieš daugelį amžių. Jis stovėjo ant kalno prie savo tautos paveldo žemės, liudydamas Tam, kuris buvo visų pažadų Izraeliui šaltinis. Tokia yra paskutinė scena, atskleista mirtingoms akims to vyro, kuris buvo taip aukštai Dangaus pagerbtas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 385)
Klausimai aptarimui:
1. Viena vertus, taip, Mozė buvo prikeltas ir paimtas į dangų netrukus po jo mirties. Bet tuo pat metu vargšas Mozė (darome prielaidą) liudija čia patiriamus baisius dalykus. Laimei, dauguma mūsų prisikels po to, kai visa kova žemėje bus baigta, bent jau prieš Antrąjį atėjimą. Kokia prasme tai yra didesnis palaiminimas nei tai, ką patyrė Mozė?
2. Kaip Mozės mirties ir vėlesnio prisikėlimo pasakojimas mums parodo, kaip Naujasis Testamentas, nors ir dažnai paremtas Senuoju Testamentu, nuveda mus toliau nei Senasis Testamentas ir iš tiesų gali pastarąjį apšviesti naujai?
3. Kaip Mozės gyvenimo istorija, įskaitant trenkimą į uolą ištikus pykčio priepuoliui, yra pavyzdys, ką reiškia gyventi tikėjimu ir būti išgelbėtam tikėjimu, be Įstatymo darbų?
4. Klasėje aptarkite prisikėlimo pažadą paskutiniaisiais laikais. Kodėl jis yra itin svarbus visoms mūsų viltims? Be to, jei mes galime šioje vietoje pasikliauti Dievu, tai yra, kad Jis prikels mus iš mirties, ar neturėtume galėti pasitikėti Juo dėl viso kito? Galų gale, jei Jis dėl mūsų gali tai padaryti, ko Jis negali padaryti?