Lapkričio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 3; Apr 14, 6–12; Ps 78, 1–17; Jn 4, 7–26; 1 Met 16, 1–36; Mk 7, 1–13.
Įsimintina eilutė: „Teikite Viešpačiui Jo vardo garbę, imkite atnašą ir eikite pas Jį, garbinkite Viešpatį šventą ir didį!“ (1 Met 16, 29)
Garbinimas yra žmonijos dalis, žmogaus prigimties dalis, net puolusios žmogaus prigimties. Neabejojama, kad mes buvome sukurti kaip būtybės, kurios iš Dievo mums suteiktos laisvės garbins Viešpatį, nes mes Jį mylime ir žinome, kad Jis vertas garbinimo. Taip garbinti turėjo būti gana lengva prieš nuopuolį, kada žmonės tiesiogiai bendravo su Dievu, o kūrinijoje nebuvo nuodėmės, mirties ir sunaikinimo. Tokią kūriniją mums, žinantiems tik puolusį pasaulį, sunku įsivaizduoti.
Žinoma, nors šiandien mumyse vis dar yra įgimtas poreikis garbinti, jis, kaip ir visa kita šiame pasaulyje, buvo iškreiptas nuodėmės, o tai reiškia, kad, be kita ko, mes, būdami garbinantys kūriniai, galime pradėti garbinti nederamus dalykus ar net garbinti Viešpatį ne taip, kaip Jis turėtų būti garbinamas. (žr. Mk 7, 1–13; Jer 7, 4)
Kadangi garbinimas yra itin svarbus krikščioniškam patyrimui, krikščioniškasis ugdymas turi apimti garbinimą, šios savaitės temą.
I. MES VISI KĄ NORS GARBINAME
Mumyse yra kažkas, be jokios abejonės tai, ką Dievas iš pradžių mums įdiegė, bet, kaip ir visa kita, buvo iškreipta nuodėmės, tai troškimas garbinti. Akivaizdu, kad pradžioje mes turėjome garbinti Vienintelį, kuris vertas garbinimo, mūsų Viešpatį ir Kūrėją. Bet po nuopuolio visa tai pasikeitė, net labai.
Taigi mes visi ką nors, kažką garbiname. Tai padeda paaiškinti, kodėl per visą žmonijos istoriją ir net šiais laikais žmonės praktikuoja garbinimą. Senovės Egipte kai kurie žmonės garbino faraoną; kitais laikais, kituose kraštuose žmonės garbindavo žuvų statulas, daugiagalvius dievus ir kitas tariamas dievybes. Kai kurie žmonės garbino saulę, mėnulį, žvaigždes.
Šiandien dauguma žmonių yra pernelyg išprusę, kad lenktųsi prieš varlės statulą (bet, matyt, ne prieš Marijos statulą), tačiau tai vargu ar reiškia, kad žmonės, net pasauliečiai, ko nors negarbina – pinigų, galios, sekso, savęs, roko žvaigždės, aktorių, politikų. Tai, ką mes labiausiai mėgstame, kam daugiausia skiriame dėmesio, nesvarbu, tai, dėl ko gyvename, tą ir garbiname. Kaip perspėjo pasaulietis autorius Deividas Volisas (David Foster Wallace), jei garbinsite nederamą dalyką, jis „suvalgys jus gyvus“.
1. Ko pasakojimas Danieliaus 3 skyriuje mus moko apie tikrojo garbinimo svarbą?
Trys žydai akivaizdžiai laikė antrąjį įsakymą (Iš 20, 4–6) itin svarbiu, kaip Dievas ir buvo sumanęs. Galų gale, jis yra dešimties įsakymų dalis, kartu su draudimu žudyti, vogti ir pan. Deramas garbinimas yra toks svarbus, kad iš tikrųjų jis tampa svarbiausiu klausimu paskutinėmis dienomis, prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Taigi krikščioniškasis ugdymas turi apimti visą garbinimo klausimą – kas tai yra, kaip mes tai darome, kodėl tai yra svarbu ir kam mes garbiname?
Perskaitykite Apr 14, 6–12. Ko šios eilutės moko mus apie tai, koks esminis bus garbinimo klausimas paskutinės krizės metu prieš Kristui sugrįžtant?
II. MOKYTI SAVO VAIKUS
Senojo Testamento Psalmės galų gale atliko svarbų vaidmenį religiniam senovės Izraelio gyvenimui. Jos buvo deklamuojamos, giedamos, dažnai pritariant muzikiniams instrumentams, garbinimo metu, ypač viešojo garbinimo metu, kuris Senajame Testamente buvo esminis, kaip žmonės garbino apskritai. Izraelis veikė kaip bendruomenė, o kaip bendruomenė izraelitai kartu garbino.
Psalmės iš esmės yra eilės, giesmių žodžiai. Hebrajų kalbos žodis – Tehilim (Psalmės) nusako „šlovinimo giesmes“. Kai šlovindami giedame Dievui, kad ir ką dar bedarytume, mes garbiname Viešpatį.
2. Perskaitykite Ps 78, 1–17. Kokia čia esminė žinia ir kaip ji dera su visu ugdymo ir garbinimo klausimu?
Psalmės 78 žinioje girdisi tam tikras ryžtas. 2 eilutėje Asafas sako, kad atskleis „senųjų amžių paslaptis“. Žodis „paslaptis“ reiškia, kad su laiku istorija pasimiršta, kai jos svarbiausi įvykiai darosi vis tolimesni. Kituose vertimuose „paslaptimis“ vadinama „sena sena tiesa“ (žinia). Esmė ta, jog ką beapimtų Izraelio ugdymas, jis apėmė pasakojimus vaikams apie Viešpaties elgesį su išsirinktąja tauta.
3. Perskaitykite Ps 78, 6–17. Ko konkrečiai izraelitai turėjo mokyti savo vaikus? Koks buvo pagrindinis šio ugdymo tikslas?
Tarp eilutėse išvardytų ugdymo tikslų yra tai, kad vaikai išmoktų pasitikėti Dievu ir laikytis Jo įsakymų. Kaip Apr 14, 12 gali atspindėti tą pačią mintį mums šiandien?
III. DVASIA IR TIESA
Vienas iš nuostabiausių Naujojo Testamento pasakojimų, susijusių su Jėzus tarnavimu palaužtoms sieloms, yra pasakojimas apie Jėzų ir samarietę prie šulinio.
4. Perskaitykite Jn 4, 7–26. Ką Jėzus jai sakė apie garbinimą? Tiesą sakant, kaip jie pradėjo garbinimo temą?
Nors ji (samarietė) mėgino pakeisti temą kalbėdama apie garbinimą, Jėzus panaudojo jos taktiką, kad pateiktų mums gilias tiesas, susijusias su garbinimu ir tuo, ką garbinimas apima. Turbūt svarbiausia mūsų tikslui yra tai, kas parašyta Jn 4, 24: „Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa.“
Tikras Viešpaties garbinimas turi būti „dvasia“, tai yra, jis turi kilti iš meilės Dievui, iš asmeninio Jo pažinimo patyrimo. „Prie Dievo nuves tik ta religija, kuri kyla iš Jo. Kad teisingai Jam tarnautume, turime būti atgimę iš dieviškos Dvasios. Tai nuskaistins širdį ir atnaujins protą bei suteiks mums naują galimybę pažinti ir mylėti Dievą. Tai padės mums noriai paklusti visiems Jo reikalavimams. Toks ir yra tikrasis garbinimas – Šventosios Dvasios veikimo vaisius.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.163)
Tuo pačiu metu garbinimas turi būti „tiesa“. Privalome turėti tam tikrų teisingų žinių apie Dievą, kas Jis yra ir ko Jis reikalauja iš mūsų. Kitaip tariant, taip pat yra ir doktrina. (Kiek prasminga, pavyzdžiui, žinoti, kad mes garbiname tokį Dievą, kuris amžinai nedegina žmonių pragare?)
Taigi čia matome dvi dalis – patyrimą, kylantį iš pažinimo ir paklusimo Dievui, ir objektyvias mums apreikštas su Dievu susijusias tiesas. Dvasia be tiesos gali sukelti lėkštą sentimentalizmą, kuris labiau paremtas permainingomis emocijomis nei bet kuo kitu. O tiesa be dvasios, priešingai, gali nulemti negyvybingą formalizmą. Vadinasi mums reikia abiejų.
Kaip jūs mokytumėte ką nors garbinti „dvasia ir tiesa“? Kokiais atvejais gali tekti labiau pabrėžti vieną, o ne kitą?
IV. ŠVENTUMO GROŽIS
5. Perskaitykite 1 Met 16, 1–36. Pabandykite įsivaizduoti šias aplinkybes. Ar jas įsivaizduojate iškilmingas, keliančias baimę, ar šventines bei džiaugsmingas? Kaip jos gali būti abiejų derinys? Ko jos gali mus išmokyti apie garbinimą ir kaip turėtume to mokyti ir net tai patirti?
Garbinimo vieta buvo Padangtė, kurioje Dievas apsigyveno su senovės Izraeliu ir kur šiai tautai buvo apreikštas išganymo planas. Taigi garbinimui ir ugdymui esminis turi būti Jėzus ir išganymo planas. Visa tai buvo numatyta Padangtės apeigose. Kad ir ką dar Dievas padarė dėl mūsų, kas nusipelno gyriaus ir garbinimo, visa tai nieko nereiškia be amžinojo gyvenimo vilties, kurią mums siūlo Jo pasiaukojanti ir pavaduojanti mirtis ant kryžiaus.
Taip pat atkreipkite dėmesį į „evangelizacinę“ šių eilučių pusę – visas pasaulis turėjo sužinoti apie Izraelio Dievą.
6. Perskaitykite 1 Met 16, 29: „Teikite Viešpačiui Jo vardo garbę, imkite atnašą ir eikite pas Jį, garbinkite Viešpatį šventą ir didį!“ Šventas ir didis? Ką tai gali reikšti?
Pradžiai pagalvokite apie tai, kokia bjauri, žalinga ir žeminanti yra nuodėmė. Be to, dabar mums sunku įsivaizduoti, kokie bjaurūs, baisūs ir žeminantys buvo Izraelį supusių tautų garbinimo papročiai, apėmę ir vaikų aukojimą. Ir, neabejotina, šie dalykai atspindėjo tai, kokie buvo šių papročių besilaikantys žmonės.
Priešingai, senovės Izraelis turėjo būti šventa tauta, atskirta nuo aplinkinių blogų papročių. Izraelitai turėjo būti šventi savo širdimi ir mintimis; tai suteikė jų garbinimui prasmę ir grožį Dievo akivaizdoje. Senojo Testamento pranašai ne kartą priekaištavo žmonėms, kurie garbino Viešpatį puoselėdami sugedimą ir kai jų širdis buvo toli nuo Jo.
V. STABMELDYSTĖ UGDYME
Senovės Izraelį supo labai religingi žmonės, tiek pasišventę savo dievams, kad galėjo jiems paaukoti net savo vaikus. Tai pasišventimas, ar ne?
Todėl tikras gyvojo Dievo garbinimas buvo svarbi dalis siekiant apsaugoti hebrajus nuo stabmeldystės ir juos supančio klaidinančio garbinimo. Nepaisant visų įspėjimų, jie vis tiek pasidavė stabmeldiškiems papročiams, dėl kurių jie buvo konkrečiai įspėti.
O šiandien? Kodėl gyvojo Dievo garbinimas, primenantis visa, ką Jis dėl mūsų padarė, taip pat yra itin svarbus – ypač atsižvelgiant į šiuolaikinės stabmeldystės pavojus?
7. Perskaitykite Mk 7, 1–13. Koks principas randamas 7–9 eilutėse, kuris šiandien galėtų būti pritaikytas krikščioniškojo ugdymo kontekstui ir klaidamokslių iš pasaulio pavojui, kuris galėtų neigiamai paveikti mūsų tikėjimo įpročius?
Daugybė puikių intelektualių idėjų šiandieniniame pasaulyje yra pagrįstos gamtiniu tikrovės pasaulėvaizdžiu. Daugelis šiandien mokykloje mokomų dalykų yra pristatomi atsižvelgiant į šią poziciją, o tai dažnai reiškia, kad mokomi dalykai prieštarauja Raštui. Mums gali kilti pagunda garbinti be įrodymų priimtas, teorizuotas ir papročiais virtusias idėjas. Taip pat galime dievinti puikius filosofus, mokslininkus ir matematikus, kurie šias idėjas padarė prekiniu ženklu. Problema ta, kad dažnai šios idėjos gali prieštarauti Šventajam Raštui, tačiau dėl to, jog jų dabar yra mokoma ir jomis tikima, žmonės gali mėginti jas įtraukti į krikščioniškąjį ugdymą. Tačiau tai gali būti padaryta tik kompromituojant tikėjimą, o tai dažnai reiškia Rašto iškraipymą, siekiant pabandyti Raštą suderinti su dabartinėmis idėjomis.
Kokie dabartiniai populiarūs įsitikinimai prieštarauja Šventajam Raštui, ir kaip mes, bažnyčia, galime apsisaugoti nuo jų įtraukimo į mūsų ugdymo sistemą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Religijos profesoriai nenori atidžiai ištirti save, kad įsitikintų, ar jie tiki, ir baugina tai, kad daugelis pasitiki nepagrįsta viltimi. Kai kurie pasikliauja senu patyrimu, kuris buvo prieš daugelį metų; bet atėjus širdies ištyrimo metui, kai visi turėtų būti susipažinę su tokiu kasdieniu patyrimu, jie neturi ką prisiminti. Jie, atrodo, galvoja, kad tiesos išpažinimas juos išgelbės. Kai bus įveiktos tos nuodėmės, kurių Dievas nekenčia, Jėzus ateis ir vakarieniaus su jumis, o jūs su Juo. Tuomet semsitės dangiškos stiprybės iš Jėzaus, augsite Jame ir galėsite pergalingai pasakyti: Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Viešpačiui būtų maloniau, jei drungni religijos profesoriai niekada nebūtų ištarę Jo vardo. Jie yra nuolatinė našta tiems, kurie ištikimai sektų Jėzų. Jie yra kliuvinys netikintiesiems, o piktieji angelai dėl jų džiūgauja ir tyčiojasi iš Dievo angelų, rodydami savo iškreiptą kelią. Tokie yra prakeikimas namuose ir svetur. Jie artinasi prie Dievo lūpomis, bet jų širdis toli nuo Jo.“ (E. Vait, „Spiritual Gifts“, 2 t., 227 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Iš Mk 7, 1–13 aišku, kad pagrindinė klaidinančio garbinimo sąlyga yra širdies bėda. Dievas nežiūri palankiai į garbinimą lūpomis, jei pastarasis nekyla iš mūsų širdies. Kodėl Evangelija ir pasakojimas apie Jėzaus mirtį vardan mūsų yra pats galingiausias būdas palenkti širdis nuoširdžiai mylėti Dievą?
2. Įsigilinkite į mintį apie Dievo garbinimą „dvasia ir tiesa“. Ar įmanoma daryti viena, bet nedaryti kito, ar tikras garbinimas reikalauja abiejų? Jei taip, kodėl? 3. Taip, mūsų širdis turi būti tyra, kad galėtume iš tikrųjų garbinti Dievą, bet ką tai reiškia? Ar reikia palaukti, kol būsime visiškai susijungę su Viešpačiu, kai mūsų gyvenime bus visiška tvarka, prieš mums pradedant garbinti? Kita vertus, kaip tikras garbinimas gali padėti jūsų širdžiai atsirasti deramoje vietoje, kalbant apie jus ir Dievą?