Aštunta tema
Lapkričio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 8–9; Rom 6, 23; 1 Jn 5, 12; Įst 30, 1–20; Rom 10, 6–10; Įst 4, 19; Apr 14, 6–12.
Įsimintina eilutė: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi.“ (Įst 30, 19)
Tai visada liūdnas pasakojimas: šiuo atveju jaunam žmogui, 22 metų moteriai, diagnozuota mirtina liga. Smegenų auglys. Nepaisant visų šiuolaikinės medicinos stebuklų, nieko nebuvo galima padaryti, bet tik pratęsti kančią iki to, kas neišvengiama. Tačiau ši jauna moteris Sendė („Sandy“) nenorėjo mirti.
Taigi ji turėjo planą. Jai mirus, jos galva bus užšaldyta skysto azoto talpykloje, tikintis išsaugoti smegenų ląsteles. Ten ji išbus penkiasdešimt metų, šimtą metų, tūkstantį metų, kol kada nors ateityje, kai technologijos bus pakankamai pažangios, jos smegenys, sudarytos iš nervinių jungčių, galės būti įkeltos į kompiuterį. Taip, Sendė galės „gyventi“ toliau, gal net amžinai.
Liūdnas pasakojimas ne tik todėl, kad jaunas žmogus mirs, bet ir dėl to, kur ji sudėjo savo viltis. Kaip ir dauguma žmonių, Sendė norėjo gyvenimo, troško gyventi. Tačiau ji pasirinko kelią, kuris galų gale tikrai nepasiteisins.
Šią savaitę toliau tyrinėdami Pakartoto Įstatymo knygą mes pažvelgsime į gyvenimo pasirinkimą ir suteiktą galimybę rinktis gyvenimą, tačiau rinktis jį tokiomis sąlygomis, kurias maloningai pateikė Dievas, gyvybės davėjas ir išlaikytojas.
I. GYVYBĖS MEDIS
Nė vienas iš mūsų neprašėme būti čia, ar ne. Mes nepasirinkome būties, nei pasirinkome, kur ir kada gimėme ar kas buvo mūsų tėvai.
Panašiai buvo su Adomu ir Ieva. Jie nepasirinko būti Dievo sukurti, ne daugiau nei lapai, uolos, kalnai. Mums, žmonėms, duota ne tik būtis (uola turi būtį) ir ne tik gyvybė (ameba turi gyvybę), bet gyvybė kaip mąstantiems laisviems kūriniams, sukurtiems pagal Dievo paveikslą.
Bet mes taip pat nepasirinkome būti mąstančiais laisvais kūriniais pagal Dievo paveikslą. Tačiau tai, ką Dievas mums siūlo, yra apsispręsti būti; tai yra, rinktis gyvenimą Jame, amžinąjį gyvenimą, kurį galime turėti dėl Jėzaus ir Jo mirties ant kryžiaus.
1. Perskaitykite Pr 2, 8–9. 15–17 ir Pr 3, 22–23. Kokias dvi galimybes, susijusias su Adomo būtimi, Dievas jam suteikė?
„Edeno sodo viduryje augo gyvybės medis, kurio vaisiai turėjo amžinojo gyvenimo galią. Jei Adomas būtų likęs klusnus Dievui, jis būtų džiaugęsis, galėdamas laisvai prieiti prie šio medžio ir būtų gyvenęs amžinai. Bet nusidėjęs jis nebeteko teisės valgyti nuo gyvybės medžio vaisiaus ir tapo mirtingas. Dieviškasis nuosprendis: ‘Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši’, nužymi visišką gyvybės išnykimą.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 461)
Taigi Raštas nuo pat pradžių mums pateikia tik vieną iš dviejų variantų – amžinąjį gyvenimą, kurį iš pradžių turėjome turėti, ir amžinąją mirtį, kuri tam tikra prasme yra tik grįžimas į nebūtį, iš kurios mes atėjome.
Įdomu ir tai, kaip „gyvybės medis“, kuris, pasak Šventojo Rašto, suteikia nemirtingumą, ir kuris pirmą kartą pasirodo pirmojoje Rašto knygoje, vėl pasirodo paskutinėje. Perskaitykite Apr 2, 7 ir Apr 22, 2. 14. Galbūt žinia yra ta, kad nors mes ir turėjome prieigą prie gyvybės medžio, dėl nuodėmės mes ją praradome; tada, kai nuodėmės klausimas bus galutinai ir visiškai užbaigtas, dėka Jėzaus ir išganymo plano, atpirktieji, tie, kurie pasirinko gyvenimą, turės prieigą prie gyvybės medžio, kaip turėjo būti nuo pat pradžių.
Pagalvokite, kaip mes kasdien renkamės gyvenimą ar mirtį?
II. NĖRA VIDURIO
Visame Rašte mums suteikiamas vienas iš dviejų pasirinkimų. Čia mums pateikiami du variantai.
2. Perskaitykite šias eilutes. Kokie du variantai, kokie du pasirinkimai yra atvirai išdėstyti arba numanomi šiose eilutėse ir kaip šie variantai pateikiami?
Jn 3, 16 ______________________________________________________________________
Pr 7, 22–23 __________________________________________________________________
Rom 6, 23 __________________________________________________________________
Rom 8, 6 _____________________________________________________________________
1 Jn 5, 12 ____________________________________________________________________
Mt 7, 24–27 __________________________________________________________________
Galų gale mums, žmonėms, nėra vidurio. Dar nesibaigus didžiajai kovai, nuodėmė, šėtonas, blogis, nepaklusnumas ir maištas bus sunaikinti. Po to kiekvienas iš mūsų turėsime arba gyvenimą, amžinąjį gyvenimą, kurį Dievas iš pradžių buvo numatęs mums visiems prieš pasaulio sukūrimą, arba mes sulauksime amžinosios mirties, tai yra, amžinos pragaišties „atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo Jo šlovingos galybės“ (2 Tes 1, 9). Atrodo, kad Raštas mums nesuteikia jokių kitų galimybių.
Kuris likimas teks jums? Šis atsakymas galiausiai priklauso nuo mūsų pačių. Mes turime galimybę rinktis gyvenimą arba mirtį.
Kodėl amžinojo gyvenimo ar amžinosios mirties kontekste Rašto tiesa, kad pragaras nėra amžinas žmonių deginimas ir kankinimas pragare, itin guodžia? Ką tai pasakytų apie Dievo charakterį, jei sąmoningų pražuvusiųjų likimas iš tikrųjų būtų amžinos kančios?
III. GYVENIMAS IR GEROVĖ, MIRTIS IR PRAŽŪTIS, PALAIMINIMAI IR PRAKEIKIMAI
Pakartoto Įstatymo knygos pabaigoje, po ilgo dėstymo apie tai, kas nutiks tautai, jei ji nepaklus Viešpačiui ir sulaužys Sandoros pažadus, Pakartoto Įstatymo knygos 30 skyrius prasideda pažadu, kad net jei izraelitai nepaklus ir bus nubausti tremtimi, vis dėlto Dievas sugrąžins juos į kraštą.
Tai yra, jei jie atgailaus ir pasuks iš savo blogo kelio.
3. Perskaitykite Įst 30, 15–20. Kokie variantai čia pateikiami senovės Izraeliui ir kaip pastarieji atspindi tai, ką mes pastebėjome visame Rašte?
Viešpats aiškiai pasakė: Jis, Jehova, pateikė jiems vieną iš dviejų variantų, iš esmės Jis tą patį pateikė Adomui ir Ievai Edene. Iš tikrųjų hebrajiški žodžiai „gėrį“ (tov) ir „pražūtį“ (ra’) Įst 30, 15 yra tie patys hebrajų kalbos žodžiai, kurie Pradžios knygoje vartojami nusakant „gero“ (tov) ir „pikto“ (ra’) pažinimo medį. Čia, kaip ir visame Rašte, nėra vidurio, neutralios vietos. Jie arba tarnaus Viešpačiui ir turės gyvenimą, arba pasirinks pražūtį. Tas pat ir mums.
Gyvenimas, gerovė, palaiminimai, priešingai kam? Mirčiai, pražūčiai ir prakeikimams. Galų gale galima teigti, kad Dievas jiems iš tikrųjų siūlo tik gerovę, tik gyvenimą ir tik palaiminimus. Bet jei jie nusisuks nuo Jo, šie blogi dalykai bus natūralus rezultatas, nes jie neteks ypatingos Jo apsaugos.
Kad ir kaip mes tai suprastume, tautai pateikiamos šios galimybės. Taip pat labai aiški izraelitų laisvos valios tikrovė, jų laisvas apsisprendimas. Šios eilutės kartu su didele Rašto dalimi, Senojo ir Naujojo Testamento, netektų prasmės, jei ne šventa laisvos valios dovana, laisvė apsispręsti.
Tikrąja šių žodžių prasme, Viešpats jiems sakė: Todėl laisva valia, kurią jums suteikiau, rinkitės gyvenimą, rinkitės palaiminimus, rinkitės gerovę, o ne mirtį, pražūtį ir prakeikimus.
Atrodo akivaizdu, koks būtų teisingas sprendimas, ar ne? Ir vis dėlto mes žinome, kas nutiko. Didžioji kova buvo tokia pat tikra ir anuomet, ir dabar, ir turėtume iš Izraelio pavyzdžio pasimokyti, kas gali nutikti, jei nepasišvęsime tik Viešpačiui ir nepasirinksime gyvenimo bei visko, ką šis sprendimas reiškia.
Perskaitykite Įst 30, 20. Atkreipkite dėmesį į meilės ir paklusnumo ryšį. Ką Izraelis turi daryti, kad būtų ištikimas Viešpačiui? Kaip tie patys principai galioja ir šiandien?
IV. NĖRA TAU PER SUNKUS
Pakartoto Įstatymo 30 prasideda Viešpaties žodžiais, kas nutiks, jei tauta atgailaus ir nusigręš nuo savo nedorų kelių. Kokie nuostabūs pažadai jai buvo duoti!
4. Perskaitykite Įst 30, 1–10. Kokius pažadus davė Dievas, nepaisant to, kad kalbama apie tai, kas tautai nutiktų, jei ji nepaklustų? Ko tai mus moko apie Dievo malonę?
Tai tikrai būtų guodę. Tačiau esmė buvo ne ta, kad nesvarbu, ar izraelitai nusisuks nuo to, ką liepė Dievas. Viešpats niekam nesiūlo pigios malonės. Tai turėjo parodyti jiems Dievo meilę, taigi reaguodami jie mylėtų Jį, atskleisdami savo meilę paklusnumu tam, ką Jis liepė jiems daryti.
5. Perskaitykite Įst 30, 11–14. Ką jiems sako Viešpats? Koks yra elementarus šių eilučių pažadas ir kokias Naujojo Testamento eilutes žinote, kurios atspindi tą patį pažadą?
Atsižvelgdami į šią gražią kalbą ir spragų neturinčią logiką, pažiūrėkite į šį paraginimą. Viešpats iš jų neprašo nieko, kas būtų per sunku. Dievo įsakymas jiems nėra „per sunkus“ ar per sudėtingas. Nei jis „per tolimas“. Jis nėra danguje, taip toli, kad kažkas turėtų jį parnešti; jis nėra už jūros. Vietoj to Viešpats sako: „Ne! Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei“ (Įst 30, 14). Tai yra, jūs žinote jį pakankamai gerai, kad galėtumėte jį kalbėti, ir jis yra jūsų širdyje, kad žinotumėte, jog privalote jį vykdyti. Vadinasi, nėra pasiteisinimo nepaklusti. „Visi Jo įsakai suteikia jėgų ir numato galimybes.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 297)
Iš tikrųjų apaštalas Paulius cituoja kai kurias iš šių eilučių išganymo Kristuje kontekste; tai yra, Paulius nurodo jas kaip teisumo tikėjimu pavyzdį (žr. Rom 10, 6–10).
Tada po šių Pakartoto Įstatymo knygos eilučių Izraelio vaikams sakoma: taip, rinkitės gyvenimą arba mirtį, palaiminimus arba prakeikimus. Ir jei malonės bei tikėjimo dėka jie rinksis gyvenimą, jie jį turės.
Šiandien niekas nepasikeitė, ar ne?
V. GARBINIMO KLAUSIMAS
Svarbiausia Viešpaties ir Izraelio Sandoros santykiuose buvo garbinimas. Iš viso juos supančio pasaulio jie skyrėsi tuo, kad tik jie kaip tauta garbino gyvąjį Dievą, priešingai netikriems pagoniško pasaulio dievams ir deivėms, kurie iš tikrųjų nebuvo dievai. „Dabar įsidėmėkite, kad Aš, Aš vienas esu tas, ir nėra kito Dievo be Manęs“ (Įst 32, 39).
6. Perskaitykite Įst 4, 19; Įst 8, 19; Įst 11, 16 ir Įst 30, 17. Koks yra bendras įspėjimas visose šiose eilutėse? Kodėl šis perspėjimas itin būtinas Izraelio tautai?
Prieš tūkstančius metų, kaip ir šiandien, Dievo tauta gyveno kultūroje ir aplinkoje, kurioje daugeliu atvejų vyravo jų tikėjimui prieštaraujantys standartai, papročiai ir sampratos. Taigi Dievo tauta visada turi budėti, kad pasaulio keliai, jo stabai ir „dievai“ netaptų jos garbinamu objektu.
Mūsų Dievas yra „pavydulingas Dievas“ (Įst 4, 24; Įst 5, 9; Įst 6, 15), ir tik Jis, kaip mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, yra vertas mūsų garbinimo. Čia taip pat nėra vidurio – mes arba garbiname Viešpatį, kuris teikia gyvybę, gerovę ir palaiminimus, arba garbiname bet kurį kitą dievą, kuris neša blogį, prakeikimus ir mirtį.
7. Perskaitykite Apr 13, 1–15 ir sutelkite dėmesį į tai, kaip garbinimas pristatytas čia. Tada palyginkite šias eilutes su Apr 14, 6–12. Kas čia vyksta Apreiškimo knygoje, kas atspindi įspėjimą Pakartoto Įstatymo knygoje (ir iš tikrųjų visame Šventajame Rašte) dėl neteisingo garbinimo?
Kad ir koks skirtingas kontekstas, klausimas yra tas pats: ar žmonės garbins gyvąjį Dievą ir turės gyvenimą, ar pasiduos atviram, o gal subtiliam spaudimui, arba abiem, nusigręždami nuo Jo, ir mirs? Galiausiai atsakymas slypi kiekvienoje širdyje. Dievas nevertė senovės Izraelio sekti Juo ir neprivers mūsų. Apreiškimo 13 moko, kad jėgą panaudos žvėris ir jo atvaizdas. Dievas, priešingai, veikia meile.
Kaip galime užtikrinti, kad net subtiliai neišsižadėsime ištikimybės Jėzui dėl kito dievo?
Tolesniam tyrinėjimui: Anuomet ir dabar mums visiems suteikiama galimybė rinktis. Esminis žodis čia yra pasirinkimas. Skirtingai nuo tam tikro krikščionybės supratimo, kai Dievas dar prieš gimstant žmonėms iš anksto nulėmė kai kuriems iš jų ne tik pražūti, bet net amžinai degti pragare, Šventasis Raštas moko, kad mūsų pačių laisvas apsisprendimas gyventi ar mirti, patirti palaiminimus ar prakeikimus, gerovę ar pražūtį, lemia, su kuria triada (gyvenimu, gerove, palaiminimu ar mirtimi, pražūtimi, prakeikimu) galiausiai susidursime. Gera žinoti, kad net jei kažkas ir neteisingai apsisprendžia, rezultatas yra mirtis, amžina mirtis, o ne amžinos kančios ugnies ežere.
„‘Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje’“ (Rom 6, 23). Tuo tarpu, kai teisieji paveldi amžinąjį gyvenimą, nusidėjėliai gauna savo dalį – mirtį. Mozė tarė Izraeliui: ‘Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį’ (Įst 30, 15). Mirtis, apie kurią čia kalbama, neturi nieko bendra su ta, kuri buvo paskelbta Adomui ir visai žmonijai kaip bausmė už Įstatymo sulaužymą. Antroji mirtis – priešingybė amžinam gyvenimui.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 471)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje nuodugniau aptarkite III dalyje pateiktą mintį apie tai, ar Dievas tiesiogiai nulemia bausmę už nepaklusnumą, ar tai yra nepaklusnumo Įstatymui padarinys. Gal ir viena, ir kita? O gal pasitaiko atvejų, kai tai yra arba, viena, arba kita? Kaip mes suprantame šį klausimą?
2. Ko šioje dalyje skaityti E. Vait teiginiai mus moko apie Dievo galią mums, kuria galima įveikti nuodėmę?
3. Perskaitykite Rom 10, 1–10, kur Paulius cituoja Įst 30, 11–14, aiškindamas išgelbėjimą tikėjimu Jėzų, priešingai išgelbėjimo paieškoms Įstatymo teisumu. Kaip manote, kodėl jis pasinaudojo šiomis Pakartoto Įstatymo knygos eilutėmis? Atkreipkite ypatingą dėmesį į Rom 10,10: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“. Ką Paulius norėjo pasakyti?
4. Kaip jūsų pačių kultūra, visuomenė, žmonių grupė gali laikytis nuomonės, kuri, jei nebūsite atsargūs, gali jus paskatinti garbinti netinkamai?