PAKARTOTO ĮSTATYMO KNYGA NAUJAJAME TESTAMENTE

TURIMA TIESA PAKARTOTO ĮSTATYMO KNYGOJE 2021 December 4

Dvylikta tema

Gruodžio 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 4, 1–11; Įst 8, 3; Apd 10, 34; Gal 3, 1–14; Apd 7, 37; Hbr 10, 28–31.

Įsimintina eilutė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ (Mt 4, 4)

Naujasis Testamentas yra kupinas Senojo. Tai yra, įkvėpti rašiusieji Naująjį Testamentą asmenys citavo įkvėptus Senąjį Testamentą rašiusius asmenis kaip autoritetingą šaltinį. Pats Jėzus sakė: „Parašyta“ (Mt 4, 4), turint omenyje, kad tai parašyta Senajame Testamente; ir Jis sakė: „Teišsipildo Raštai“ (Mk 14, 49), turėdamas omenyje Senąjį Testamentą. Kai Jėzus pakeliui į Emausą sutiko du mokinius, užuot padaręs stebuklą, parodydamas jiems, kas Jis yra, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“ (Lk 24, 27).

Nesvarbu, ar cituodami Senąjį Testamentą, ar minėdami nuorodas į pasakojimus ir pranašystes, rašiusieji Naująjį Testamentą nuolat naudojo Senąjį Testamentą savo teiginiams paremti, pagrįsti.

Tarp dažnai cituojamų ar nurodomų šaltinių buvo Pakartoto Įstatymo knyga (kartu su Psalmėmis ir Izaijo knyga). Mato evangelija, Morkaus evangelija, Luko raštai, Jono evangelija, Laiškas romiečiams, Laiškas galatams, 1 ir 2 Laiškas korintiečiams, Laiškas hebrajams, ganytojiški laiškai ir Apreiškimo knyga grįžta prie Pakartoto Įstatymo knygos.

Šią savaitę tyrinėsime keletą šių atvejų ir pamatysime, kokią tiesą, turimą tiesą, galime juose įžvelgti.

I. PARAŠYTA

1. Perskaitykite Mt 4, 1–11. Kaip Jėzus reagavo į gundymą dykumoje ir kokia svarbi pamoka mums slypi Jo atsakyme?

Jėzus nesiginčijo ir nediskutavo su šėtonu. Jis tiesiog citavo Šventąjį Raštą, nes kaip Dievo Žodis jis yra „gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“ (Hbr 4, 12). Kiekvienu atveju Jis citavo Pakartoto Įstatymo knygą. Įdomu, kad dykumoje Jėzus nusprendė cituoti dykumoje Izraeliui duotus žodžius.

Pirmo gundymo metu Jėzus citavo Įst 8, 3. Mozė senovės Izraeliui sakė, kaip Viešpats visus tuos metus dykumoje rūpinosi jais, įskaitant manos davimą – visa tai buvo gryninimo proceso dalis, nes Viešpats siekė juos mokyti dvasinių dalykų. Įskaitant ir tai, kad „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Dievas maitino jus fiziniu maistu, bet Jis suteikia ir dvasinio maisto. Negalima imti vieno, bet neimti kito. Jėzus duonos simboliu pasinaudojo kaip perėjimu prie Pakartoto Įstatymo knygos, sudrausdamas šėtoną, piktajam stengiantis įteigti abejones.

Antro gundymo metu Jėzus grįžta prie Įst 6, 16, kur Mozė priminė tautai maištą prie Masos (žr. Iš 17, 1–7), sakydamas: „Negundykite Viešpaties, savo Dievo, kaip gundėte prie Masos“. Žodis „gundėte“ gali reikšti išmėginimą arba išbandymą. Viešpats jau ne kartą parodė jiems savo galią ir troškimą jais pasirūpinti; vis dėlto tą akimirką, kai kilo sunkumų, jie sušuko: „Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17, 7). Jėzus pasinaudojo šiuo pasakojimu iš Dievo Žodžio, kad sudraustų šėtoną.

Trečiu gundymu šėtonas siekė priversti Kristų nusilenkti ir pagarbinti jį. Koks atviras ir akivaizdus apreiškimas, kas jis iš tikrųjų buvo ir ko jis iš tikrųjų norėjo! Užuot aptarinėjęs, Jėzus sudraudžia šėtoną ir vėl grįžta prie Dievo Žodžio, Pakartoto Įstatymo knygos, kur Viešpats įspėjo savo tautą dėl to, kas nutiks, jei ji puls ir garbins kitus dievus. „Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, Jam tarnausi“ (Įst 6, 13), turint omenyje tik Jį vienintelį.

Kaip savo gyvenime galime išmokti semtis daugiau jėgų iš Dievo Žodžio tyrinėjimo, kad galėtume labiau atspindėti Jėzaus charakterį ir, kaip Jis, atsispirti šėtono gundymams?

II. VEIDŲ PAKĖLIMAS

Pakartoto Įstatymo 10 Mozė (dar kartą) pasakojo Izraelio istoriją ir (vėl) panaudojo šias pastabas, norėdamas priminti tautai ištikimybę. Tame įspėjime jis pasakė dar kai ką.

2. Perskaitykite Įst 10, 17–19. Kokia čia esminė žinia tautai ir kodėl ši žinia aktuali šiandienei Dievo bažnyčiai?

Žodžiai „nesantis šališkas“ išversti iš hebrajų kalbos posakio; pastarasis pažodžiui reiškia, kad Jis „nepakelia veidų“. Manoma, kad jis atėjo iš teisinės aplinkos, kada teisėjas ar karalius, matydamas teisiamojo veidą ir, atsižvelgdamas į jo padėtį (svarbus ar nereikšmingas asmuo), teisėjas ar karalius paskelbdavo nuosprendį. Pakartoto Įstatymo knygoje reikšmė yra ta, kad Viešpats, nepaisant savo didžiulės galios ir jėgos, taip su žmonėmis nesielgia. Jis sąžiningas su visais, nepaisant jų padėties. Ši tiesa, žinoma, buvo atskleista Jėzaus gyvenime, kaip Jis elgėsi net su visuomenės paniekintaisiais.

3. Perskaitykite Apd 10, 34; Rom 2, 11; Gal 2, 6; Ef 6, 9; Kol 3, 25 ir 1 Pt 1, 17. Kaip šiose eilutėse pasinaudota Įst 10, 17?

Nors aplinkybės ir skirtingos (Laiške efeziečiams Paulius moko šeimininkus atsižvelgti į jų elgesį su savo vergais; Laiške romiečiams Paulius kalba apie tai, kad išganymui ir pasmerkimui žydai ir pagonys yra vienodi), visose šiose eilutėse grįžtama prie Pakartoto Įstatymo knygos ir minties, kad Dievas „nepakelia veido“. Ir jei to nedaro „dievų Dievas ir viešpačių Viešpats – didingas Dievas, galingas ir baisus“, tuomet ir mes neturėtume to daryti.

Tai, kaip Paulius šią mintį panaudojo Laiške romiečiams, galime įžvelgti Evangelijos apreiškimą – visi esame vienoje plotmėje, nepaisant padėties. Mes visi esame puolę ir mums reikalinga išganingoji Dievo malonė. Geroji žinia yra ta, kad, nepaisant mūsų padėties, mums visiems siūlomas išganymas Jėzuje Kristuje.

Kaip dažnai, net subtiliai, jūs „pakeliate veidus“ ir kodėl kryžius mums parodo, koks iš tikrųjų yra nuodėmingas toks nusistatymas?

III. PRAKEIKTAS ANT MEDŽIO

4. Perskaitykite Gal 3, 1–14. Ką Paulius sako, kas aktualu mums šiandien, ir kaip jis naudojasi Įst 27, 26 ir Įst 21, 22–23, savo nuomonei išsakyti?

Deja, krikščionims įprasta naudoti šį laišką kaip tam tikrą pateisinimą Įstatymo, Dešimties įsakymų, nesilaikymui. Žinoma, šis argumentas iš tikrųjų naudojamas kaip priežastis nesilaikyti ketvirtojo įsakymo, tarsi šio vieno įsakymo laikymasis, priešingai kitiems devyniems, kažkaip prilygsta Įstatymo raidės prisilaikymui, apie kurį čia Paulius rašė.

Vis dėlto Paulius nerašė prieš Įstatymą, ir tikrai niekas šiose eilutėse negalėjo pateisinti sabatos įsakymo laužymo. Atsakymą galima rasti Gal 3, 10, kur jis rašo, kad „visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas“, o tada jis cituoja Įst 27, 26. Klausimas yra susijęs ne su Įstatymų laikymusi, o „pasikliovimu Įstatymu“ – sudėtinga, jei ne neįmanoma pozicija puolusiems, tokiems kaip mes.

Pauliaus mintis ta, kad mes išgelbėti ne Įstatymo darbais, bet dėka Kristaus mirties vardan mūsų, kuri mums įskaitoma tikėjimu. Čia jis pabrėžia tai, ką Kristus atliko dėl mūsų ant kryžiaus. Akcentuodamas šią mintį jis vėl grįžta į Pakartoto Įstatymo knygą, šį kartą Įst 21, 23. Kaip ir Jėzus, Paulius sako: „parašyta“, o tai rodo į Senojo Testamento autoritetą, ir tada jis cituoja iš eilutės, kurioje kalbama apie asmenį, įvykdžiusį mirties bausmę užtraukiantį nusikaltimą, už kurį buvo įvykdyta mirties bausmė, pakabinimas ant medžio, galbūt kaip atgrasymas kitiems.

Tačiau tuo naudodamasis Paulius nusako pavaduojančios Kristaus mirties simbolį vardan mūsų – Kristus už mus tapo „prakeikimu“ ta prasme, kad susidūrė su Įstatymo prakeikimu; tai yra, mirtimi, su kuria susidurs visi žmonės, nes visi sulaužė Įstatymą. Su Evangelija susijusi geroji naujiena yra ta, kad prakeikimas, kuris turėjo tekti mums, teko Jam ant kryžiaus, kad „mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią“ (Gal 3, 14).

Arba, kaip rašė E. Vait: „Niekas, išskyrus Kristų, negalėjo išgelbėti nupuolusio žmogaus nuo Įstatymo bausmės ir vėl jį sutaikyti su Dangumi. Kristus ryžosi prisiimti nusidėjėlio kaltę ir gėdą – nuodėmę, tokią atstumiančią šventajam Dievui, kad ji turėjo perskirti Tėvą ir Jo Sūnų.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 42)

Pagalvokite, su kuo susidurtumėte, jei už padarytus nusižengimus sulaukėtumėte deramos bausmės. Tačiau dėl to, kad Kristus bausmę už jūsų nusižengimus prisiėmė sau, kad jums to daryti nereikėtų, kokia turėtų būti jūsų reakcija į Jo auką?

IV. PRANAŠAS KAIP MOZĖ

Viešpats daug kartų įspėjo Izraelį nesilaikyti aplinkinių tautų papročių. Priešingai, izraelitai turėjo liudyti šioms tautoms (Įst 4, 6–8). Įst 18, 9–14 Mozė vėl juos įspėja dėl konkrečių papročių, kurie buvo pasibjaurėtini Viešpačiui (Įst 18, 12). Tuomet jis sako, kad Izraelis „turi būti nuoširdžiai ištikimas Viešpačiui, savo Dievui“ (Įst 18, 13).

5. Perskaitykite Įst 18, 15–19. Ką jiems sakė Mozė? Palyginkite su Apd 3, 22; 7, 37. Kaip Petras ir Steponas taikė Įst 18, 18?

Nurodydamas į Sandorą prie Sinajaus, Mozė kalbėjo apie tai, kaip Izraelio vaikai, kai buvo apreiškiamas Dievo Įstatymas (Iš 20, 18–21), norėjo, kad Mozė būtų tarpininkas ir užtarėjas tarp jų ir Dievo. Tada Mozė jiems du kartus pažadėjo (Įst 18, 15. 18), kad Viešpats išugdys tokį pranašą kaip Mozė. Mintis ta, kad, atsižvelgiant į kontekstą, šis pranašas, kaip ir Mozė, taip pat bus užtarėjas tarp žmonių ir Viešpaties.

Po daugelio šimtmečių tiek Petras, tiek Steponas citavo šią eilutę, nurodydami į Jėzų. Petrui Jėzus buvo išsipildymas to, apie ką kalbėjo visi Jo šventieji pranašai (Apd 3, 21), ir kad vadovai turi paklusti Jam ir tam, ką Jis sako. Tai yra, Petras naudojo šią žydams žinomą eilutę ir pritaikė ją tiesiogiai Jėzui, turėdamas omenyje tai, kad jiems reikia atgailauti dėl to, ką padarė Jam (Apd 3, 19).

Toliau, Apd 7, 37, kai Steponas, nors ir skirtingame kontekste nei Petras, skelbė Jėzų, jis taip pat nurodė į šį garsų pažadą ir jis taip pat teigė, kad pažadas kalba apie Jėzų. Jis sakė, kad Mozė, atlikdamas savo vaidmenį istorijoje ir vadovaudamas žydams, iš anksto numatė Jėzų. T. y., kaip ir Petras, Steponas siekė parodyti žmonėms, kad Jėzus yra pranašysčių išsipildymas ir kad jie privalo Jo klausyti. Priešingai nei jam mestas kaltinimas, kad Steponas piktžodžiavo „Mozei ir Dievui“ (Apd 6, 11), Steponas paskelbė Jėzų Mesiju, o tai yra tiesioginis per Mozę duoto Dievo pažado išsipildymas.

Kaip šios eilutės mums parodo, koks esminis Jėzus yra visam Raštui, ir kodėl jo supratimas turi būti susijęs su Kristumi?

V. BAUGINANTIS LAUKIMAS

Laiškas hebrajams su visu gilumu ir kilnumu daugeliu atžvilgių yra vienas ilgas raginimas Jėzų įtikėjusiems žydams. Jie buvo raginami likti ištikimais Viešpačiui!

Ši ištikimybė, be abejo, turėtų kilti iš mūsų meilės Dievui, to, kas Jis yra, ir iš Jo charakterio bei gerumo, galingiausiai apreikšto ant Kristaus kryžiaus. Tačiau kartais žmonėms reikia priminti, kokie bus baisūs atsimetimo padariniai. Tai yra, turime prisiminti, kad galų gale, jei nepriimsime to, ką Jėzus dėl mūsų padarė, sumokėdamas kainą už mūsų nuodėmes, šią kainą turėsime sumokėti patys, o tai reiškia verksmą ir dantų griežimą (Mt 22, 13), po kurio laukia amžina pražūtis.

6. Perskaitykite Hbr 10, 28–31. Ką sako Paulius ir kaip tai taikytina mums?

Įdomu, kad norėdamas paraginti įtikėjusius žydus likti ištikimais Dievui, Paulius cituoja Pakartoto Įstatymo knygą, ankstesnį raginimą įtikėjusiems žydams išlikti ištikimais Dievui! Paulius cituoja Įst 17, 6, kalbėdamas apie tai, kad kažkas, laikomas nusipelniusiu mirties, su šia mirtimi susidurs tik po to, kai prieš tokį asmenį paliudys mažiausiai du žmonės.

Bet Paulius tai padarė norėdamas pasakyti, kad jei neištikimybė gali lemti mirtį pagal Senąją Sandorą, „kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią!“ (Hbr 10, 29) Kitaip tariant, jūs turite daugiau šviesos ir daugiau tiesos nei jie, ir jūs žinote apie Dievo Sūnaus auką už jūsų nuodėmes; taigi, jei atsimesite, jūsų pasmerkimas bus didesnis nei jų.

Tada Paulius nedelsdamas grįžta prie Įst 32, 35, kad paremtų savo argumentus. Atsižvelgiant į tai, kas jiems buvo suteikta Kristuje, ir jų žinias, susijusias su tuo, kas jiems buvo suteikta, Viešpats, pasakęs: „Mano kerštas“, „teis savo tautą“ dėl jos atsimetimo ir neištikimybės. Juk Jis teisė jų protėvius, kurie neturėjo to, ką turėjo šie Naujojo Testamento žydai, išsamesnį Dievo meilės apreiškimą, atskleistą ant kryžiaus. Taigi iš esmės Paulius sakė – buvote įspėti.

„Viešpats teis savo tautą“ [kai kuriuose vertimuose] (Įst 32, 36). Kokia vienintelė mūsų viltis šiame teisme (žr. Rom 8, 1)?

Tolesniam tyrinėjimui: Kaip Senasis Testamentas cituoja pats save (tai yra, kai kurie pranašai cituoja ar nurodo, pavyzdžiui, tekstus iš penkių Mozės knygų), Naujasis Testamentas kupinas citatų ir nuorodų į Senąjį. Psalmės, Izaijo knyga ir Pakartoto Įstatymo knyga buvo vienos iš labiausiai cituojamų. Taip pat rašiusieji Naująjį Testamentą dažnai cituodavo vadinamąją Septuagintą (LXX), kartais vadinamą „Graikišką Senąjį Testamentą“, kuris buvo anksčiausia žinoma hebrajų Biblija graikų kalba. Pirmosios penkios Biblijos knygos, žinomos kaip Tora ar Penkiaknygė, buvo išverstos trečiajame šimtmetyje prieš Kristų, o likusi Senojo Testamento dalis – apie antrą šimtmetį prieš Kristų.

Taip pat galima daug sužinoti apie Rašto aiškinimą atsižvelgus į tai, kaip įkvėpti Naujojo Testamento autoriai naudojosi Senuoju. Viena iš pirmųjų pamokų yra ta, kad, skirtingai nei tyrinėjantieji Raštą šiandien, rašiusieji Naująjį Testamentą niekada nekėlė klausimų dėl Senojo Testamento knygų autentiškumo ar autoriteto. Niekas jų raštuose neatskleidė abejonių dėl, pavyzdžiui, Senojo Testamento pasakojimų istoriškumo, pradedant Adomo ir Ievos gyvenimu, nuopuoliu, tvanu, Abraomo pašaukimu ir pan. Abejojimas šiais dalykais yra tik žmogiškas skepticizmas, ir jam neturėtų būti vietos Septintosios dienos adventistų širdyje ir mintyse.

Klausimai aptarimui:

1. Turint omenyje visą šviesą, kuri buvo suteikta Septintosios dienos adventistams, ko ji turėtų išmokyti apie didelę mūsų atsakomybę būti ištikimiems mums duotoms tiesoms?

2. Dar kartą perskaitykite Įst 18, 9–14. Kokių šių pasibjaurėtinų Viešpačiui apraiškų yra šiandien ir kaip galime užtikrinti, kad jų išvengtume?

3. Kodėl krikščionys, suprantantys visuotinį Kristaus mirties ant kryžiaus taikymą, niekada neturėtų „pakelti veidų“ (žr. II dalį)? Kaip mes galime atpažinti savyje polinkį tai daryti (ir ar mes neapgaudinėjame savęs, jei neigiame, kad mumyse yra bent kažkoks polinkis tai daryti?). Kaip kryžius ir kryžiaus atminimas gali išgydyti mus nuo šio netinkamo nusistatymo?