Vienuolikta tema
Gruodžio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kar 22; Neh 9, 6; Jer 7, 1–7; Ps 148, 4; Jer 29, 13; Mch 6, 1–8; Dan 9, 1–19.
Įsimintina eilutė: „Tačiau ieškosi ten Viešpaties, savo Dievo, ir rasi Jį, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela.“ (Įst 4, 29)
Vienas iš nuostabių su Raštu susijusių dalykų, ypač Senuoju Testamentu, yra dažnas nurodymas ar užsiminimas apie save; tai yra, rašiusieji Senąjį Testamentą vėliau mini rašiusiuosius anksčiau, naudodamiesi jais ir jų raštais, kad patvirtintų savo nuomonę.
Pavyzdžiui, Psalmė 81 grįžta prie Išėjimo knygos ir tada beveik pažodžiui cituoja Dešimties įsakymų įžangą: „Aš Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės“ (Ps 81, 11).
Visame Senajame Testamente nurodoma į Pradžios knygą, ypač pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, pavyzdžiui: „Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!“ (Jer 4, 23; taip pat žr. Pr 1, 2)
Taip, rašiusieji Senąjį Testamentą vėliau, pavyzdžiui, pranašai, daug kartų nurodė į Pakartoto Įstatymo knygą, kuri atliko esminį vaidmenį ankstyvojo Izraelio Sandoros gyvenimui. Šią savaitę daugiausia dėmesio skirsime tam, kaip Pakartoto Įstatymo knygą naudojo rašiusieji vėliau. Kokias šios knygos dalis jie naudojo ir kokias mintis jie išsakė, kurios mums aktualios šiandien?
I. ĮSTATYMO KNYGA
Judo karalius Jošijas, tapęs karaliumi aštuonerių, valdė 31 metus (640 m. pr. Kr. – 609 m. pr. Kr.), iki mirties mūšio lauke. Aštuonioliktaisiais jo valdymo metais įvyko kažkas, kas, bent kuriam laikui, pakeitė Dievo tautos istoriją.
1. Perskaitykite 2 Karalių 22. Ko galime pasimokyti iš šio įvykio?
Mokslininkai jau seniai padarė išvadą, kad „Įstatymo knyga“ (2 Kar 22, 8) yra Pakartoto Įstatymo knyga, kuri, matyt, buvo prapuolusi daugelį metų.
„Jošijas buvo labai sujaudintas, kai pirmą kartą išgirdo šiame senovės rankraštyje užfiksuotus raginimus ir įspėjimus. Niekada anksčiau jis taip gerai nesuprato, kaip aiškiai Dievas Izraeliui nustatė ‘gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus’ (Įst 30, 19)… Knygoje apstu Dievo troškimo išgelbėti tuos, kurie visiškai pasikliaus Juo. Kaip Jis veikė juos išvaduodamas iš Egipto vergijos, taip Jis galingai darbuosis įkurdindamas juos Pažadėtame krašte ir padarydamas juos žemės tautų galva“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 393 p.).
Visas kitas skyrius moko, kaip rimtai karalius Jošijas siekė „sekti Viešpatį, laikantis Jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visa gyvastimi“ (2 Kar 23, 3; taip pat žr. Įst 4, 29; Įst 6, 5; Įst 10, 12; Įst 11, 13). Ši reforma apėmė išnaikinimą visų Judo krašte ir Jeruzalėje buvusių bjaurių dalykų, „idant įvykdytų Įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose“ (2 Kar 23, 24).
Pakartoto Įstatymo knyga yra kupina įspėjimų ir raginimų nesilaikyti aplinkinių tautų papročių. Jošijo elgesys ir visa tai, ką jis padarė, įskaitant stabus garbinančių kunigų Samarijoje išnaikinimą (2 Kar 23, 20), atskleidė, kaip toli jie nuklydo nuo jiems patikėtos tiesos. Užuot išlikę šventa tauta, izraelitai pasidavė kompromisui su pasauliu, nors dažnai galvojo: „Mums su Viešpačiu viskas gerai, ačiū“.
Kokia pavojinga apgaulė.
Ką turėtume nuodugniai išvalyti savo namuose ar net bažnyčios įstaigose, kad iš tikrųjų visa širdimi ir siela tarnautume Viešpačiui?
II. DANGUS BEI DANGAUS AUKŠTYBĖS
Pakartoto Įstatymo 5 skyrius aiškiai parodo, kad Įstatymas ir Sandora buvo svarbiausi ne tik Izraelio santykiams su Dievu, bet ir kaip išrinktosios tautos tikslui (Įst 7, 6; Įst 14, 2; Įst 18, 5).
2. Perskaitykite Įst 10, 12–15, kur pabrėžiama ši mintis dėl Įstatymo ir Izraelio kaip išrinktosios tautos. Ką vis dėlto reiškia Rašto žodžiai „dangus bei dangaus aukštybės“? Ką Mozė tuo norėjo pasakyti?
Ką reiškia žodžiai „dangus bei dangaus aukštybės“ nėra visiškai aišku, bent jau šiame kontekste, tačiau Mozė nusako Dievo didybę ir galią. Tai reiškia, kad Jam priklauso ne tik pats dangus, bet ir „dangaus aukštybės“, greičiausiai tai šnekamoji išraiška, nurodanti į aukščiausią Dievo galią visai kūrinijai.
3. Perskaitykite pateiktas eilutes, atsižvelgiant į žodžius, kurie pirmą kartą pavartoti Pakartoto Įstatymo knygoje. Kiekvienu atveju, kokia yra mintis, ir kaip mes čia matome Pakartoto Įstatymo knygos įtaką?
1 Kar 8, 27 ______________________________________________________
Neh 9, 6 ________________________________________________________
Ps 148, 4 _____________________________________________________________
Ši tema ypač akivaizdi Nehemijo 9, kur apie Dievą kalbama kaip apie Kūrėją, kurį vienintelį reikia garbinti. Jis sukūrė viską, net „dangaus aukštybes su jų galybėmis“ (Neh 9, 6). Tiesą sakant, Neh 9, 3 sakoma, kad jis skaitė iš Įstatymo knygos, greičiausiai, kaip Jošijo laikais, iš Pakartoto Įstatymo knygos, kurioje po kelių eilučių paaiškinama, kodėl levitai, šlovindami ir garbindami Dievą, vartojo šiuos žodžius – „dangus bei dangaus aukštybės“, cituojant tiesiai iš Pakartoto Įstatymo knygos.
Dievas yra ne tik žemės, bet ir dangaus bei dangaus aukštybių Kūrėjas. Pagalvojus, kad tas pats Dievas žengė prie kryžiaus! Kodėl garbinimas yra itin tinkama reakcija į tai, ką Dievas padarė dėl mūsų?
III. PAKARTOTO ĮSTATYMO KNYGA JEREMIJO KNYGOJE
Prieš daugelį metų jaunas vyras, agnostikas, buvo uolus tiesos ieškotojas – kad ir kokia ši tiesa būtų ir kur ji jį benuvestų. Galų gale jis ne tik įtikėjo Dievu Tėvu ir Jėzumi, bet ir priėmė Septintosios dienos adventistų žinią. Jo mėgstamiausia Rašto eilutė buvo Jer 29, 13: „Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite“. Po daugelio metų, tyrinėdamas Raštą, jis vėl rado šią eilutę, bet Pakartoto Įstatymo knygoje. Tai yra, Jeremijas ją paėmė iš Mozės.
4. Perskaitykite Įst 4, 23–29. Koks yra šio pažado Izraeliui kontekstas ir kaip jis galėtų būti susijęs su mumis šiandien?
Jau tyrinėjome, Pakartoto Įstatymo knyga buvo iš naujo atrasta valdant karaliui Jošijui, ir valdant Jošijui Jeremijas pradėjo savo tarnystę. Taigi nestebina tai, kad Pakartoto Įstatymo knygos įtaka matoma Jeremijo raštams.
5. Perskaitykite Jer 7, 1–7. Ką Jeremijas liepė tautai daryti ir kaip tai susiję su tuo, kas buvo parašyta Pakartoto Įstatymo knygoje?
Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė daug kartų pabrėžė, kad izraelitų gyvenimas Kanaano krašte buvo sąlyginis ir kad jei jie nepaklus, jie neišliks toje vietoje, kurią jiems išrinko Dievas. Pažvelkite į konkretų įspėjimą Jer 7, 4, kuris reiškia, kad taip, tai buvo Dievo šventykla ir, taip, jie buvo išrinktoji tauta, tačiau visa tai bus nesvarbu, jei jie nebus paklusnūs.
Šis paklusnumas apėmė tai, kaip jie elgėsi su svetimšaliais, našlaičiais, našlėmis – mintis, tiesiogiai susijusi su Pakartoto Įstatymo knygos nuostatomis ir kai kuriomis Sandoros nuostatomis, kurių jie privalėjo laikytis: „Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu“ (Įst 24, 17; taip pat žr. Įst 24, 21; Įst 10, 18–19; Įst 27, 19).
6. Perskaitykite Jer 4, 4 ir palyginkite su Įst 30, 6. Kokia čia žinia tautai ir kaip šis principas vienodai galioja ir Dievo žmonėms šiandien?
IV. KO REIKALAUJA VIEŠPATS?
Daug pranašų raštų ragina ištikimybei. Ir ne tik ištikimybei apskritai, bet ištikimybei jiems tenkančios Sandoros dalies, kuri dar kartą buvo patvirtinta prieš pat jiems įžengiant į kraštą. Tai vaizduojama Pakartoto Įstatymo knygoje – dar kartą patvirtinama Dievo Sandora su Izraeliu. Po 40 metų klajojimo Viešpats dabar turėjo įvykdyti (arba pradėti vykdyti) daugiau savo Sandoros pažadų, Jam tenkančios Sandoros dalies. Taigi Mozė taip pat ragino izraelitus įvykdyti jiems tenkančią dalį. Iš tiesų daugelis pranašų raštų iš esmės buvo vienodi – raginimas tautai laikytis jai tenkančios Sandoros dalies.
7. Perskaitykite Mch 6, 1–8. Ką Viešpats čia sako tautai ir kaip tai susiję su Pakartoto Įstatymo knyga? (taip pat žr. Am 5, 24 ir Oz 6, 6)
Tyrinėjantieji Raštą šiose Michėjo knygos eilutėse įžvelgia tai, kas vadinama „Sandoros ieškiniu“, kai Viešpats „paduoda į teismą“ arba iškelia bylą savo tautai dėl Sandoros sulaužymo. Šiuo atveju Michėjas sako, kad Viešpats „bylinėjasi su savo tauta“ (Mch 6, 2), o žodis „bylinėjasi“ (riv) gali reikšti teisinį ginčą. Tai reiškia, kad Viešpats iškėlė jiems teisinę bylą, simbolis, reiškiantis teisinę (be to, kad yra santykių pusė) Sandoros pusę. Tai neturėtų stebinti, nes galų gale svarbiausia Sandoroje buvo Įstatymas.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kaip Michėjas skolinasi kalbą tiesiai iš Pakartoto Įstatymo knygos: „O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo, eiti visais Jo keliais, mylėti Jį, tarnauti Viešpačiui, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei įstatų, kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui“ (Įst 10, 12–13). Užuot citavęs, Michėjas ją keičia iš Pakartoto Įstatymo knygos „įstatymo raidės“ į „įstatymo dvasią“, kuri susijusi su buvimu teisiais ir gailestingais.
Atrodo, kad, nepaisant išorinės religijos ir pamaldumo (daugybė atnašų, t. y. tūkstančiai avinų), tai nėra Izraelio Sandoros santykių su Dievu pagrindas. Kuo naudingas visas šis išorinis pamaldumas, jei, pavyzdžiui: „Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo“ (Mch 2, 2)? Izraelis turėjo būti pasaulio šviesa, apie kurią tautos sakys su nuostaba: „Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!“ (Įst 4, 6) Taigi jie turėjo elgtis išmintingai ir supratingai, įskaitant jų teisingą ir gailestingą elgesį su žmonėmis.
V. DANIELIAUS MALDA
Viena geriausiai žinomų maldų visame Senajame Testamente yra užrašyta Danieliaus 9. Skaitydamas pranašą Jeremiją ir sužinojęs, kad Izraelio „nuniokojimas“ (Dan 9, 2), septyniasdešimt metų, netrukus turėjo pasibaigti, Danielius pradėjo nuoširdžiai melstis.
Ir kokia tai buvo malda – gyvybinga ir nuoširdi, jam išpažįstant savo ir savo tautos nuodėmes, tuo pačiu pripažįstant Dievo teisumą juos ištikusios nelaimės metu.
8. Perskaitykite Dan 9, 1–19. Kokių pastebite minčių, tiesiogiai susijusių su Pakartoto Įstatymo knyga?
Danieliaus malda yra santrauka, dėl ko tauta buvo įspėta Pakartoto Įstatymo knygoje, jei nesilaikys Sandoros. Du kartus Danielius atsiminė Mozės Įstatymą (Dan 9, 11. 13), kuris, be abejo, įtraukė Pakartoto Įstatymo knygą ir, šiuo atveju, ji galėjo būti minima.
Kaip parašyta Pakartoto Įstatymo knygoje, jie buvo išvaryti iš krašto (žr. Įst 4, 27–31 ir Pakartoto Įstatymo 28), nes nepakluso, kaip Mozė įspėjo (Įst 31, 29).
Tragiška, kad vietoj to, jog aplinkinės tautos būtų sakę: „Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!“ (Įst 4, 6), Izraelis tapo „pajuoka“ (Dan 9, 16) šioms tautoms.
Danieliui ašarojant ir maldaujant, jis neklausia to, kas daugumai įprasta klausti, kai ištinka nelaimė: „Kodėl?“ Jis neklausia, nes Įstatymo knygos dėka jis tiksliai žino, kodėl visi šie dalykai įvyko. Kitaip tariant, Pakartoto Įstatymo knygos tekstas suteikė Danieliui (ir kitiems tremtiniams) kontekstą, kuriame jis suprato, kad ištikęs blogis buvo ne tiesiog aklas likimas, aklas atsitiktinumas, bet jų nepaklusnumo vaisius, būtent tai, dėl ko jie buvo įspėti.
Bet, svarbiau, Danieliaus malda išreiškė tikrovę, kad, nepaisant šių įvykių, yra viltis. Dievas jų neapleido, nors taip ir galėjo atrodyti. Pakartoto Įstatymo knyga suteikė ne tik kontekstą jų aplinkybėms suprasti, bet ir pažadą atkurti.
9. Perskaitykite Dan 9, 24–27, su Jėzumi ir Jo mirtimi ant kryžiaus susijusią pranašystę. Kodėl ši pranašystė buvo duota Danieliui (ir mums visiems) Izraelio tremties ir sugrįžimo pažado kontekste?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tai [Mch 6, 1–8] viena iš didžiųjų Senojo Testamento eilučių. Kaip Am 5, 24 ir Oz 6, 6, ji atspindi aštuntojo šimtmečio pranašų žinią. Eilutė prasideda gražiu Sandoros ieškinio pavyzdžiu, kai pranašas kviečia tautą išklausyti Jehovos kaltinimo. Kalnai ir kalvos yra liudininkai, nes jie egzistuoja ilgą laiką ir matė Dievo elgesį su Izraeliu. Užuot tiesiogiai apkaltinęs Izraelį, kad šis nesilaikė Sandoros, Dievas klausia Izraelio, ar jis turi Jam priekaištų. ‘Ką Aš padariau? Kuo tave nuvarginau?’ Susidūrę su neteisybe, kai kurie vargšai galėjo pavargti darydami gera. Atsiradus galimybei greitai praturtėti, kai kurie žemvaldžiai galėjo pavargti laikytis Sandoros įsakų“ (Ralph L. Smith, Word Biblical Commentary, Micah–Malachi, (Grand Rapids, MI: Word Books, 1984), 32 t., 50 p.).
„Reformos metu karalius [Jošijas] dėmesį sutelkė į visų likusių stabmeldystės apraiškų sunaikinimą. Krašto gyventojai ilgai laikėsi aplinkinių tautų papročių, lenkdamiesi stabams iš medžio ir akmens, todėl atrodė, jog žmogiškomis jėgomis beveik neįmanoma pašalinti šių blogio pėdsakų. Tačiau Jošijas atkakliai stengėsi išvalyti kraštą“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 401 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Aišku, mes esame Septintosios dienos adventistai ir su turimos tiesos žinia mes matome save (deramai) toje pačioje būklėje, kurioje buvo senovės Izraelis – turinčius tiesas, kurias privalėjo išgirsti izraelitus supęs pasaulis. Tai mums didžiulė garbė. Vis dėlto, jūsų manymu, ar mes gerai vykdome su šia privilegija tenkančias pareigas?
2. Įsivaizduokite save Danieliaus vietoje, jūs matėte, kaip jūsų tauta buvo užkariauta ir nugalėta, jūs žinote, kad šventykla, viso tikėjimo centras, buvo sugriauta stabmeldžių pagonių. Kaip, vis dėlto, Pakartoto Įstatymo knygos mokymas šiuo metu galėjo labai sustiprinti jo (ar bet kurio kito žydo) tikėjimą? Tai yra, kaip ši knyga jam padėjo suprasti visa, kas vyko ir kodėl tai įvyko? Panašiai, kaip su Šventuoju Raštu susijęs supratimas apskritai padeda mums įveikti išbandymus, kurie, priešingu atveju, mums nežinant Šventojo Rašto mokymo, galėtų mus įbauginti? Ko atsakymas turėtų mus išmokyti, kiek esminis Raštas turi būti mūsų tikėjimui?
3. Klasėje aptarkite 70 savaičių pranašystę Dan 9, 24–27. Kokį vaidmenį šioje pranašystėje atlieka Sandora ir kodėl Sandoros idėja yra itin svarbi jai – ir mums?