Gruodžio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 3, 16; 1 Jn 5, 13; 1 Tim 1, 16; 1 Kor 13, 12; Zch 13, 6.
Įsimintina eilutė: „Bet skelbiame, kaip parašyta: ‘Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.ʼ“ (1 Kor 2, 9)
Poetas, bijodamas mirties, klausė, kaip žmogus gali gyventi „nežinant, kokia aušra, kokia mirtis, kokia lemtis laukė sąmonės anapus kapo?“ Savo poemoje jis sukūrė tai, ką jis vadino Pasirengimo pomirtiniam gyvenimui institutu. Vis dėlto, kaip galima pasiruošti pomirtiniam gyvenimui nežinant, kas asmeniui nutinka po mirties?
Laimei, Raštas leidžia mums žvilgtelti į dangaus klausimą, naująją žemę, mokymąsi ir gyvenimą amžinybėje. Visą ketvirtį tyrinėjome, jog Pasirengimo pomirtiniam gyvenimui institutas yra čia ir dabar, šiame gyvenime, o visas mūsų ugdymas – nepriklausomai nuo pasirinktų studijų – turėtų mus paruošti tam „pomirtiniam gyvenimui“.
Juk bet kuri mokykla gali suteikti daug geros informacijos, daug gerų praktinių ir naudingų žinių. Tačiau ką daryti, jei žmogus įgyja visų tų žinių, bet praranda amžinąjį gyvenimą? Šią savaitę tyrinėsime, ką įkvėpimas pasakoja apie aukščiausią ugdymo įstaigą, mokyklą, kuri tęsis amžinai ir kurioje mokysimės bei augsime visą amžinybę. Ten mes išmoksime dalykų, kurių šiame dabartiniame pasaulyje net negalime įsivaizduoti.
I. MIRUSIŲJŲ DALIA
1600-aisiais prancūzų rašytojas Blezas Paskalis apibūdino žmonijos būklę. Viena jam buvo visiškai aišku – nesvarbu, kiek žmogus gyveno (anuomet žmonės gyveno neilgai) ir nesvarbu, kaip gerai žmogus gyveno (anuomet žmonės gyveno ne itin gerai), anksčiau ar vėliau žmogus mirs.
O tai, kas bus po mirties, truks ženkliai ilgiau nei trumpas gyvenimo laikotarpis prieš mirtį. Taigi Paskaliui logiškiausias dalykas, kurį žmogui derėtų sužinoti, yra mirusiųjų dalia, ir jį stebino, kaip žmonės sureikšmino tokius dalykus kaip „pareigų praradimą ar įsivaizduojamą garbės įžeidimą“, tačiau nekreipė dėmesio į klausimą, kas nutiks jiems mirus.
Paskalio mintis yra svarbi. Todėl Raštas daug kalba apie pažadą, laukiantiems išgelbėjimo Jėzuje, pažadą, kas jų laukia ateityje.
1. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokią viltį jos mums teikia? Jn 6, 54; Jn 3, 16; 1 Jn 5, 13; 1 Tim 1, 16; Jn 4, 14; Jn 6, 40; Jud 21; Tit 3, 7.
Kryžiaus šviesoje amžinasis gyvenimas yra suprantamas; be amžinojo gyvenimo visa kita neturi prasmės. Kad Visatos Kūrėjas, kuris „sutvėrė pasaulius“ (Hbr 1, 2), tas, kuriame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), kad Dievas įsikūnytų ir mirtų kūne, kam? Kad mes galų gale suirtume, kaip kelyje sužavinėtas gyvūnas?
Štai kodėl Naujasis Testamentas yra kupinas amžinojo gyvenimo pažadų, nes tik amžinybė garantuoja atlygį. Per milijoną ar milijardą metų pasitaikiusių pakankamai gerų akimirkų gali nepakakti, kad jos atsvertų blogąsias. Vien tik amžinybė gali subalansuoti visus dalykus, ir ne tik, nes begalinis yra daugiau nei baigtinis, ir taip amžinai.
Paskalis buvo teisus, mūsų laikas čia yra toks ribotas, priešingai tam, kas mūsų laukia. Būtų kvaila nepasiruošti mūsų laukiančiai amžinybei.
Ką jūs sakote asmeniui, kuris visiškai abejingas tam, kas nutinka po mirties? Kaip galite padėti tokiam žmogui pamatyti, kokia iš tikrųjų nelogiška yra jo pozicija?
II. NAUJA BŪTIS
2. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apr 21, 4) Ką ši eilutė mums sako apie tai, kaip skirsis nuo šio pasaulio mūsų naujoji būtis, kai nebeliks mirties, liūdesio ir sielvarto?
Vienas krikščionis kalbėjosi su draugu apie Evangelijos viltį, amžinojo gyvenimo pažadą Jėzuje Kristuje. Draugas neigiamai reagavo į šią idėją. „Amžinas gyvenimas?“ – drebėdamas pasakė jis. „Kokia siaubinga mintis! Mums čia pakanka tų 70–80 baisių metų. Kas norėtų taip gyventi amžius? Tai būtų pragaras.“
Draugo žodžiai nebuvo be pagrindo, išskyrus tai, kad jis nesuprato, jog amžinojo gyvenimo pažadas nėra susijęs tik su šio gyvenimo tęsiniu. Kas to norėtų? Vietoj to, kaip sako Apr 21, 4, kas buvo pirmiau, tas praėjo, visa pasidarė nauja.
3. Ką šios eilutės mums sako apie ateinančią naują būtį? (2 Pt 3, 10–13 Apr 21, 1–6)
Mums šioje vietoje svarbus šis klausimas: ko reikia norint būti šios naujos būties dalimi? Kaip mes čia atsidūrėm? Kaip galime būti užtikrinti, kad būsime jos dalimi? Kokie dalykai mūsų gyvenime, jei tokių yra, galėtų trukdyti mums būti dalimi to, ką Dievas mums pažadėjo Jėzuje?
III. TUOMET PAŽINSIME
„Dangus yra mokykla; Visata – jos studijų objektas; Amžinasis – jos mokytojas. Šios mokyklos padalinys buvo įkurtas Edene, ir, kai atpirkimo planas bus įvykdytas, Edeno mokykloje vėl vyks ugdymo darbas.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 349)
Jei esate kaip dauguma žmonių, turite daug klausimų, susijusių su nuodėme, kančia, ligomis, mirtimi, kodėl nutiko viena, kita arba trečia.
Mes taip pat turime klausimų, susijusių su gamtos pasauliu ir visomis jo paslaptimis. Nors dėl visos neįtikėtinos savo pažangos mokslas padėjo mums geriau suprasti pasaulį ir visatą apskritai, dar daug ko nesuvokiame.
Nuo paprasčiausių gyvybės formų iki dangaus virš mūsų galvų, nuo subatominių dalelių judėjimo iki besisukančių galaktikų, išsibarsčiusių kosmose, mes susiduriame su daug didesne ir gilesne tikrove, kurios mūsų protas dabar negali suvokti, ypač dėl čia ir dabar riboto laiko, kad galėtume patys tyrinėti šiuos reiškinius.
Kita vertus, kai galėsime mokytis amžinai, be abejo, jog daug paslapčių išaiškės.
4. Ką šios eilutės mums sako apie tai, ką sužinosime, kai pasibaigs šis apgailėtinas nuodėmės, kančios ir mirties laikotarpis? (1 Kor 13, 12, 1 Kor 4, 5)
Mums pažadėta, kad mums bus suteiktas supratimas apie tuos dalykus, kurie kol kas mums lieka paslėpti. Kokia nuostabi viltis, kad pamatę ir supratę dalykus, kurie dabar atrodo tokie sudėtingi, galėsime tik šlovinti Dievą! Dabar mums svarbiausia išlaikyti tikėjimą, pasikliauti Dievo pažadais, gyventi laikantis turimos šviesos ir ištverti iki galo. Gera žinia yra tai, kad mes visa galime Kristuje, kuris mus stiprina (Fil 4, 13).
Kokie sudėtingi klausimai slegia jūsų širdį? Kokie dalykai dabar atrodo nesuvokiami? Kaip mokėjimas pasikliauti Dievu dėl tų dalykų, kuriuos suprantate, gali padėti tais atvejais, kurie dabar lieka nesuvokiami?
IV. TOLIMESNĖ MOKYKLA
5. „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.“ (2 Kor 4, 17–18) Kokią viltį mums teikia šios eilutės? Kokie gali būti šie neregimi amžini dalykai, kurių laukiame ir kurie mums pažadėti Jėzuje? Taip pat žr. Apr 21, 1–2; Apr 2, 7; Apr 7, 14–17.
Nepaisant tikrų pažadų, duotų mums Jėzuje, nepaisant daugybės svarių priežasčių jais tikėti, vis dėlto Raštas pateikia tik užuominas, žvilgtelėjimus į tai, kas mūsų laukia. Vienas dalykas, dėl kurio galime būti tikri, yra tai, kad bus puiku, nes pagalvokime, koks puikus gyvenimas būtų be nuodėmės padarinių!
Visas mūsų skausmas, visos kančios ir visi dalykai, su kuriais mes čia grumiamės, atsirado dėl nuodėmės ir nuodėmės padarinių. Kristus atėjo viso to sutvarkyti, ir Jis atkurs žemę tokią, kokią Dievas iš pradžių buvo numatęs, prieš ateinant nuodėmei. Tiesą sakant, bus geriau, nes visoje amžinoje šlovėje galėsime pasižiūrėti į randus Jėzaus rankose ir kojose – mūsų atpirkimo kainą.
„Kokios platybės atsivers mūsų tyrinėjimams, kai nukris mūsų regėjimą temdantis šydas ir mūsų akys išvys tą grožio pasaulį, į kurį dabar galime tik dirstelėti per mikroskopą; kai žvelgsime į dangaus šlovę, dabar stebimą tik iš toli per teleskopą; kai nebeliks nuodėmės prakeikimo, visa Žemė pasirodys ‘Viešpaties mūsų Dievo grožyje’! Tada mokiniai galės skaityti apie pasaulio sukūrimą ir neras nė menkiausios užuominos apie blogio įstatymą. Jie galės klausytis gamtos balsų muzikos ir negirdės nė menkiausios dejonės ar liūdesio gaidos. Visuose kūriniuose jie matys vienintelį braižą – milžiniškoje Visatoje ‘didelėmis raidėmis užrašytą Dievo vardą’, ir žemėje, jūroje bei danguje nebus likę nė vieno blogo ženklo.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 351)
Pabandykite įsivaizduoti, koks bus amžinasis gyvenimas visiškai naujame pasaulyje, be viso to, kas apsunkina gyvenimą čia. Kaip jūs tai įsivaizduojate? Ko jūs ypač laukiate?
V. DIDYSIS MOKYTOJAS
Visą šį ketvirtį tyrinėjome, kad viena svarbiausių Kristaus tarnystės pusių žemėje buvo mokytojo pusė. Nuo pat savo tarnystės pradžios, veiksmais ar darbais, Jėzus nuolatos mokė savo sekėjus tiesos apie save, apie Tėvą, apie išgelbėjimą ir apie mūsų laukiančią viltį (žr. Mt 5, 2; Mk 4, 2; Lk 19, 47; Jn 6, 59).
Iš tikrųjų, užtenka paviršutiniškai paskaityti vieną iš evangelijų ir visa tai rasite Jėzaus mokyme. Ir nors net dabar, per savo Žodį, Viešpats ir toliau moko mus, naujame pasaulyje šis mokymas taip pat bus tęsiamas. Bet įsivaizduokite, koks skirtingas jis bus, neapkrautas nuodėmės ir visų apribojimų, kuriuos ji mums sukelia.
6. „O jei kas jį paklaus: ‘Iš kur gi tos žaizdos ant tavo krūtinės?’ – jis atsakys: ‘Gavau jas per muštynes bičiulių namuose.’“ (Zch 13, 6) Kaip manote, apie ką kalba ši eilutė?
„Į amžinybę nueinantys metai sukurs vis turtingesnius ir šlovingesnius santykius su Dievu ir Kristumi. Didėjant pažinimui, didės meilė, nuolankumas, pagarba ir laimė. Juo daugiau žmonės pažins Dievą, tuo labiau žavėsis Jo charakteriu. Kai Jėzus atvers jiems atpirkimo lobius ir nuostabius didžiosios kovos su šėtonu pasiekimus, atpirktųjų širdys virpės iš susijaudinimo. Nudžiugę ir susižavėję jie užgros savo auksinėmis arfomis, ir tada miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai balsų susilies į galingą šlovinimo chorą. […] Didžioji kova baigėsi. Daugiau nebėra nuodėmės ir nusidėjėlių. Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama kūrinija pulsuoja vieningai ir džiaugsmingai. Nuo to, kuris visa sukūrė, į visas beribės erdvės sritis liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo srautas. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad ‘Dievas yra meilė.ʼ“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 586)
Iš visų neįtikėtinų tiesų, kurias sužinosime amžinybėje, niekas mūsų nežavės labiau nei Kristaus auka vardan mūsų. Pagalvokite, kokia ji gili ir turtinga, jei mes ją tyrinėsime visą amžinybę. Net ir dabar, kaip jūs galite išmokti labiau branginti tai, ką Jėzus atliko dėl mūsų ant kryžiaus?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, 349–358 p.; Didžioji kova, p. 573–587.
„Liūtas, kurio čia tenka bijoti, ten gulės su ėriuku, ir Naujojoje Žemėje vyraus ramybė bei darna. Naujosios Žemės medžiai bus tiesūs ir didingi, be deformacijų. […] Tegul viskas, kas gražu mūsų žemiškuose namuose, primena mums krištolinę upę ir žaliuojančius laukus, banguojančius medžius ir gyvas versmes, spindintį miestą ir baltai apsirengusius giedotojus iš mūsų dangiškųjų namų – to grožio pasaulio, kurio negali pavaizduoti joks menininkas ir negali nupasakoti mirtingojo lūpos. Pagalvokite apie išgelbėtųjų namus ir atminkite, kad jie bus šlovingesni, nei jūs galite įsivaizduoti.“ (E. Vait, „Heaven“, p. 133)
„Būgštavimai, kad paveldėjimas ateityje neatrodytų per daug materialus, daugelį paskatino sudvasinti netgi tas tiesas, kurios skatina mus į paveldėjimą žvelgti kaip į savo Tėvynę. Kristus užtikrino savo mokinius, kad Jis nuėjo paruošti jiems buveinės Tėvo namuose. Tie, kurie pripažino Dievo Žodžio pamokymus, žinos daug apie savo dangiškąsias buveines. […] Žmonių kalba neįmanoma apibūdinti teisiųjų atpildo. Jis bus suprantamas tik tiems, kurie matys jį. Joks ribotas protas negali suvokti dieviškojo rojaus šlovės.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 584)
Klausimai aparimui:
1. Įsigilinkite į Paskalio teiginį apie žmones, kuriems, atrodo, nerūpi, ką atneš amžinybė. Kaip manote, kodėl žmonės tokie? Kodėl toks nusistatymas yra neracionalus?
2. Pamąstykite, kodėl amžinojo gyvenimo viltis yra tokia svarbi mūsų tikėjimui. Kodėl be jos mes iš tikrųjų nieko neturime?
3. Pagalvokite apie visas neįtikėtinas paslaptis, egzistuojančias gamtos pasaulyje. Nesvarbu, ar tai biologija, geologija, astronomija, fizika, chemija – visose srityse viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei žmonės iš pradžių manė. Pavyzdžiui, mokslininkai daugiau nekalba apie „paprastas gyvybės formas“, nes, kaip paaiškėjo, net ir pačios paprasčiausios gyvybės formos nėra tokios jau paprastos. Kiekvienas naujas proveržis, kiekvienas naujas atradimas, atrodo, tik sukelia mums daugiau klausimų, reikalaujančių atsakymų. Kaip visa tai padeda mums suprasti, kiek išmoksime „tolimesnėje mokykloje“?