MYLĖSI VIEŠPATĮ, SAVO DIEVĄ

Ketvirta tema

Spalio 16–22 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 6, 4–5; Įst 10, 12; Ef 2, 1–10; Apr 14, 6–7; Įst 4, 37; Įst 11, 1; Mk 12, 28–30.

Įsimintina eilutė: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ (Įst 6, 5)

Žydų religijoje viena svarbiausių maldų yra paimta iš Pakartoto Įstatymo 6. Ji žinoma kaip „Šema“, pirmas hebrajų kalbos žodis nusakyti maldai, iš šaknies „šama“, reiškiančio „klausytis“ ar net „paklusti“ – šis žodis kartojamas vėl ir vėl ne tik Pakartoto Įstatymo knygoje, bet ir visame Senajame Testamente.

Pirmoji „Šema“

Eilutė yra tokia: Šema Israel Adonai Elohenu Adonai echad.

Ji reiškia: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4). Žydams taip meldžiantis, jie dažnai užsidengia akis, kad niekas neblaškytų jų minčių apie Dievą. Ši pirmoji „Šemos“ eilutė pabrėžia Adonai Elohenu, Viešpaties, mūsų Dievo, monoteistinę prigimtį ir Izraelio ištikimybę tik Jam, o ne jokiam kitam „dievui“. Tiesą sakant, ji taip pat gali būti skaitoma – Viešpats yra mūsų Dievas.

Ši viena eilutė yra pirmosios kalbos, kurią Mozė pasakė Izraelio vaikams, kai jie turėjo įžengti į Pažadėtąjį kraštą, dalis. Tačiau po šios įžanginės eilutės yra išreikšta galinga tiesa, kuri išlieka tokia pat svarbi dabar, kaip ir anuomet.

I. MYLĖSI DIEVĄ

Mozei atpasakojus Izraelio vaikams jų istoriją, jis pradėjo duoti jiems nurodymus, ką jie turėjo daryti, kad užimtų kraštą ir jame klestėtų. Iš tikrųjų galima teigti, kad didžioji Įstatymo dalis buvo tiesiog tokia – Viešpats žmonėms pasakė, ką jie turi daryti, kad laikytųsi jiems tenkančios Sandoros dalies, kurią Jis maloningai sudarė su jais, vykdydamas pažadą jų tėvams.

Pakartoto Įstatymo 6 prasideda taip: „Štai tas įsakymas, tie įstatai ir įsakai, kurių Viešpats, jūsų Dievas, įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti, idant tu, tavo vaikai ir vaikų vaikai pagarbiai bijotų Viešpaties, savo Dievo, visas dienas ir laikytųsi visų Jo įstatų ir įsakymų, kuriuos tau įsakau, ir ilgai išsilaikytumei“ (Įst 6, 1–2).

1. Perskaitykite Įst 6, 4–5. Koks Viešpaties Dievo įsakymas duotas Izraelio vaikams 5 eilutėje? Ką jis reiškia?

Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi…? Įdomu, kad čia, Įstatymo viduryje, tarp visų įspėjimų, įsakų ir nuostatų žmonės yra pašaukti mylėti Dievą. Ir ne tik mylėti Jį, bet tai daryti „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, o tai rodo į absoliučią šios meilės prigimtį.

Mylėti Dievą visa širdimi, siela ir jėgomis reiškia, kad mūsų meilė Jam turėtų viršyti meilę viso kito ir visų kitų atžvilgiu, nes Jis yra visos mūsų esybės ir būties bei viso ko pagrindas ir pamatas. Meilė Jam turėtų deramai atsispindėti mūsų meilėje viskam.

Hebrajų kalboje žodis „savo“ – savo Dievą, savo širdimi, savo jėgomis yra vienaskaitos formos. Taip, Dievas kalbėjo žmonėms bendrai, bet visuma yra tik tokia stipri, kokios stiprios yra visumos dalys. Viešpats nori, kad kiekvienas iš mūsų, nors ir didesnio kūno dalis, būtume ištikimi Jam asmeniškai, ir šios ištikimybės pagrindas turėtų būti mūsų meilė Jam, tam, kas Jis yra, ir tam, ką Jis padarė dėl mūsų.

Ką jums reiškia mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis?

II. PAGARBIAI BIJOTI DIEVO

Mozė liepė Izraelio vaikams mylėti Dievą viskuo, ką jie turėjo. Tai buvo įsakymas. Tačiau anksčiau Mozė davė jiems dar vieną įsakymą: „idant tu, tavo vaikai ir vaikų vaikai pagarbiai bijotų Viešpaties, savo Dievo“ (Įst 6, 2).

2. Perskaitykite Įst 10, 12. Kas šiose eilutėse sakoma apie meilę ir baimę bei kaip mes ją suprantame?

Vienoje eilutėje izraelitams liepiama bijoti Dievo, kitoje – mylėti Jį, o šioje eilutėje liepiama ir bijoti, ir mylėti Jį tuo pačiu metu. Įprastai suprantant žodį „baimė“, tai gali atrodyti nesuderinama, bet taip nėra. Vietoj to, Dievo bijojimas – baimės ir pagarbos prasme tam, kas Jis yra, Jo autoritetui ir galiai, teisingumui ir teisumui, priešingai mūsų nuodėmingumui, silpnumui ir visiškai priklausomybei nuo Jo, turėtų būti natūrali reakcija. Mes esame puolę, sulaužę Dievo Įstatymą, nusipelnome pasmerkimo ir amžinos mirties, bet mums suteikta ​​Jo malonė.

3. Perskaitykite Ef 2, 1–10. Kaip šios eilutės turėtų padėti mums suprasti, kaip galime ir bijoti, ir mylėti Dievą tuo pačiu metu?

Nepaisant to, kad buvome „rūstybės vaikai“ (todėl ir turėtume Jo bijoti), Kristus mirė už mus ir taip suteikė mums naują gyvenimą Jame, kuris apima laisvę nuo nuodėmės ir praeities pasmerkimą (štai kodėl turėtume Jį mylėti).

Ir kaip tai galioja šiandien mums, tas pats principas galiojo ir senovės Izraeliui – izraelitai buvo belaisviai Egipte, pasmerkti vergijai ir priespaudai, ir tik Dievo meilė bei malonė jiems lėmė jų didį atpirkimą. „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas“ (Įst 5, 15). Todėl nestebina tai, kad jie vienu metu ir mylėjo, ir bijojo Dievo. Ir jei jie tai darė, juolab mes, turėdami didžią tiesą, kad Jėzus mirė ant kryžiaus už mus?

Perskaitykite Apr 14, 6–7. Kaip mums suprasti, kodėl įsakymas „bijokite Dievo“ turėtų būti pirmasis Viešpaties paskutinių dienų žinios pasauliui įsakymas? Atsižvelgiant į tai, ką žinome, kas laukia šio pasaulio, kodėl šis įsakymas turi itin svarbią reikšmę?

III. JIS MUS PIRMAS PAMILO

Net ir tarp taisyklių bei nurodymų Pakartoto Įstatymo knygoje, ir visų įspėjimų žydams, kad jie privalo laikytis Jo įsakymo, Jo įstatų ir Jo įsakų, jie pirmiausia turėjo mylėti Dievą visa širdimi, siela ir jėgomis. Žinoma, jie turėjo rimtų priežasčių tai daryti.

4. Perskaitykite Įst 4, 37; Įst 7, 7–8. 13; Įst 10, 15; Įst 23, 5; Įst 33, 3. Ko šios eilutės moko apie Dievo meilę savo tautai?

Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė kartojo žmonėms apie Dievo meilę jų protėviams ir jiems. Bet šią meilę Viešpats atskleidė ne tik žodžiais. Tai yra, net nepaisant jų trūkumų, nesėkmių, nuodėmių, Dievo meilė jiems išliko tvirta – meilė, kuri galingai pasireiškė Jam bendraujant su jais.

5. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Kaip ši eilutė padeda suprasti, kodėl turėtume mylėti Dievą?

Dievo meilė mums buvo ankstesnė už mūsų būtį, nes išganymo planas buvo parengtas prieš „pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4).

Kaip sakė E. Vait: „Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio. Tai buvo apreiškimas ‘paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus’ (Rom 16, 25). Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą.“ (Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16)

Mums visiems pasisekė, kad Dievas iš tikrųjų yra meilės Dievas, tokios didelės meilės, kad dėl mūsų Jis pasirinko kryžių – pasiaukojanti meilė, kuria „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Taigi šiandien turime Dievo meilės apreiškimą, kurio Izraelio vaikai tikriausiai net negalėjo įsivaizduoti.

Kas jei, užuot buvęs meilė, Dievas būtų neapykanta arba jeigu Jis būtų abejingas? Koks tai būtų pasaulis? Kodėl Dievo meilės apreiškimas mums yra tai, kuo mes iš tikrųjų turėtume džiaugtis?

IV. JEI MANE MYLITE, LAIKYSITĖS MANO ĮSAKYMŲ

Izraelis – visa tauta – buvo pašaukta mylėti Dievą. Bet tai galėjo būti pasiekta tik kiekvieno izraelito pastangomis. Kaip asmuo, kuriam suteikta laisva valia, kiekvienas izraelitas turėjo apsispręsti mylėti Dievą – ir tą meilę jie turėjo parodyti paklusnumu.

6. Kas bendra šioms eilutėms? Tai yra, kokia jų bendra tema?

Įst 5, 10                                                                      

Įst 7, 9                                                                                    

Įst 10, 12                                                                    

Įst 11, 1                                                                      

Įst 19, 9                                                                      

Ar Dievo Žodis gali būti aiškesnis? Kaip Dievas ne tik sako, kad myli mus, bet ir atskleidė šią meilę mums tuo, ką Jis dėl mūsų padarė ir tebedaro, taip pat ir Dievo tauta savo elgesiu turi parodyti savo meilę Dievui. Šiose eilutėse matome, kad meilė Dievui yra neatskiriamai susijusi su paklusnumu Jam.

Štai kodėl Jonas, sakydamas: „nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“ (1 Jn 5, 3), arba kai Jėzus sakė: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15), šiose eilutėse tik išreiškia šį esminį mokymą. Meilė Dievui visada turi būti išreikšta paklusnumu Dievui. Taip visada buvo ir bus. Šis paklusnumas Dievui reiškia paklusnumą Jo Įstatymui, Dešimčiai įsakymų, įskaitant ir ketvirtąjį įsakymą – sabatą. Laikytis ketvirtojo įsakymo nėra Įstatymo raidės prisilaikymas, kaip bet kurių kitų devynių laikymasis.

Nors paklusnumas bet kuriam įsakymui gali būti Įstatymo raidės prisilaikymas, toks paklusnumas iš tikrųjų nekyla iš meilės Dievui. Kai iš tikrųjų mylime Dievą, ypač dėl to, ką Jis dėl mūsų padarė Kristuje Jėzuje, trokštame Jam paklusti, nes būtent to Jis ir prašo.

Kai Mozė kartojo Izraeliui mylėti Dievą ir Jam paklusti, jis tai darė po to, kai jie buvo išvaduoti iš Egipto. Tai yra, jų meilė ir paklusnumas buvo atsakas į atpirkimą, kurį Dievas jiems suteikė. Juos išpirko Viešpats. Dabar jie reagavo ištikimai paklusdami Jo įsakymams. Ar šiandien yra kitaip?

Koks yra jūsų pačių patyrimas stengiantis paklusti Dievui? Tai yra, kokie yra jūsų pačių motyvai paklusti Dievui? Kodėl tai turėtų būti daroma iš meilės Jam? Koks vaidmuo tenka baimei, jei ji apskritai tūrėtų atlikti kokį nors vaidmenį, atsižvelgiant į biblinę baimės sampratą?

V. PIRMASIS ĮSAKYMAS

Kaip bebūtų, kai kurie krikščionys dėl įvairių priežasčių siekia atskirti Senąjį Testamentą nuo Naujojo, tačiau to negalima padaryti neatimant iš Naujojo Testamento tikrosios jo reikšmės. Naujasis Testamentas, apreikšdamas Jėzų ir teologiškai paaiškindamas Jo gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir Vyriausiojo Kunigo tarnystę, nurodo į daugelį Senojo Testamento pranašysčių ir simbolių išsipildymą. Daugeliu atžvilgių Senasis Testamentas sudaro Naujojo foną, kontekstą, pagrindą. Abu testamentai atskleidžia Dievo gerumą ir meilę.

Tai viena iš priežasčių, kodėl Naujasis Testamentas, įskaitant Jėzų, pakartotinai cituoja Senąjį.

7. Perskaitykite Mk 12, 28–30. Ko buvo klausiama apie visų pirmąjį įsakymą? Ką Jėzus atsakė ir iš kur Jo atsakymas?

Įdomu, kad Rašto aiškintojas, paskyręs savo gyvenimą Įstatymo supratimui ir pritaikymui, to klausė. Tačiau, atsižvelgiant į daugybę įsakymų, kuriems, jų įsitikinimu, jie privalėjo paklusti (vėliau žydų paprotys teigė, kad buvo 613 įsakymų), nestebina, jog jie norėtų, kad jie visi būtų apibendrinti vienu klausimu.

O ką padarė Jėzus?

Jis iškart cituoja Pakartoto Įstatymo 6: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4), o tada cituoja ir kitą eilutę – mylėsi Dievą visa širdimi, siela ir visomis jėgomis. Jis atkreipė dėmesį į esminį Viešpaties kaip jų vienintelio Dievo patvirtinimą, ir, remiantis šia didžia tiesa, jie yra pašaukti Jį mylėti visomis jėgomis.

Kas daugiau gali būti „turima tiesa“ už šį įsakymą? Paskutinėmis dienomis, kai rutuliosis paskutinieji įvykiai ir visi bus pašaukti labai dramatiškai pasirinkti vieną ar kitą pusę, Dievo įsakymai (Apr 14, 12) atliks lemiamą vaidmenį.

Galų gale, mūsų pasirinkta pusė, net vykstant persekiojimui, bus pagrįsta tuo, ar tikrai mylime Dievą, ar ne. Tai yra lemiamas klausimas, ir mes galime pradėti mylėti Dievą visa širdimi, siela ir visomis jėgomis tik tada, kai patys pažinsime Jį ir patys patirsime Jo gerumą, meilę ir malonę. Jei to prireiktų, už tai verta ir mirti.

Jei kas nors jūsų paklaustų, kaip žmonės gali pamilti Dievą, kurio niekada nėra matę asmeniškai, ką atsakytumėte? Klasėje aptarkite savo atsakymą.

Tolesniam tyrinėjimui: „Visą amžinybę atpirktieji tyrinės Kristaus kryžiaus temą ir kurs giesmes šia tema. Pašlovintasis Kristus jiems primins nukryžiuotąjį Kristų. Niekada nebus pamiršta, kad Tas, kuris savo galia sukūrė ir išlaikė nesuskaičiuojamus pasaulius beribėje erdvėje, Dievo Numylėtasis, Dangaus Didenybė, Tas, kurį garbino kerubai ir spindintys serafai, – Pats nusižemino, kad pakeltų puolusį žmogų; niekada nebus pamiršta, kad Jis nešė nuodėmės kaltės ir gėdos naštą, kentėjo, nes Jam teko slėptis nuo savo Tėvo veido, kai sielvartas sužeidė Jo širdį ir atėmė Jam gyvybę ant Golgotos kryžiaus. Visatai visada kels nuostabą ir pagarbą tai, kad visų pasaulių Kūrėjas, likimų Lėmėjas atsisakė šlovės ir nusižemino, nes mylėjo žmogų. Žvelgiant į Atpirkėją ir matant Jo veidą, spindintį amžinąja Jo Tėvo šlove, žvelgiant į sostą, esantį nuo amžinybės iki amžinybės, žinant, kad Jo Karalystė neturi pabaigos, išgelbėtųjų tautų jausmai išsiveržia kupina susižavėjimo giesme: ‘Vertas, vertas Avinėlis, kuris buvo nukryžiuotas ir atpirko mus Dievui savo brangiausiu krauju!’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 564)

Klausimai aptarimui:

1. Perskaitykite aukščiau pateiktą E. Vait teiginį. Ką ji sako, kas turėtų padėti mums suprasti, kodėl mūsų meilė Dievui turėtų būti didžiausia mūsų meilė? Pagalvokite, ką reiškia, kad Dievas, kuris „išlaiko nesuskaičiuojamus pasaulius beribėje erdvėje“, dėl mūsų žengė prie kryžiaus. Kodėl ši tiesa turėtų būti mūsų santykių su Dievu pamatas?

2. Įsigilinkite į mintį, kad turime ir mylėti, ir pagarbiai bijoti Dievo. Kaip mes tai darome ir kodėl turėtume daryti ir viena, ir kita?

3. Viena yra mylėti Dievą, kai mūsų gyvenime viskas gerai. O kai viskas nesiseka, kai įvyksta tragedija? Kodėl tokiu metu mylėti Dievą yra dar svarbiau nei tada, kai viskas klostosi gerai?

4. Peržvelkite paskutinį V dalies klausimą. Kaip įvairiais būdais galėtumėte paaiškinti netikinčiajam, ką reiškia mylėti Dievą? Kaip žmonės gali Jį mylėti, jei fiziškai niekada Jo nematė? Kodėl nesvarbu tai, kad niekada Jo nematėme, bent jau asmeniškai?